Ieškoti šiame dienoraštyje

2017 m. liepos 31 d., pirmadienis

Kauno moksleiviai ateitininkai 1931 - 1934 metų nuotraukose

Daugumą šių nuotraukų išsaugojo Aleksandras Sakas, anų laikų Kauno moksleivis ateitininkas. Rinkinukas papildytas keliomis fotografijomis, kurias iš Australijos atsiuntė ir leido panaudoti buvusio Kauno “Pavasario” komercinės gimnazijos gimnazisto ir ateitininko Jono Mockūno sūnus Jonas.

Kauno moksleivių ateitininkų būrelio susirinkimas su dvasios vadovu kun. Kazimieru Žitkumi ir - kaip galima spėti - pas jį. Atpažintieji asmenys: 1 - Apolonija Gliaudelyte, 5 - Aleksandras Sakas, 11 - Juozas Gražys, 13 - kun. Kazimieras Žitkus (literatūrinis pseudonimas - Vincas Stonis, liaudies daina virtusio eilėraščio “Gražių dainelių daug girdėjau” autorius).

Būrelis Kauno moksleivių ateitininkų su dar vienu jaunimo autoritetu - kunigu Kazimieru Rankele:

Apačioje pasisukęs šonu su laikraščiu rankose Aleksandras Sakas. Prie jo palinkęs - Jonas Dainauskas. Sėdinčiųjų centre - kun. Kazimieras Rankelė. Už jų stovinčiųjų eilėje penktas iš kairės - Jonas Bastakys. Viršutinėje eilėje pirmas iš kairės - Jonas Mockūnas. Kauno “Pavasario” komercinės gimnazijos gimnazisto Leono Dainio nuotrauka iš jo klasės draugo Jono Mockūno archyvo.

Kaunas nuo Aleksoto šlaitų ir keletas draugų ateitininkų. Iš dešinės: Jonas Bastakys, Aleksandras Sakas…

1932 metų vasaros Kauno ateitininkų išvyka garlaiviu “Lietuvaitė” Nemunu ir Nevėžiu iki Kačiūniškės.

Šios ekskursijos dalyviai - Nevėžio slėnyje ties Kačiūniške.

Ant Nevėžio, greičiausiai, Kačiūniškės apylinkėse. Centre su irklu rankose - Pranas Rinkevičius, sėdi valtyje pirmasis iš dešinės – Aleksandras Sakas, o tarp stovinčių ant lieptelio už valties, trečiasis iš kairės - Antanas Masionis, ketvirtasis iš dešinės - Jonas Domininkas Grigaitis.

Šokame Lampėdžių kurorte. Gal iš tos pačios išvykos garlaiviu, o gal ir ne. Leono Dainio nuotrauka.

Kita, jau rudeniška, išvyka 1932 metų lapkričio 4 dieną. Atpažintieji: 5 - Kazys Rainys, 8 - Jonas Mockūnas, 10 - Jonas Bastakys, 22 - Kazys Naseckas, 26 - Kazys Karuža. Nuotrauka iš Jono Mockūno archyvo. A. Giedraičio fotolaboratorija.

Tos pačios nuotraukos reverse - išvykos dalyvių parašai (17 iš 27 nusifotografavusiųjų). Keli jų daugmaž įskaitomi: J. Bastakys, Orintaitė, Stankevičiūtė, K. Karuža, Andrejauskas, Vaškelis, Meilutytė, B. Galvičius, J. Liaugminas (ar Liaugminaitė?), Vl. Slavinskas, K. Naseckas, F. Arlickutė, P. Čarkauskas:


1933 metų vasarį Lietuva minėjo nepriklausomybės 15-kos metų sukaktuves.

Kauno moksleiviai ateitininkai, susirinkę vasario 16-tą viename Ateitininkų rūmų kambaryje - ramovėje. Žodis šventės proga jau tartas, po to kas kam mieliau - pokalbiai, spauda, šachmatai, bilijardas… Prie kairiojo stalo pirmas iš kairės - Jonas Mockūnas (neveltui draugų vadintas Šachmataičiu). Ant grindų vidurinis - Aleksandras Sakas, ten pat kairėje - Jonas Bastakys. Leono Dainio nuotrauka iš Jono Mockūno archyvo.

Tie patys Kauno moksleiviai ateitininkai tą dieną Ateitininkų rūmų kieme. Kažkada vėliau Aleksandro Sako prirašyta: Vyrai, kurie nepripažino “Ievų” valdžios (beje, tuo metu ateitininkai buvo pasidaliję atskirais vyrų ir mergaičių rajonais). Iš kairės: pirmoje eilėje antras - Aleksandras Sakas, antroje eilėje pirmas - nuotraukos autorius Leonas Dainys, trečioje eilėje antras - Jonas Mockūnas, šeštas (arba pirmas iš dešinės) - Jonas Bastakys.

Ant Aleksandro Sako galvos - uniforminė kepuraitė, kokios jis, dr. Justino Tumėno brandos kursų moksleivis, neturėjo. Aleksandras, kaip ir jo draugas Jonas, tą dieną atėjo skrybėlėtas. Aleksandro skrybėlę užsidėjęs ir tuo labai patenkintas greta pusiaugulom sėdintis bičiulis.

Keletas draugų tą dieną dar pasivaikščiojo ir pozuodami nuotraukai pratęsė žaidimą galvos apdangalais. Jonas Mockūnas padėvėjo draugo (su akinukais) “papachą”, Jonas Bastakys (ant žemės antras iš kairės) bičiuliui paskolino savo skrybėlę. Tik Leonas Dainys (sėdintis dešinėje), fotografas, atskubėjęs į kadrą, neturėjo mainams laiko. Nuotrauka iš Jono Mockūno archyvo.

Po dešimties dienų vėl buvo laisva nuo mokslų ir darbų diena - sekmadienis. Prie Ateitininkų rūmų šį kartą susirinko ne tik vyrai… (Žr. atskirą rinkinuką - 1933 metų vasaris Mickevičiaus slėnyje).

O čia jau pavasaris, 1933 metų gegužės 21 diena:

Leono Dainio nuotrauka iš Jono Mockūno archyvo. Nuotraukos autorius stovi ketvirtas iš kairės. Ant vieno kelio priklaupęs - Pranas Rinkevičius. Pirmasis iš dešinės - Jonas Bastakys.

Dar dvi tos pačios dienos ir to paties fotografo nuotraukos:

Ateitininkų ratelis. Kauno apylinkių žinovai gal galėtų atpažinti slėnį? Iš Jono Mockūno archyvo.

Nuo galo antroji pora - Marcelė Banytė ir Aleksandras Sakas, ketvirtoje poroje - Jonas Mockūnas. Ratelio antrojo plano centre matomas ir žingsniuojantis Pranas Rinkevičius.

1933 metais Sekminės buvo švenčiamos birželio 4 dieną. Kauno moksleiviai ateitininkai, sėdę į berželiais papuoštą garlaivį, nupūškavo juo prieš srovę į Pažaislį… (Žr. atskirą rinkinuką - 1933 metų Sekminės).

Kitų iškylų nuotraukos:

Ekskursija į Pajiesį. Atpažinti asmenys: 4 - Juozas Gražys, 7 - Aleksandras Sakas, 8 - Pranas Rinkevičius, 10 - Jonas Dainauskas, 13 - kun. Kazimieras Žitkus, 16 - Leonas Dainys, 37 - Jonas Mockūnas, 40 - kun. Kazimieras Rankelė. Leono Dainio nuotrauka.

Priekyje centre – kunigas Kazimieras Žitkus, kairėje - Aleksandras Sakas. Antroje eilėje iš kairės - moksleiviai ateitininkai Kazys Naseckas ir Juozas Gražys, kunigas Kazimieras Rankelė, neatpažintas asmuo ir nuotraukos autorius Leonas Dainys.

1933 metų liepos 4 - 12 dienomis vyko svarbiausia metų išvyka - “Gamtos draugo” ekskursija laivu į pajūrį…

Po didžiosios ekskursijos ne visi galėjo grįžti į kaimą atostogų.

Šios nuotraukos reverse Jonas Mockūnas užrašė: 1933 metais vasarojančių Kaune ateitininkų kuopelė, 1933 m. rugsėjo 10 d. Jonas Mockūnas pačiam viršuj, pirmas iš dešinės. Antroje nuo viršaus eilėje pirmas iš kairės - Ričardas Nakas, trečioje nuo viršaus eilėje iš kairės: Povilas Malinauskas?, Jonas Bastakys. Pirmoje stovinčiųjų eilėje iš kairės: pirmas - Aleksandras Sakas, trečias - kun. Kazimieras Rankelė. Centre sėdinčių dviejų vyrų dešinysis - dr. Kazys Ambrozaitis? Žemėliau du vyrai: kairėje - Jonas Dainauskas, dešinėje - Kazys Naseckas. Leono Dainio nuotrauka iš Jono Mockūno archyvo.

1934 metų sausio 13 ir 14 dienomis Kaunas atsisveikino su kunigu Kazimieru Rankele, “tremiamu” į Kamajus… (Žr. “Kunigas Rankelė išvyksta į Kamajus“).

1934 metų gegužį grupė moksleivių ateitininkų su vyskupu Mečislovu Reiniu išvažiavo autobusi į rytinį Lietuvos kampelį – Zarasus… (Žr. atskirą rinkinuką - 1934 metų ateitininkų ekskursija su vyskupu Reiniu).

Ir dar dvi Leono Dainio nuotraukos be datų:

Atpažinti asmenys: 1 - Kazys Rainys, 2 - Jonas Dainauskas, 3 - Aleksandras Sakas, 4 - Jonas Bastakys, 5 - Apolonija Gliaudelytė, 6 - Jonas Mockūnas.

Aleksandro Sako užrašas: Baigę retorikos kursus. Retorika - iškalbos menas. Kas iškalbos mokė Kauno moksleivius ateitininkus? Kuo vardu buvo jie, kadaise norėję įvaldyti tą meną? Po daugelio metų atpažinti bepavyko vos keletą: 1 - Jonas Bastakys, 3 - Apolonija Gliaudelytė, 7 - Povilas Malinauskas?, 11 – Aleksandras Sakas, 20 - Marcelina Banytė, 25 - Pranas Rinkevičius, 27 - Kazys Naseckas, 36 - Juozas Gražys…

© 2012, 2016 Aleksandras Sakas jun.
 

1932-1935 metų Kauno moksleivių ateitininkų sąrašas

Moksleivių ateitininkų veikloje (nuo 1930 metų - nelegalioje) dalyvavo jaunimas iš įvairių Kaune tuo metu veikusių vidurinės grandies ir aukštesniųjų mokyklų, kurių apytikslis sąrašas būtų toks:

Kauno Šv. Kazimiero mergaičių gimnazija (buv. “Saulės” mergaičių gimnazija);
Kauno “Saulės” mergaičių mokytojų seminarija (uždaryta 1936 m.);
Kauno “Pavasario” komercinė gimnazija arba aukštesnioji komercijos mokykla;
Kauno Jėzaus Širdies mergaičių mokytojų seminarija;
Kauno aukštesnioji technikos mokykla;
Kauno Jėzuitų gimnazija;
Kauno “Aušros” mergaičių gimnazija;
Kauno “Aušros” berniukų gimnazija;
Kauno meno mokykla;
Fredos aukštesnioji sodininkystės ir daržininkystės mokykla;
Dr. J. Tumėno brandos kursai;
Valstybės teatro vaidybos mokykla.

1932-1935 metais Kauno moksleiviai ateitininkai vieną po kito išleido keletą humoristinių laikraštėlių (”Samtį”, “Dilgėlę“, “Vėžį” ir kt.).

“Vėžio” Nr. 1 ir Nr. 2 viršeliai

Nors dėl draudimo veikti mokyklose ateitininkai anuomet turėjo būti atsargūs ir organizacijos pavadinimo skelbti negalėjo, šiuose laikraštėliuose vienas kitą “traukdami per dantį” rašė ne tik vardus, bet dažnai ir pavardes ar savo mokyklas.

Todėl iš šitų laikraštėlių galėjau surankioti Kauno moksleivius ateitininkus, veikusius 1932-1935 metais (su vienu kitu tuomet jau mokyklą palikusiu moksleiviu), o skliaustuose pridėjau apie juos šiek tiek papildomų žinių iš įvairių kitų šaltinių:

Abramavičiūtė
Birutė Akstinaitė
Ambraziūnas
Bagdonas, studentas
Marcelė Banytė, Fredos aukštesnioji sodininkystės ir daržininkystės mokykla
 
Antroji nuo galo pora - Marcelė Banytė ir Aleksandras Sakas. Leono Dainio nuotrauka

Juozapas Nikodemas Barakauskas iš Žemaitijos, dr. J. Tumėno brandos kursai, 1934 m. baigęs mokyklą, gyvenęs Kapsų g. 46-3 (1936 m. - Lietuvos krikščionių darbininkų sąjungos Žaliakalnio skyriaus pirmininkas, 1937 m. pradžioje išvyko į Panevėžį, kur steigė baldų dirbtuvę)
Jonas Bastakys, Kauno “Pavasario” komercinė gimnazija, 1933 m. ketinęs stoti į Telšių kunigų seminariją (1937 m. - Lietuvos krikščionių darbininkų sąjungos Karmelitų skyriaus pirmininkas)
Albinas Beniulis, studentas
Blynaitė iš Biržų?
Elena Brigmanaitė iš Šančių, Kauno “Aušros” mergaičių gimnazija
Buinevičius, Kauno aukštesnioji technikos mokykla
Čečkauskas, Kauno aukštesnioji technikos mokykla
Emilija Čepanauskaitė, 1934 m. atvykusi iš Linkuvos
Ona Čibirkaitė
Čibirka
Elena Dabkutė iš Fredos
Jonas Dainauskas (studijų metais - Lietuvos krikščionių darbininkų sąjungos lektorius, pokariu - Jonas Lainauskas, sovietinių lagerių kalinys, matematikos mokytojas Kybartuose, vienas iš pirmųjų Sąjūdžio lyderių Vilkaviškio rajone)
Leonas Dainys
Adolfas Damoševičius Damasko (Adolfas Damušis)
Danyla iš Jėzuitų bendrabučio
Daugėla, Fredos aukštesnioji sodininkystės ir daržininkystės mokykla, 1934 m. baigęs mokyklą
Veronika Diedonytė
Girnytė iš Kleboniškio
Apolonija Gliaudelytė, Kauno “Pavasario” komercinė gimnazija (Apolonija Pakštienė?)
 
Iš kairės trečia - Apolonija (Polė) Gliaudelytė, penktas - Aleksandras Sakas. Leono Dainio nuotrauka

Juozas Gražys, Kauno “Pavasario” komercinė gimnazija
Marytė Guželytė iš Linksmadvario, Kauno “Aušros” mergaičių gimnazija
Elizabeta Ilionytė
Ivanauskas, Kauno “Pavasario” komercinė gimnazija
Jablonskis, Kauno aukštesnioji technikos mokykla
Regina Jagminaitė, Kauno “Aušros” mergaičių gimnazija, 1934 m. baigusi mokyklą (Dausienė? - mokėsi VDU, 1961-1964 metais buvo anglų k. mokytoja Mažeikiuose)
Jonas Jakobka, studentas
Jakubka, Kauno Jėzuitų gimnazija
Jonas Juodelis
Anelė Juodytė
Jonas Juodzevičius (dr. J. Tumėno brandos kursai, 1939 m. buvo Utenos šaulių sporto klubo vadovas)
Mykolas Jurkevičius
Viktorija Karaliūtė, Kauno “Saulės” mergaičių mokytojų seminarija
Karosas, Fredos aukštesnioji sodininkystės ir daržininkystės mokykla (Balys Karosas?)
Viktoras Karvelis, Kauno Jėzuitų gimnazija
Marytė Karžauskaitė, Stasės sesuo
Stasė Karžauskaitė, Kauno Jėzaus Širdies mergaičių mokytojų seminarija, Marytės sesuo
Keturakytė
Kiras, Kauno Jėzuitų gimnazija
Kirna, Kauno aukštesnioji technikos mokykla
Felicija Klimukaitė, iš Jonavos gatvės, 1934 m. baigusi mokyklą (Matulevičienė? -1937-1939 m. mokytojavo Kernavėje, pokaryje - Balbieriškyje)
Steponas Kontrimas, Kauno aukštesnioji technikos mokykla (sklandytuvų konstruktorius?)
Balys Kontrymas
Telesforas Krasauskas, 1934 m. rudenį ketinęs stoti į Telšių kunigų seminariją
Antanas Kučinskas, Kauno Jėzuitų gimnazija
Juozas Kučinskas, choristas
Petrutė Kurlianskaitė
Jadvyga Kuzmickaitė
M. Kuzmickaitė
Litvaitis
Lukaševičius, muzikantas
Lukošius (režisierius Balys Lukošius)
Povilas Malinauskas iš Subačiaus, Kauno “Pavasario” komercinė gimnazija, skudutininkas
Birutė Marašinskaitė iš Žaliakalnio
Markauskas
Aloyzas Mickevičius
Marijona Mickevičiūtė iš Vilijampolės
Irena Misevičiūtė
Jonas Mockūnas Šakmataitis, Kauno “Pavasario” komercinė gimnazija (1917-1975, 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos, gyveno Australijoje)
Ričardas Nakas Riča
Leonas Narbutas, Kauno Jėzuitų gimnazija, 1934 m. baigęs mokyklą, literatas
Jonas Naruševičius, Kauno “Aušros” berniukų gimnazija, bajoras, jo sesuo Elena
Elena Naruševičiūtė, jos brolis Jonas
Kazys Naseckas, Kauno aukštesnioji technikos mokykla, ateitininkų rajono buvęs (1933 metais) vadas
 
Nuotrauka su dedikacija: Aleksui Žemaitėliui. Kaziukas mergaičių nelaisvėje. 1933.II.26. K.K.Žitkus

Ona Nasevičiūtė, Kauno “Saulės” mergaičių mokytojų seminarija (1916-1949, vienuolė, jos knyga “Myliu Kristų : dienoraščiai ir užrašai” išleista 2009 m.)
Pranas Paičius iš Žaliakalnio, 1934 m. baigęs mokyklą
Valentina Pakėnaitė (Budnikienė? - partizano iš Taujėnų valsčiaus žmona, žuvusi kartu su vyru 1945.07)
Anelė Paškevičiūtė
Petrauskas - Petraitis, Kauno aukštesnioji technikos mokykla
Teresė Pikturnaitė
J. Povilaitytė iš Veiverių gatvės
Liuda Povilionytė
Lionė Pranevičiūtė, 1934 m. baigusi mokyklą
Gražina Račiūnaitė
Kazys Rainys Reinys, skudutininkas (po karo gyveno Kaune)
Repečka iš Jėzuitų bendrabučio
Ona Rimgailaitė iš Dailės darbų mokyklos
Albinas Rimkus, skudutininkas
Pranas Rinkevičius Išperėtas Dėdė
Aleksandras Rukšėnas Aleksandras II, technikas
Ruokis iš Jėzuitų bendrabučio
Rupinskas, Kauno aukštesnioji technikos mokykla
Antanas Ruzgas
Vladas Sadauninkas, Fredos aukštesnioji sodininkystės ir daržininkystės mokykla, 1934 m. baigęs mokyklą
Placida Sadauskaitė iš Slabados
Sakalauskas
Aleksandras Sakas Aleksandras I, dr. J. Tumėno brandos kursai, ateitininkų rajono pirmininkas 1933.11, “Samčio” įsteigėjas
Broniaus Uoginto piešinys iš Kauno moksleivių ateitininkų leisto laikraštėlio “Samtis” (Nr. 4, 1933 m.). Viryklę kūrena prof. Pranas Dovydaitis, valgyti neša kun. Kazys Žitkus. Prie puodo su samčiu - Aleksandras Sakas.

Savickaitė
Marytė Sinkevičiūtė, Kauno Jėzaus Širdies mergaičių mokytojų seminarija
(gal rašytojo Vytauto Tamulaičio žmona?) Skinulytė, Kauno Šv. Kazimiero mergaičių gimnazija
Skrickis
Marytė Slavinskaitė
Albinas Stanelis iš Šančių, ateitininkų rajono pirmininkas nuo 1934 m. rudens
Petras Stankevičius
Starkevičius
Aleksandras Stasiulis Aleksandras III, choro vedėjas
Valija Staškūnaitė
Pranas Stepulevičius (Pranas Stepulis), skudutininkas, muzikantas, 1935 m. baigiantis “Pavasario” gimnaziją
Šauklytė
Antanina Šežaitė, 1934 m. baigusi mokyklą
Valė Šileikaitė iš Italijos gatvės, Kauno “Aušros” mergaičių gimnazija
Stasys Šinkūnas, Jėzuitų gimnazijos ateitininkų pirmininkas 1934 m., choristas, Žaliakalnio krikščionių darbininkų dramos sekcijos narys (1918-1984, antinacinės ir antisovietinės rezistencijos dalyvis, politinis kalinys)
Šliupas (Stasys Šliupas - žurnalistas, sušaudytas sovietiniame kalėjime)
Šveckus
Talačka, Fredos aukštesnioji sodininkystės ir daržininkystės mokykla, 1934 m. baigęs mokyklą
Ignotas Talanskas, Kauno aukštesnioji technikos mokykla
Jonas Talkočius
Petras Talkočius
Tamulaitis (gal Vytautas Tamulaitis - nuo 1933 metų studijavęs universitete, vedęs Marytę Sinkevičiūtę, rašytojas, miręs 1993 m.Toronte, Kanadoje)
Vladas Telksnys
Stefa Telksnytė (1913-2014, Vlado Telksnio sesuo, baigusi Kauno Jėzaus Širdies mergaičių mokytojų seminariją, mokytojavusi, sovietmečiu atleista iš pareigų)
Laura Paulina Turčinskaitė
Bronius Uogintas (dailininkas Bronius Uogintas vyresnysis, 1913-1988)
Elena Urbonaitė, Kauno “Pavasario” komercinė gimnazija
Antanas Urbonas
Irena Vaškelytė
Regina Vaškelytė
Eugenija Venckauskaitė
Antanina Viliamaitė (Kliukienė, 1912-2012, palaidota Anykščiuose)
Pirmoje eilėje iš kairės - Antanina Viliamaitė, Juozas Gražys, Aleksandras Sakas, X, antroje eilėje - Bronius Stasiukaitis, Vladas Telksnys, Pranas Rinkevičius, X. Nenustatyto laikraščio iškarpos nuotrauka, gauta iš Antaninos Viliamaitės - Kliukienės per Reginą Dainytę.

Kunigunda Viltrakytė, Kauno “Aušros” mergaičių gimnazija (studijų metais - Lietuvos krikščionių darbininkų sąjungos centro valdybos sekretorė ir lektorė)
Janina Vyšniauskaitė, 1934 m. baigusi mokyklą
V. Volkytė iš Šančių, Kauno “Aušros” mergaičių gimnazija
Kostas Vosylius (žurnalistas, kalbininkas?)
Steponas Znamenskas iš Marvelės, Kauno "Pavasario" komercinė gimnazija, skudutininkas, literatas
Zigaitis ar Žigaitis
Kazys Zupka, poetas, menininkų būrelio globėjas

*

Dar keletą pavardžių galima pridėti iš šeimos albumo vienos fotografijos. Jos reverse yra mano tėvo Aleksandro Sako ir jo šešių draugų parašai:
 
K. Naseckas, J. Kamantauskas, Jovaišas, J. Mika, Al. Sakas, B. Karosas, Rinkevičius.

Nuotraukoje žmonių keliskart daugiau, dalis jų turėtų būti mūsų sąraše:
Pirmoje eilėje antras iš dešinės - Kazys Naseckas (su skrybėle). Antros eilės viduryje - Aleksandras Sakas, jam ant pečių rankas padėjęs - Pranas Rinkevičius. O gale aukščiausias - Antanas Masionis, 1931–1932 metais buvęs Lietuvos moksleivių ateitininkų sąjungos valdybos pirmininku.

© 2015, 2016 Aleksandras Sakas jun

Šaltiniai:

Samtis” ėjo nuo 1932 metų rudens. Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje saugomi jo egzemplioriai nuo Nr. 4 (1933.02.05) iki Nr. 1(9) (1933.10.15), išskyrus Nr. 5. Pirmųjų numerių redaktorius - Aleksandras Sakas, jam susirgus, nuo Nr. 4 - Pranas Rinkevičius, paskui turbūt abu.

Klumpakojis” - išlikęs Nr. 1 (1933.11.12). Jo, kaip ir visų kitų žemiau surašytų leidinių, redaktorius - Išperėtas Dėdė (Pranas Rinkevičius).

Mėsiedas” - vienkartinis leidinys (1934.01.20).

Dilgėlė” - ateitininkų vasaros kuopos (spėju, tokią kuopą sudarė įvairių mokyklų moksleiviai, vasaros atostogų metu likę Kaune) leidinys. “Dilgėlė” išliko nuo Nr. 1 (1934.07.15) iki Nr. 11 (1935.02.10).

Vėžys“, pakeitęs nušalusią “Dilgėlę”, leistas 1935 metais. Likę jo Nr. 1 (1935.03.17) ir nedatuotas Nr. 2.

2017 m. liepos 28 d., penktadienis

Protėvių paieškos. Dabregos iš Seibučių

Kada ir iš kur Dabregos atsirado Svėdasų parapijos Šeduikių kaime?

Šeduikiai 18-tame amžiuje buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Užpalių seniūnijos valdose. Šios seniūnijos 1765 metų inventoriuje tarp šešių Šeduikių kaimo gyventojų, mokėjusių činšą, Dabregų nėra. Žinoma, jie galėjo ten gyventi kampininkais ar samdiniais, savo žemės neturėdami ar nenuomodami ir todėl nemokėdami mokesčių. Tokiu atveju Dabregų pėdsakai galėjo likti Svėdasų bažnyčios metrikų knygose.

Tose knygose surašyti vos ne viso 18-tojo amžiaus Svėdasų parapijoje gimusieji ar susituokusieji. Daugelį metų Dabregos tenai nei gimė, nei tuokėsi - matyt, pirmoje 18-tojo amžiaus pusėje jų Svėdasų krašte nebuvo. Nebent svėdasiškiais laikytume Motiejaus ir Onos Dabregų šeimą, gyvenusią pusiaukelėje tarp Svėdasų ir Kamajų - Juodonių kaime. Pirmuosius du savo vaikus 1736 ir 1739 metais jie krikštijo Svėdasų bažnyčioje, tačiau kitus, o jų turėjo dar gal šešetą, krikštyti vežė jau į Kamajus (ir Jūžintus) - iš tų pačių Juodonių, paskui iš Seibučių, Šlamiškių ir vėl iš Seibučių.

Nuo 18-tojo amžiaus vidurio Motiejaus Dabregos šeima pastoviai gyveno Seibučiuose. Tai - kaip ir Šeduikiai, Lietuvos didžiajam kunigaikščiui priklausęs kaimas, kurį administravo Užpalių seniūnijos valdytojas. Seibučių žemės buvo miškingame plote piečiau Radžionių. Nuo Šetekšnio ežero jį dar skyrė ponams Siesickiams priklausiusio Raugų kaimo žemės.

Seibučių kaimo lokacija (dabar - miškas piečiau Radžionių; maps.lt žemėlapio fragmentas)

Seibučių ir Radžionių kaimus istoriniai šaltiniai minėdavo kartu. Ilgainiui Seibučių vardas, gal ir pats kaimas, nunyko, o Radžionys išliko.

Motiejus Dabrega įrašytas į 1765 metų Užpalių seniūnijos inventorių, kaip vienas iš Seibučių ir Radžionių valstiečių činšininkų. Jo dūmui nustatytas metinis činšas mažai skyrėsi nuo kaimynų - 96 auksinai 15 grašių. Žinių apie šeimą inventoriuje nėra.

Motiejaus sūnūs Simonas ir Motiejus Seibučiuose vedė, susilaukė vaikų. Dukra Elžbieta ištekėjo už Stanislovo Pajėdos ir išvažiavo į Mikniūnus. Marijoną vedė Kazimieras Narbutis iš Sriubiškių. Dukterų Agotos, Magdalenos, Kotrynos likimas nežinomas.

Jauniausias iš trijų sūnų Juozapas išvyko iš tėviškės. Tai jam buvo lemta tapti vienu iš pirmųjų Šeduikiuose apsigyvenusių Dabregų.

1775 metų sausį Juozapas Dabrega susituokė su Ona Budreikaite iš Svėdasų. Jiedu - šio straipsnelio autoriaus proproproseneliai.


Taigi, į paantraštės klausimą galima atsakyti taip: paskutiniame 18-tojo amžiaus trečdalyje vieną Dabregų šaką Šeduikiuose pradėjo Motiejaus sūnus Juozapas iš Kamajų parapijos Seibučių kaimo. Panašiu laiku ten apsigyveno ir kiti Dabregos, kilę iš kitos Kamajų parapijos vietos - Mikniūnų.

© 2015 Aleksandras Sakas

Priedas - metrikų duomenys (epaveldas.lt):

1736 m. lapkričio 4 d. [kun. Jono Jacevičiaus] pakrikštytas Simonas teisėtų sutuoktinių Motiejaus Dabregos ir Onos iš Juodonių [sūnus] (Svėdasų RKB 1702 -1796 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 42 v.)

1739 m. vasario 1 d. [kun. Jono Jacevičiaus] pakrikštyta Agota teisėtų sutuoktinių Motiejaus Dabregos ir Onos iš Juodonių [duktė] (Svėdasų kn. 45 v.)

1741 m. gegužės 11 d. pakrikštyta Magdalena teisėtų sutuoktinių Motiejaus Dabregos ir Onos iš Juodonių [duktė] (Kamajų RKB 1697-1797 m. gimimo ir santuokos, 1776-1797 m. mirties metrikų knyga, 55 v.)

1743 m. rugsėjo 26 d. pakrikštyta Kotryna teisėtų sutuoktinių Motiejaus Dabregos ir Onos iš Seibučių [duktė] (Kamajų kn. 58 v.)

1746 m. kovo 7 d. pakrikštyta Elžbieta Motiejaus Dabrio (?) ir Onos iš Treibučių (?) [duktė] (Jūžintų RKB 1705-1796 m. gimimo ir santuokos, 1769-1796 m. mirties metrikų knyga, 26 v.)

1748 m. gruodžio 8 d. pakrikštytas Motiejus teisėtų sutuoktinių Motiejaus Dabregos ir Onos iš Šlamiškių [sūnus] (Kamajų kn. 66 v.)

1753 m. kovo 18 d. pakrikštytas Juozapas teisėtų sutuoktinių Motiejaus Dabregos ir Daratos (?) iš Seibučių [sūnus] (Kamajų kn. 73 v.)

Pastaba: Raštininkas galėjo suklysti, vietoje Onos įrašydamas vardą Darata iš pirmesnės eilutės:


1756 m. liepos 11 d. pakrikštyta Marijona sutuoktinių Motiejaus Dabregos ir Onos iš Seibučių [duktė] (Jūžintų kn. 35)

1765 m. vasario 10 d. sutuokti Stanislovas Pajėda iš Mikniūnų ir Elžbieta Dabregaitė iš Seibučių (Kamajų kn. 190 v.)

Pastaba: Elžbietos vyras Stanislovas Pajėda gimė 1734 m. Daujočiuose. Jų vaikai geni.com duomenimis: Tomas (g.1765), Jurgis (g. 1768), Jokūbas (g. 1770), Mykolas (g. 1771), Ona (g. 1776), Marijona (g. 1778), Domicelė (g. 1780), Justinas (g. 1784), visi gimę Mikniūnuose.

1765 m. lapkričio 24 d. sutuokti Simonas Dabrega iš Seibučių ir Agota Lungyčia iš Mikniūnų (Kamajų kn. 191 v.)

Pastaba: Jų vaikai: Jonas (g.1766), Martynas (g. 1768), Kasparas (g. 1771), Simonas (g. 1774), Liucija (g. 1776), visi krikštyti Jūžintuose, gimę Seibučiuose, tik Simonas - Rauguose.

1775 m. sausio 12 d. sutuoktas Juozapas Dabrega iš Šeduikių su Ona Budreikaičia. (Svėdasų kn. 167 v.)

1776 m. spalio 27 d. sutuokti Kazimieras Narbutis iš Sriubiškių ir Marijona Dabregaitė iš Seibučių (Kamajų kn. 195 v.)

1786 m. lapkričio 19 d. [kun. Adomas Vaitkevičius] sutuokė Motiejų Dabregą ir Oną iš Seibučių (Kamajų kn. 206 v.)

Pastaba: Motiejaus Dabregos jaunesniojo ir Onos vaikai: Juozapas (g.1789 ), Marijona (g. 1791), Barbora (1793-1811) krikštyti Jūžintuose, gimę Seibučiuose, tik Marijona gimus Rauguose.

1794 m. liepos 13 d. Motiejus Dabrega 36 metų palaidotas Seibučių kapinėse (Kamajų kn. 240 v.)

2017 m. liepos 21 d., penktadienis

Kareniotų Sakai

Sakai Lietuvos istorijoje žinomi nuo 1413 metų. Vienas iš Horodlės uniją pasirašiusių Vytauto bajorų, priėmusių unijos proga lenkišką Pomiano herbą, buvo Stanislovas Sakas, Dubingių seniūnas, miręs maždaug 1434 metais. Turėjo septynetą sūnų ir tėvonines (paveldimas) valdas Nemenčinėje, Ašmenos pavieto Hruzdove ir Medile. Paveldimų valdų turėjimas Vytauto laikais rodytų jei ne priklausymą Gediminaičių giminei, tai ypatingus nuopelnus (pasak Mykolo Lietuvio, 1550 metais parašiusio traktatą “Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius”, Sakai į didikus iškilo iš arklininkų, pasižymėję karo žygiuose). Pavardė Sakas galėjo būti pravardinės kilmės - taip senovėje kaimuose vadindavo nusikaltimų tyrėjus (nuo sekti).

Apie 150 metų Stanislovo Sako palikuonys priklausė Lietuvos diduomenei, garsėjo plačiomis valdomis ir aukštomis pareigomis, tačiau vartojo ne Sako, bet Sakavičiaus (Sakowicz) pavardę. Be to, XVI amžiuje dvi Sakų giminės šakos ėmė vadintis pagal savo valdas – Nosilovskiais ir Steckovičiais. Ilgainiui giminė prarado įtaką ir dalį turtų, o XIX amžiuje per rusų valdžios perodiškai vykdytas patikras, jei neturėjo bajorystę įrodančių dokumentų, galėjo būti priskirti valstiečių luomui.

Ar kokia nors giminystė sieja senuosius Sakaičius (Sakavičius) ir mano protėvius? Galbūt, tačiau jokių tokios giminystės įrodymų neturime.

Mano senelis Domininkas Sakas savo vaikams buvo pasakojęs, kad esame kilę iš prancūzmečiu (1812 metai) Lietuvoje pasilikusio Napoleono armijos kareivio, prancūzo, pavarde Le Sak.

Šią legendą bandžiau tikrinti DNR testu etninėms šaknims atskleisti. Nors mūsų giminėje pasitaiko vyrų tamsesnės odos ir plaukų, nei įprasta Lietuvoje, tačiau tyrimas jokių prancūziškų genų nerado - esu šimtaprocentinis rytų europietis.

Tą patį byloja ir neseniai (2018 metais) metrikų knygose rasti duomenys - Sakai (ir Sakavičiai) dar iki prancūzmečio gyveno senelio gimtinėje ir jos apylinkėse.

Mano senelio gimtinė  – dabartinės Baltarusijos Astravo rajone esantis Kareniotų (Koreniaty) kaimas, caro laikais priklausęs Vilniaus gubernijos Švenčionių apskrities Kiemeliškių valsčiui ir Svyronių (Sviranki) parapijai.

Rodyklėmis pažymėtos tekste minimos vietovės - Kiemeliškės, Kareniotai, Svyronys bei su šeimos istorija susiję Kliuščionys, Karklinė (panaudotas Jana Seta Map Publishers Ltd, 2006, Aukštaitijos žemėlapio fragmentas).

Svyronių parapijoje ir aplinkui XVIII ir XIX amžių sandūroje gimė, tuokėsi ar mirė ne vienas Sakas (Sakavičius). Paminėsiu tiktai poras, tuo metu gyvenusias Kareniotų kaime: Bartolomiejus Sakas ir Kristina Vaicekavičiūtė, Kazimieras Sakavičius ir Marijona Šamšuraitė, Fabijonas Sakas ir Monika Bakielaitė, Motiejus ir Marijona Sakai…

Be Kazimiero Sakavičiaus metrikų knygose figūruoja ir Kazimieras Sakas, taip pat iš Kareniotų kaimo. Gali būti, kad tai - vienas ir tas pats žmogus, kunigo valia knygose rašytas taip ir anaip (Sak ar Sakowicz).

Kazimieras Sakas - pirmasis protėvių sąraše. Gimęs dar Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolitos) laikais, jis mirė 1846 metais Kareniotų kaime, kur ir palaidotas. Mirties metrikuose parašyta, kad turėjo 80 metų. Paliko žmoną Rozaliją ir sūnų Jokimą iš santuokos su Antanina Buikaite.

Kazimiero sūnaus Jokimo gimimo data nežinoma. Jei jo santuokos metrikai neklaidina, galėjo būti gimęs apie 1816 metus. Keista, bet jo gimimo metrikų to laikotarpio Svyronių bažnyčios knygose neradau.

Svyronyse 1837 metais Jokimas Sakas susituokė su Kotryna Šmataite. Abu, kaip rašoma santuokos metrikuose - iš Kareniotų, tačiau gimusi Kotryna buvo ne šiame, o gretimame Godeliūnų (Hadziłuny) kaime, kur gyveno jos tėvai, valstiečiai Stanislovas ir Marcijona Šmatai.

Jokimui Kotryna pagimdė tris sūnus - Joną, Juozapą ir Simoną. Sunku pasakyti, kas juos augino - mama ar pamotėlė, parvesta į namus po Kotrynos mirties nežinomais mums metais.

Antroji Jokimo Sako žmona buvo Juozapota Kačkonytė. Su ja Jokimas susilaukė dukros Marcijonos. Tad mirties (nuo paralyžiaus) dieną 1868 metų sausį Jokimas paliko žmoną ir keturis vaikus. Palaidotas gimtojo kaimo kapinėse.

Jokimo vyriausias sūnus Jonas, mano prosenelis, tuo metu jau buvo vedęs vyras. Su žmona Ieva Jakubcevičiūte Kareniotuose augino savo vaikus. Neteko vieno jų - Antanėlio. Ir Ieva Sakienė mirė jauna, liko trys vaikai - sūnūs Pranas, Mykolas ir dukra Pranciška. Tai atsitiko 1877 metų pavasarį.
Pranukas gal jau buvo ūgtelėjęs, o Mykoliukas ir Pranutė - dar maži, namuose reikėjo šeimininkės, todėl našliu tapęs Jonas Sakas nedelsdamas ieškojo kitos pačios.

Apie antrąją Jono Sako žmoną Prancišką Olchovičiūtę yra pasakojusi Zuzana Knašienė (1874-1961), savo atmintyje išlaikiusi Sakų giminės senųjų kartų vardus. Pranciška buvusi bajoraite, jos tėvas – meistras Olchovičius, o patėvis – Juzufas Klimovičius. Santuokos metrika daug ką, bet ne bajorystę, patvirtino: 1877 metų gegužės 8 dieną keturiasdešimtmetis našlys Jonas Sakas vedė Prancišką Olchovičiūtę, 26 metų merginą, Kliuščionių kaimo valstietę. Jie sutuokti Kliuščionių bažnyčioje.

Pranciškos šeimyninė laimė buvo labai trumpa. Po metų (1878 metų gegužės 7 dieną) gimė Domininkas, mano senelis. Vos trims mėnesiams praėjus, Pranciška liko našle. Joną Saką nusinešė neišgydoma tais laikais džiova.

Ką išgyveno, kaip vertėsi Pranciška Sakienė viena su savo kūdikiu ir trimis vaikais iš vyro pirmosios santuokos? Jos likimo nežinau.

Apie 1900-uosius metus senelis Domininkas (žinoma, tuomet dar jaunas vaikinas) gyveno jau ne gimtinėje, bet dabartinio Švenčionių rajono Karklinės kaime. Ten buvo nutekėjusi jo mamos sesuo Marijona Olchovičiūtė - Maslianikienė. Kada ir kodėl Domininkas paliko tėvų namus, galime tik spėlioti.

*

Ir apie kitus Sakus iš Kareniotų kaimo žinių nedaug.

Vienas iš mano prosenelio Jono brolių, Simonas Sakas, buvo vedęs Viktoriją Romašaitę, turėjo dukras Apoloniją ir Salomėją. Apolonija mirė vaikystėje (1869 metais). Salomėją minėjo Zuzana Knašienė: Saliūnė turėjusi porą vaikų.

Jono dar vieno brolio Juozapo ir jo netikros sesers Marcijonos jokių pėdsakų neradau. Tiek težinau, kad Marcijonos mama Juozapota Sakienė mirė ir buvo palaidota Svyronyse, ne Kareniotuose.


Pasak Zuzanos Knašienės, Kareniotų kaime gyventi likęs tik Domininko Sako netikras brolis Pranciškus. Galbūt, bet 1909 metais jo ten jau nebuvo. Tų metų Svyronių parapijiečių sąraše (už jį esu dėkingas p. Petrui Kibickiui) tėra vienas vienintelis Sakas iš Kareniotų - 38 metų vyras, nevedęs, vardu Vincentas.

Šio Vincento linija tįsta iki pat Kazimiero Sakavičiaus, minėto straipsnelio pradžioje. Vincento Sako tėvai buvo Petras Sakas ir Marcijona Šamšuraitė. Petro tėvai buvo Mykolas Sakas ir Marijona Vieskaitė. Mykolas buvo Kazimiero Sakavičiaus ir Marijonos Šamšuraitės (taip, vėl Šamšuraitės!) sūnus, vėlesniuose popieriuose rašytas Sako, o ne Sakavičiaus pavarde. Visi jie - Kareniotų gyventojai.

Jei paaiškėtų kad tas Kazimieras Sakavičius ir mano protėvis Kazimieras Sakas buvo vienas ir tas pats žmogus, giminės medį tektų išplėsti. Kareniotų Sakų istorijos pabaiga dar neparašyta.

© 2011-2018 Aleksandras Sakas

Metrikų duomenys:

Šaltinis - Svyronių bažnyčios atitinkamų metų gimimo metrikų knygos kopija familysearch.org portale (jei nenurodyta kitaip)

1816 m. lapkričio 19 d. Svyronių bažnyčioje pakrikštyta Kotryna, valst. Stanislovo ir Marcijonos Šmatų duktė, gimusi Godeliūnų kaime lapkričio 14 d. Krikšto tėvai Juozapas Kačkonis ir Elžbieta Mužylaitė.

1837 m. birželio 6 d. Svyronių bažnyčioje administratorius kun. Bonaventūra Šinskis? sutuokė valstiečius Jokimą Saką (Joachim Sak), 21 metų jaunuolį, ir Kotryną Šmataitę (Katarzyna Szmatowna), 19 metų merginą, abu iš tos pačios parapijos Kareniotų kaimo, valstiečių teisėtų sutuoktinių Kazimiero ir Antaninos Buikaitės Sakų (Kazimierza i Antoniny z Buykow Sakow) sūnų ir valstiečių teisėtų sutuoktinių Stanislovo ir Marijonos Rupenkaitės Semaškų (Stanislawa i Maryany z Rupiankow Siemaszkow) dukterį, dalyvaujant liudininkams valstiečiams Mykolui Mužylai, Simonui Jakobcevičiui, Martynui Šmatui, Simonui Slikančiui? (Įrašo Svyronių bažnyčios santuokos metrikų knygoje kopija, gauta iš Lietuvos valstybės istorijos archyvo).

Pastaba: Kodėl Kotrynos Šmataitės tėvais užrašyti Semaškos? Gal raštininkas, žvilgčiodamas į metrikų knygos kitą įrašą, nuo jo nurašė ir dalį pavardžių?

1846 m. sausio 12 d. Kareniotų kaime nuo karštinės mirė valstietis Kazimieras Sakas (pracowity Kazimierz Sak), valstietės Rozalijos Sakienės, likusios našle vyras, sulaukęs 80 metų, Svyronių bažnyčios parapijietis, po savęs palikęs sūnų Jokimą (Joachim). Palaidotas privačiose Kareniotų kapinėse (na mogiłach prywatnych Koreniackich). (Įrašo Svyronių bažnyčios mirties metrikų knygoje kopija, už ją dėkingas ponui Petrui Kibickiui).

1867 m. gegužės 14 d. Svyronių bažnyčioje klebono tėvo Prano Mosevičiaus pakrikštytas kūdikis Antano vardu, valstiečių teisėtų sutuoktinių Jono ir Ievos, gimusios Jakubcevičiūte, Sakų sūnus, gimęs šių 1867 metų gegužės 10 dienos vakarą Kareniotų kaime. Krikštatėviais buvo valstiečiai Jonas Jakubcevičius su Agota, Ignoto Ceikos žmona.

1868 m. sausio 18 d. Kareniotų kaime nuo paralyžiaus mirė valstietis Jokimas Sakas (Иоахим Сак). Likusios našle Juozapotos Kačkonytės (Иозефаты Качкановны) vyras, 59 metų amžiaus, šios Bažnyčios parapijietis, po savęs palikęs sūnus Joną, Juozapą, Simoną ir dukrą Marcijoną. Jo kūną valstiečiai palaidojo privačiose Kareniotų kapinėse.

1870 m. spalio 4 d. Svyronių bažnyčioje klebono kun. Napoleono Kačinskio pakrikštytas kūdikis vardu Mykolas. Valstiečių Jono ir Ievos, gimusios Jakubcevičiūte, Sakų (Ивана и Евы ур. Якубцевичевны Саков) sūnus, gimęs šių metų rugsėjo 23 dieną Kareniotų kaime (Коренятах). Krikšto tėvais buvo Ignotas Ceika su Marijona, Motiejaus Jakubcevičiaus žmona.

1871 m. birželio 22 d. Kareniotų kaime nuo skausmo? (от кольки) mirė vaikas vardu Antanas, valstiečių teisėtų sutuoktinių Jono ir Ievos, gimusios Jakubcevičiūte, Sakų 5 metų sūnus. Jo kūną patys valstiečiai privačiose Kareniotų kapinėse palaidojo.

1873 m. rugsėjo 23 d. Svyronių bažnyčioje kun. Kačinskio pakrikštytas kūdikis vardu Pranciška (Францишка). Valstiečių Jono ir Ievos, gimusios Jakubcevičiūte, Sakų (Ивана и Евы ур. Якубцевичевны Саков) duktė, gimusi šių metų rugsėjo 18 dieną Kareniotų kaime (Коренятах). Krikšto tėvais buvo Stanislovas Semaška su mergina Mikalina Ceikaite.

1874 m. gruodžio 1 d. Svyronių bažnyčioje kun. Kačinskio pakrikštytas kūdikis Salomėjos vardu, valstiečių teisėtų sutuoktinių Simono ir Viktorijos, gimusios Romašaite (урожд. Poмашовны), Sakų duktė, gimusi šių metų lapkričio 26 dieną Kareniotų k. Krikšto tėvais buvo Jonas Šmatas su Aleksandra, Jurgio Mužilos žmona.

1876 m. sausio 17 d. Svyronių miestelyje nuo dusulio (от дышка) mirė valstietė Juozapota Sakienė, gim. Kačkonytė, mirusio Jokimo Sako žmona, maždaug 48 m. amžiaus, liko viena dukra Marcijona. Palaidota sausio 19 d. Svyronių kapinėse.

1877 m. kovo 20 d. Kareniotų kaime nuo dusulio mirė valstietė Ieva Sakienė, gimusi Jakubcevičiūte (Ева Сакова, урожд. Якубцевичевна). Likusio našliu Jono Sako žmona, turėjusi apie 30 metų, šios bažnyčios parapijietė, po savęs palikusi sūnus Praną, Mykolą ir dukrą Prancišką. Jos kūną patys valstiečiai palaidojo privačiose Kareniotų kapinėse 22 kovo.

1877 m. gegužės 8 d. Kliuščionių bažnyčioje klebonas kun. Jonas Galičius (Иоан Галич), triskart paskelbęs gegužės 1, 5 ir 8 dienomis, sutuokė valstietį Joną Saką (Иван Сак), 40 metų našlį iš Svyronių parapijos Kareniotų kaimo, su valstiete Pranciška Olchovičiūte (Францишка Ольховичевна), 26 metų netekėjusia iš šios parapijos Kliuščionių kaimo, valstiečių teisėtų sutuoktinių Jokimo ir Petronelės gimusios Šmitaite (Иоахима и Петронелии ур. Шмитовны) sūnų su valstiečių teisėtų sutuoktinių Mykolo ir Onos Kovanskos (Николая и Анны ур. Кованской) dukterimi, dalyvaujant liudininkams valstiečiams Jonui Jakobcevičiui (Иван Яковцевич), Pranui Klimovičiui (Франц Климович), Tadui Oleškevičiui (Фадей Олешкевич) ir kitiems. (Baltarusijos nacionalinio istorijos archyvo Gardino m. pažyma, 2010.07.13).

Pastaba: Čia Jono Sako motina užrašyta Petronelė Šmitaitė, o 1837 metų santuokos įraše - Kotryna Šmataitė. Gal buvo du Jonai Sakai? Kažin, ar viename kaime tuo pačiu laiku galėjo rastis du skirtingi žmonės, abu - Jonai Sakai, abiejų tėvai - Jokimai Sakai, ir dar vieno motina - Šmataitė, o kito - Šmitaitė. Matyt, vėlesniajame dokumente suklysta užrašant vardą. Todėl remdamasis 1837 metų įrašu į giminės medį Jono Sako motina užrašiau Kotryną Šmataitę.

1878 m. gegužės 14 d. Svyronių bažnyčioje šios bažnyčios klebono kun. N. Kačinskio pakrikštytas kūdikis Dominyko vardu, Kiemeliškių valsčiaus valstiečių teisėtų sutuoktinių Jono ir Pranciškos iš Liachovičių Sakų sūnus, gimęs šių metų ir mėnesio 7 dieną Kareniotų kaime. Krikšto tėvais buvo Juozapas Šamšura su Aleksandra, Jurgio Mužilos žmona.

1878 m. rugpjūčio 16 d. Kareniotų kaime nuo džiovos mirė valstietis Jonas Sakas, likusios našle Pranciškos vyras 40 metų amžiaus, palikęs iš 1-osios santuokos sūnus Praną ir Mykolą, dukrą Prancišką, iš 2-osios santuokos sūnų Dominyką. Jo kūną patys parapijiečiai palaidojo privačiose šio kaimo kapinėse 18 rugpjūčio.

2017 m. liepos 20 d., ketvirtadienis

Domininkas Sakas (1878-1961)

Mano senelio Domininko Sako (1878-1961) kilmė dokumentuose nurodoma taip – Vilniaus gubernijos Švenčionių apskrities Kiemeliškių valsčiaus valstietis.

Jo tėvai Jonas Sakas ir Pranciška Olchovičiūtė susituokė Švenčionių apskrities Kliuščionių Romos katalikų bažnyčioje 1877 metų gegužės 8 dieną. 40-mečiui našliui Jonui Sakui tai buvo antroji santuoka. 26 metų nuotaką iš gretimos parapijos, iš Kliuščionių, jis atsivedė į savo namus Kiemeliškių valsčiaus Kareniotų (Koreniaty) kaime. Šis kaimas anuomet priklausė Svyronių parapijai, dabar yra Baltarusijos teritorijoje, Astravo rajone.

Rodyklėmis pažymėtos tekste minimos vietovės - Kiemeliškės, Kareniotai, Svyronys, Kliuščionys, Karklinė (Jana Seta Map Publishers Ltd, 2006, Aukštaitijos žemėlapio fragmentas).

Domininkas gimė Kareniotuose 1878 metų gegužės 7 dieną. Po trijų mėnesių nuo džiovos mirė jo tėvelis. Ką išgyveno, kaip vertėsi Domininko mama, likusi viena su savo kūdikiu ir trimis mažais vaikais iš vyro pirmosios santuokos?..

Žinome, kad Domininkas turėjo palikti gimtuosius Kareniotus. Kada ir kodėl - gal netekęs mamos? Kurį laiką jis gyveno Kliuščionių parapijos Karklinės kaime, greičiausiai, pas savo tetą Marijoną Olchovičiūtę - Maslianikienę, mamos seserį. Paskui susirado tarnybą geležinkelyje toli nuo gimtųjų vietų.

1902 metais Domininkas Sakas - latvių žemėje, Vainuodėje, kur dirbo geležinkelio kelio sargu - apeiviu. Šeimos archyve yra tų laikų jo asmens liudijimas:


Matyt, darbe Domininkas susipažino su kitu geležinkeliečiu, lietuviu iš Papilės parapijos Vincu Rimkumi, o paskui ir su jo dukra Morta. Ir 1902 metų lapkričio 26 d. Papilės bažnyčioje 24 metų Domininkas Sakas ir 17-metė Morta Rimkutė buvo sutuokti.

Iš Vainuodės Sakai persikėlė (o gal geležinkelio tarnyba perkėlė) į Liepoją, kur jiems gimė sūnus Antanas, dukra Bronislava. Apie 1906 metus visa šeima - jau Lietuvos pusėje, Lūšėje, dabar priklausančioje Mažeikių rajonui. Lūšės stoties gyvenvietėje pasaulin atėjo sūnūs Vaclovas, Aleksandras ir dukra Natalija.

Greitai gausėjančią šeimą išlaikyti iš geležinkelio apeivio algos darėsi vis sunkiau. Kiek paaugę vaikai turėdavo eiti tarnauti pas ūkininkus, kad padėtų šeimai. Vyresnieji vaikai, sulaukę vos 5 metų, jau pas svetimus ganė žąsis. Ir 1912 metais ryžtasi permainoms - Domininkas Sakas išvyko uždarbiauti į Ameriką, į Pitsfildą (Pittsfield, Mass.), o Morta Sakienė su vaikais grįžo gyventi į gimtinę prie Papilės. Tais pačiais 1912 metais gimė dar vienas sūnus – Jonas ir mirė vos dviejų metukų sulaukusi Natalija.

JAV imigracijos tarnybos įrašo duomenys (šaltinis - ellisisland.org)
 
Ir taip iki pat pirmojo pasaulinio karo Sakai gyveno atskirai. 1915 metais, prieš užimant vokiečiams Papilę, Morta Sakienė su vaikais traukėsi nuo artėjančio fronto. Pasiėmė ne visus vaikus – ūkininko pasamdytas Vaciukas liko Lietuvoje. Domininkui Sakui iš Amerikos teko nedelsiant grįžti. Negalėdamas važiuoti per karo apimtą Europą, plaukė laivu į Rusijos šiaurėje esantį Archangelską.

Dominnkas Sakas (tarp 1912 ir 1918 metų).
 
Sakai kaip karo pabėgėliai glaudėsi Rygoje, paskui per Minską nusigavo net iki Volgos – į Caricyną (vėliau pavadintą Stalingradu, Volgogradu). 1916 metais gimė dar vienas sūnus – Vincas. Caricyne užklupo bolševikinė 1917 metų revoliucija ir po to kilęs pilietinis karas. Matė varomus į kalėjimą žmones, girdėjo naktimis egzekucijų šūvius, regėjo lavonus, plaukiančius Volgos upe. Visiems ėmė trūkti duonos, kilo bado grėsmė. Ir 1918 metais Sakai grįžo į Lietuvą, kur tuo metu kūrėsi sava valstybė.

Parvažiavęs į Papilę, Domininkas Sakas bandė įsitraukti į politinę veiklą. Tiek socialinė padėtis, tiek patirtis JAV, kur buvo įstojęs į socialdemokratų draugiją, lėmė jo kairiąsias pažiūras. Jau 1919 metų pradžioje Domininkas Sakas kartu bendraminčiais “tvėrė” Papilėje proletarinę valdžią. Kaip rašė Ričardas Čepas straipsnyje “Papilės valsčiaus savivaldybė 1918-1940 metais” (”Papilė”, I d., “Versmės” leidykla, Vilnius, 2004):

Papilėje valsčiaus darbininkų tarybos komitetas veikė panašiu laiku: nuo 1919 m. sausio 23 iki kovo 13 d. Jį sudarė 7 asmenys: Jonas Butkus, Julius Šliažas, Juozas Karvelis, Domas Sakas, Pranas Šukys, Kazys Mockus ir Jonas Rimeika. Šis komitetas mažai ką pakeitė. Vėliau, vertindami jo veiklą, valsčiaus savivaldybės vadovai rašė:

Bolševikiškas komitetas nedaug atmainų į valsčiaus savivaldybės buvusią tvarką teįnešė, ir gyvenimas ėjo paprastoje tvarkoje, tik bolševikai daugiausia stengėsi užimti visose vietose valdininkų vietas, taip tai eigulių, milicininkų, ir stengėsi rūpinti savuosius grūdais ir kitais produktais. Būtų pradėta veikti ir platesniame maštabe, bet pradėjus juos vyti, nebebuvo kada veikti, reikėjo sprukti, kur kas gali.

Komitetą išvaikė generolo Plechavičiaus daliniai. Kai kareiviai atėjo suimti Domininko Sako, jis sirgo, gulėjo lovoje karščiuodamas. Kareiviai pasižiūrėjo į sergančio tėvo lovą apspitusių vaikų krūvą ir, nieko nebesakę, apsisuko ir išėjo. Vėliau valdžia represijų Sako atžvilgiu nesiėmė.

Namukas Pelkelėje, kuriame po pirmojo pasaulinio karo gyveno Sakų šeima, nuo tų laikų labai pasikeitęs. Du senieji ąžuolai išlikę, tačiau smarkiai apipjaustyti. Google Street View, 2012.
 
Kurį laiką, gyvendamas šalia Papilės esančiame Pelkelės kaime, Domininkas Sakas vertėsi batsiuvyste. Šeima vis didėjo - 1919 metais gimė dukra Julija, 1922 – sūnus Juozapas (miręs tais pačiais metais). Tuo metu šeimą ištiko nelaimė – teko atiduoti namą už vekselį, kurį draugui buvo pasirašęs Domininkas. Sakai įsikūrė nedideliame namelyje prie turgaus, kur Domininkas vėl užsiėmė batų taisymu. Taip pat rinko mokesčius turgaus metu ir šlavė aikštę po turgaus.

Kažkuriam iš vyresnių vaikų prikišus tėvui, kad dirba žeminantį šlavėjo darbą, Domininkas atsakė, kad po tokio darbo tik rankos lieka nešvarios, bet ne sąžinė, o rankas galima nusiplauti.

Vienu metu turgavietės pakraštyje turėjo kioską, kuriame prekiavo laikraščiais, žurnalais ir smulkiomis prekėmis.

Laikraštis “Lietuvos žinios” 1925.04.18 iš Papilės pranešė, kad vartotojų kooperatyvo “Atžala” metiniame visuotiniame susirinkime į valdybą išrinkti Pr. ir Juoz. Šliauteriai, J. Šiūša, Sakas ir Jur. Miliūnas.

1928 metais Sakai susilaukė paskutinio vaiko – dukros Marytės. Vyriausias sūnus Antanas tuomet jau buvo vedęs, pats turėjo dukrelę Danutę, dviem metais vyresnę už savo ką tik gimusią tetą.

Laikui bėgant, vyresnieji vaikai vienas po kito paliko gimtuosius namus arba vertėsi patys. Darbšti Sakų šeima šiek tiek prakuto. Giminės archyve liko Papilės apylinkės teismo (teisėja Milvydienė, sekretorė O. Rymaitė) nutarimo tekstas. Jo dalis:

Pripažinti Domininkui Sakui nuosavybės teisę į jo nupirktą viešose varžytynėse, įvykdytose Šiaulių Apygardos Teismo Antstolio J. Beko 1934 m. sausio mėn. 13 dieną, buvusį lig tol Marės Martišauskienės nekilnojamąjį turtą, susidedantį iš apie šešių šimtų /600/ kv. metrų žemės su trobesiais, esantį Papilės m., Nepriklausomybės gatvė Nr. 48, Šiaulių apskr., kuris rubežiuojasi: iš šiaurės su Vaivado sklypu, iš rytų pusės su Juozo Giedros sklypu, iš pietų su bendru keliu ir iš vakarų su V. Kontauto sklypu.

Už namą su žemės sklypu Domininkas Sakas sumokėjo 1045 litus.

Domininkas, kurio “revoliucinė” praeitis liko užmiršta, dalyvavo nepriklausomos Lietuvos šaulių sąjungos veikloje (1939 metų sąrašuose jis - 7-osios rinktinės Papilės šaulių būrio narys).

Sakų suvažiavimas Papilėje 1939 metų liepos 16 dieną. Iš kairės 1-oje eilėje: jauniausioji duktė Marytė, anūkai Kęstutis ir Birutė (sūnaus Vaclovo vaikai), anūkai Zina, Algimantas ir jų mama - vyriausioji dukra Bronė, 2-oje eilėje: sūnus Vaclovas, marčios Stasė (Antano žmona) ir Olė (Vaclovo žmona), 3-ioje eilėje: Morta ir Domininkas Sakai, vyriausias sūnus Antanas, 4-oje eilėje: anūkė Danutė (Antano duktė), sūnus Vincas, duktė Julija, sūnus Aleksandras. Trūksta sūnaus Jono.
 
Karo ir pirmieji pokario metai Sakų šeimai, kaip ir daugeliui lietuvių, buvo praradimų laikas.
1941 metais, užėjus vokiečiams, buvo areštuoti net trys sūnūs: Antanas Šiauliuose – kad kalbėjęs sovietiniame mitinge, Vaclovas Tauragėje – kad buvęs sovietinės profsąjungos vietiniu vadu, Jonas Kaune – kaip tarybinis teatro direktorius. Tačiau radosi užtarėjų, ir visi trys po kelių savaičių buvo paleisti.

1943 metais sūnus Vincas, tuometinis Svyrių apskrities (dabar priklausančios Baltarusijai) Kamajų valsčiaus viršaitis, žuvo per partizanų antpuolį. Palaidotas gimtojoje Papilėje.

Domininkas Sakas (priekyje) su artimaisiais 1943 m. lapkričio 28 d. prie sūnaus Vincento kapo.

1944 metais sūnus Jonas mobilizuotas karinei tarnybai Vokietijoje. Karui baigiantis, pateko į amerikiečių kariuomenės nelaisvę. Paleistas bandė pasiekti namus, bet buvo suimtas ir išgabentas į rusų filtracijos lagerį Tolimuosiuose Rytuose.

1944 metais dukras Juliją ir Mariją fronto banga nunešė į Vakarus. Jos apsigyveno JAV ir tėvų gyvų nebepamatė.

1945 metais NKVD areštavo sūnų Aleksandrą kaip ateitininką ir LAF dalyvį ir po kankinimų išvežė į Vorkutos lagerius.

1946 metais buvo suimtas dukros Bronislavos vyras Artūras Knašas ir įkalintas Vorkutos lageriuose. Bronislava su trimis vaikais liko Lietuvoje.

1945 metais ir pats Domininkas Sakas buvo Papilėje NKVD areštuotas ir kovo mėn. išvežtas į Mintaują kaip buvęs šaulys. Kitaip nei Lietuvos valdžia 1919 metais, sovietų represinės tarnybos jokių nuodėmių neatleido. Kiek jis buvo kalinamas, kol kas neaišku, - metus ar kiek ilgiau. Nuo bado visiškai išsekusį, savo kojom nebepaeinantį, Domininką paleido, išsiuntę traukiniu iki Šiaulių stoties, iš kur jį namo parsigabeno vaikai. Nė sėdėti nebegalėjo, nes ant tos vietos raumenų nebebuvo. Iki gyvenimo galo sėsdavo, ant kėdės pasidėjęs pripučiamą ratelį.

Anykščiai, 1947 metai. Iš kairės: Vaclovas Sakas, Marytė Dobregaitė – Juocevičienė, Olga Bilevaitė - Sakienė, Domininkas Sakas, Aleksandras Sakas (g. 1946), Verutė Dabregaitė - Jakubonienė, Elena Dobregaitė - Sakienė.
 
Namams Papilėje ištuštėjus, Domininkas ir Morta Sakai senatvę norėjo praleisti arčiau vaikų. Vienintelė Lietuvoje likusi dukra, Klaipėdoje gyvenusi Bronislava Knašienė nupirko pusę namo Palangoje, kur iš pradžių įsikūrė sūnaus Vaclovo šeima. Vaclovui sutvarkius būstą, pardavę namelį Papilėje, tėvai 1956 metais persikėlė į Palangą.

Ten 1958 metais, sulaukusi 73 metų, nuo vėžio mirė žmona Morta Sakienė. Palaidota Palangoje, netoli kapinių koplyčios.

Likusį vieną, Domininką Saką karšinti į Klaipėdą parsivežė sūnūs Jonas, Aleksandras ir dukra Bronislava.

Domininkas Sakas. Nuotrauka iš Artūro Knašo rinkinio.
 
To meto senelis Domininkas - mano atmintyje. Šlepsintis mažais žingsniukais, su lazdele rankoje. Miegojo mūsų (Aleksandro) pusėje, pereinamame kambaryje. Čia už apvalaus stalo mudu kone kasdien kortomis pliekdavome “tūkstantį”. Valgyti eidavo į Jono pusę. Teta Magdutė (Jono žmona) ne vien maistą ruošė, bet, bėdai nutikus, keisdavo seneliui apatinius arba patalynę. Vis ruošėsi - jei ne pavasarį, tai rudenį - išvažiuoti į Papilę, kur jo laukianti senų laikų bičiulė.

Mano pusseserės Viktorijos (Jono dukros) prisiminimuose senelis - tikras išdykėlis. Jono pusėje glaudėsi ką tik iš lagerių grįžusi Magdutės sesuo Bronė. Kai ji maudydavosi virtuvėje, tuoj pat atsirasdavo senelis ir lazdele tyliai atitraukdavo užuolaidą. Teta Magdutė, atskubėjusi į Bronės šauksmą, su triukšmais parvarydavo senelį į mūsų pusę…

Paskui senelį išsivežė teta Bronė Knašienė. Dukters namuose Dusetų gatvėje praleido paskutines gyvenimo dienas. Eidamas 83-iuosius, 1961 metų vasario 5 d. Domininkas Sakas mirė. Palaidotas Palangoje, šalia žmonos Mortos.

Palanga, 1964 metai. Prie Domininko ir Mortos Sakų kapo - sūnūs (iš kairės) Jonas, Aleksandras, Vaclovas ir Antanas.

© 2011-2018 Aleksandras Sakas jun.

Priedas - metrikų duomenys:

1878 m. gegužės 14 d. Svyronių bažnyčioje šios bažnyčios klebono kun. N. Kačinskio pakrikštytas kūdikis Dominyko vardu, Kiemeliškių valsčiaus valstiečių teisėtų sutuoktinių Jono ir Pranciškos iš Liachovičių Sakų sūnus, gimęs šių metų ir mėnesio 7 dieną Kareniotų kaime. Krikšto tėvais buvo Juozapas Šamšura su Aleksandra, Jurgio Mužilos žmona. (Svyronių bažnyčios atitinkamų metų mirties metrikų knygos kopija familysearch.org portale)

Pastaba: Domininko Sako mama tik šiame dokumente pavadinta Liachovičiūte, visuose kituose ji - Olchovičiūtė.

1878 m. rugpjūčio 16 d. Kareniotų kaime nuo džiovos mirė valstietis Jonas Sakas, likusios našle Pranciškos vyras 40 metų amžiaus, palikęs iš 1-osios santuokos sūnus Praną ir Mykolą, dukrą Prancišką, iš 2-osios santuokos sūnų Dominyką. Jo kūną patys parapijiečiai palaidojo privačiose šio kaimo kapinėse 18 rugpjūčio. (Svyronių bažnyčios atitinkamų metų mirties metrikų knygos kopija familysearch.org portale)

1902 m. lapkričio 26 d. Papilės bažnyčioje klebonas kun. Jurskis, triskart paskelbęs lapkričio 10, 17 ir 24 dienomis, sutuokė Vilniaus gubernijos Švenčionių apskrities Kiemeliškių valsčiaus valstietį Dominyką Saką, 25 metų viengungį iš Kurliandijos gubernijos Leineno parapijos Vainuodės stoties, su Papilės valsčiaus valstiete Morta Rimkute, 17 metų mergina iš Papilės parapijos Papilės miest., teisėtų sutuoktinių Jono ir Pranciškos iš Olchovičių Sakų sūnų su teisėtų sutuoktinių Vincento ir Barboros iš Ružauskų Rimkų dukterimi, dalyvaujant liudininkams Jonui Ružauskui, Martynui Vaivadui, Mykolui Pilimonui, Kazimierui Vaivadui ir daugeliui kitų. (Išrašas iš Papilės bažnyčios atitinkamų metų santuokos metrikų knygos, saugomos Lietuvos valstybės istorijos archyve Vilniuje).

2017 m. liepos 19 d., trečiadienis

Sibire 1950 - 1954 metais

Mama turėjo palikti viską: ramų Prienų miestelį netoli Kauno, butą Stankevičių name, iš kurio per šeimininkų daržą galima buvo išeiti tiesiai į Nemuno šlaitą, darbą Prienų motinos ir vaiko konsultacijoje, kuriai nuo pirmos dienos vadovavo, artimuosius, ypač jauniausiąją seserį Marytę, su kuria dalijosi džiaugsmais ir vargais, kuri buvo mano krikštamotė ir mylėjo mane kaip savo vaiką… Visą šį patogų gyvenimą mama ryžosi palikti ir su ketverių metų sūnumi išvykti - galbūt labai ilgam - vyro tremtin, į tolimą Sibiro užkampį, sunkios buities, svetimų žmonių, svetimos kalbos kraštą.

1950 metų atsisveikinimo nuotrauka. Su prieniškiais Stankevičiais prie jų namo. Mama - viduryje. Pirmoji iš dešinės - teta Marytė.

1950 metų vasarai baigiantis, mama su manimi dar nuvažiavo atsisveikinti su jūra, ir Kauno geležinkelio stotyje mudu sėdome į traukinį. Be lagaminų, mama tempė ir medinį mano sunkvežimį - ji buvo leidus man pasiimti vieną žaislą. Jos nelaimei, pasirinkau didžiausią. Gerai, kad traukinyje sunkvežimis man greitai nusibodo, ir mama su viena bendrakeleive ruse jį į kažką išmainė. Važiavome per Maskvą iki Krasnojarsko.

Tėvas tuo metu jau buvo tremtyje - šiauriau Krasnojarsko, vienoje iš Bolšaja Murta rajono gyvenviečių. Dirbo miško paruošos darbus. Vieta sunkiai - tik garlaiviu Jenisiejaus upe, paskui arkliais ar pėsčiomis per taigą - pasiekiama. Vasarą žmones ten labiausiai kankindavo kraujasiurbiai vabzdžiai, rusiškai vadinami “moška”, nuo kurių apgindavo tik nuolat lauke dėvimas tinklelis ant galvos. Krasnojarske mudu su mama apsistojome medicinos darbuotojų bendrabutyje. Mama ne vieną dieną vaikščiojo po srities valdžios įstaigas ir pasiekė, kad tremtinį vyrą perkeltų piečiau, kur “moška” nesiveisė.

Po to plaukėme garlaiviu Jenisiejaus upe pas tėvą į taigą. Nuo prieplaukos iki gyvenvietės dar buvo keliauti mišku 8 kilometrus. Mama manė, kad tokio atstumo ketverių metų vaikas neįveiks, bandė prieplaukoje gauti arklį su vežimu. Vietinis viršininkas pasitaikė nesukalbamas, gal tremtinių nekentė, nepadėjo nei ašaros, nei mamos siūlomi nemaži pinigai. Teko eiti. Pasitaikė rusė pakeleivė - geroji moteris neprašoma padėjo mamai nešti nešulius, o aš bėgau priekyje. Buvo likę nedaug kelio, kai sutikome vilkstinę vežimų su rąstais. Šalia arklių ėjo vadeliotojai vyrai, vienas jų buvo mano tėvas. Jo nepažinau - jis atrodė visai kitaip, negu nuotraukose.

Iš taigos vėl per Krasnojarską visi trys atvykome į Minusinsko rajono Tigrickojės kaimą (село Тигрицкое). Tai buvo Lietuvos masteliais nemenka gyvenvietė su vidurine mokykla ir ligonine, keliomis gatvėmis, ištįsusiomis plačiame Lugavkos slėnyje:

Tigrickojė šiais laikais. Nuotrauka iš kaimo administracijos oficialaus tinklalapio.
 
Kaimo apylinkėse tigrų nebuvo, jo pavadinimas kilęs nuo senojo chakasiško Tirektig, kas reikštų - Tuopynė. O Lugavka - trumputis dešinysis Jenisiejaus intakas. Žemiau užtvankos pro kaimą ji tekėjo siauru upeliu (mes, vaikai, jame nelabai sėkmingai gaudydavome žuvis pintais bulviniais krepšiais).
Pirmasis mūsų būstas Tigricke (taip vadinome Tigrickojės kaimą) buvo erdvi palėpė, į kurią tiesiai iš kiemo vedė atviri laiptai. Ten vanduo kibire pernakt sušaldavo iki dugno. Laukdavau šiltoje lovoje, kol tėvas užkurs “buržuiką”. Po lagerio jam buvo gerai bet kur ir bet kaip. Manau, kad mamos pastangomis kažkas, gal rajono sveikatos apsaugos skyriaus vedėja Jelena Vasiljevna Abaimova (Елена Васильевна Абаимова), įtikino vietos valdžią, kad “doktor Jelena Josifovna” privalo gyventi padoriau – su kambariu, virtuve ir krosnimi.

Sakų šeima Tigricke. 1951 m. balandžio 22 d.
 
Kaip per miglą atsimenu, kad Tigricke gyvenome dar bent dviejose vietose. Viena iš tų vietų - aukšta tvora, uždaras kiemas, priemenė, kambarys su krosnimi. Vienintelis ryškesnis prisiminimas - išgąstis, kai priemenės duris man atvėrė mama su raiščiu ant akies - kuriant krosnį, į akį jai buvo pataikiusi kibirkštis.

Kita vieta - didelio medinio namo, gal kaimo ligoninės pastato, antrame aukšte. Čia begyvenant, pradėjau lankyti mokyklą, čia gavau lupti už rūkymą, čia sirgau sunkiu plaučių uždegimu.

1952 m rugsėjis. Pirmą klasę Tigricko vidurinėje mokykloje (be abejo, rusiškoje) pradedantis Aleksiukas Sakas su barzdotu Tėveliuku.
 
