Silvestras Antanėlis gimė 1772 metų gruodį Svėdasų parapijos Maleišių kaime. Jo tėvai - Jurgis Antanėlis ir Margarita Natyčia, o brolis Motiejus - tiesioginis šio straipsnelio autoriaus protėvis.
Maleišiai - už 8 kilometrų į šiaurę nuo Svėdasų, įsikūrę Jaros, Šventosios upės intako, kairiajame krante.
Iš Svėdasų klebono kun. Mykolo Smolskio 1784 metų parapijos aprašo žinome, kad Maleišiai, kaip ir Svėdasų miestelis bei daugelis kaimų aplinkui, priklausė Vilniaus vaivadai. O Vilniaus vaivada anuomet buvo Karolis Stanislovas Radvila (1734-1790), visų vadintas pagal jo mėgtą priežodį Panie Kochanku.
Silvestras Antanėlis Maleišiuose augo su savo jaunesniais broliais Bernardu, Liudviku ir Motiejumi. Išaugęs į vyrus, apie 1797 metus vedė Teresę Pilkauskaitę.
Silvestro žmona Teresė buvo kilusi iš Leliūnų kaimo (nepainiokime su Utenos rajono Leliūnų miesteliu!). Vėliau šis kaimas priklausė Debeikių parapijai, bet Teresės Pilkauskaitės gimimo metais - 1777 metais - Debeikiuose tebuvo koplyčia, todėl Teresę krikštijo Svėdasuose.
Tuoktis Silvestras ir Teresė Antanėliai turėjo jau Debeikiuose, tačiau kaip tik to laiko santuokos metrikai yra pražuvę.
Gyveno Antanėliai Silvestro gimtuosiuose Maleišiuose, kur tarp 1798 ir 1813 metų gimė visi septyni mums žinomi jų vaikai (apie vaikus - žemiau).
Antanėlių giminės medis nuo Silvestro tėvų iki proanūkių. Paspalvintieji - autoriaus tiesioginiai protėviai
Antanėliams teko išgyventi įvairiausių virsmų, karų ir sukilimų laikus. Vienus įvykius, kuriuos mes žinome iš istorijos vadovėlių, jie patys matė ar savo kailiu pajuto, apie kitus išgirsdavo Svėdasuose, juos aptarinėjo su Maleišių kaimynais.
Visko buvo ir Antanėlių šeimos pasaulėlyje. Kartais į mažą tarpą sukrisdavo vienas paskui kitą geri ir visai negeri nutikimai. Štai, 1810 metai... Vasarį Silvestras liudijo savo jauniausiojo brolio Motiejaus santuoką, birželį laidojo mamą Margaritą, liepą į tas pačias Maleišių kapinaites nulydėjo brolį Liudviką, spalį susilaukė sūnaus Rapolo, gruodį į Svėdasų bažnyčią vežė krikštyti Liudviko dukrą Leonorą, gimusią jau po tėvo mirties...
Susirgęs džiova, Silvestras Antanėlis mirė Maleišiuose 1827 metų vasarą. Kiek jam buvo - ėjo penkiasdešimt penktus. Palaidojo Svėdasų kapinėse "už miestelio". Lydėjo pats klebonas kun. Juozapas Ruseckas.
Silvestro žmona Teresė savo našlės gyvenimą baigė taip pat Maleišiuose 1841 metų sausį. Savaitė tebuvo praėjusi po jos svainio Motiejaus mirties. Vėl rinkosi artimieji ir kaimynai į pagrabą. Tiktai Motiejų laidojo čia pat, Maleišių kapinaitėse, o Teresę išvežė prie vyro, į Svėdasus. Tuo metu iš Teresės vaikų buvo likę vien sūnūs Mykolas ir Ciprijonas.
Vaikai
Rozalija Antanėlytė gimė 1798 metais. Žinios apie ją mįslingos. 1831 metais Rozalija ištekėjo už Adomo Valiuko iš Vaitkūnų kaimo. Santuokos metrikuose ji užrašyta dvidešimtmete. Kartais jaunosios būdavo pajauninamos, bet ne tiek! Gal vienoje šeimoje buvo dvi Rozalijos? Tarkime, pirmoji mirė vaikystėje, tada apie 1811 metus gimusią kitą dukrą tėvai vėl pavadino Rozalija. Tačiau nei pirmosios Rozalijos mirties, nei antrosios Rozalijos gimimo metrikų Svėdasų knygose nėra - greičiausiai, dviejų Rozalijų nebuvo.
Adomas ir Rozalija Valiukai 1834 metų gruodį susilaukė dukros Veronikos, berods, vienintelio savo vaiko. Nė metams nepraėjus, Adomas per tris lapkričio dienas neteko ir dukrelės, ir žmonos Rozalijos.
(Portale geni.com yra žinių apie Adomą Valiuką iš Vaitkūnų. Labai gali būti, kad tai - tas pats žmogus. Jei taip, tai našlys Adomas bus vedęs antrąkart - Anelę Grižaitę, o jų dukrai Uršulei vėliau buvo lemta tapti Gykių kaimo gausios Šukių šeimos motina).
Mykolas Antanėlis, gimęs 1799 metais, 1828 metais vedė Uršulę Jovaišaitę. Ji buvo iš toliau - iš Punkiškių kaimo, kur ant Svėdasų ir Šimonių valsčių ribos. Per netrumpą šeimyninį gyvenimą Mykolas su Uršule Maleišiuose susilaukė devynių vaikų, trys jų mirė vaikystėje. Uršulė Antanėlienė, jau būdama našle, 1872 metais paliko šį pasaulį, sūnus Anuprą, Kazimierą, Juozapą ir dukras Uršulę, Ksaverą, Rozaliją.
Jonas Antanėlis, 1803 metų gimimo, 1836 metų spalį vedęs Agotą Žemaitytę iš Čiukų kaimo, už poros mėnesių po vedybų mirė Maleišiuose nuo trūkio. Keletą metų panašlavusi, Agota Antanėlienė ištekėjo antrąkart už Motiejaus Janiulio iš Sliepšiškių kaimo.
Ciprijonas Antanėlis, gimęs 1806 metais, mirė viengungiu 1847 metais Maleišiuose.
