Šeimos albume dauguma nuotraukų iš 1931 - 1934 metų Kauno moksleivių ateitininkų veiklos yra su vieno ir to paties fotografo - Leono Dainio - spaudu. Kai kurias jų paskelbus tinklaraštyje “Res familiaris”, atsiliepė fotografo duktė vilnietė Regina. Jos dėka pavyko daugiau sužinoti apie tose fotografijose įamžintus žmones ir įvykius, taip pat kai kuriuos Leono Dainio biografijos faktus.
Leonas Dainys gimė 1912 m. spalio 30 d. Zarasų apskrities Dusetų valsčiaus Česnaviškių kaime. Dainių giminė Aukštaitijoje išsisklaidžiusi plačiai, senoji karta ilsisi Antazavės, Antalieptės, Dusetų, Zarasų kapinėse, o paties Leono Dainio tėvai palaidoti Tauragnuose. Būtent su Tauragnais susijęs kunigas Jonas Vaišnoras leido Leoną į mokslus. Su sąlyga - eiti į kunigus, kai išsimokslins tiek, kad galėtų stoti į seminariją. Rodos, tai kunigas Vaišnoras nupirko fotoaparatą, kad Leonas juo galėtų užsidirbti papildomą litą.
Nuo 1930 metų Leonas Dainys mokėsi Kaune, “Pavasario” komercinėje gimnazijoje. Įsitraukė į moksleivių ateitininkų veiklą, tapo tos veiklos fotometraštininku. Jo nuotraukose - ateitininkų susirinkimai, renginiai nepasiturintiems, kelionės po Kauno apylinkes pėsčiomis ar laivu, garsiosios “Gamtos draugo” ekskursijos į pajūrį ar išvykos į kitas tolimesnes Lietuvos vietas.
Kelionių gausa nestebina - 1930 metais uždraudus moksleivių ateitininkiją, tai buvo vienas iš būdų susiburti ir tęsti organizuotą veikimą. Paties Leono Dainio fotografijų ir negatyvų archyvas karo ir pokario metais pražuvo, laimei, jo nuotraukos jau buvo pasklidusios po žmones, ir bent dalis jų išliko. Leono Dainio sūnus Rimantas Kaune tebesaugo Juozo Ereto knygą su įrašo žodžiais - “Mūsų fotografui”.
1935 metais Leonas Dainys buvo pašauktas karinėn tarnybon, tarnavo 5-ajame pėstininkų Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kęstučio pulke Aukštojoje Panemunėje, išsitarnavo iki jaunesniojo puskarininkio laipsnio. Po kariuomenės 1937 metais stojo ne į kunigų seminariją, bet į Aukštesniąją kultūrtechnikos ir geodezijos mokyklą Kėdainiuose. Ten įgijo kultūrtechnikos (melioracijos) inžinieriaus kvalifikaciją. Žemės ūkio ministerijos buvo nukreiptas dirbti į Seinų apskritį. Leipalingyje ir Lazdijuose gyveno ir dirbo aštuonerius metus (nuo 1940 iki 1948).
1948 m. vedė Juliją Dzimitravičiūtę. Žmonos Julijos tėviškė - prie pat sienos su Lenkija, dalis giminės buvo likę už sienos. Kai būsimosios Dainienės seneliai 1939 metais pradieniui mirė, kažkaip susirėkaujant per sieną apie tėvų mirtį pranešė jų dukrai, bet į laidotuves atvykti nebuvo įmanoma. Tiktai karo metais giminės galėjo bendrauti, persiyrus Galadusio ežeru vieniem pas kitus.
Nuo 1948 metų Dainiai visam laikui apsigyveno Anykščiuose. Iš pradžių - buvusioje klebonijoje, paskui - savame, vyšniomis apaugusiame namelyje Stoties gatvėje. Susilaukė vaikų - sūnaus Rimanto, gimusio 1949 m., ir dukters Reginos, gimusios 1951 m.
Pokariu Leonas Dainys dirbo melioracijos sistemos vadovaujančiose pozicijose Anykščiuose, Utenoje. 1949 metais sudarė Anykščių apskrities žemėlapį, ten viskas braižyta ir rašyta jo ranka, prie žemėlapio dirbo metus laiko, išvažinėjo visą rajoną.
Tuo metu dar pafotografuodavo, tačiau jau rusiškais aparatais - “Moskva”, “Zorkij”.
Ir plunksną valdė - gimnazijoje turėjo gerą lietuvių kalbos mokytoją, kalbininką Jurgį Talmantą - rašydavo melioracijos temomis į vietinę spaudą, apie 1954 metus išleido knygelę „Šviesoraštis” (šviesoraštis - tai kopijavimas šviesai jautriame popieriuje). Kėdainiuose buvo įgijęs puikių braižybos įgūdžių, jo spalvoti brėžiniai, kaligrafijos darbai - tarsi meno kūriniai. Savo vaikams pasakojęs, kad sėdėdavę ištisas dienas braižyklose iki vėlyvo vakaro, jokioms pramogoms nelikdavę laiko.
Komunistų partijos nariu nebuvo. Gyveno atsargiai, prašomas rašyti atsiminimus, atsisakinėjo - “niekam to dabar nereikia”. Bet “Amerikos balso” klausydavosi kasdien. Labai pyko, kai duktė Regina įstojo į pionierius, tačiau to išvengti nebuvo kaip, nes žmona dirbo mokykloje, - kaip galėjo mokytojos vaikas nebūti pionieriumi! Kas atsimena tuos laikus, tas žino.
Leonas Dainys mirė staiga, 1984 metų gruodį. Julija Dainienė, vos išėjusi į pensiją, susirgo sunkia liga ir mirė 1986 metų gegužę. Abu palaidoti Anykščių kapinėse.
© 2012 Aleksandras Sakas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą