Ieškoti šiame dienoraštyje

2018 m. gruodžio 29 d., šeštadienis

Motiejus ir Barbora Antanėliai ir jų vaikai

Motiejus ir Barbora Antanėliai - šio teksto autoriaus proproproseneliai (močiutės Veronikos Dabregienės mamos Anelės Antanėlytės seneliai).

Motiejus, Jurgio ir Margaritos Antanėlių sūnus, gimė 1783 metais Savičiūnų kaime, savo mamos gimtinėje. Tačiau Antanėliai buvo labiau maleišiškiai - iš gretimo Maleišių kaimo, kur prasidėjo ir baigėsi beveik visų jų gyvenimo keliai, kur buvo gimę ir Motiejaus vyresnieji broliai Silvestras, Bernardas ir Liudvikas.

Tiek Maleišiai, tiek Savičiūnai su visais žmonėmis tuomet buvo nuosavybė pono - Vilniaus vaivados Karolio Stanislovo Radvilos (1734-1790), praminto Panie Kochanku.

1810 metų vasarį Motiejus Antanėlis vedė Barborą Sabalytę.

Jaunoji buvo iš nelabai toli - iš Kalvių kaimo, bet tas priklausė ne Svėdasų, o Kamajų parapijai, todėl tuoktuvės vyko Kamajų bažnyčioje. Kunigas metrikų knygon Motiejų užrašė Antanavičiumi, o Barborą gražiai aukštaitiškai - Sabalyčia.

Jaunųjų amžius ar jų tėvų vardai santuokos metrikoje nenurodyti. Gaila, nes Kalviuose tais laikais buvo dvi Barboros Sabalytės: viena - 1789 metais gimusi Motiejui ir Elžbietai Sabaliams, kita - 1794 metais Kasparui ir Agotai Sabaliams. Kurią jų vedė Motiejus? Pirmosios brolis Saliamonas buvo Antanėlių šeimai svarbių įvykių dalyvis, o antroji 1810 metų vasarį dar nė šešiolikos nebūtų turėjusi - santuokai gal kiek per jauna. Todėl savo proproprosenele laikau Motiejaus ir Elžbietos Sabalių dukrą.

Šiaip, 1810 metai Motiejui visai nebuvo šventiški. Birželį mirė jo mama, liepą - jo brolis Liudvikas...

1811 metais Motiejui ir Barborai Antanėliams Maleišiuose radosi jų pirmagimė Anastazija, o paskui dar du dešimtmečius byrėjo vaikai. Iš viso gimė devyni - du sūnūs ir septynios dukros.

Antanėliai giminės medyje. Rusva spalva išskirti autoriaus tiesiosios linijos giminaičiai.

Paskutinė - pagrandukė - buvo Uršulė, gimusi Antanėliams tais pačiais 1832 metais, kaip ir jų pirmoji anūkė Anelė, vyriausios dukros Anastazijos Žemaitienės dovana.

Motiejaus Antanėlio gyvenimas nutrūko 1841 metų sausį karštinei pražudžius. Šeima palaidojo jį Maleišių kaimo kapinėse.

Mirties metrikuose Motiejaus žmona pavadinta Marijona, ne Barbora. Gal Barbora jau buvo palikusi šį pasaulį, o našlys Motiejus parvedęs vaikams pamotėlę? Bet apie Barboros mirtį Svėdasų bažnyčios knygose nieko nėra. Manyčiau, raštininkas užrašė ne tą vardą. Ir vaikų sąrašas ten taip pat netikslus...

Vaikai

Anastazija Antanėlytė 1831 metais ištekėjo už Kasparo Žemaičio iš Trakniūnų kaimo, kurio dabar, XXI amžiuje, neberandu. Kasparas Žemaitis - ne svetimas, iš kitos mano gentainių šakos. Mūsų linijos sueina į Motiejų Merkį (1742-1828) iš Netikiškių, kurio anūkais buvo tiek Kasparas Žemaitis, tiek - su maža klaidos tikimybe - mano prosenelis Aleksandras Dabrega.

Tą pačią 1831 metų spalio 18 dieną Svėdasų bažnyčioje buvo sutuokta ir dar viena maleišiškė - Anastazijos pusseserė Rozalija, jau mirusio Silvestro Antanėlio dukra. Kas ten žino, gal abiems poroms Maleišiuose buvo iškelta bendra vestuvių puota?

Anastazija ir Kasparas Žemaičiai vienoje vietoje negyveno. Jų vaikų, kurių žinome septynis, gimtinės - Svėdasų parapijos Trakniūnų, Lašinių (kirčiuojamas antras skiemuo), Vaitkūnų kaimai.

Vėliausia dokumentuota Anastazijos Žemaitienės biografijos data yra 1849 metų rugsėjis, kai ji iš Maleišių į Svėdasus vežė krikštyti savo brolio Aleksandro sūnų Anuprą.

Antrojo Antanėlių vaiko - sūnaus Zigmanto - likimas nežinomas. Tėvo mirties dieną 1841 metais buvo gyvas.

Po Zigmanto Maleišiuose gimė Barbora. Taip jau sutapo, kad 1815 metų kovo 10 dieną Svėdasų bažnyčioje buvo pakrikštytos dvi išvakarėse gimusios mergytės - Antanėlių Barbora ir Tumų iš Juodonių kaimo Kotryna. Antanėliai ir Tumai gal ir buvo pažįstami, bet ne giminės. Daug vėliau (1900 metais) juos į vieną giminės medį, tiesa, į gana tolimas jo šakas, įrašė mano senelių Juozapo ir Veronikos Dabregų santuoka.

Barbora Antanėlytė 1837 metais buvo išleista už Anupro Baleišio iš Barboros mamos gimtinės - Kalvių kaimo. 1841 metų tėvo mirties metrikuose Barbora, beje, kaip ir jos vyresnioji sesuo Anastazija, kažkodėl nepaminėta, nors po to - 1844 metais - dar buvo kūma sesers Marcelės dukros krikštynose. Kokį gyvenimą nugyveno Baleišiai, kol kas tikrų žinių neturiu.

Po Barboros Antanėliams gimė Karolina. 1843 metais Karoliną sutuokė su Maleišių kaimynu Kazimieru Butkevičiumi, gimusiu Savičiūnuose. Butkevičiai kurį laiką gyveno Maleišiuose, vėliau išsikraustė į Šeduikius. Žinome ten 1853 metais gimusią jų dukrą Marijoną. Dukterų Butkevičiai turėjo daug, o sūnų tiktai vieną, bet jis neišgyveno. Gal tas pats Kazimieras Butkevičius (užrašytas Butkaus pavarde) 1877 metų lapkritį mirė nuo karštinės Netikiškių kaime, kur ir palaidotas. Liko žmona Karolina, dukros Karolina, Juozapota ir Ona.

Ketvirtoji Motiejaus ir Barboros Antanėlių dukra -Marcelė - 1844 metais ištekėjo už Justino Kiaušo iš Savičiūnų dvaro. Turbūt, jaunuosius tuo metu žmonių liežuviai smagiai paplakė. Mat, Kiaušai sutuokti 1844 m. birželio 18 d., tą pačią dieną pakrikštijama Marcelės dukra Marijona, gimusi "teisėtiems sutuoktiniams" dar iki santuokos - birželio 15 dieną.

Marcelė ir Justinas Kiaušai gyveno tai Savičiūnuose, tai, berods, Netikiškiuose, tai Maleišiuose, tai vėl Savičiūnuose. Čia Marcelė 1864 metais neteko džiova susirgusio vyro. Liko su penkiais sūnumis. Vienas jų, Mykolas, mirė Šeduikiuose 30 metų, dar savo šeimos neturėdamas. O Marcelė savo našlės dienas baigė Netikiškiuose, iš kur ją 1900 metų sausį į Svėdasų kapus nulydėjo keturi jos sūnūs Kiaušai: Antanas, Pranciškus, Anupras ir Jurgis.

Beje, Marcelės sūnus Pranas Kiaušas buvo vedęs Anastaziją Dabregaitę, bet ne iš mūsų, o iš Mikniūnų Dabregų giminės.

Apie kitas dvi Antanėlytes, Juozapotą ir Viktoriją, žinome tiktai tiek, kad jos bent iki mergiško amžiaus išgyveno - jų vardus matome 1841 metų tėvo Motiejaus mirties metrikuose.

1823 metų liepą atėjo laikas gimti Aleksandrui Antanėliui, mano proproseneliui.

O mažiausiąją Uršulę, vos išmokusią savo kojelėmis bėgioti, 1833 metais pražudė kažkokia kaimiškomis priemonėmis neišgydoma opa.

© 2018-2019 Aleksandras Sakas

Priedas - metrikų duomenys (jei nurodytas vaizdo numeris, tai metrikų knyga pasiekiama per epaveldas.lt)

1783 m. vasario 17 d. [pakrikštytas] Motiejus, teisėtų sutuoktinių Jurgio Antanėlio ir Margaritos iš Savičiūnų [sūnus]. (Svėdasų RKB 1702-1796 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 117 v.)

[1789 m. balandžio] 4 d. pakrikštyta Barbora, tėvai: teisėti sutuoktiniai Motiejus Sabalys ir Elžbieta iš Kalvių. (Kamajų RKB 1697-1797 m. gimimo ir santuokos, 1776-1797 m. mirties metrikų knyga, 142 v.)

1810 m. vasario 13 d. [kun. Tadeušo Andžejevskio sutuokti] iš Kalvių Motiejus Antanavičius ir Barbora Sabalyčia, [liudininkai] Juozapas Bendorius ir Silvestras Antanavičius iš Kalvių. (Kamajų RKB 1802-1818 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 144 v.)

1811 m. rugpjūčio 5 d. [Aš, Jonas Panksnevičius,] pakrikštijau Anastaziją Marcijoną, gimusią šio mėnesio 1 d. Motiejui Antanavičiui ir Barborai Sabalytei, teisėtiems sutuoktiniams. Krikštatėviai Saliamonas Sabalys ir Rozalija Pilkauskienė (Pilkowska). Maleišiai. (Svėdasų RKB 1802-1830 m. gimimo metrikų knyga, 52 v.)

1813 m. sausio 12 d. [Aš, Jonas Panksnevičius,] pakrikštijau Zigmantą Jeronimą (Sigizmundum Hieronimum), gimusį vakar Motiejui Antanavičiui ir Barborai Sabalytei, teisėtiems sutuoktiniams. Krikštatėviai Norbertas Antanavičius ir Barbora Nakutienė. Maleišiai. (Svėdasų RKB 1802-1830 m. gimimo metrikų knyga, 58 v.)

1815 m. kovo 10 d. [Aš, Jonas Pankevičius,] pakrikštijau Barborą Uršulę, gimusią vakar Motiejui Antanavičiui ir Barborai Sabalytei, teisėtiems sutuoktiniams. Krikštatėviai Petras Juškevičius ir Rozalija Sabalytė. Maleišiai. (Svėdasų RKB 1802-1830 m. gimimo metrikų knyga, 67 v.)

1817 m. kovo 23 d. [Aš, Jonas Pankevičius,] pakrikštijau Karoliną, gimusią vakar Motiejui Antanevičiui ir Barborai Sabalytei, teisėtiems sutuoktiniams. Krikštatėviai Justinas Antanevičius ir Uršulė Antanevičiūtė. Maleišiai. (Svėdasų RKB 1802-1830 m. gimimo metrikų knyga, 76 v.)

1819 m. gegužės 13 d. [Aš, Jurgis Balčiauskas (Georgius Balczewski),] pakrikštijau Marcelę, gimusią vakar Motiejui Antanevičiui ir Barborai Sabalytei, teisėtiems sutuoktiniams. Krikštatėviai Andriejus Sabalys ir Agota Antanevičienė. Maleišiai. (Svėdasų RKB 1802-1830 m. gimimo metrikų knyga, 85 v.)

1821 m. kovo 6 d. Aš, Jonas Pankevičius, pakrikštijau Juozapotą Veroniką, gimusią to paties mėnesio 4 [d.] Motiejui Antanevičiui ir Barborai Sabalytei, teisėtiems sutuoktiniams. Krikštatėviai Jonas Baleiša ir Viktorija Sabalienė. Maleišiai. (Svėdasų RKB 1802-1830 m. gimimo metrikų knyga, 94 v.)

1823 m. liepos 25 d. [Aš, Tomas Milevskis,] pakrikštijau Aleksandrą Julijoną, gimusį to paties mėnesio 22 [d.] Motiejui Antanevičiui ir Barborai Sabalytei, teisėtiems sutuoktiniams. Krikštatėviai Mykolas Antanevičius ir Viktorija Juškevičienė. Maleišiai. (Svėdasų RKB 1802-1830 m. gimimo metrikų knyga, 105 v.)

1827 m. balandžio 25 d. Maleišiai. Gimimo diena: 22, krikšto diena: 25. [Aš, Jurgis Bogušas,] pakrikštijau Viktoriją, dukrą valst. Motiejaus Antanėlio ir Barboros Sabalytės, teisėtų sutuoktinių. Krikštatėviai valst. Jonas Sabalys su Uršule Gaveikyte. (Svėdasų RKB 1802-1830 m. gimimo metrikų knyga, 127 v.)

1831 m. spalio 18 d. Svėdasų bažnyčioje vikaras kun. Jurgis Bogušas (Jerzy Bohusz) sutuokė valstiečius Kasparą Žemaitį, 20 metų jaunuolį iš Trakniūnų kaimo, su Anastazija Antanėlyte, 18 metų mergina iš Maleišių kaimo, abu tos pačios bažnyčios parapijiečius, valstiečių teisėtų sutuoktinių Silvestro ir Agnieškos iš Merkių Žemaičių sūnų su valstiečių teisėtų sutuoktinių Motiejaus ir Barboros iš Sabalių Antanėlių dukterimi, dalyvaujant liudininkams Zigmantui Bubliauskui, Juozapui (... - neįskaitoma) ir kitiems. (Svėdasų RKB atitinkamų metų santuokos metrikų knyga, 34 įr.)

1832 m. sausio 13 d. Svėdasų bažnyčioje kunigo Antano Masalskio, šios bažnyčios vikaro, pakrikštytas kūdikis Uršulė vardu, valstiečių teisėtų sutuoktinių. Motiejaus ir Barboros iš Sabalių Untanėlių dukra, gimusi 1832 metų sausio 11 dieną paryčiui tos pačios parapijos Maleišių kaime. Krikšto tėvai valstiečiai Augustinas Maluiška su Viktorija, Andriejaus Sabalio žmona. (Svėdasų RKB 1829-1834 m. gimimo metrikų knyga, 73 v.)

1833 m. kovo 14 d. Maleišių kaime mirė vaikas vardu Uršulė nuo opos, valstiečių teisėtų sutuoktinių. Motiejaus ir Barboros iš Sabalių Untanėlių dukra 2 metų tos bažnyčios parapijietė. Kurios kūnas tų pačių metų ir mėn. 16 dieną šeimos palaidotas Maleišių kapinėse. (Svėdasų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga)

1837 m. lapkričio 7 d. Svėdasų bažnyčioje vikaras kun. Silvestras Grubinskis sutuokė valstiečius Anuprą Baleišį, 27 metų jaunuolį iš Kamajų parapijos Kalvių kaimo, su Barbora Untanaite, 20 metų mergina iš Maleišių kaimo, Svėdasų parapijietę, valstiečių teisėtų sutuoktinių Motiejaus ir Barboros iš Keršulių Baleišių sūnų su valstiečių teisėtų sutuoktinių Motiejaus ir Barboros iš Sabalių Untanų dukterimi, dalyvaujant liudininkams Kasparui Žemaičiui, Anuprui Kavoliūnui ir kitiems. (Svėdasų RKB atitinkamų metų santuokos metrikų knyga, 61 įr.)

1841 m. sausio 22 d. Maleišių kaime nuo karštinės mirė valstietis Motiejus Untanėlis, likusios našle Marijonos Untanėlienės vyras, 50 metų amžiaus tos bažnyčios parapijietis. Liko sūnūs: Zigmantas, Aleksandras, dukros: Viktorija, Karolina, Marcelė, Juozapota. Kurio kūnas tų pačių metų ir mėnesio 23 dieną mirusiojo šeimos palaidotas Maleišių kapinėse. (Svėdasų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga)

1843 m. sausio 24 d. Svėdasų bažnyčioje vikaras kun. Juozapas Masalskis sutuokė valstiečius Kazimierą Butkevičių, 22 metų jaunuolį, su Karolina Untanėlyte, 18 metų mergina, abu iš Maleišių kaimo Svėdasų parapijiečiai, valstiečių teisėtų sutuoktinių Leono ir Uršulės iš Sapkų Butkevičių sūnų su valstiečių teisėtų sutuoktinių Motiejaus ir Barboros iš Sabalių Untanėlių, dalyvaujant liudininkams valstiečiams Justinui Laureliui, Kasparui Žemaičiui ir daugeliui kitų. (Svėdasų RKB atitinkamų metų santuokos metrikų knyga, 19 įr.)

1844 m. birželio 18 d. Svėdasų bažnyčioje vikaras kun. Jokūbas Targonskis sutuokė valstiečius Justiną Kiaušą, 21 metų jaunuolį iš Savičiūnų dvaro, su Marcele Antanėlyte, 17 metų mergina iš Maleišių kaimo, abu Svėdasų parapijiečius, valstiečių teisėtų sutuoktinių Antano ir Kotrynos iš Apanavičių Kiaušų sūnų su valstiečių teisėtų sutuoktinių Motiejaus ir Barboros iš Sabalių Antanėlių, dalyvaujant liudininkams valstiečiams Anuprui Baleišiui, Silvestrui Žemaičiui ir daugeliui kitų. (Svėdasų RKB atitinkamų metų santuokos metrikų knyga, 21 įr.)

1900 m. sausio 8 d. Netikiškių kaime mirė Marcelė gimusi Antanėlyte Kiaušienė nuo senatvės, Alotų valsčiaus valstietė mirusio Justino žmona 90 metų amžiaus Svėdasų parapijietė, paliko sūnus Antaną, Pranciškų, Anuprą ir Jurgį. Jos kūnas šių 1900 sausio 11 dieną kun. Vincento Velžio palaidotas Svėdasų parapijos kapinėse. (Svėdasų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga, 5 įr.)

2018 m. gruodžio 4 d., antradienis

Antanėliai iš Maleišių

Mano močiutės Veronikos Vaškelytės - Dabregienės mama buvo Antanėlytė, vardu Anelė, gimusi dar 1847 metais Svėdasų parapijos Maleišių kaime, tame pačiame Vaižganto gimtajame.

Antanėlių, metrikų knygose dažnai tarmiškai užrašomų Untanėliais, Maleišiuose ir aplinkiniuose kaimuose gyventa seniai - viso XVIII amžiaus metrikų knygose jų ten randame.

1724 metų sausio 4 dieną Svėdasų parapijos administratorius kun. Jonas Jacevičius sutuokė Kazimierą Antanėlį iš Daujočių ir Marijoną Nakutytę. Kilmės žyminių nėra, taigi, jaunieji bus buvę paprasti kaimo žmonės, turbūt Radvilų baudžiauninkai.

Iš kur kilusi nuotaka, tų laikų knygose nerašydavo. Bet tuoktasi Svėdasų bažnyčioje, tad Marijona, kaip ir Kazimieras, buvo iš Svėdasų parapijos. Gal iš Maleišių, nes iš to kaimo žinome 1703 metais pakrikštytą Marijoną, Stanislovo Nakučio ir Kristinos dukrą. Be to, kaip tik Maleišiuose po Antanėlių santuokos gimė visi knygose rasti jų vaikai: 1728 m. - Kristina, 1735 m. - Marijona, 1743 m. - Jurgis. Dar ir Petras, 1730 metais užrašytas ne Marijonos, bet Kotrynos sūnumi, kas gali būti riktas (nurašytas iš pirmesnio ar paskesnio įrašo, kur abi motinos - Kotrynos).

1730 m. spalio 15 d. įrašas apie Petro Antanėlio krikštą. Paskesnis įrašas - apie tą pačią dieną krikštytą Simoną Natį iš kitos autoriaus protėvių šakos (epaveldas.lt, Svėdasų RKB 1702-1796 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 34 vaizdas)

Iš Kazimiero ir Marijonos Antanėlių vaikų daugiausia domėjausi jaunėliu Jurgiu. Juk jis - mano prosenelės Anelės prosenelis! Taigi, Jurgis Antanėlis gimė ir augo Maleišiuose, o kai jam atėjo laikas vesti, žmoną rado netoliese. 1770 metais Svėdasų bažnyčioje jis buvo sutuoktas su Margarita iš Savičiūnų kaimo, valstiečių Juozapo ir Kotrynos Načių dukra. Margarita buvo 22 metų, Jurgis - penkiais metais vyresnis.

Jurgis ir Margarita Antanėliai gyveno Jurgio gimtuosiuose Maleišiuose. Čia jiems gimė sūnūs Silvestras, Bernardas, Liudvikas, tačiau jauniausias sūnus, Motiejus, 1783 metais radosi jau Margaritos tėviškėje, Savičiūnuose..

Savičiūnus, pervadinęs juos Saveikiais, po daugelio metų išgarsino Vaižgantas savo apysakoje "Dėdės ir dėdienės".

Antanėliams teko gyventi didelių permainų laikais. Žlunganti Lietuvos ir Lenkijos valstybė, Kosciuškos sukilimas... Ir nebuvo taip, kad paprasti kaimo žmonės, baudžiauninkai iš dūminių pirkelių nieko apie tai nežinotų, kad nerūpėtų jiems, kas dedasi plačiajame pasaulyje. Kas sekmadienį sueidavo, suvažiuodavo į Svėdasus pasimelsti, pasižmonėti. Išgirsdavo visokių naujienų, prisiklausydavo nuomonių ir ateities spėjimų. O bažnyčia Svėdasuose švietė nauja, baigta kaip tik sukiliminiais 1794 metais...

Svėdasų bažnyčia (wikipedia.org

Iš Savičiūnų Antanėliai vėl grįžo į Maleišius. Margarita Antanėlienė čia mirė 1810 metų birželį ir buvo palaidota Maleišių kaimo kapinaitėse. Žinių apie Jurgio Antanėlio gyvenimo pabaigą neradau.

Vaikai 

Silvestro Antanėlio, gimusio 1772 metais, gyvenimo į vieną pastraipą suspausti neišeitų - jam bus atskiras straipsnelis.

Bernardo Antanėlio, gimusio 1776 metais, likimas nežinomas.

Liudvikas Antanėlis, gimęs 1778 metais, vedė Ievą Baršauskaitę (beje, tą 1809 metų sausio dieną Svėdasų bažnyčioje tuokėsi dvi poros, antroji nuotaka buvo mano prosenelio Aleksandro Dabregos tikra teta Kotryna Merkytė - Tumienė). Liudvikas Antanėlis, pagyvenęs santuokoje vos pusantrų metų ir mėnesiui tepraėjus po jo motinos laidotuvių, 1810 metų vasarą mirė Maleišiuose. Jo žmona tuo metu laukėsi. Po vyro mirties našlė persikėlė į Šilagalius (gal iš ten buvo kilusi), kur pagimdė dukrą Leonorą Uršulę.

Antanėliai giminės medyje. Rusva spalva išskirti autoriaus tiesiosios linijos giminaičiai.

Ketvirtas iš Jurgio ir Margaritos Antanėlių vaikų, Motiejus, tą liūdnąją 1810-ųjų vasarą buvo sveikas ir gyvas, prieš pusmetį pradėjęs savo gal ne tiek ilgą, kiek vaisingą vedybinį gyvenimą. Apie jį - kitame straipsnelyje.

© 2018-2019 Aleksandras Sakas

Priedas - metrikų duomenys (v. - vaizdo Nr., epaveldas.lt)

1703 m. spalio 14 d. aš kuris aukščiau pakrikštijau Marijoną, teisėtų sutuoktinių Stanislovo Nakučio ir Kristinos iš Maleišių [dukrą]. (Svėdasų RKB 1702-1796 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 5 v.)

Pastaba. "Aš kuris aukščiau" (ego qui supra) - Svėdasų vikaras Konstantinas Danilavičius (Constantinus Danilowicz Comendarius Swiadoscensis).

1724 m. sausio 4 d. aš kuris aukščiau sutuokiau Kazimierą Antanėlį iš Daujočių ir Marijoną Nakutytę. (Svėdasų RKB 1702-1796 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 150 v.)

Pastaba. "Aš kuris aukščiau" - koadjutorius Jonas Jacevičius, Svėdasų klebonas (Joanes Jacewicz Coadiutor Paroch Swiadoscensis).

1728 m. rugpjūčio 9 d. aš kuris aukščiau [kun. Jonas Mykolas Jacevičius] pakrikštijau Kristiną, teisėtų sutuoktinių Kazimiero Antanėlio ir Marijonos iš Maleišių [dukrą]. (Svėdasų RKB 1702-1796 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 32 v.)

1730 m. spalio 15 d. aš kuris aukščiau [kun. Jonas Jacevičius] pakrikštijau Petrą, teisėtų sutuoktinių sutuoktinių Kazimiero Antanėlio ir Kotrynos iš Maleišių [sūnų]. (Svėdasų RKB 1702-1796 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 34 v.)

1735 m. balandžio 18 d. aš kuris aukščiau [kun. Jonas Jacevičius] pakrikštijau Marijoną, teisėtų sutuoktinių Kazimiero Antanėlio ir Marijonos iš Maleišių [dukrą]. (Svėdasų RKB 1702-1796 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 40 v.)

1743 m. balandžio 13 d. [pakrikštijau] Jurgį, teisėtų sutuoktinių Kazimiero Antanėlio ir Marijonos iš Maleišių [sūnų]. (Svėdasų RKB 1702-1796 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 53 v.)

Pastaba. Įrašai trumpėjo. Nebeliko formulės "aš kuris aukščiau". Iš ankstesnių įrašų sprendžiant, krikštijo tas pats kun. Jonas Jacevičius.

1748 m. liepos 7 d. [pakrikštyta] Margarita, teisėtų sutuoktinių Juozapo Načio ir Kotrynos iš Savičiūnų [dukra]. (Svėdasų RKB 1702-1796 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 61 v.)

1770 m. [lapkričio] 25 d. [sutuokti] Jurgis Untanevičius iš Maleišių ir Margarita Natyčia (Svėdasų RKB 1702-1796 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 164 v.)

Pastaba: 1770 metų įrašai surašyti visi iš eilės, neskirstant mėnesiais ir nurodant tiktai santuokos dieną. Kadangi Antanėlių santuoka yra sąrašo pabaigoje, turėtų būti lapkritis (gruodį, per Adventą, netuokiama).

1772 m. gruodžio 30 d. [pakrikštytas] Silvestras, teisėtų sutuoktinių Jurgio Untano ir Margaritos iš Maleišių [sūnus]. (Svėdasų RKB 1702-1796 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 102 v.).

1776 m. liepos 7 d. [pakrikštytas] Bernardas, teisėtų sutuoktinių Jurgio Antanėlio ir Marijonos iš Maleišių [sūnus]. (Svėdasų RKB 1702-1796 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 107 v.)

Pastaba: Kodėl Marijona? Nuojauta kužda, kad Margarita Antanėlienė Mare buvo vadinama, tai krikštatėvių ar raštininko buvo išversta į Marijoną.

1778 m. rugpjūčio 15 d. [pakrikštytas] Liudvikas, teisėtų sutuoktinių Jurgio Antanėlio ir Marijonos iš Maleišių [sūnus]. (Svėdasų RKB 1702-1796 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 109 v.)

1783 m. vasario 17 d. [pakrikštytas] Motiejus, teisėtų sutuoktinių Jurgio Antanėlio ir Margaritos iš Savičiūnų [sūnus]. (Svėdasų RKB 1702-1796 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 117 v.)

Pastaba. Keista, bet tame pačiame metrikų knygos lape tų pačių tėvų sūnaus Motiejaus krikštas įrašytas dar kartą balandžio 29 dieną. Krikšto sakramentą suteikė kun. Povilas Petravičius (Paul Pietrowicz).

1809 m. sausio 24 d. [kun. Mykolo Smolskio, Svėdasų klebono, sutuokti] iš Maleišių Liudvikas Antanavičius ir Ieva Baršauskytė (Ludwik Antonowicz i Heva Barczewska) [liudininkai] Justinas Pilkauskas ir Adomas Baršauskis. (Svėdasų RKB 1802-1818 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 248 v.)

1810 m. vasario 13 d. [kun. Tadeušo Andžejevskio sutuokti] iš Kalvių Motiejus Antanavičius ir Barbora Sabalyčia, [liudininkai] Juozapas Bendorius ir Silvestras Antanavičius iš Kalvių. (Kamajų RKB 1802-1818 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 144 v.)

1810 m. birželio 5 d. Maleišiuose [mirė] Margarita Antanėlienė, kaimietė, 68 metų. [Palaidota] ten kapuose 6 d. (Svėdasų RKB 1802-1818 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 261 v.)

1810 m. liepos 1 d. Maleišiuose [mirė] Liudvikas Antanėlis, kaimietis, 29 metų. [Palaidotas] ten kapuose 1 d. (Svėdasų RKB 1802-1818 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 262 v.)

1810 m. gruodžio 25 d. [Aš, Mykolas Smolskis,] pakrikštijau Leonorą Uršulę, gimusią šio mėnesio 23 d. Liudvikui Antanavičiui ir Ievai Baršauskytei, teisėtiems sutuoktiniams. Krikštatėviai Silvestras Antanavičius ir Ona Keršulienė. Šilagaliai. (Svėdasų RKB 1802-1830 m. gimimo metrikų knyga, 49 v.)

2018 m. lapkričio 25 d., sekmadienis

Šeduikių istorijos. 1946-ųjų spalis

Lietuvos ypatingajame archyve saugoma tardymo byla Nr. 15324 atskleidė vieną paslaptingą Šeduikių kaimo istoriją, kurią žinoję žmonės dabar jau kapuose.

Anykščių rajono pakraštyje įsikūręs Šeduikių kaimas nuo pat partizaninio judėjimo pradžios - 1944 metų - kovotojams buvo viena iš atramos bazių. Čia pailsėti, apsirūpinti maisto produktais lankydavosi Viesulo, Dobilo, gal ir kitų būrių partizanai. Kaimo gyventojai juos apskalbdavo, apsiūdavo, slaugydavo susirgusius ar sužeistus, o žuvusius slapta palaidodavo. Už ryšius su partizanais šeduikiečiai ne vieną kartą skaudžiai nukentėjo.

Anykščių rajono Šeduikių kaimo lokacija (maps.lt žemėlapio fragmentas). Šalia - tekste minimi Netikiškių, Vaineikių kaimai ir Duokiškis.

Viena pirmųjų šeduikiečių netekčių buvo partizano Prano Pajėdos žūtis 1945 metų sausį Jurgiškių kaime (prie Jūžintų). Jo žmona Elena Pranckūnaitė - Pajėdienė ir po vyro mirties palaikė ryšius su kovotojais. Pajėdų daržinėje įrengtame bunkeryje iki 1946 metų rugsėjo slapstydavosi partizanai.

Gintaro Vaičiūno surinktais duomenimis, MGB agentė „Stasė“ 1945 m. rugsėjo 30 d. Šeduikių kaime suorganizavo partizanų vakaronę ir apie tai pranešė čekistams. MGB 12-ojo pasienio pulko kareiviai apsupo Elenos Pajėdienės sodybą, kur vyko vakaronė. Baudėjai nušovė 6 šio kaimo gyventojus, iš jų trys buvo partizanai. Jie sudegino Pajėdų sodybą, tarp žuvusiųjų buvo dvi moterys: Emilija Pajėdienė ir Valė Čerškuvienė (Anykščių krašto partizanų veiklos bruožai, “Anykšta”, 2013-09-07).

Nušautieji partizanai - Bronius Pajėda (anksčiau žuvusio Prano Pajėdos brolis), Feliksas Paršiukas ir Jonas Bislys. Žuvusioji Emilija Pajėdienė - senoji sodybos šeimininkė, brolių Pajėdų motina.

Tardymo byloje Nr. 15324, saugomoje Lietuvos ypatingajame archyve, rašoma apie keturis tą kartą žuvusius žmones. Tatjana Filipova, per karą vokiečių į Lietuvą evakuota rusė, su motina gyvenusi Šeduikių kaime pas Praną Dabregą, 1948 m. gruodį per tardymą nupasakojo tą tragediją taip - partizanai Bronius Pajėda, Feliksas Paršiukas ir dar vienas buvę apsupti Pajėdų namuose. Tas Filipovai nežinomas trečiasis ir senoji šeimininkė Pajėdienė buvę nušauti ir sudegę kartu su gryčia, žuvę ir Bronius bei Feliksas. Juodviejų lavonus čekistai įsakę Tatjanai Dabregų arkliu išvežti į Svėdasus, ką ji ir padariusi.

Žuvusieji partizanai buvo suguldyti aikštėje Svėdasuose. O jaunoji sodybos šeimininkė Elena Pajėdienė kažkaip liko laisvėje.

Po trijų dienų partizanų palaikus stribai užkasė pušynėlyje už Svėdasų. Palaidojimo vieta žmonėms buvo žinoma, ir partizanas Bonifacas Kukuška - Klajūnas, užėjęs pas šeduikietį Praną Paršiuką, žuvusiojo Felikso Paršiuko brolį, tarėsi dėl perlaidojimo. Dar po kelių dienų tai buvo padaryta. Tos slaptos operacijos dalyviais tapo nemažas šeduikiečių būrelis.

Vakare Elena Pajėdienė pasiuntė savo seserį Eleonorą Pranckūnaitę į gretimą Netikiškių kaimą pas Pranę Čerškutę arklio. Arklį gavo, jį pakinkė į Prano Paršiuko vežimą. Tuo vežimu Elena ir Pranas nuvažiavo į mišką. Suradę palaidojimo vietą, atkasė partizanų Broniaus Pajėdos bei Felikso Paršiuko kūnus ir parvežė juos į Paršiukų daržinę. (Trečiojo žuvusiojo - Jono Bislio - perlaidojimo aplinkybės nėra aiškios).

Grįžus į Šeduikius, Elena su kaimyne Kazyte Dabregaite nuvažiavo į Vaineikius pas Augustą Pakštą, kuris tuo metu darė karstus žuvusiems raudonarmiečiams. Pakštas tegalėjo duoti joms vieną karstą. Tada Pranas Paršiukas su broliu Jurgiu sukalė dar vieną karstą, o Elena paprašė kaimyno Juozo Juodgalvio, kad tas ateitų padėti numazgoti ir palaidoti partizanus. Kazytė Feliksui pasiuvo pagrabines kelnes.

Kazytė Dabregaitė ir Pranas Paršiukas apie 1940 metus - pamergė ir pabrolys Onos ir Juozo Vitonių vestuvėse (nuotraukos fragmentas)

Kitos dienos ankstų rytą Pranas Paršiukas ir Juozas Juodgalvis nuvežė karstus su partizanais į Duokiškio kapines, kur duobę buvo iškasę Prano brolis Jurgis Paršiukas ir partizanas Bonifacas Kukuška. Laidoti į kapines atėjo ir Elena Pajėdienė su seserimi Eleonora bei Kazyte Dabregaite. Laidojo su kunigu - Prano Paršiuko pakviestas atėjo kunigas Jonas Matulis. Laidotuvių dalyvėmis netyčia tapo ir tą rytą artimųjų kapų lankyti atvykusios Kamajų valsčiaus Mikniūnų kaimo moterys Čeponienė ir Ona Bačiulienė.

Brolių Pajėdų ir jų tėvų kapas Duokiškyje, 2012 m. Emilijos ir Broniaus žūties metai klaidingi, turėtų būti - 1946.

Po gero mėnesio - 1946 metų gruodį - Duokiškio parapijos administratorius kunigas Jonas Matulis buvo suimtas. Gavo 5 metus lagerio, tačiau už ką, dar reikėtų išsiaiškinti.

Šeduikių kaimo žmonės atliko savo krikščionišką pareigą deramai palaidoti mirusiuosius. Daugelis jų dalyvavo šioje slaptoje operacijoje, dar daugiau apie ją žinojo, bet niekas neįskundė.

Partizanų perlaidojimo istorijos detalės okupacinės valdžios saugumo organams tapo žinomos tiktai 1948 metų gruodžio gale. Tuomet po sėkmingos sovietų kariuomenės ir stribų operacijos Šeduikių kaime, kai Jono Dabregos ūkyje buvo aptikta 15 partizanų grupė, prasidėjo kaimo gyventojų suėmimai. Jų tardymo metu išmušti parodymai atskleidė ir 1946 metų spalio įvykius.

Juos tirdami, Rokiškio MGB oper. įgaliotinis vyr. leitenantas Gavriškinas, teismo medicinos ekspertas Rokiškio ligoninės gydytojas Jonas Vaitoška ir Svėdasų stribas Girasimovas nuvyko į vietą, nurodytą Girasimovo - už kilometro šiaurės rytų pusėje nuo Svėdasų. Ten pusantro metro gylyje turėjo būti stribų užkasti partizanų palaikai. Buvo atliktos paieškos kasant iki dviejų metrų gylio. Palaikų nerasta. Apie tai 1949 metų sausio 10 dieną surašytas aktas.

Tą pačią dieną vyr. leitenantas Gavriškinas, gydytojas Jonas Vaitoška, Rokiškio MGB vertėjas Grigorjevas ir stribas Terechovas su suimtąja Elena Pajėdiene nuvyko į Duokiškio kapines. Elena Pajėdienė parodė, kur 1946 metų spalį buvo palaidoti partizanai Bronius Pajėda ir Feliksas Paršiukas - maždaug 75 metrai į pietvakarius nuo kapinių įėjimo ir apie 15 metrų nuo kapinių akmeninės tvoros. Palaidojimo vieta rasta kiek iškilusi ir neaptverta. Ekspertui gydytojui Vaitoškai pareiškus, kad jo galimybės neleis nustatyti seniai palaidotųjų mirties priežasties, kapas atkastas nebuvo.

Laisvės kovų dalyvių paminklas Duokiškio kapinėse, 2010 m.

Dar lieka ištirti, ar sovietinis saugumas ėmėsi bausti vien už nelegalų partizanų perlaidojimą. Tardymo bylos Nr. 15324 kaltinamojoje išvadoje “banditų” palaikų perlaidojimas minimas kaip vienas iš daugelio “nusikalstamos veiklos” epizodų. Tuo buvo kaltinami perlaidojimo organizatoriai ir dalyviai -  Elena Pajėdienė, Kazimiera Dabregaitė, Juozas Juodgalvis, taip pat ir trečioji iš seserų Pranckūnaičių - Stasė, kuri, greičiausiai per klaidą, padarytą rašant kaltinamąją išvadą, buvo supainiota su tikrąja dalyve Eleonora Pranckūnaite. Visi jie atsidūrė Sibiro lageriuose. Likusieji - Pranas Paršiukas ir kiti - prie bylos Nr. 15324 liko neprijungti.

© 2012 - 2019 Aleksandras Sakas

Priedas

Partizanų  Broniaus Pajėdos ir Felikso Paršiuko perlaidojimo organizatoriai:

Bonifacas Kukuška - Klajūnas, partizanas, Gedimino rinktinės Vanagų būrio vadas. L. Kerulio duomenimis, 1962.03 Rokiškyje nuteistas mirti.

Pranas Paršiukas (vėliau - Prušinskas), Petro, g. 1911, gyv. Anykščių r. Šeduikių k.

Elena Pranckūnaitė - Pajėdienė, Jono, g. 1923, gyv. Anykščių r. Šeduikių k.,  suimta 1948.12.14, kalinta Panevėžyje. Ypatingojo pasitarimo 1949.04.11 nuteista dešimčiai metų lagerio, 1949.05.20 išvežta į Magadano sr. Beregovoj lagerį (Berlagą).

Partizanų perlaidojimo dalyviai:

Pranė Čerškutė, gyv. Anykščių r. Netikiškių k.

Kazimiera Dabregaitė (vėliau - Jasiulienė), Jono, g. 1912, gyv. Anykščių r. Šeduikių k., suimta 1948.12.19, kalinta Panevėžyje. Ypatingojo pasitarimo 1949.04.11 nuteista dešimčiai metų lagerio, 1949.05.20 išvežta į Magadano sr. Beregovoj lagerį (Berlagą). Paleista 1956.06.09, grįžo į Lietuvą, mirė 1972, palaidota Duokiškyje.

Juozas Juodgalvis, Vinco, g. 1888, gyv. Anykščių r. Šeduikių k., suimtas 1948.12.19, kalintas Rokiškyje, Panevėžyje. Ypatingojo pasitarimo 1949.04.11 nuteistas dešimčiai metų lagerio, išvežtas, kaip ir jo žmona Anastazija, į Mordovijos Dubravnyj lagerį (Dubravlagą), nuo 1952.06 - į Gorkio sr Burepolomo lagerį  (Burepolomlagą). 1954.05.09 mirė lageryje.

Kun. Jonas Matulis, g. 1904, 1931 baigė Kauno kunigų seminariją. Suimtas 1946.12.18, nuteistas penkeriems metams lagerio. Į Lietuvą grįžo 1951. Tarnavo Pasvalio r. Gulbinėnų parapijos klebonu iki mirties 1967.

Augustas Pakštas, Augusto, g. 1894, gyv. Rokiškio r. Vaineikių k., 1944 m. netekęs sūnų partizanų Vytauto ir Jono bei 1945 m. - dukters partizanų ryšininkės Aldonos. Ištremtas su žmona Anele 1948.05.22 į Krasnojarsko kr. Kazačinskajos r. Kokornojės k., paskui to paties rajono Jarajevkos k. Paleistas 1960.03.07, 1960 grįžo į Lietuvą. Dėl kliūčių apsigyventi Lietuvoje išvyko į Latviją.

Jurgis Paršiukas, Petro, gyv. Anykščių r. Šeduikių k.

Eleonora Pranckūnaitė (Ona, Eleonada, vėliau - Undzėnienė), Jono, g. 1931, gyv. Anykščių r. Šeduikių k., suimta 1948.12.28, kalinta Rokiškyje, Panevėžyje, Vilniuje. Ypatingojo pasitarimo 1949.04.11 nuteista dešimčiai metų lagerio (kitur - penkeriems metams, galbūt, buvo perteista), 1949.05.20 išvežta į Magadano sr. Beregovoj lagerį (Berlagą). Paleista 1953.05, 1963 grįžo į Lietuvą.

2018 m. lapkričio 22 d., ketvirtadienis

Jonas Dabrega (1861-1916) ir jo vaikai

Jonas buvo iš Šeduikiuose gyvenusių Dabregų ketvirtosios kartos: jo prosenelis Juozapas šiame kaime apsigyveno XVIII a. antroje pusėje, senelis Juozapas ten gimė 1796 m. ir tėvas Aleksandras - 1817 m.

Jonas - Aleksandro Dabregos ir Rozalijos Repšytės pirmasis vaikas - gimė 1861 metais ir augo tėvų namuose su trimis broliais ir dviem sesutėmis.

Mamos Jonas neteko, kai jam tebuvo 12 metų. Našlys tėvas vedė antrą kartą.

1885 metais tėvui Aleksandrui mirus, Jonas tapo ūkio Šeduikiuose paveldėtoju. Nežinome, ar našlė pamotėlė Morta liko ten gyventi. Pasakojama, kad Jonas Dabrega jauniausius iš savo brolių ir seserų pats baigė auginti.

Jonas šeimą kūrė jau brandaus amžiaus būdamas, maždaug tuo pačiu metu, kaip ir jo jauniausieji brolis Juozapas (šio teksto autoriaus senelis) ir sesuo Marijona. Jiems abiems Jonas buvo iškėlęs vestuves tą pačią dieną - 1900 m. vasario 20 d. Panašiu laiku ir jis pats į žmonas paėmė penkiolika metų jaunesnę Anastaziją Augulytę iš gretimos Kamajų parapijos Gaveikių kaimo (tarp Kamajų ir Duokiškio).

Jonas ir Anastazija Dabregos nuo 1902 iki 1912 metų Šeduikiuose susilaukė penketo vaikų (vienas neišgyveno). Vyriausiąjį sūnų Kazimierą teko išleisti į Gaveikius, motinos gimtinę, kur jį įsūnijo Anastazijos brolis Kazimieras Augulis, neturėjęs kam palikti didelio ir gražaus ūkio.

Dabregos buvo tvarkingi, pasiturintys ūkininkai. Kai Duokiškio ir gretimų kaimų, taigi, ir Šeduikių, žmonės išsirūpino leidimą Duokiškyje statyti bažnyčią, Jonas buvo iš daugiausia prie statybos prisidėjusiųjų. Todėl palaidotas itin garbingoje vietoje - Duokiškio bažnyčios šventoriuje. Jonas Dabrega mirė 1916 metais, sulaukęs be kelių dienų 55 metų amžiaus.

Anastazija Augulyte – Dabregiene su dukra Kazyte.

Našlė Anastazija, dar nesena - keturiasdešimtmetė - moteris, liko su trimis vaikais (Kaziukas augo pas jos brolį). Po kelių metų vyriausiąją Onutę išleido už vyro, dar po kiek laiko sūnui Pranui, atitarnavusiam Lietuvos kariuomenėje, galėjo perleisti ūkio vadžias.

Anastazija Dabregienė mirė vokiečių okupacijos metais. Buvo palaidota šalia vyro Duokiškio bažnyčios šventoriuje.

Duokiškio bažnyčios šventoriaus kampas. Mažesnysis paminklas žymi Jono ir Anastazijos Dabregų kapą. 2011 metų nuotrauka.

Vaikai

Ona Dabregaitė - Jono ir Anastazijos pirmasis vaikas, gimusi 1902 m. Ona 1923 metais Duokiškio bažnyčioje sutuokta su Jonu Bernotu iš Kamajų parapijos Kuokšių kaimo. Jų sūnūs krikštyti Kamajų bažnyčioje: Kazimieras - 1924 m., Jonas - 1925 m., Juozapas - 1928 m. Dar turėjo dukrą Genutę. Per karą, tiksliau, per 1942 metų gyventojų surašymą Kuokšiuose Bernotų nebebuvo. Pokaryje Bernotai gyveno Šiauliuose, o sūnus Jonas gal ir arčiau gimtinės (jis aplankė šio teksto autoriaus mamą, kai ji paskutinę savo vasarą 1961 metais ilsėjosi pas brolį Joną ir seserį Emiliją).

Ona Dabregaitė - Bernotienė (sėdi dešinėje) su seserimis Terese (sėdi kairėje), Kazyte (stovi dešinėje) ir jaunąja karta. Apie 1948 metus.

Kazys Dabrega gimė 1904 m. Buvo paimtas augintiniu pas dėdę Kazimierą Augulį į Gaveikius ir ten užaugęs perėmė Augulių ūkį. 1949 m. kartu su įtėviu ištremtas prie Baikalo. Tremtyje išbuvo 10 metų. Grįžęs į Gaveikius, 1960 m. vedė dvigubai jaunesnę Marijoną. Susilaukė sūnaus Jono ir dukterų Onutės ir Rūtos. Mirė 1981 m., palaidotas Kamajuose.

Kazys ir Marijona Dabregos su dukra Onute jos išleistuvių dieną 1979 m.

Pranas Dabrega gimė 1907 m. Paveldėjo Šeduikiuose tėvų ūkį. Pokariu buvo Lietuvos partizanų rėmėjas. 1948 m. paliko ūkį ir pasitraukė į Panevėžį, kur įsidarbino cukraus fabrike, tačiau 1949 m. buvo suimtas. Iš lagerio grįžęs, gyveno Šiauliuose pas sūnėną Joną Bernotą, ten vedė Janiną Budreikaitę iš Gykių (Svėdasų sen.), išsikėlė į Anykščius. Vaikų neturėjo. Mirė 1964 m. Palaidotas Anykščiuose.

Pranas Dabrega Lietuvos kariuomenėje 1929 m.

Teresė Dabregaitė gimė 1910 m. 1934 metais Duokiškio bažnyčioje susituokė su Steponu Zobarsku iš Grikiapelių. Zobarskai susilaukė trijų dukrų – Bronės ir dvynukių Janinos ir Liusės. Mirė 1964 m.

Teresė ir Steponas Zobarskai su dukromis Jane, Brone ir Liuse 1955 m.

Kazimiera Dabregaitė gimė 1912 m. Gyveno Šeduikiuose broliui Pranui atitekusiame tėvų ūkyje. 1948 metais už pagalbą Lietuvos partizanams Kazytė buvo suimta ir kalinta Magadane iki 1956 m. Grįžusi ištekėjo už Liudo Jasiulio. Gyveno Šeduikiuose, tėvų namuose. Tvarto neberado, tai išardė pusę gryčios ir iš to surentė šalia namo tvartelį. Vaikų Jasiuliai neturėjo. Kazytė mirė 1972 m. Palaidota Duokiškyje.

Kazytė Dabregaitė - Jasiulienė su vyru Liudu (dešinėje) ir neatpažintu žmogumi.

Po Kazytės mirties jos vyras Liudas Jasiulis išsikėlė į Pamaleišį (buvo vedęs dar kartą, mirė 1982 metais ir palaidotas tose pačiose Duokiškio kapinėse atskirai nuo Kazytės, savo motinos kape).

Dabregų penkių kartų tėviškė ištuštėjo.

Dabregynė 2012 metų rugpjūtį.

Sodybos būta įdomioje vietoje - gryčia stovėjo ant kalvos šlaito, žemiau per kiemą tekėjo upelis, o šulinys ir senasis tvartas buvo kitoje upelio pusėje. Šiais laikais Dabregynė paveldėtojų buvo parduota žmonėms iš miško biznio, kurie dalį žemės apsodino mišku. Apleistais trobesiais dabar (2014 m.) naudojasi kaimynai.

© 2014, 2018 Aleksandras Sakas

Priedas - metrikų duomenys (jei nurodytas vaizdo numeris, tai metrikų knyga pasiekiama per epaveldas.lt)

1861 m. birželio 8 d. Svėdasų bažnyčioje vikaras kun. Kazimieras Švilpa pakrikštijo kūdikį vardu Jonas valstiečių teisėtų sutuoktinių Aleksandro ir Rozalijos iš Repšių Dobregų sūnų, gimusį šių metų ir mėnesio 5 d.. šios parapijos Šeduikių kaime. Krikšto tėvais buvo valstiečiai Jonas Repšys su mergina Julijona Dobregaite. (Svėdasų RKB 1859-1863 m. gimimo metrikų knyga, 104 v.)

Pastaba: Krikšto tėvas Jonas Repšys - vaiko motinos Rozalijos Dabregienės brolis iš Užpalių parapijos Vilučių kaimo. Krikštamotė Julijona Dabregaitė - vaiko tėvo Aleksandro Dabregos sesuo.

1876 m. balandžio 16 d. Kamajų bažnyčioje vikaras kun. Boleslovas Rakauskas pakrikštijo kūdikį vardu Anastazija valstiečių teisėtų sutuoktinių Antano ir Grasildos iš Tuskų Augulių dukrą, gimusią 1876 m balandžio 14 d.. šios parapijos Gaveikių kaime. Krikšto tėvais buvo valstietis Ignotas Šiuipys su našle bajoraite Emilija Micevičiene. (Kamajų RKB 1873-1880 m. gimimo metrikų knyga, 74 v.)

1902 m. birželio 16 d. Svėdasų bažnyčioje vikaras kun. Izidorius Gudavičius pakrikštijo kūdikį vardu Ona Alotų valsčiaus valstiečių teisėtų sutuoktinių Jono Aleksandro sūnaus ir Anastazijos gimusios Augulyte Dobregų dukrą, gimusią šių 1902 metų birželio 9 d.. Svėdasų parapijos Šeduikių kaime. Krikšto tėvais buvo valstiečiai Ignotas Augulis su mergina Marcijona Pajėdaite. Prierašas: 1923 m. vasario 11 d. Duokiškio bažnyčioje priėmė moterystės sakramentą, ištekėdama už Jono Bernoto. (Svėdasų RKB 1897-1902 m. gimimo metrikų knyga, 194 v.)

1904 m. vasario 23 d. Svėdasų bažnyčioje vikaras kun. Izidorius Gudavičius pakrikštijo kūdikį vardu Kazimieras Alotų valsčiaus valstiečių teisėtų sutuoktinių Jono Aleksandro sūnaus ir Anastazijos gimusios Augulyte Dobregų sūnų, gimusį šių 1904 metų vasario 20 d. Svėdasų parapijos Šeduikių kaime. Krikšto tėvais buvo valstiečiai Kazimieras Augulis su mergina Ona Smalstyte. (Svėdasų RKB 1902-1909 m. gimimo metrikų knyga, 59 v.)

1906 m. vasario 7 d. Svėdasų bažnyčioje klebonas kun. Antanas Lenkevičius pakrikštijo kūdikį vardu Petras Alotų valsčiaus valstiečių teisėtų sutuoktinių Jono Aleksandro sūnaus ir Anastazijos gimusios Augulyte Dobregų sūnų, gimusį 1906 metų vasario 5 d.. Svėdasų parapijos Šeduikių kaime. Krikšto tėvais buvo valstiečiai Rapolas Dijokas su savo žmona Marijona. (Svėdasų RKB 1902-1909 m. gimimo metrikų knyga, 144 v.)

Pastaba: Krikšto mama Marijona Dijokienė - vaiko tėvo Jono Dabregos jauniausioji sesuo iš Užpalių parapijos Ilčiukų kaimo.

1912 m. sausio 19 d. Kamajų bažnyčioje vikaras kun. V. Norkus pakrikštijo kūdikį vardu Kazimiera Alotų valsčiaus valstiečių teisėtų sutuoktinių Jono Aleksandro sūnaus ir Anastazijos iš Augulių Dobregų dukrą, gimusią šių metų sausio 14 d. Duokiškio parapijos Šeduikių kaime. Krikšto tėvais buvo valstiečiai Konstantinas Augulis su mergina Ona Vaškelyte. (Kamajų RKB 1906 -1916 m. gimimo metrikų knyga, 120 v.)

Pastaba: Krikšto mama Ona Vaškelytė - vaiko tėvo Jono Dabregos brolienės Veronikos Dabregienės sesuo, netrukus ištekėjusi už Urbanavičiaus.

1916 m. birželio 1 d. Šeduikių kaime mirė 55 metų amžiaus Jonas Dobrega. Liko žmona Anastazija Augulytė, sūnūs Kazimieras, Pranas, dukros Ona, Teresė, Kazimiera. (LVIA pažyma pagal mirties įrašą F. 669 Duokiškio RKB knygoje).

2018 m. lapkričio 13 d., antradienis

Pranas Dabrega (1907-1964)

Pranas gimė 1907 metais Šeduikių kaimo ūkininkų Jono ir Anastazijos Augulytės Dabregų šeimoje.

Buvo ketvirtas vaikas šeimoje, po jo gimė dar du. Broliukas Petras neišgyveno, tad augo penkiese (Ona, Kazys, Pranas, Teresė ir Kazytė).

Kai mirė tėvas Jonas Dabrega, Pranukas buvo devynerių. Už nuopelnus statant Duokiškio bažnyčią tėvelį palaidojo jos šventoriuje. Mamai Anastazijai Dabregienei ūkyje pirmąja pagalbininke liko vyriausioji - keturiolikmetė - dukra Onutė.

Pranukas lankė pradžios mokyklą (turbūt Duokiškyje), baigė jos keturias klases.

Vienus darbus keitė kiti nesibaigiantys kaimo darbai, o laikas bėgo. Išaugęs į vyrus Pranas atliko karo tarnybą pėstininkų pulke, dislokuotame Kauno Aukštojoje Panemunėje. Tarnybą baigė jaunesniojo puskarininkio laipsniu.

Pranas Dabrega Lietuvos kariuomenėje, 1929 - 1930 metai

Iki karo vesti nespėjo. Vokiečių okupacijos metu palaidojęs mamą, ūkininkavo kartu su seserimi Kazyte (seserys Ona ir Teresė jau buvo iš namų ištekėjusios, o brolis Kazys, bevaikio dėdės Kazimiero Augulio įsūnytas, gyveno mamos tėviškėje Gaveikiuose). Nuo 1943 metų Dabregų ūkyje Šeduikiuose laikėsi ir dirbo dvi rusės, motina ir dukra, vokiečių išvežtos iš pafrontėje atsidūrusių jų namų Leningrado srityje.

1944 metų liepą rusai “išvadavo” Šeduikių kaimą. Maždaug po pusantro mėnesio buvo paskelbta mobilizacija į jų kariuomenę. Sesers Kazytės mylimam kaimynui Feliksui Paršiukui reikėjo eiti karan. Vengdamas to, jis pradėjo slapstytis tai pas savo brolį Praną Paršiuką, tai pas Dabregas ar dar kur nors. Kai 1944 metų rudenį Šeduikiuose susidarė ginkluotas partizanų būrys, prie jo prisijungė ir Feliksas. Jis, po to ir kiti partizanai, dažnai lankydavosi pas Praną Dabregą, prabūdami čia porą trejetą dienų
.
1946 metų spalį kareiviai aptiko partizanų bunkerį. Susišaudymo metu žuvo Feliksas Paršiukas ir dar du partizanai. Stribai jų kūnus išvežė ir užkasė pamiškėje prie Svėdasų.

Po kelių dienų žuvusių partizanų artimieji palaikus slapčia atkasė ir palaidojo kaip dera kapinėse. Nors tame dalyvavo daugelis Šeduikių kaimo žmonių (be abejo, ir sužadėtinio netekusi Kazytė Dabregaitė) apie partizanų perlaidojimą rusų saugumiečiai sužinojo tik po poros metų.

1947 metais Prano sveikata sušlubavo. Pasigydęs Kaune, į kaimą grįžti nebenorėjo. Atsisakė savo žemės - ji buvo atiduota “kvartirantėms” rusėms. Kazytė liko savo namų viename gale ir vertėsi siuvėjos amatu, siūdama aplinkiniuose kaimuose. Partizanai naujųjų šeimininkių rusių nelietė, tik liepė derliumi dalintis su buvusiais savininkais.

Dabregynė 1956 metais, sumažėjusi bemaž perpus (dalį pirkios sienojų iš lagerio grįžusi Kazytė panaudojo sunaikinto tvarto statybai)

Pranas Dabrega apsigyveno Panevėžyje, įsitaisė ten cukraus fabrike sezoniniu darbininku.

1948 metų vasaros gale partizanai apiplėšė Panemunėlio kooperatyvą ir pieninę. Pranas kaip tik buvo parvažiavęs į Šeduikius paviešėti - cukraus fabrike tuo metu nebuvo darbo. Partizanas Kazys Indrelė pasiūlė Pranui už 500 rublių paimti vieną dėžę pagrobto sviesto. Kazytė sviestą supakavo lagaminan, Pranas jį nuvežė į Kauną ir sėkmingai pardavė. Partizanams tuo pačiu parvežė penkis šimtus užprašytų papirosų “Kazbek”, kurių Kaune buvo galima gauti juodojoje rinkoje.

1948 metų gruodį pas Prano pusbrolį Joną Dabregą Šeduikiuose kareiviai ir stribai užklupo būrį partizanų. Daug jų (septyni jauni vyrai) žuvo, kiti pabėgo. Prasidėjo kaimo gyventojų suėmimai ir tardymai. Buvo suimta ir Prano sesuo Kazytė Dabregaitė. Jos namuose rado slėptuvę su partizanų laikraščiais ir atsišaukimais. Prisikasė ir iki Prano Panevėžyje. Jis buvo suimtas 1949 metų sausio 18 dieną.

Laikytas Panevėžio kalėjime. Tardymas truko du mėnesius. Pranas kaltintas partizanus slėpęs ir maitinęs, dalyvavęs jų palaikų slaptame palaidojime, padėjęs realizuoti pagrobtą sviestą, saugojęs “antitarybinę literatūrą”. 1949 metų kovo 19 dieną kaltinamoji išvada buvo pasirašyta ir byla Nr. 15490 perduota “troikai” (MGB ypatingajam pasitarimui), kuri skyrė bausmę - 10 metų laisvės atėmimo. Tiek pat gavo Prano sesuo Kazytė, nuteista kiek vėliau - balandžio 11 dieną - kartu su kitais devyniais Šeduikių kaimynais.

Pranas Dabrega kalėjo Taišeto Ozernyj lageryje (Irkutsko sr.). Visų 10 metų neišbuvo. Paleistas pora metų anksčiau - 1956 metų birželio 7 dieną.

Pranas Dabrega (kairėje) po lagerio su seserimi Terese Zobarskiene ir sūnėnu Jonu Bernotu

Iš lagerio grįžęs, gyveno Šiauliuose pas sūnėną Joną Bernotą, ten vedė Janiną Budreikaitę iš Svėdasų seniūnijos Gykių kaimo. Paskui su žmona persikėlė į Anykščius. Nė šešiasdešimties nesulaukęs, mirė 1964 metais. Palaidotas Anykščiuose. Vaikų neturėjo.

2001 metais Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pripažino Pranui Dabregai Laisvės kovų dalyvio teisinį statusą (po mirties).

© 2016 Aleksandras Sakas
 

2018 m. spalio 8 d., pirmadienis

Eugenijus Bilevas

Mano pusseserės tauragiškės Birutės Sakaitės - Shapira albume saugoma 1917 metais Maskvoje daryta jos mamos Olgos Bilevaitės - Sakienės ir senelio Eugenijaus Bilevo nuotrauka. Olgai Bilevaitei, 5 metų mergaitei, dar nespėję ataugti plaukai, nukirpti per vieną iš tuomet Rusijos sostinėje siautusių epidemijų.


Eugenijus Bilevas (Евгений Билев) - Lietuvos rusas nuo Tryškių. Buvo vedęs Raudėnų miškų urėdo dukrą Eleną Jacevičiūtę. Dirbo pas grafus Zubovus Bubių dvaro  ūkvedžiu. Iš pradžių pas grafą Nikolajų Zubovą (Николай Николаевич Зубов, 1832-1898),  paskui pas jo sūnų Dmitrijų Zubovą (Дмитрий Николаевич Зубов, 1871-1944).