Uršulė Antanėlytė, gimusi 1808 metais, apie 1825 metus ištekėjo už Mykolo Grižo iš, berods, Ažubalių, kur mirė 1840 metų gegužę nuo karštligės. Vyras Mykolas liko su būriu kiek paaugusių ir visai mažų vaikų. Sūnų Jono ir Ciprijono Grižų likimas kol kas netyrinėtas. Dar žinome keturias dukras, keturias Grižaites: Uršulę, ištekėjusią už Silvestro Valevičiaus iš Kamajų parapijos Greviškių kaimo, Grasildą - už jauno našlio Juozapo Matulevičiaus iš Svėdasų parapijos, Oną - už Jurgio Kaušakio iš Kamajų parapijos Verksnionių kaimo, ir Veroniką - už Kazimiero Matulevičiaus iš Svėdasų parapijos Gykių kaimo.
Uršulės žentai Matulevičiai - turbūt giminaičiai, bet ne broliai. Beje, Kazimieras Matulevičius giminiavosi su mūsų Dabregomis. Kazimiero motina Anastazija buvo Dabregaitė, autoriaus proprosenelio Juozapo Dabregos pusseserė.
Rapolas Antanėlis, gimęs 1810 metais, ir Karolina Antanėlytė, gimusi 1813 metais, mirė vaikystėje.
© 2019-2021 Aleksandras Sakas
Metrikų duomenys (jei nurodytas vaizdo numeris, tai metrikų knyga pasiekiama per epaveldas.lt)
1772 m. gruodžio 30 d. [pakrikštytas] Silvestras, teisėtų sutuoktinių Jurgio Untano ir Margaritos iš Maleišių [sūnus]. (Svėdasų RKB 1702-1796 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 102 v.)
1777 m. lapkričio 16 d. [pakrikštyta] Teresė, tėvai teisėti sutuoktiniai Tomas Pilkauskas ir Marijona iš Leliūnų. (Svėdasų RKB 1702-1796 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 108 v.)
1798 m. kovo 25 d. [pakrikštyta] Rozalija, tėvai teisėti sutuoktiniai Silvestras Antanėlis su Terese, krikštatėviai Vincentas Nakutis su Rozalija Pilkovska. Maleišiai. (Svėdasų RKB atitinkamų metų gimimo metrikų knyga)
1799 m. rugsėjo 22 d. [Aš, Mykolas Smolskis, Livonijos kanauninkas, Kupiškio dekanas, Svėdasų klebonas,] pakrikštijau Mykolą teisėtų sutuoktinių Silvestro Antanavičiaus su Terese iš Maleišių. (Svėdasų RKB atitinkamų metų gimimo metrikų knyga)
1803 m. spalio 18 d. [Aš, Jonas Panksnevičius (Joannes Panxniewicz),] pakrikštijau Joną Andriejų, gimusį šio mėnesio 13 d. teisėtiems sutuoktiniams Silvestrui Antanavičiui ir Teresei Pilkauskaitei, krikšto tėvai Andriejus Mikėnas ir Eva Nakutienė, Maleišiai. (Svėdasų RKB 1802 -1830 m. gimimo metrikų knyga, 14 v.)
1806 m. balandžio 1 d. [Aš, Jonas Panksnevičius] pakrikštijau Ciprijoną Florijoną, gimusį vakar teisėtiems sutuoktiniams Silvestrui Antanavičiui ir Teresei Pilkauskaitei, krikšto tėvai Justinas Pilkauskas ir Agota Antanavičienė, Maleišiai. (Svėdasų RKB 1802 -1830 m. gimimo metrikų knyga, 28 v.)
1808 m. rugsėjo 6 d. [Aš, Jonas Panksnevičius] pakrikštijau Uršulę, gimusią šio mėnesio 2 d. teisėtiems sutuoktiniams Silvestrui Antanavičiui ir Teresei Pilkauskaitei, krikšto tėvai Andriejus Mikėnas su Rozalija Pilkauskiene, Maleišiai. (Svėdasų RKB 1802 -1830 m. gimimo metrikų knyga, 38 v.)
1810 m. spalio 3 d. [Aš, Mykolas Smolskis,] pakrikštijau Rapolą, gimusį vakar teisėtiems sutuoktiniams Silvestrui Antanavičiui ir Teresei Pilkauskaitei, krikšto tėvai Justinas Pilkauskas ir Uršulė Nakutytė, Maleišiai. (Svėdasų RKB 1802 -1830 m. gimimo metrikų knyga, 48 v.)
1813 m. liepos 5 d. [Aš, Jonas Punksnevičius] pakrikštijau Karoliną, gimusią šio mėnesio 1 d. teisėtiems sutuoktiniams Silvestrui Antanavičiui ir Teresei Pilkauskaitei, krikšto tėvai Juozapas Pilkauskas ir Agota Antanavičienė, Maleišiai. (Svėdasų RKB 1802 -1830 m. gimimo metrikų knyga, 60 v.)
1813 m. rugsėjo 21 d. Maleišiuose [mirė] Rapolas Antanėlis, 3 metų. [Palaidotas] ten kapuose 21 d. (Svėdasų RKB 1802-1818 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 295 v.)
1827 m. birželio 10 d. Maleišių kaime nuo džiovos (z suchot) mirė valstietis Silvestras Antanėlis, likusios našle valstietės Teresės iš Pilkauskų vyras, liko sūnūs Mykolas, Jonas, Ciprijonas, dukros Uršulė, Rozalija, 60 metų nuo gimimo, šios bažnyčios [parapijietis]. Kurio palaikai kun. Juozapo Rusecko, Svėdasų klebono, palaidoti 1827 m. birželio 13 dieną Svėdasų parapijos kapinėse už miesto. (Svėdasų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga)
1828 m. lapkričio 25 d. Svėdasų bažnyčioje tos bažnyčios klebonas kun. Juozapas Ruseckas (Jozef Rusiecki) sutuokė valstiečius Mykolą Antanėlį, 22 metų jaunuolį iš Maleišių kaimo, su Uršule Jovaišaite, 18 metų mergina iš Punkiškių kaimo, abu tos pačios Svėdasų bažnyčios parapijiečius, valstiečių teisėtų sutuoktinių Silvestro ir Teresės iš Pilkauskų Antanėlių sūnų su valstiečių teisėtų sutuoktinių Motiejaus ir Barboros iš Kibirkščių Jovaišų dukterimi, dalyvaujant liudininkams Martynui Pilkauskui, Aleksandrui Š... (neįskaitoma) ir kitiems. (Svėdasų RKB atitinkamų metų santuokos metrikų knyga, 78 įr.)
1831 m. spalio 18 d. Svėdasų bažnyčioje vikaras kun. Jurgis Bogušas (Jerzy Bohusz) sutuokė valstiečius Adomą Valiuką, 25 metų jaunuolį iš Vaitkūnų kaimo, su Rozalija Antanėlyte, 20 metų mergina iš Maleišių kaimo, abu tos pačios bažnyčios parapijiečius, valstiečių teisėtų sutuoktinių Andriejaus ir Domicelės iš Budreikų Valiukų sūnų su valstiečių teisėtų sutuoktinių Silvestro ir Teresės iš Pilkauskų Antanėlių dukterimi, dalyvaujant liudininkams Martynui Pilkauskui, Povilui Baronui ir kitiems. (Svėdasų RKB atitinkamų metų santuokos metrikų knyga, 33 įr.)
1835 m. lapkričio 3 d. Vaitkūnų kaime nuo karštinės mirė valstietė Rozalija iš Antanėlių Valiukienė, likusio našliu valstiečio Adomo Valiuko žmona, turėdama 24 metus, tos bažnyčios parapijietė. Kurios palaikai tų pačių metų ir mėnesio 5 dieną kun. Silvestro Grubinskio, Svėdasų vikaro, palaidoti parapijos kapinėse už miestelio. (Svėdasų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga, 303 įr.)
1836 m. spalio 25 d. Svėdasų bažnyčioje vikaras kun. Silvestras Grubinskis sutuokė valstiečius Joną Antanėlį, 25 metų jaunuolį iš Maleišių kaimo, su Agota Žemaityte, 20 metų mergina iš Čykių kaimo, abu Svėdasų parapijiečius, valstiečių teisėtų sutuoktinių Silvestro ir Teresės iš Pilkauskų Antanėlių sūnų su valstiečių teisėtų sutuoktinių Jurgio ir Onos iš Klebonų Žemaičių dukterimi, dalyvaujant liudininkams valstiečiams Ignotui Matulevičiui, Mykolui Gryžui ir daugeliui kitų susirinkusių. (Svėdasų RKB atitinkamų metų santuokos metrikų knyga, 27 įr.)
1837 m. sausio 6 d. Maleišių kaime nuo trūkio mirė valstietis Jonas Untanėlis, likusios našle Agotos iš Žemaičių Untanėlienės vyras, 27 metų amžiaus tos bažnyčios parapijietis. Kurio palaikai tų pačių metų ir mėnesio 8 dieną Svėdasų vikaro kun. Silvestro Grubinskio palaidoti parapijos kapinėse už miestelio. (Svėdasų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga, 584 įr.)
1840 m. gegužės 30 d. Ažubalių kaime nuo karštinės mirė valstietė Uršulė Grižienė, likusio našliu valstiečio Mykolo Grižo žmona, turėdama 45 metus. Paliko sūnus Joną, Ciprijoną, dukras Uršulę, Agripiną, Oną, Veroniką. Kurios kūną šeima birželio mėn. 1 d. palaidojo to paties kaimo kapinėse. (Vikiteka, Kamajų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga, 193.jpg)
1841 m. sausio 28 d. Maleišių kaime nuo senatvės mirė valst. Teresė Untanėlienė, nuo seno likusi našle po valst. Silvestro Untanėlio, nuo gimimo turėjusi 60 metų amžiaus, tos bažnyčios parapijietė. Liko sūnūs: Mykolas, Ciprijonas. Kurios palaikai tų pačių metų ir mėnesio 30 dieną kun. Juozapo Masalskio, Svėdasų vikaro, palaidoti parapijos kapinėse už miestelio. (Svėdasų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga)
1847 m. lapkričio 24 d. Maleišių kaime nuo karštinės mirė valst. Ciprijonas Antanėlis, nevedęs 40 m. tos bažnyčios parapijietis. Kurio kūną kun. Kazimieras Dapševičius šių metų ir mėnesio 26 dieną palaidojo parapijos kapinėse už miesto. (Svėdasų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga, 204 įr.)
1872 m. rugsėjo 21 d. Maleišių kaime nuo senatvės mirė Uršulė Antanėlienė, valstietė našlė 60 metų šios parapijos. Liko sūnūs Anupras, Kazimieras, Juozapas, dukros Uršulė, Ksaverija ir Rozalija. Jos kūnas šių metų ir mėnesio 23 dieną kun. Bytauto palaidotas parapijos kapinėse. (Svėdasų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga, 81 įr.)
2019 m. spalio 23 d., trečiadienis
Silvestras Antanėlis ir jo vaikai
2019 m. rugsėjo 19 d., ketvirtadienis
Vaižganto šakelė
2019 metai Lietuvoje paskelbti Juozo Tumo - Vaižganto metais. 150 metų prabėgo nuo jo gimimo 1869 metų rugsėjo 8 (naujuoju stiliumi - 20) dieną Svėdasų parapijos Maleišių kaime.
Maleišiai - kaimas, kuris minimas ne viename "Res familiaris" straipsnelyje, ypač mūsų Antanėliams skirtuose.
Suintrigavo žinia, rasta internete. Ji žadėjo Antanėlių sąsają su Vaižgantu - per Silvestro Antanėlio anūko Anupro žmoną Oną Nakutytę (1831-1892).
Rašoma, kad Anupro Antanėlio šeima "giminiavosi su Tumais - O. Antanėlienė ir kanauninko Juozo Tumo - Vaižganto motina Barbora Baltuškaitė - Tumienė (1824-1889 ar 1891) buvo pusseserės, abi palaidotos viename kape".
Pasirodo, ne visai taip. Onos tėvai - Jonas Nakutis ir Barbora Stanytė, Barboros - Kazimieras Baltuška ir Ona Tamošiūnaitė. Visų pavardės skirtingos - brolių ar seserų tarp jų, matyt, nebuvo. Todėl jų dukros, mūsų Ona ir Vaižganto mama Barbora - jei ir pusseserės, tai ne pirmos eilės.
Abi palaidotos Svėdasų kapinėse, vienoje kapavietėje. Paminklo užrašas (paėmiau iš Vytauto Antanėlio knygos "Žaliuojantis giminės medis") jų taip pat nevadina pusseserėmis:
Šioms šaunioms, malonioms kaimynėms ONAI ANTANĖLIENEI, gim. 1801 m. 22 kovo, mirė 1892 m. 5 gegužės ir BARBORAI TUMIENEI, gim. 1824 m. 2 balandžio, mirė 1891 m. 3 balandžio, užauginusioms du sūnus kunigus Antaną ir Juozą.
Beje, Ona Antanėlienė gimė 1831 metais, o Barboros Tumienės mirties data paminkle viena diena skiriasi nuo jos mirties metrikų datos.
Metrikų vertimo santrauka: 1891 metų balandžio 4 dieną Maleišių kaime nuo džiovos mirė Barbora Kazimiero d. iš Baltuškų Tumienė, Alotų valsčiaus valstietė, likusio našliu Anupro žmona, turėjusi 65 metus, Svėdasų parapijietė, paliko sūnus Joną ir Juozapą ir dukras Marijoną, Oną ir Ksaverą. Jos kūnas šių metų ir šio mėnesio 6 dieną palaidotas kun. Narmonto Svėdasų parapijos kapinėse.
*
Tačiau Vaižganto šakelę vis tiktai galėčiau pripaišyti prie mūsų giminės medžio.
Vaižganto tėvo vyresnis brolis Pranciškus Tumas (1802-1857) buvo vedęs jauną našlę Rozaliją Pilkauskaitę - Baronienę (1812-?). Taigi, Rozalija - Vaižganto dėdienė. Šie Tumai gyveno ne per toliausiai nuo Maleišių, Juodonių kaime. Kai Vaižgantas gimė, jo dėdė Pranciškus buvo senokai miręs. Apie jį Vaižgantas rašė, ką iš žmonių buvo girdėjęs, kad į dėdę Pranciškų esąs atsigimęs brolis Jonas - tokio pat neapsakomo temperamento, nematytos iškalbos, nesuvaldomas jokiuose jausmuose ir palinkimuose, lengvabūdis... O dėdienę Rozaliją Vaižgantas pažinoti galėjo, ne kartą lankėsi Juodonyse.
Dėdienė Rozalija turėjo brolį Juozapą Pilkauską (1814-1869), gyvenusį kitapus Svėdasų, Vikonių kaime. Su dėdienės broliu Vaižgantas šiame pasaulyje prasilenkė, tuo labiau, vargu ar kada matė ir ką nors girdėjo apie jo našlę Veroniką. Gaila, nes Veronika Pilkauskienė (1823-?), Vaižganto dėdienės brolienė, buvo iš mūsų Dabregų, mano prosenelio Aleksandro Dabregos sesuo.
Išeitų, su Vaižgantu "giminiuojamės" per jo dėdienės brolienę.
© 2019 Aleksandras Sakas
Maleišiai - kaimas, kuris minimas ne viename "Res familiaris" straipsnelyje, ypač mūsų Antanėliams skirtuose.
Suintrigavo žinia, rasta internete. Ji žadėjo Antanėlių sąsają su Vaižgantu - per Silvestro Antanėlio anūko Anupro žmoną Oną Nakutytę (1831-1892).
Rašoma, kad Anupro Antanėlio šeima "giminiavosi su Tumais - O. Antanėlienė ir kanauninko Juozo Tumo - Vaižganto motina Barbora Baltuškaitė - Tumienė (1824-1889 ar 1891) buvo pusseserės, abi palaidotos viename kape".
Pasirodo, ne visai taip. Onos tėvai - Jonas Nakutis ir Barbora Stanytė, Barboros - Kazimieras Baltuška ir Ona Tamošiūnaitė. Visų pavardės skirtingos - brolių ar seserų tarp jų, matyt, nebuvo. Todėl jų dukros, mūsų Ona ir Vaižganto mama Barbora - jei ir pusseserės, tai ne pirmos eilės.
Abi palaidotos Svėdasų kapinėse, vienoje kapavietėje. Paminklo užrašas (paėmiau iš Vytauto Antanėlio knygos "Žaliuojantis giminės medis") jų taip pat nevadina pusseserėmis:
Šioms šaunioms, malonioms kaimynėms ONAI ANTANĖLIENEI, gim. 1801 m. 22 kovo, mirė 1892 m. 5 gegužės ir BARBORAI TUMIENEI, gim. 1824 m. 2 balandžio, mirė 1891 m. 3 balandžio, užauginusioms du sūnus kunigus Antaną ir Juozą.
Beje, Ona Antanėlienė gimė 1831 metais, o Barboros Tumienės mirties data paminkle viena diena skiriasi nuo jos mirties metrikų datos.
Metrikų vertimo santrauka: 1891 metų balandžio 4 dieną Maleišių kaime nuo džiovos mirė Barbora Kazimiero d. iš Baltuškų Tumienė, Alotų valsčiaus valstietė, likusio našliu Anupro žmona, turėjusi 65 metus, Svėdasų parapijietė, paliko sūnus Joną ir Juozapą ir dukras Marijoną, Oną ir Ksaverą. Jos kūnas šių metų ir šio mėnesio 6 dieną palaidotas kun. Narmonto Svėdasų parapijos kapinėse.
*
Tačiau Vaižganto šakelę vis tiktai galėčiau pripaišyti prie mūsų giminės medžio.
Vaižganto tėvo vyresnis brolis Pranciškus Tumas (1802-1857) buvo vedęs jauną našlę Rozaliją Pilkauskaitę - Baronienę (1812-?). Taigi, Rozalija - Vaižganto dėdienė. Šie Tumai gyveno ne per toliausiai nuo Maleišių, Juodonių kaime. Kai Vaižgantas gimė, jo dėdė Pranciškus buvo senokai miręs. Apie jį Vaižgantas rašė, ką iš žmonių buvo girdėjęs, kad į dėdę Pranciškų esąs atsigimęs brolis Jonas - tokio pat neapsakomo temperamento, nematytos iškalbos, nesuvaldomas jokiuose jausmuose ir palinkimuose, lengvabūdis... O dėdienę Rozaliją Vaižgantas pažinoti galėjo, ne kartą lankėsi Juodonyse.
Dėdienė Rozalija turėjo brolį Juozapą Pilkauską (1814-1869), gyvenusį kitapus Svėdasų, Vikonių kaime. Su dėdienės broliu Vaižgantas šiame pasaulyje prasilenkė, tuo labiau, vargu ar kada matė ir ką nors girdėjo apie jo našlę Veroniką. Gaila, nes Veronika Pilkauskienė (1823-?), Vaižganto dėdienės brolienė, buvo iš mūsų Dabregų, mano prosenelio Aleksandro Dabregos sesuo.
Išeitų, su Vaižgantu "giminiuojamės" per jo dėdienės brolienę.
© 2019 Aleksandras Sakas
2019 m. rugpjūčio 4 d., sekmadienis
Prisimenant gydytoją E. Dobregaitę - Sakienę…
Prienų rajono ir Birštono krašto laikraštis “Gyvenimas” 2011 m. lapkričio 9 d. (Nr. 87 (9442)) paskelbė publikaciją “Prisimenant gydytoją E. Dobregaitę - Sakienę…” Tas laikraščio numeris internetu jau nepasiekiamas, todėl publikacijos tekstas su iliustracijomis kartojamas tinklaraštyje “Res familiaris”.
Šių (2011) metų lapkričio 7 dieną sukako 50 metų, kai Klaipėdoje mirė Elena Dobregaitė - Sakienė (1916-1961), Lietuvos partizanų gydytoja, Prienų motinos ir vaiko konsultacijos organizatorė ir pirmoji vedėja, savanorė Sibiro tremtinė.
Redakcijai parašęs jos sūnus Aleksandras Sakas atsiuntė savo motinos biografiją, deja, joje - vos kelios eilutės apie tą laikotarpį, kai Elena Dobregaitė - Sakienė gyveno ir dirbo Prienuose. Galbūt šias biografijos spragas savo prisiminimais užpildytų pastabūs vyresnio amžiaus mūsų laikraščio skaitytojai?
Elena Dobregaitė - Sakienė gimė 1916 m. kovo 21 d. Rokiškio apskrities Svėdasų valsčiaus Šeduikių kaimo ūkininkų šeimoje.
Vienintelė iš aštuonių vaikų Elena leista aukštesnių mokslų. 1937 m. ji baigė Rokiškio Tumo – Vaižganto gimnaziją ir tais pačiais metais įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. Svajojo studijuoti literatūrą, tačiau teko pasirinkti praktiškesnę specialybę - mediciną.
Nuo 1942 m. Elena dirbo Utenos apskrities ligoninėje gydytoja – praktikante. 1943 m. gavo leidimą apsigyventi ir verstis gydytojo praktika Anykščiuose. Nuo 1944 m. dirbo Anykščių vaikų ambulatorijos, paskui motinos ir vaiko konsultacijos vedėja.
Anykščiuose 1945 m. balandį ištekėjo už Aleksandro Sako, Dotnuvos žemės ūkio akademijos paskutinio kurso studento. Vyras tuo metu buvo ieškomas NKGB organų, po poros mėnesių jis buvo suimtas. 1946 m vasarį gimė sūnus Aleksandras. Vengdama tremties, Elena apsirūpino vietos kitataučių liudijimais apie jų gelbėjimą vokiečių okupacijos metais. 1946 m. buvo apdovanota TSRS medaliu “Už šaunų darbą Didžiojo Tėvynės karo metais”.
Padėjo Lietuvos partizanams. Brolis Jonas iš Šeduikių arkliais veždavo sužeistuosius, kuriuos Elena slėpė, gydė ir slaugė savo bute dabartinės Vilniaus g. 16 name, Anykščiuose, arba vykdavo suteikti gydytojo pagalbos į gimtųjų Šeduikių apylinkes.
1948 m. persikėlė į Prienus. 1950 m. organizavo Prienų motinos ir vaiko konsultaciją, dirbo jos vedėja.
1950 m. atsisveikinimo nuotrauka. Su prieniškiais Stankevičiais prie jų namo. Elena Dobregaitė su sūnumi - centre. Pirmoji iš dešinės - Elenos sesuo Marytė Dobregaitė - Juocevičienė, ilgametė Prienų ligoninės darbuotoja.
Po penkerių metų kalinimo Vorkutos lageriuose vyras buvo ištremtas į Sibirą. Tų pačių 1950 m. rudenį Elena paliko Lietuvą ir su sūnumi išvažiavo gyventi pas vyrą į Krasnojarsko krašto Minusinsko rajoną, kur dirbo didelių sibirietiškų kaimų – Tigrickojė, paskui Kavkazskojė – gydytoja.
Kavkazskojė, 1954 m.
Po Stalino mirties visa šeima 1954 m. grįžo Lietuvon. Elena dirbo Kelmės raj. Kražių miestelio ambulatorijos vedėja, ligoninės gydytoja. 1955 m. susilaukė sūnaus Vytauto, 1958 m. – sūnaus Remigijaus.
1959 m. persikėlė į Klaipėdą, kur dirbo I-uose gimdymo namuose ginekologe, žuvies pramonės ligoninėje cechine terapeute. 1960 m. pajuto sunkios ligos – vėžio – simptomus. Buvo operuota Klaipėdoje, Leningrade, gydoma Vilniuje. Mokslo draugų ir kitų kolegų nuoširdžios pastangos padėti nebegalėjo. Mirė 1961 m. lapkričio 7 d. Palaidota Palangoje.
© 2012 Res familiaris
Šių (2011) metų lapkričio 7 dieną sukako 50 metų, kai Klaipėdoje mirė Elena Dobregaitė - Sakienė (1916-1961), Lietuvos partizanų gydytoja, Prienų motinos ir vaiko konsultacijos organizatorė ir pirmoji vedėja, savanorė Sibiro tremtinė.
Redakcijai parašęs jos sūnus Aleksandras Sakas atsiuntė savo motinos biografiją, deja, joje - vos kelios eilutės apie tą laikotarpį, kai Elena Dobregaitė - Sakienė gyveno ir dirbo Prienuose. Galbūt šias biografijos spragas savo prisiminimais užpildytų pastabūs vyresnio amžiaus mūsų laikraščio skaitytojai?
Elena Dobregaitė - Sakienė gimė 1916 m. kovo 21 d. Rokiškio apskrities Svėdasų valsčiaus Šeduikių kaimo ūkininkų šeimoje.
Vienintelė iš aštuonių vaikų Elena leista aukštesnių mokslų. 1937 m. ji baigė Rokiškio Tumo – Vaižganto gimnaziją ir tais pačiais metais įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. Svajojo studijuoti literatūrą, tačiau teko pasirinkti praktiškesnę specialybę - mediciną.
Nuo 1942 m. Elena dirbo Utenos apskrities ligoninėje gydytoja – praktikante. 1943 m. gavo leidimą apsigyventi ir verstis gydytojo praktika Anykščiuose. Nuo 1944 m. dirbo Anykščių vaikų ambulatorijos, paskui motinos ir vaiko konsultacijos vedėja.
Anykščiuose 1945 m. balandį ištekėjo už Aleksandro Sako, Dotnuvos žemės ūkio akademijos paskutinio kurso studento. Vyras tuo metu buvo ieškomas NKGB organų, po poros mėnesių jis buvo suimtas. 1946 m vasarį gimė sūnus Aleksandras. Vengdama tremties, Elena apsirūpino vietos kitataučių liudijimais apie jų gelbėjimą vokiečių okupacijos metais. 1946 m. buvo apdovanota TSRS medaliu “Už šaunų darbą Didžiojo Tėvynės karo metais”.
Padėjo Lietuvos partizanams. Brolis Jonas iš Šeduikių arkliais veždavo sužeistuosius, kuriuos Elena slėpė, gydė ir slaugė savo bute dabartinės Vilniaus g. 16 name, Anykščiuose, arba vykdavo suteikti gydytojo pagalbos į gimtųjų Šeduikių apylinkes.
1948 m. persikėlė į Prienus. 1950 m. organizavo Prienų motinos ir vaiko konsultaciją, dirbo jos vedėja.
Po penkerių metų kalinimo Vorkutos lageriuose vyras buvo ištremtas į Sibirą. Tų pačių 1950 m. rudenį Elena paliko Lietuvą ir su sūnumi išvažiavo gyventi pas vyrą į Krasnojarsko krašto Minusinsko rajoną, kur dirbo didelių sibirietiškų kaimų – Tigrickojė, paskui Kavkazskojė – gydytoja.
Po Stalino mirties visa šeima 1954 m. grįžo Lietuvon. Elena dirbo Kelmės raj. Kražių miestelio ambulatorijos vedėja, ligoninės gydytoja. 1955 m. susilaukė sūnaus Vytauto, 1958 m. – sūnaus Remigijaus.
1959 m. persikėlė į Klaipėdą, kur dirbo I-uose gimdymo namuose ginekologe, žuvies pramonės ligoninėje cechine terapeute. 1960 m. pajuto sunkios ligos – vėžio – simptomus. Buvo operuota Klaipėdoje, Leningrade, gydoma Vilniuje. Mokslo draugų ir kitų kolegų nuoširdžios pastangos padėti nebegalėjo. Mirė 1961 m. lapkričio 7 d. Palaidota Palangoje.
© 2012 Res familiaris
2019 m. rugpjūčio 2 d., penktadienis
Kazimieras Merkys (1707-?) ir jo vaikai
Merkių tėvonija - Kamajų parapijos Merkių arba Merkiškių kaimas. XVIII amžiuje jis priklausė valstybiniam Užpalių dvarui ir buvo už kelių kilometrų į rytus nuo Kamajų. XIX amžiaus pradžioje imtas vadinti dar kitu - Pakluonių - vardu.
Pakluonių lokacija (maps.lt žemėlapio fragmentas)
1707 metų kovą nežinomi mums krikštatėviai nuvežė iš Merkių kaimo į Jūžintų bažnyčią pakrikštyti Adomo ir Evos Merkių sūnų. Kodėl ne į savo parapijos Kamajų bažnyčią, sunku pasakyti, Jūžintai buvo nei arčiau, nei toliau. Raštininkas (kunigas Jurgis Tamošauskas - Georgius Tomaszewski) kaimo pavadinimą lotyniškame tekste užrašė dar ir su lenkišku prielinksniu, gavosi - de Zmierkiow. Vaikui davė Kazimiero vardą.
1736 metų lapkritį po jungtuvių Kamajų bažnyčioje Kazimieras Merkys į Merkiškius parsivežė Evą Kepalaitę iš Kalvių.
Kazimiero Merkio iš Merkiškių ir Evos Kepalaitės iš Kalvių 1736 m. santuokos įrašas Kamajų RKB metrikų knygoje. Šaltinis - Vikiteka
Žinome devynis Kazimiero ir Evos Merkių vaikus. Visi gimė Merkiškiuose. Apie tėvų gyvenimą po jų jauniausios dukros Marijonos gimimo 1761 metais nieko tikro nežinome.
Vaikai
Pirmoji dukra Kotryna 1764 metais ištekėjo už Juozapo Baukio iš Likančių, kur Užpalių parapijoje, ant Šventosios upės kranto. 1775 metų įrašas teigia Baukius gyvenus jau Musteikiuose, tos pačios Užpalių parapijos kaime.
Sūnus Juozapas vedė Marijoną Vitkevičiūtę iš Mikniūnų, jiedu tarp 1770 ir 1787 metų susilaukė devynių vaikų (Rozalijos, dvynukų Kasparo ir Kotrynos, Agotos, Simono, Uršulės, Jono, Gabrieliaus ir Juozapo). Visi vaikai užrašyti gimę Merkiškiuose, tiktai Juozapas jaunesnysis - Merkių kaime. Kurie maži mirė (Simonas), tuos laidojo Merkiškių kapinaitėse.
Dukra Ona 1775 metais ištekėjo už Jurgio Bernoto ir išsikėlė į Jūžintų parapijos Mieleikių kaimą. Ten tarp 1777 ir 1790 metų pagimdė dvi dukras (Agotą, Oną) ir keturis sūnus (Justiną, Juozapą, Joną, Simoną).
Sūnus Jurgis vedė 1783 metais ir su žmona Ona Valiukaite Kremesiškėse susilaukė trijų vaikų (Benedikto, Jono ir Agnetės), bet netrukus neteko žmonos. Tada - 1794 metais - našlys Jurgis vedė Sofiją Tuskaičią, Kremesiškėse iki 1811 metų pagimdžiusią jam dar aštuonis vaikus (Jurgį, Oną, Kazimierą, Joną ir dar Marijoną, Uršulę, Kasparą, Juozapą, mirusius vaikystėje).
Kazimiero Merkio medžio dalis nuo jo iki anūkų. Paspalvintieji - autoriaus tiesioginiai protėviai.