Mamai gyvenimas Sibire, kaip dabar manau, turėjo būti gūdus, nors jos skundų neprisimenu, tiktai baimę dėl manęs. Greitai išmokęs kalbą, aš vargo nemačiau. Klimatas toje Sibiro dalyje, kur gyvenome, yra žemyninis - oras sausas, todėl šaltis žiemą ar karštis vasarą lengvai pakeliamas. Vasarą buvo ką veikti - maudynės, meškeriojimas, visokie lauko žaidimai, o žiemai turėjau sniegines pačiūžas riestu priekiu, kurias prisirišęs prie veltinių, čiuožinėdavau plačiomis kaimo gatvėmis. Žiemos ilgi vakarai - prie stalo su žibaline lempa tamsaus kambario viduryje…

Padėkos kopija: “Susirgo vaikas. Gavosi kraujo užkrėtimas. Kas gali suteikti pagalbą? Gydytojas. Ligonį atvežė į Tigricko ligoninę, kur vyresniąja gydytoja dirba Dobregaitė Jelena Osipovna. Jelena Osipovna, negaišdama nė minutės, suteikė pagalbą vaikui. Berniukas buvo išgelbėtas. Aš, Choryševa Aleksandra, to vaiko motina, reiškiu padėką Jelenai Osipovnai. Brangioji Jelena Osipovna, labai ačiū jums už tai, kad išgelbėjote mano sūnaus gyvybę“. (Tėvai tuokėsi Anykščių bažnyčioje 1945 metais, tėvui slapstantis, ir mama pasiliko mergautinę Dobregaitės pavardę. Ją pakeitė ir Sakiene tapo vėliau, mums grįžus iš Sibiro).
 
1953 metų kovą mirė Stalinas, tada mama ėmėsi žygių tėvui iš tremties išlaisvinti. Rašė į Lietuvą, iš Papilės medikų gavo pažymą, kad tėvo tėvai nusenę, ligoti, reikalingi priežiūros, kas tiesa tebuvo iš dalies. Rašė į Maskvą. Labai padėjo Jelena Vasiljevna Abaimova, su kuria mama tuo laiku jau buvo geros draugės. Jos vyras buvo žuvęs kare, ji viena augino du sūnus. Per savo ir velionio vyro draugus Jelena Vasiljevna pasiekė, kad tremtinio paleidimui neprieštarautų rajono KGB. Tačiau teigiamo atsakymo teko palaukti.

Gydytoja Jelena Vasiljevna Abaimova su sūnumis. Abakanas, 1956 metų nuotrauka.
 
Jau turėjau pradėti Tigricko mokyklos antrąją klasę, kai išsikraustėme iš šio kaimo. (Mano pirmoji mokytoja Kuznecova parašė labai gerą charakteristiką - dabar, po 60 metų, aišku, kad į mane dėtos jos viltys buvo pernelyg didelės). Kodėl palikome Tigricką, nežinau, kaip nežinau ir to, kodėl apie porą savaičių 1953 metų rugsėjį gyvenome kažkokioje nykioje gyvenvietėje, rodos, tarybinio ūkio (”sovchozo”) centre. Pavadinimo nebežinau.

Vienintelis malonus prisiminimas iš ten - arbūzai. Neaprėpiami jų, jau prinokusių, laukai supo gyvenvietę. Gyvenvietėje buvo keturių klasių mažakomplektė mokykla. Mokytojas, buvęs kariškis, dirbo iškart su dviem klasėm dvi pamainas iš eilės. Mokytojo labai bijojome, nes buvo jis žiaurus. Mus, antrokus, mokė kartu su ketvirtokais. Kol mokytojas dirbdavo su viena klase, kita turėdavo ką nors padaryti arba sėdėti, klausyti ir laukti. Tai buvo be galo sunku, ir mokytojas neretai pakeldavo balsą arba skaudžią vyrišką ranką. Tiesa, per tas dvi savaites manęs ji nepalietė nė karto. Atėjęs iš normalios mokyklos, stebėjausi, kaip nieko nemoka ir nežino ne tiktai mano draugai, bet ir didžkiai ketvirtokai. Regis, buvau vienintelis, kurio atsakinėjimas buvo lydimas tiktai niūraus žvilgsnio, bet ne smūgių ir verksmų.

1953 metų rugsėjo antroje pusėje palikome nykiąją gyvenvietę ir persikėlėme į Kavkazskojė (село Кавказское) - to paties Minusinsko rajono kaimą, didumo kaip Tigrickas. Kaimas įsikūręs plačiame dviejų upių slėnyje, kurio aukšti šlaitai priminė kalnus. Prie pat kaimo tekėjo mažesnė upė, kurioje mirkdavome vasarą, o tolėliau - Jenisiejaus vandeningas intakas Tuba.

Kavkazskojė šiais laikais. Nuotrauka iš panoramio.com
 
Kavkazskojė - ukrainiečių tremtinių kaimas, įkurtas XIX amžiuje, kadaise turėjęs neoficialų pavadinimą Chochly. Tremtinių palikuonys kalbėjo rusiškai, bet savo kitokį gyvenimo būdą buvo išlaikę. Tėvas atsiminimuose vėliau rašė apie jų nepaprastą švaros pomėgį: “Išvirė pusryčius - tuoj plytą kalkėmis nubaltina. Krosnį būtinai šeštadienį baltina, grindis sykį per savaitę būtinai plauna, jei nedažytos, tai su plyta nutrina iki baltumo. Kas šeštadienį visa šeima į pirtį“.

Sakų šeima Kavkazskojės kaime 1954 metų liepą.












Gyventi gavome rąstinį namelį. Mama, kaip ir Tigricke, dirbo gydytoja, tėvas - vietiniame kolūkyje bitininku, o aš tęsiau savo antros klasės mokslus kaimo vidurinėje mokykloje.

Sibiro kaimo medikai. Berods, 1954 metai. Gydytoja Elena Dobregaitė - pirmos eilės viduryje.
 
Naujųjų 1954-tųjų metų proga gavau mokyklos dovaną - Valterio Skoto istorinį romaną “Aivenho” - su mokyklos antspaudu ir direktoriaus parašu:


Knyga kaip antrokui - labai stora, bet ją ryte prarijau. Vėliau skaičiau “Aivenho” daugelį kartų - buvo mano mėgiamiausia, kol kilniųjų riterių žygių neužgožė Diuma muškietininkų nuotykiai. Tačiau tai nutiko jau Lietuvoje…














Už labai gerą mokymąsi” - užrašė mano mokytoja Šestakova, nors iš jos gaudavau ne vien penketukus. Antros klasės baigimo pažymėjimo (tabelio) gale iš fizinio auklėjimo, piešimo, dailyraščio ir dainavimo - ketvertai:

Krasnojarsko krašto Minusinsko rajono Kavkazskojės vidurinės mokyklos 2-os klasės mokinio Aleksandro Sako žinių ir elgesio įvertinimo tabelis.
 
Namie tėvai kalbėjo lietuviškai, tačiau man atsiliepti gimtąja kalba darėsi vis sunkiau. Mama mokė mane lietuviško rašto, bet nelabai sėkmingai. Skaitančio lietuvišką knygelę savęs neatsimenu.

Retkarčiais gaudavome iš Lietuvos banderolių su laikraščiais, jų neskaitydavau, tiktai uostydavau - jie man kvepėjo visai kitaip, negu rusiški. Galų gale tėvai susitaikė su liūdna tikrove, kad jų sūnus nebemoka kalbėti lietuviškai, guosdamiesi tuo, kad dar juos supranta ir kad yra vilčių visiems mums grįžti į Tėvynę.

1954 metų vasarą tėvas jau buvo laisvas žmogus - gavo MVD pažymą, kad iš tremties paleistas ir vyksta gyventi į Lietuvos TSR Akmenės rajono Papilės miestelį (kur gyveno jo tėvai - mano seneliai). Ėmėme ruoštis kelionei. Netikėtai radosi šiek tiek kliūčių mamai. Jos draugė Abaimova Minusinske nebedirbo. Į mamos prašymą atleisti iš darbo naujasis rajono sveikatos apsaugos skyriaus vedėjas atsakė - jei bus kam pakeisti. Pamainos nuošaliame Sibiro kaimelyje galėjai laukti nežinia kiek metų. Mama parašė dar vieną pareiškimą vedėjui - nuo rugpjūčio 19 dienos į darbą neišeisianti, ir kitą pareiškimą rajono prokurorui - kad įsikištų į šį reikalą. Vedėjui teko nusileisti.

1954 m. rugpjūtis. Buvęs Vorkutos lagerių kalinys, iš Sibiro tremties paleistas Aleksandras Sakas su žmona ir sūnumi Abakano stotyje, laukdami traukinio į Maskvą.
 
Nors Kavkazskojės kaime gyvenome vos metus, palikome čia daug draugų ir šiaip gerų žmonių.

Kavkazskojės kaimo tarybos pirmininkė Uljana Fiodorovna Nasadiuk (Ульяна Федоровна Насадюк) mamai dovanotoje fotografijoje užrašė: “Šiltam prisiminimui brangiajai Jelenai Josifovnai. Nepamirškite to, kas išgyventa Kavkazskojės kaime. Nuo Nasadiuk U. F.“.
 
Iki artimiausios geležinkelio stoties Abakano mieste važiavome sunkvežimiu, paskui 8 paras traukiniu. Pakeliui didžiosiose stotyse būdavo ledų - seniai neragautų, skaniausių pasaulyje. Vienos porcijos man neužtekdavo, prašydavau dar ir dar. Tėvams taip įkyrėjau su tais ledais, kad Tomske ar Omske, kur traukinys ilgai stovėjo, jie nusprendė pabandyti - pripirko jų tiek, kad turėjau ilgam jų atsivalgyti. Ir tikrai, ledų nebenorėjau - iki kitos stoties.

Maskvoje Vilniaus traukinio teko palaukti, tai nusisamdėme taksi pasižvalgyti po miestą. Buvo apsiniaukusi diena, rugsėjo 1-oji. Vienintelio Tarybų Sąjungos dangoraižio - universiteto rūmų - viršutinius aukštus dengė debesys. Gatvės buvo pilnos mokinių su gėlėmis, ir aš nerimavau, jog dar važinėju, o kiti jau eina į mokyklą.

Kaip Vilniuje išlipome iš traukinio, neatsimenu - gal buvo naktis. Pasitikęs dėdė Jonas su “Volga” mus nuvežė ne į Papilę, bet pas save, į Kelmės rajoną.

Su Kavkazskojės draugais dar kurį laiką keitėmės laiškais, bet greitai nebeturėjom ką vieni kitiems rašyti, ir mūsų ryšys nutrūko.

Per vidurį - mano draugas iš Kavkazskojės kaimo (nebežinau nei jo vardo, nei pavardės) su seserimi ir broliuku. Nuotrauka atsiųsta man į Lietuvą 1954 - 1955 metų žiemą.
 
Mama parašydavo į Sibirą, kol galėjo. Po jos mirties į Jelenos Vasiljevnos Abaimovos laišką 1961 metų gale atsakyti teko man.

© 2014 Aleksandras Sakas jun.