Bubiuose 1897 m. yra gimusi Bilevų dukra Regina, 1903 m. - dukra Kotryna ir kiti vaikai - Konstantinas, Aleksandra, Eugenijus.

Apie 1909 metus pas grafus Zubovus atvyko svečiai iš Rusijos. Labiausiai tikėtina, kad tai buvo grafo Dmitrijaus Zubovo sesuo Marija (Мария Николаевна Толстая, рожд. Зубова, 1867-1939), 1906 metais ištekėjusi už Sergėjaus Tostojaus (Сергей Львович Толстой, 1863-1947), garsaus rusų rašytojo sūnaus. Jie ėmė prašyti išleisti Bilevą į Jasnaja Polianą, kur Tolstojų valdoms verkiant reikėjo kietos rankos. Grafui Zubovui buvo gaila netekti gero ūkvedžio, bet prašomas nusileido ir pats įkalbėjo Bilevą vykti naujon tarnybon, nors Bilevo žmona Elena išvažiuoti labai nenorėjo.

Sergėjus Tolstojus vėliau savo atsiminimuose “Būtojo apybraižos” (”Очерки былого”, neotolstovcy.narod.ru) rašė:

Motina tvarkė Jasnaja Polianos ūkį, tiek jai priklausančią dalį, tiek ir tą dalį, kuri priklausė jos sūnums. Sūnūs nesikišo, bet jinai nemėgo ir nemokėjo ūkininkauti. Tvarkytasi blogai, ir sunku pasakyti - nuostolingai ar pelningai: tinkamos sąskaitybos nebuvo.

Levo Tolstojaus žmona grafienė Sofija (Софья Андреевна Толстая) savo dienoraštyje 1910 metų sausio 10 dieną įrašė: “Paėmiau naują valdytoją”. Tad šią dieną Bilevų šeima jau buvo  Jasnaja Polianoje.

Vietiniai valstiečiai, įpratę išnaudoti jų pono geraširdiškumą, turėjo greitai įsitikinti, kad naujasis valdytojas nesileis mulkinamas. Bilevo šeimoje išliko pasakojimas, kaip kartą Tolstojui su valdytoju bevaikštant, vienas valstietis puolęs prieš ponus ant kelių, prašydamas nereikalauti skolos, kitaip jo šeima badu mirsianti. Tolstojus jam  skolą tuoj pat dovanojęs. Valdytojas bandęs perkalbėti grafą: “Daug čia tokių vargšų. Jei visiems skolas dovanosim, patys vargšais paliksim”. Tačiau Tolstojus laikęsis savo: “Nieko, Bilevai, užteks ir man su šeima, ir tavo šeimai”. Ilgiau pabendrauti su didžiuoju rašytoju Bilevui neteko, nes tų pačių metų lapkritį Levas Tolstojus mirė.

Jasnaja Polianoje 1912 metais gimė Olga Bilevaitė, būsimoji Sakienė. Ją stačiatikių cerkvėje krikštijo Bilevų šeimą seniai pažinojusi grafienė Marija Zubova, Sergėjaus Tostojaus žmona.

Tolstojų dvare Eugenijus Bilevas dirbo keletą metų. Rašytojo našlės grafienės Sofijos 1913 metų dienoraštyje yra ir toks įrašas: “Gruodžio 5. Vis tas pats: mokiau valdytojo mergaitę, siuvau, vakare ilgai grojau fortepijonu (…)”. Gaila, kad nepaminėtas tos mergaitės vardas, tad lieka neaišku, kuri Bilevaitė - Regina ar Kotryna - buvo grafienės mokinė.

Dar prieš revoliuciją Bilevai išvyko į Maskvą, kur Eugenijaus draugai įtaisė jį vieno banko vyriausiuoju kasininku. Ten Olgą aplankė jos krikšto mama grafienė Marija ir dovanojo auksinį kryželį, papuoštą brangakmeniais. Deja, tas kryželis neišliko - po poros dešimtmečių Olga Tauragėje, besimaudydama Jūros upėje, pametė grafienės dovaną.

E. Bilevas su sūnumi Konstantinu Maskvoje

Per šiltinės epidemiją Maskvoje mirė Bilevo žmona Elena. Tuomet atėjo pačios sunkiausios dienos. Porevoliucinėje Maskvoje trūko maisto, Bilevų vaikai neretai badavo. Kiek Bilevas atpjaudavo vaikams duonos, tiek turėdavo visai dienai užtekti. Jei neiškentę suvalgydavo daugiau, griežtas tėvas bausdavo diržu…

Vyresnieji vaikai išėjo gyventi atskirai. Vyriausiajai Reginai jos teta, Bilevo sesuo, ištekėjusi už Maskvos geležinkelio stoties viršininko,  padėjo įsidarbinti  kažkokiame departamente, o Kotrynai - vaistinėje. Konstantinas, jau studentas, kartą išėjo iš namų ir dingo visam laikui be žinios. Mažesniuosius - dukrą Aleksandrą ir sūnų Eugenijų - priglobė šeimos draugai. Su tėvu liko tik jauniausioji Olga.

Vėliau visi Bilevai (išskyrus dingusį Konstantiną) iš Maskvos grįžo į Lietuvą. Našlys tėvas su dukra Olga parvažiavo į Tryškius. Čia Bilevas buvo paveldėjęs du palivarkus. Vieną palivarką išnuomojo, o kitą prauliavojo, nes mėgo pagyventi poniškai plačiai. Taigi, kitiems būdamas labai griežtas, sau leido turėti žmogiškų silpnybių. Iš Tryškių Bilevams teko persikelti į Raudėnus, paskui - į Papilę.

1925 m. E. Bilevas su dukra Olga. Kairėje stovi Olgos draugė iš Papilės

Kai dukra Olga suaugo, Bilevas numatė jai vyrą, seną, bet turtingą. Nors Olga jau draugavo su Vaclovu Saku, bet tas - mužikas, chamas - į žentus netiko. Tačiau Olga tėvo nepaklausė, pabėgo iš Papilės ir Panevėžyje su Vaclovu prieš tėvo valią susituokė.

Bilevas buvo atsižadėjęs neklusnios dukros, ilgai nenorėjo nieko apie ją girdėti. Tačiau pamatęs 1930 metais gimusią anūkę Birutę, pripažino “prasčioką” žentą, atleido ir dukrai, o anūkę nepaprastai mylėjo ir lepino, net eiles jai lietuviškai rašė.

Tėvui susirgus, Olga parsivežė jį iš Papilės į Tauragę, kur Sakai tuo metu gyveno. Ten Eugenijus Bilevas 1934 metais mirė ir buvo palaidotas miesto senosiose kapinėse.

© 2011 Aleksandras Sakas
 

2018 m. rugsėjo 30 d., sekmadienis

“Kenčiantiems padėk…”

Anykščiuose, Vilniaus gatvėje, iki 1948 metų Lietuvos partizanams slapta buvo teikiama medicininė pagalba. Tai kiek daugiau negu dvejus metus vyko anykštėno Stančiko name (dabartinis jo Nr. 16), kurio galą iš pietvakarių pusės nuomojo gydytoja Elena Dobregaitė, Anykščių motinos ir vaiko konsultacijos vedėja.

Namas Anykščiuose, Vilniaus g. 16, iš pietvakarių pusės. 2010 metų nuotrauka.

Į gydytojos butą patikimi kaimo žmonės arkliais atveždavo sužeistus partizanus, vežimuose juos po šiaudais ar kitaip kaip įmanydami uždangstę. Kelionė būdavo labai pavojinga, nes bet kada kelyje galėjo sustabdyti kareiviai ar stribai ir vežimą nuodugniau patikrinti. Ir sužeistasis ne visada iškęsdavo iš skausmo nesudejavęs.

Su gydytoja Elena Dobregaite gyveno jos jaunesnioji sesuo Marytė, dirbusi Anykščių motinos ir vaiko konsultacijos sanitare. Ji asistuodavo seseriai Elenai, kai namų sąlygomis tekdavo daryti operacijas. Abi moterys plaudavo ir valydavo sužeistųjų žaizdas, jas tepdavo vaistais ir tvarstydavo. Kartais žaizdos būdavo labai apleistos.

Elena Dobregaitė - sėdinčiųjų viduryje. Marytė Dobregaitė - stovi pirmoji iš dešinės. Kiti asmenys neatpažinti. Gal anykštėnai?

Elena Vigėlienė iš Duokiškio prisimena, kad retkarčiais į pavojingą kelionę jos tėvelis Jonas Dabrega pasiimdavo ir ją, tuomet nė dešimties metų neturinčią mergaitę. Sykį ji, laukdama priebutyje procedūrų pabaigos, stebėjosi, kodėl teta Elenutė taip dažnai išeina parūkyti. Tada tėvelis paaiškinęs, kad nuo sužeistojo žaizdų toks dvokas, jog net ir daktarė be tabako dūmų jo negalinti ištverti.

Gerai, kad nieko neužuodė okupantų pareigūnai ar uoliausi jų pagalbininkai (turiu galvoje ne tiktai stribus). Juk apie partizanus gelbstinčią gydytoją Dobregaitę žinojo ne vienas žmogus. Būtų užtekę kam nors prasitarti ar enkavėdistų kankinimų palaužtiems viską iškloti…

Juo labiau, kad gydytoja Dobregaitė padėdavo partizanams ir anksčiau, turbūt nuo pat pasipriešinimo pradžios, nuo 1944 metų rudens, kai ji gyveno kitoje Anykščių miesto vietoje, Janydžiuose. Ar ten, kaip ir Vilniaus gatvėje, buvo gydomi partizanai, kol kas nežinome. Iš tenai daktarę pas sužeistus ar sergančius kovotojus ne kartą vežė jau minėtas jos brolis Jonas Dabrega, ūkininkavęs tėviškėje, Svėdasų valsčiaus Šeduikių kaime. Gydytoja Dobregaitė buvo vienas iš šaltinių, parūpinančių ginkluotam pogrindžiui vaistų ir tvarsliavos.

Jonas Dabrega (1902-1972). 1938 metai.

Partizanų ryšininko Aniceto Mažvilos prisiminimuose (”Laisvės kovų ir netekčių metai”, 1 dalis, sud. Romas Kaunietis, leid. “Margi raštai”, 2016, 651-656 pusl.) yra tokia istorija.

Anicetui begyvenant Debeikių valsčiaus Knebių kaime, vasarą jis eidavo į mišką rytais partizanų iš bunkerio išleisti ir vakarais juos uždaryti. Vieną dieną vakare, keturiems partizanams tik sulindus į bunkerį, pasirodė stribai ir paleido iš kulkosvaidžio ugnį. Anicetas:

Aš pargriuvau ant žemės. Bunkerio durelės buvo užremtos šaka, tą šaką kulkos nukirto, durelės klept ir užsidarė. Tada partizanai iššoko į lauką ir ėmė bėgti. Aš jau bėgau kiek kojos įkabina, net kaliošukai nuo kojų nulakstė. Kažkas lyg dilgtelėjo į koją. Parbėgau namo, žiūriu, visa koja kruvina. Žmona rankšluosčiu tuoj apvyniojo, buvo jau priešaušris. Pakinkė arklį, o žmona jau buvo smarkiai nėščia. Atsisėdom į vežimą ir važiuojam į Anykščius pas daktarą. Privažiuojam miestelį, tuoj stribai užstojo kelią ir paklausė, kas ten šaudė, kas ten yra. Aš pasakiau greičiau leisti, negi nemato, kad žmonai jau gimdyt reikia. Jie praleido, liepė vežt, nieko nebelaukt. Nuvažiavom pas gydytoją Dobregaitę, kuri mane jau seniau pažinojo, aš iš jos gaudavau vaistų partizanams, ji sužeistą Kemeklį gydė. Pasakiau jai, kad koją man peršovė, uždėjo vaistų, aprišo ir receptą išrašė nuo skrandžio uždegimo.

Vakare Aniceto kieman užėjo tie patys partizanai. Visi keturi buvo laimingai pasprukę ir kulkų išvengę.

O minimas kitu kartu sužeistas - tai partizanas Jonas Kemeklis, slapyvarde Tauras, Tauro būrio vadas, vėliau Algimanto apygardos Jovaro kuopos vadas, žuvęs 1949 metais. Kuopa, kaip ir Tauro būrys, veikė Debeikių valsčiaus vakarinėje dalyje.

Jonas Kemeklis - Tauras (1923-1949). Nuotrauka iš A. Baranausko ir A. Vienuolio - Žukausko memorialinio muziejaus fondų.