Sūnus Motiejus 1777 metais vedė Oną Starkutę iš Markūniškių kaimo. Iš pradžių gyveno Motiejaus gimtinėje, paskui - tarp 1787 ir 1793 metų - persikraustė į Svėdasų parapijos Netikiškių kaimą. Motiejus ir Ona Merkiai - šio teksto autoriaus tiesioginiai protėviai. Jų dukros Domicelės anūkas - Juozapas Dabrega, autoriaus senelis.
Dukra Agnetė savo sesei Onai iš paskos 1779 metais išvažiavo į tuos pačius Mieleikius, ištekėdama už Jokūbo Urbanavičiaus iš Mieleikių kaimo. Agnetė ir Jokūbas Urbanavičiai - taip pat teksto autoriaus tiesioginiai protėviai. Jjų sūnaus Rapolo proanūkė - Veronika Dabregienė, autoriaus močiutė).
Žinoma, senelis Juozapas ir močiutė Veronika nenujautė, kad abu turi to paties Merkių kraujo. Jų ir jų protėvių gyvenimus skyrė šimtas šešiasdešimt su viršum metų.
© 2015-2021 Aleksandras Sakas
Priedas - metrikų duomenys
1707 m. kovo 14 d. pakrikštytas Kazimieras [sūnus] Adomo Merkio ir Evos iš Merkių (Adami Mierkis et Ewa de Zmierkiow). (epaveldas.lt, Jūžintų RKB 1705-1796 m. gimimo ir santuokos metrikų knyga, 6 v.)
1721 m. kovo 14 d. pakrikštyta Eva [duktė] Petro Kepalo ir Evos Žilytės iš Kalvių, krikštatėviai Kristoforas Žilė iš Vaitkūnų ir Elžbieta Kalpokienė iš Kalvių. (Vikiteka, Kamajų RKB atitinkamų metų metrikų knyga)
1736 m. lapkričio 11 d. sutuoktas Kazimieras Merkys iš Merkiškių su Eva Kepalaite iš Kalvių (Casim. Mierkis de Mierkiszki cum Eva Kepalaycia de Kalwie). Liudininkai Jonas Paršukas iš Mikniūnų ir Adomas Kepalas iš Kalvių. (Vikiteka, Kamajų RKB, 068.jpg)
Devynis Kazimiero ir Evos Kepalaičios Merkių vaikus surašysiu trumpai (krikšto data, vardas, gimtinė, krikštatėviai). Visi jie krikštyti Kamajų bažnyčioje:
1738.02.09, Kotryna, Merkiškiai, Tomas Sargūnas iš Ragelių ir Kotryna Kepalaičia iš Kalvių.
1740.04.03, Juozapas, Merkiškiai, Motiejus Sargūnas iš Ragelių ir Kotryna Kepalaičia iš Kalvių.
1742.10.07, Motiejus, Merkiškiai, Motiejus Sargūnas iš Ragelių ir Margarita Kepalaičia iš Kalvių.
1745.05.02, Konstancija, Merkiškiai, Motiejus Sargūnas iš Ragelių ir Margarita Kepalaičia iš Kalvių.
1747.12.25, Tomas, Merkiai, Motiejus Kepalas iš Kalvių ir Ona Sargūnienė iš Ragelių.
1749.01.01, Ona, Merkiškiai, Tomas Sargūnas iš Ragelių ir Konstancija Merkienė iš Merkiškių.
1751.09.26, Jurgis, Merkiai, Tomas Sargūnas iš Ragelių ir Elžbieta Kepalaičia iš Kalvių.
1759.04.04, Agnetė, Merkiškiai, Kazimieras Paulauskis iš Kamajų miestelio ir Sofija Giriūnienė iš Giriūnų.
1761.10.25, Marijona, Merkiškiai, Petras Kepalas iš Kalvių ir Margarita Grižaičia iš Vabalių.
1764 m. spalio 21 d. aš, Ambrozijus Jankovskis, sutuokiau Juozapą Baukį iš Likančių su Kotryna Merkyčia iš Merkiškių. Liudininkai Andriejus Baukys iš Likančių ir Juozapas Pernavas iš Mikniūnų. (Vikiteka, Kamajų RKB, 137.jpg)
1775 m. spalio 15 d. palaiminta santuoka Jurgio Bernoto iš Maleišių kaimo ir Onos Merkyčios iš Merkiškių vietovės, liudininkai Laurynas Sidabras iš Dauliūnų kaimo ir Juozapas Baukys iš Musteikių, kaimo. (Vikiteka, Kamajų RKB, 212.jpg)
1779 m. spalio 7 d. palaiminta santuoka Jokūbo Urbanonio iš Mieleikių ir Agnetės Merkyčios iš Merkių. Liudininkai Motiejus Vigėlis iš Putrinės ir Jurgis Bernotas iš Mieleikių. (Vikiteka, Kamajų RKB)
1783 m. lapkričio 9 d. [sutuokti] Jurgis Merkys iš Netikiškių ir Ona Valiukaitė. (epaveldas.lt, Svėdasų RKB 1702-1796 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 172 v.)
1794 m. kovo 27 d. mirė Ona Merkienė iš Kremesiškių 40 metų. (epaveldas.lt, Jūžintų RKB 1769-1796 m. mirties metrikų knyga, 122 v.)
1794 m. spalio 12 d. sutuokti Jurgis Merkys ir Sofija Tuskaičia iš Kremesiškių. Liudininkai Jurgis Bernotas ir Motiejus Stepanonis. (Vikiteka, Kamajų RKB, 106.jpg)
1707 metų kovą nežinomi mums krikštatėviai nuvežė iš Merkių kaimo į Jūžintų bažnyčią pakrikštyti Adomo ir Evos Merkių sūnų. Kodėl ne į savo parapijos Kamajų bažnyčią, sunku pasakyti, Jūžintai buvo nei arčiau, nei toliau. Raštininkas (kunigas Jurgis Tamošauskas - Georgius Tomaszewski) kaimo pavadinimą lotyniškame tekste užrašė dar ir su lenkišku prielinksniu, gavosi - de Zmierkiow. Vaikui davė Kazimiero vardą.
1736 metų lapkritį po jungtuvių Kamajų bažnyčioje Kazimieras Merkys į Merkiškius parsivežė Evą Kepalaitę iš Kalvių.