Gydytoja Elena Dobregaitė rizikavo ne vien savo ar sesers laisve ir gyvybe. 1945 metais per Velykas ji Anykščių bažnyčioje susituokė su Aleksandru Saku, Dotnuvos žemės ūkio akademijos paskutinio kurso studentu, tuo metu besislapstančiu nuo sovietinio saugumo. Pavardės Elena nekeitė. Jos vyras po kelių mėnesių buvo išduotas, suimtas, kankintas, išgabentas be teismo į Vorkutos lagerius (tik po poros metų už akių jam išrašė 5 metus lagerio ir tremtį iki gyvos galvos). 1946 metų vasarį Elena pagimdė sūnų, pakrikštytą tėvo vardu.

Tuomet gydytojai Elenai Dobregaitei teko turbūt sunkiausia atsakomybės našta - atsakomybės už brangiausio jai žmogaus, jos vaikelio, likimą.

1947 metų liepos 20-ąją Anykščiuose, sodelyje prie namo Vilniaus gatvėje. (iš kairės): Vaclovas Sakas (Aleksandro brolis), Marytė Dobregaitė, Olga Sakienė, pasisvečiuoti iš Papilės atvykęs Domininkas Sakas su anūku Aleksandru ant kelių, Verutė Jakubonienė (Elenos ir Marytės pusseserė), Elena Dobregaitė.

Atsargi ir labai apdairi, iškart po vyro suėmimo Elena Dobregaitė surinko vietos žmonių, tarp jų ir kitataučių, liudijimus apie “tarybinių piliečių” gelbėjimą vokiečių okupacijos metais. Tai buvo tikros istorijos. Sovietinė valdžia netruko tai įvertinti, ir gydytoja Dobregaitė 1946 metų gegužės 1 dieną buvo apdovanota medaliu “Už šaunų darbą Didžiojo Tėvynės karo metais”.

Tačiau vis tiek kiekviena diena galėjo atnešti didelę nelaimę.

Algimantas Kubiliūnas, kurio tėvas partizanavo, o mama su juo ir mažesniu broliuku nuo tremties slapstėsi pas gimines, taigi, Algimantas kiek laiko gyveno Anykščiuose pas savo tetas Eleną ir Marytę. Jis prisimena epizodą, visus juos smarkiai išgąsdinusį. Pas vieną žuvusį partizaną enkavėdistai rado gydytojos Elenos Dobregaitės išrašytą receptą. Ji buvo ištardyta. Tąkart pavyko apsiginti, aiškinant, jog esanti neretai kviečiama pas ligonius į kaimą, kur paciento dokumentų netikrinanti ir nežinanti, kas yra tas, kuriam išrašo receptą…

Patikėjo tuo ar ne enkavėdistai, gydytoja nežinojo, tačiau ji pati ar jos namai po to jau galėjo būti stebimi. Rizika tapo pernelyg didelė, ir 1948 metais gydytoja Elena Dobregaitė su seserimi Maryte iš Anykščių persikėlė į Prienus.

Prienuose Marytė Dobregaitė liko visam laikui, dirbo sanitare, ištekėjo už prieniškio Petro Juocevičiaus.

O Elena Dobregaitė, Prienuose organizavusi motinos ir vaiko konsultaciją ir padirbėjusi jos vedėja, 1950 metais su ketverių metų sūnumi savo noru išvyko gyventi ir dirbti į Sibirą pas vyrą, po kalinimo Vorkutos lageriuose ištremtą į Krasnojarsko kraštą.

Beje, tas sūnus - šio straipsnelio autorius. Pagalbą partizanams mama visą gyvenimą laikė didžiausioje paslaptyje ir net savo vyrui, mano tėveliui, apie tai papasakojo tiktai 1961 metais, sunkiai sirgdama ir jau gulėdama mirties patale.

© 2018 Aleksandras Sakas
 

2018 m. rugsėjo 8 d., šeštadienis

Šešupės gatvė Klaipėdoje



Nemuno 6-tasis skersgatvis Klaipėdoje, vėliau pervardintas Šešupės gatve, savo pavadinimą paveldėjo iš prieškario laikų, kai jis buvo vadinamas 6-tuoju Malūnų skersgatviu arba tiesiog 6-tuoju skersgatviu. Tuomet ši gatvelė, kaip ir kelios gretimos, turėjusios skersgatvio vardą, jungė Nemuno (buv. Malūnų - Mühlenstraße) ir Minijos (buv. Malūnų vartų - Mühlentorstraße) gatves.


Klaipėdos adresų ir telefonų knygos rodo šioje gatvėje tebuvus tris namus. Aptarsime 6-tojo Malūnų skersgatvio namą Nr. 1, pokariu ilgesnį laiką vadintą Kaitinių namu.

Kas ir kada Kaitinių namą pastatė, neaišku. Jo adresas ir savininkas (Ch. Glasze) pirmą kartą paskelbti 1909 metų adresų knygoje. 1926 metų Klaipėdos telefonų knygoje šio namo savininku įvardintas Martynas Grigolaitis (Martin Grigoleit).

1935 metų Klaipėdos telefonų knygoje tarp šio namo gyventojų jau randame ir Mikelį Kaitinį (1931 metais jo ten dar nebuvo).

Mikelis Kaitinis (Michel Kaitinnis,1850.10.03 Lūžuose, Klaipėdos aps. – 1938.04.20 Smeltėje), Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, tautosakos rinkėjas, klimkiškis sakytojas. Su kitais įkūrė Lietuvišką konservatyvų skyrimo draugystę, aktyviai dalyvavo jos veikloje. Platino lietuvišką spaudą, rinko parašus peticijoms Prūsijos valdžiai, kad mokyklose lietuviams būtų dėstoma gimtąja kalba, pasisakydavo lietuvių susirinkimuose (MLE, 2000, 694). Savo lėšomis leido ir pardavinėjo A. Bruožio knygą “Prūsų lietuvei” (1906). Lietuvišką nusistatymą bandė derinti su lojalumu kaizerinei valdžiai. (Birutė Žemaitaitytė, Pietizmas Mažojoje Lietuvoje, 2006).

Su Mikeliu Kaitiniu name Nr. 1 gyveno ir jo sūnūs Jonas (Johann) ir Jurgis (Georg), 1935 metais telefonų knygoje įvardinti ūkininkais. 1938 metais Mikelis Kaitinis mirė. Pagal 1942 metų Klaipėdos telefonų knygą Jonas Kaitinis tapo namo Nr. 1 savininku, jo brolio Jurgio gyventojų sąraše nebėra. Tuo tarpu buvęs savininkas Martynas Grigolaitis nurodomas gretimo namo - Nr. 1a - savininku. Ankstesnėse telefonų knygose namo tokiu adresu nebuvo. Galbūt, toks adresas tuomet buvo suteiktas pastatui namo Nr. 1 kieme.

Jonas Kaitinis su šeima (žmona ir sūnumis Herbertu ir Hansu) karo pabaigoje per klaipėdiškių evakuaciją atsidūrė Rytprūsiuose, ant Baltijos kranto esančiame Großkuhren (liet. Didieji Kuršiai, dab. Primorjė) miestelyje. Karui pasibaigus tėvas Kaitinis su sūnumi Hansu per Tilžę (ir, pasak Hanso, per Tauragės lagerį) 1945 metų birželį grįžo į savo namus Klaipėdoje, 6-ajame Malūnų skersgatvyje. Sodybą rado ištuštintą ir apardytą, bet nesugriautą. Kaitinienė su sūnumi Herbertu namus pasiekė vėliau, 1945 metų gruodį.

Pokariu namų numeracijos tvarkai pasikeitus, prieškarinis Nr. 1 tapo Nr. 2, o Nr. 1 šitoje gatvelėje nebeliko, nes kitoje jos pusėje gyvenamųjų namų nebuvo.

M. Kaitinio sūnus Jonas po II pasaulinio karo tėvų sodyboje priglaudė Klaipėdos evangelikų liuteronų bendruomenės laikinuosius maldos namus. 1947-1959 metais juose vykdavo pamaldos, krikštydavo vaikus, tuokdavo poras ir konfirmuodavo jaunuolius. (Birutė Žemaitaitytė, Pietizmas Mažojoje Lietuvoje).

Evangelikų bažnyčioms virtus griuvėsiais, pamaldos nuo 1947 m. vyko pietinėje miesto dalyje, Smeltėje (Šešupės g. 2) pas žveją Joną Kaitinį, jo name ir kieme. Ten konfirmacijai mane ruošė Heinrichas Kurmis, kuris, perkopęs 90 metų, neseniai palaidotas Priekulėje. (iš Rūtos Pjaulokaitės-Paplauskienės prisiminimų).

Tikintieji 1947 metų vasarą Kaitinių namo kieme. Paties namo galas - kairėje. Šaltinis: Hans Kaitinnis (Hamburg), Christen in Schmelz 1947, Memeller Dampfboot, 2008 m. vasario 20 d. Nr. 2 , 21 pusl., memel.klavb.lt

Ir ilgesnė citata (Albertas Juška, Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI-XX amžiuje, 1997, žr. liuteronai.lt):

1947 m. pamaldos atnaujintos privačiame Klaipėdos žvejo Jono Kaitinio name, Šešupės g. 2. Pirmasis surinkimas įvyko kovo mėnesio sekmadienį, namų pamaldas laikė sakytojas Adomas Kybelka. Dalyvavo nedidelis būrelis žmonių, nes ir patalpa buvo mažytė, gal 25 kv. m kambarys. 

Maždaug tuo laiku susirūpinta įkurti ir oficialiai užregistruoti Klaipėdos evangelikų liuteronų bendruomenę. Kreiptasi į Vykdomąjį komitetą, Lietuvos SSR vyriausybę. Atsako nesulaukta, tačiau surinkimai ir toliau laikyti. Atrodo, kad sovietinė Klaipėdos valdžia, aiškesnių instrukcijų iš Vilniaus negavusi, juos toleravo. Bent jau į kalėjimą surinkimininkų nesodino, pasitenkino gąsdinimais, “pokalbiais” su sakytojais, namo savininku J. Kaitiniu. Tad palaipsniui gan nuošali, pačioje pietinėje miesto daly esanti sodyba tapo pripažintu bendruomenės dvasinio gyvenimo centru. Pamaldas laikyti atvykdavo kunigai M. Preikšaitis, J. Kalvanas, J. Gavėnis. Pirmasis jų paskiau tapo nuolatiniu, oficialiu Klaipėdos liuteronų parapijos dvasiniu vadovu. J. Kaitinio name ne tik melstasi, bet ir vaikai krikštyti, jaunuoliai konfirmuoti, tuoktos jaunavedžių poros, teiktas Šventos Vakarienės sakramentas. Kliūčių nebedarė ir vietos valdžia, mat kunigas A.Baltris rado gerą išeitį - paskelbė, kad klaipėdiškė bendruomenė esanti Kretingos liuteronų parapijos (toji buvo oficialiai užregistruota) filija. Ne itin uolius valdininkus tai patenkino, ir jie nusiramino.

O laikas buvo grėsmingas. Prasidėjo masiniai trėmimai į Sibirą. Kiek atsigavusi bendruomenė neteko daugelio savo narių. Nuožmus teroras liovėsi tik po Stalino mirties, bet tik fizinis - dvasinė priespauda, suvaržymai liko.

1955 m. pavasarį kilo mintis patiems važiuoti į Maskvą ir prašyti užregistruoti parapiją. Sutvarkius visus dokumentus, išrinkus bendruomenės Tarybos pirmininką (juo tapo Martynas Lipčius), taip ir padaryta. Maskvos rusai pasirodė sukalbamesni - įgaliotinis B. Pušinis gavo 1955 m. lapkričio 29 d. pasirašytą nurodymą “Zaregistrirovatj Klaipedskoje faktičeski deistvujuščeje religioznoje obščestvo” (“Užregistruoti faktiškai veikiančią Klaipėdos bendruomenę”). Dabar prieštarauti nebuvo galima, ir Klaipėdos liuteronų parapija, kaip sakoma, buvo pripažinta de jure.

Veikti, žinoma, pasidarė lengviau ir saugiau. Pirmas įteisintos parapijos pamaldas laikė Vanagų bendruomenės kunigas diakonas Jurgis Sprogys. Po metų, 1956 vasarą, surengta graži Pasiuntinybės šventė. Pradrąsėjusi parapija 1957 m. iškilmingai paminėjo savo kuklios veiklos dešimtmetį. Pamaldas laikė kunigai Mikas Preikšaitis, Jurgis Gavėnis, Martynas Klumbys, kalbėjo dar teisininkas Jonas Gocentas. O kalbų leitmotyvas buvo vienas: prieš dešimtį metų pasodintas gležnas daigelis nenuvyto, nežuvo. Saugokime jį.

Deja, saugoti darėsi vis sunkiau. Prasidėjo vos ne masinė senųjų Klaipėdos krašto gyventojų emigracija į Vokietiją. Kaip sausros nualinta, lietaus bei intakų nepapildoma upė menkėjo ir seko parapija. 1959 m. pabaigoje išvyko ir bendruomenės pamėgtas, dažnai čia pamaldas laikęs kunigas M. Klumbys. Tačiau klaipėdiečių lietuvininkų parapija išliko. Išliko, nes dalis jos narių ryžosi Tėviškės neapleisti. Gėlą, pažeminimą, skriaudas užgniaužę, liko saugoti savo tėvų, senelių, protėvių atminimą.

Pamaldos vykdavo didžiausiame namo kambaryje, kuris buvo pastato šiaurės vakarų kampe. Įėjimas – iš kiemo, pro didelę įstiklintą verandą.

Šešupės g. namas Nr.2 1961 metų lapkritį. Pastato šiaurės vakarų kampas, kur buvo pamaldų kambarys,– dešinėje, įėjimo į kiemą nematyti , jis – už sunkvežimio (asmeninio archyvo nuotrauka)

1958 metų spalį Kaitiniai, ruošdamiesi išvažiuoti gyventi į Vokietiją, už 75 tūkst. rublių (pirkimo sutartyje nurodyta 45 tūkst. rublių) pardavė namų valdą broliams Aleksandrui ir Jonui Sakams, patys jau nuomininkų teisėmis laikinai apsigyvendami mediniame pastate kieme.

Naujieji savininkai atvyko iš Kelmės rajono. Trumpai apie juos.

Aleksandras Sakas (1908-1998) – buvęs spaudos darbuotojas, antinacinės ir antikomunistinės rezistencijos dalyvis, politinis kalinys ir tremtinys, dirbo agronomu Klaipėdos rajono “Pergalės” kolūkyje, vėliau – žemės ūkio specialistu “Baltijos” žvejų kolūkio sodininkystės padalinyje, Klaipėdos mėsos kombinato pagalbiniame ūkyje.

Jonas Sakas (1912-1987) – buvęs aktorius, pirmasis Panevėžio dramos teatro direktorius, pokaryje – pedagogas, kolūkio pirmininkas, Klaipėdoje įsidarbino Raudonojo Kryžiaus ligoninės vyr. gydytojo pavaduotoju ūkio reikalams (beje, ten pat liftininku darbavosi ir Jonas Kaitinis, jau pensininkas), po to - ekonomistu Klaipėdos specautotransporto kontoroje.

1958 metais gatvėje, kaip ir prieškariu, tebuvo 3 gyvenamieji namai. Šiaurinėje jos pusėje kampe prie Nemuno gatvės buvo likę didelio pastato (berods, Smeltės vaikų darželio) pamatai, kur daug vėliau pastatytas ir kurį laiką veikė deguonies cechas. Nuo Nemuno gatvės atokiau, priešais Kaitinių namą riogsojo mūro griuvėsiai, jau apaugę šeivamedžio krūmais.

Toliau toje pusėje tęsėsi didelė dauba plokščiu dugnu, buvusi puikia vieta vaikų futbolui žaisti. Daubos vakariniame gale telkšojo vandens duburys, iš kurio gretimo Nemuno gatvės namo gyventojai semdavo vandenį daržams laistyti. Vėliau, tiesiant į uostą geležinkelį, ši dauba buvo užpilta.

Kitame skersgatvio gale, kampe prie Minijos gatvės, pokariu ilgesnį laiką buvo miesto sendaikčių turgus – “baracholkė”, kur miesto 1-ojo maršruto “Stotis – Žiedas” autobusais turgaus dienomis suvažiuodavo daugybė žmonių.

Nutiesus geležinkelį, įvažiavimo iš Minijos gatvės pusės neliko, Šešupės gatvelė virto akligatviu. Pietinėje jos pusėje už Kaitinių namo dar stovėjo gyvenamasis namas be didesnių ūkinių pastatų (namas Nr. 4) ir nemaža sodyba (namas Nr. 6), kur po karo gyveno kelios šeimos, viena jų – lietuvių Bružinskų šeima.

Broliai Sakai namą pasidalijo pagal išilginę ašį – Jonui su žmona Magdalena, dukterimi Viktorija ir sūnumi Henriku teko pastato rytinė dalis iš kiemo pusės, Aleksandrui – vakarinė pusė. Vienai šeimai skirtas namas buvo pritaikytas gyventi dviems šeimoms – namo pietiniame gale pristatyta dar viena virtuvė su mažu priebučiu. Aleksandro Sako šeima – žmona Elena, sūnūs Aleksandras, Vytautas ir Remigijus - kurį laiką buvo likę Kražiuose, ir evangelikų liuteronų bendruomenė dar maždaug iki 1959 metų pradžios čia rengė pamaldas. Pasak jau cituoto Alberto Juškos:

Paskutinės pamaldos svetingame J. Kaitinio name įvyko 1959 m. kovo 8 d., ir nuo tol jos laikytos jau kapinių koplyčioje antroje dienos pusėje, po pravoslavų apeigų.

Iš senesniųjų gyventojų, be Kaitinių, namo pastogėje gyveno darbininkas Lūšis su žmona ir trim dukrom. Ten namo šiaurinėje pusėje buvo įrengtas 11 kv. m kambarys su dviem langais į gatvę ir mažyte priemene. Tas kambarys – “salkos” – su lentinėmis, kiek pašiltintomis sienomis buvo prastas gyvenimui žiemą, tačiau Lūšiai čia gyveno daug metų, kol pagaliau gavo naują valdišką butą. Lūšių vyriausioji dukra – žinoma Klaipėdos dailininkė ir dailės pedagogė Renatė Lūšis.

Renatės Lūšis akvarelė “Autoportretas su ranka”, 1968

Jaunesniosios dukros – dvynukės Elizabeta (išvykusi mokytis į Kauną ir gimtinėn nebegrįžusi) ir Monika (visą gyvenimą dirbusi Klaipėdoje farmaceute).

Jonas Sakas įrengė namo palėpėje dar vienas “salkas” su langais į pietų pusę, ten apsigyveno jo žmonos Magdalenos sesuo tremtinė Bronė Bekėžaitė, medicinos darbuotoja ir siuvėja.

Didelis kiemas kurį laiką buvo tuščias. Paskui Jono Sako sumanymu ten buvo pasodintos 9 obelys, trimis eilėmis po tris medelius, - kiekvienam Sakų abiejų šeimų nariui po vieną. Taip sutapo, kad viena obelis neprigijo, ir netrukus – 1961 metais – susirgusi vėžiu, mirė gydytoja Elena Dobregaitė - Sakienė, trijų vaikų mama.

Beje, Jono Kaitinio žmona apie 1960 metus taip pat sirgo vėžiu, buvo bandyta operuoti, tačiau pamačius, kad vėžys jau išplitęs, nieko nebedaryta, tik užsiūtas pjūvis, o ligonė išrašyta numarinti į namus. Tačiau vėžys netikėtai atsitraukė.

Kaitinių išvykimas Vokietijon užtruko, nes leidimo išvažiuoti vis nebuvo. Viena iš to priežasčių galėjo būti ta, kad abu sūnūs pokariu spėjo atitarnauti Tarybinėje armijoje ir karinių paslapčių saugojimo pretekstu jiems nebuvo leidžiama išvykti iš TSRS. Po poros metų Kaitiniai išsikraustė į Nemuno gatvės Nr. 175, namą, jiems paliktą jau repatrijavusių giminaičių, iš kur dar po kelių metų ir jie visam laikui išvažiavo į Vokietiją.

Neprigijusio medelio vietoje kieme buvo pasodinta kita obelis, o 1964 metais našlys Aleksandras Sakas vedė taip pat našlę, mokytoją iš Ąžuolų Būdos Marceliną Pėstininkienę. Jos sūnus Aristidas Pėstininkas, būsimasis Aukščiausiojo teismo pirmininko pavaduotojas, Generalinio prokuroro pavaduotojas, čia kasmet atostogaudavo nuo studijų laikų ir vėliau, jau su žmona Aldona, vaikais Gita, Mariumi, Audriumi.

Po Kaitinių kiemo namelyje pakaitomis gyveno įvairūs nuomininkai. Ilgesnį laiką čia glaudėsi Magdalenos Sakienės giminaičiai Buivydai, Juodžiai – dukterėčia Regina Juodienė, ilgametė Klaipėdos Registrų centro darbuotoja, Jonas Juodis, dirbęs žvejybiniame laivyne pirmuoju kapitono padėjėju, paskui – Jono Sako dukra Viktorija su vyru Algirdu Stočkumi.

Namai Šešupės g. Nr. 2 buvo gimtaisiais naujai klaipėdiečių kartai. Čia iš gimdymo namų parvykę augo Aleksandro Sako anūkai Eglė, Aleksandras, Gediminas Sakai, Jono Sako anūkas Algirdas Stočkus.

1975 metais Jonas Sakas, jau pensininku būdamas, pardavė savo dalį ir su žmona išsikėlė į Beržorą šalia Platelių. Jo dukra Viktorija po studijų liko gyventi Vilniuje (darbavosi Žydų muziejuje, išleido knygą “Gyvybę ir duoną nešančios rankos”), sūnus Henrikas, baigęs jūreivystės mokslus, su darbo paskyrimu išvyko Rusijon.

Jono Sako dalį nupirko iš Vilniaus krašto atsikėlę rusai sentikiai Peganovai. Naujieji savininkai, kaip ir pensininkas Aleksandras Sakas, buvo uolūs daržininkai, tad greitai tarp kaimynų prasidėjo trintis dėl bendro šulinio vandens, dėl kiemo tako, susiaurėjusio per plačiai sukasus lysvę, ir panašių dalykų.

Po Marcelinos Sakienės mirties 1983 metais (vis nuo to paties vėžio pasimirė didžiajame namo kambaryje, kur anksčiau evangelikai liuteronai rengdavo pamaldas), Aleksandras Sakas vedė dar kartą – našlę Stanislavą Vengalienę, kilusią nuo Ylakių.

Po Aleksandro Sako mirties 1998 metais santykiai tarp bendrasavininkių paaštrėjo. Pasirodė, kad dar 1996 metais naujai sudarytame žemės sklypo ribų plane, pasirašytame ir nieko pikto neįtarusio 88-mečio Sako, Peganovų naudojamo sklypo ribos, sąmoningai ar per klaidą, pastūmėtos taip, kad kaimynai praranda bendro naudojimo šulinį, praėjimus į kiemą su ūkiniais pastatais ir pan. Derybos rezultatų nedavė, buvo likęs tik teisminis ginčo sprendimo kelias. Nenaudojami pastatai, ypač ūkinis, sparčiai nyko, remontui Aleksandro Sako turto paveldėtojai lėšų stigo, tai 1999 metais ši namų valdos dalis su visais nesutarimais buvo už 15 tūkst. JAV dolerių (tiek tuo metu Klaipėdoje kainavo paprastas 2 kambarių butas) parduota Žanetai ir Jevgenijui Babinams.

Žaneta Babina – klaipėdietė, augusi ir gyvenusi netoliese, Šešupės gatvės kaimynystėje.

Šešupės g. namas Nr.2 2007 metų balandį (Šaltinis – forumas www.miestai.net)

Pasikeitus gyventojams, santykiai tarp bendrasavininkių nepagerėjo, tačiau netikėtai nesantaikas užbaigė valstybė ir uostas, kurio rezervinėje teritorijoje buvo atsidūrusi ši privati namų valda, beje, tuo metu likusi vienintele Šešupės gatvėje (“valdiški” namai Nr. 4 ir Nr. 6, iškeldinus jų gyventojus, jau gerokai anksčiau buvo sulyginti su žeme). 2008 metais sklypą su pastatais iš savininkų išpirko Klaipėdos valstybinis jūrų uostas savo plėtros poreikiams. Tais pačiais metais gautas Lietuvos vyriausybės leidimas nurašyti gyvenamąjį namą su kitais statiniais, įvertinus jų likutinę vertę 926 tūkst. litų, ir netrukus statiniai imti griauti.

Sodybvietė 2010 metų birželį (asmeninio archyvo nuotrauka)

Tuo baigėsi šio namo ir viso 6-tojo Malūnų (Nemuno) skersgatvio arba Šešupės gatvės egzistavimo Klaipėdoje istorija.

© 2011, 2015 Aleksandras Sakas