Žinome devynis Kazimiero ir Evos Merkių vaikus. Visi gimė Merkiškiuose. Apie tėvų gyvenimą po jų jauniausios dukros Marijonos gimimo 1761 metais nieko tikro nežinome.
Vaikai
Pirmoji dukra Kotryna 1764 metais ištekėjo už Juozapo Baukio iš Likančių, kur Užpalių parapijoje, ant Šventosios upės kranto. 1775 metų įrašas teigia Baukius gyvenus jau Musteikiuose, tos pačios Užpalių parapijos kaime.
Sūnus Juozapas vedė Marijoną Vitkevičiūtę iš Mikniūnų, jiedu tarp 1770 ir 1787 metų susilaukė devynių vaikų (Rozalijos, dvynukų Kasparo ir Kotrynos, Agotos, Simono, Uršulės, Jono, Gabrieliaus ir Juozapo). Visi vaikai užrašyti gimę Merkiškiuose, tiktai Juozapas jaunesnysis - Merkių kaime. Kurie maži mirė (Simonas), tuos laidojo Merkiškių kapinaitėse.
Dukra Ona 1775 metais ištekėjo už Jurgio Bernoto ir išsikėlė į Jūžintų parapijos Mieleikių kaimą. Ten tarp 1777 ir 1790 metų pagimdė dvi dukras (Agotą, Oną) ir keturis sūnus (Justiną, Juozapą, Joną, Simoną).
Sūnus Jurgis vedė 1783 metais ir su žmona Ona Valiukaite Kremesiškėse susilaukė trijų vaikų (Benedikto, Jono ir Agnetės), bet netrukus neteko žmonos. Tada - 1794 metais - našlys Jurgis vedė Sofiją Tuskaičią, Kremesiškėse iki 1811 metų pagimdžiusią jam dar aštuonis vaikus (Jurgį, Oną, Kazimierą, Joną ir dar Marijoną, Uršulę, Kasparą, Juozapą, mirusius vaikystėje).
Kazimiero Merkio medžio dalis nuo jo iki anūkų. Paspalvintieji - autoriaus tiesioginiai protėviai.
Sūnus Motiejus 1777 metais vedė Oną Starkutę iš Markūniškių kaimo. Iš pradžių gyveno Motiejaus gimtinėje, paskui - tarp 1787 ir 1793 metų - persikraustė į Svėdasų parapijos Netikiškių kaimą. Motiejus ir Ona Merkiai - šio teksto autoriaus tiesioginiai protėviai. Jų dukros Domicelės anūkas - Juozapas Dabrega, autoriaus senelis.
Dukra Agnetė savo sesei Onai iš paskos 1779 metais išvažiavo į tuos pačius Mieleikius, ištekėdama už Jokūbo Urbanavičiaus iš Mieleikių kaimo. Agnetė ir Jokūbas Urbanavičiai - taip pat teksto autoriaus tiesioginiai protėviai. Jjų sūnaus Rapolo proanūkė - Veronika Dabregienė, autoriaus močiutė).
Žinoma, senelis Juozapas ir močiutė Veronika nenujautė, kad abu turi to paties Merkių kraujo. Jų ir jų protėvių gyvenimus skyrė šimtas šešiasdešimt su viršum metų.
© 2015-2021 Aleksandras Sakas
Priedas - metrikų duomenys
1707 m. kovo 14 d. pakrikštytas Kazimieras [sūnus] Adomo Merkio ir Evos iš Merkių (Adami Mierkis et Ewa de Zmierkiow). (epaveldas.lt, Jūžintų RKB 1705-1796 m. gimimo ir santuokos metrikų knyga, 6 v.)
1721 m. kovo 14 d. pakrikštyta Eva [duktė] Petro Kepalo ir Evos Žilytės iš Kalvių, krikštatėviai Kristoforas Žilė iš Vaitkūnų ir Elžbieta Kalpokienė iš Kalvių. (Vikiteka, Kamajų RKB atitinkamų metų metrikų knyga)
1736 m. lapkričio 11 d. sutuoktas Kazimieras Merkys iš Merkiškių su Eva Kepalaite iš Kalvių (Casim. Mierkis de Mierkiszki cum Eva Kepalaycia de Kalwie). Liudininkai Jonas Paršukas iš Mikniūnų ir Adomas Kepalas iš Kalvių. (Vikiteka, Kamajų RKB, 068.jpg)
Devynis Kazimiero ir Evos Kepalaičios Merkių vaikus surašysiu trumpai (krikšto data, vardas, gimtinė, krikštatėviai). Visi jie krikštyti Kamajų bažnyčioje:
1738.02.09, Kotryna, Merkiškiai, Tomas Sargūnas iš Ragelių ir Kotryna Kepalaičia iš Kalvių.
1740.04.03, Juozapas, Merkiškiai, Motiejus Sargūnas iš Ragelių ir Kotryna Kepalaičia iš Kalvių.
1742.10.07, Motiejus, Merkiškiai, Motiejus Sargūnas iš Ragelių ir Margarita Kepalaičia iš Kalvių.
1745.05.02, Konstancija, Merkiškiai, Motiejus Sargūnas iš Ragelių ir Margarita Kepalaičia iš Kalvių.
1747.12.25, Tomas, Merkiai, Motiejus Kepalas iš Kalvių ir Ona Sargūnienė iš Ragelių.
1749.01.01, Ona, Merkiškiai, Tomas Sargūnas iš Ragelių ir Konstancija Merkienė iš Merkiškių.
1751.09.26, Jurgis, Merkiai, Tomas Sargūnas iš Ragelių ir Elžbieta Kepalaičia iš Kalvių.
1759.04.04, Agnetė, Merkiškiai, Kazimieras Paulauskis iš Kamajų miestelio ir Sofija Giriūnienė iš Giriūnų.
1761.10.25, Marijona, Merkiškiai, Petras Kepalas iš Kalvių ir Margarita Grižaičia iš Vabalių.
1764 m. spalio 21 d. aš, Ambrozijus Jankovskis, sutuokiau Juozapą Baukį iš Likančių su Kotryna Merkyčia iš Merkiškių. Liudininkai Andriejus Baukys iš Likančių ir Juozapas Pernavas iš Mikniūnų. (Vikiteka, Kamajų RKB, 137.jpg)
1775 m. spalio 15 d. palaiminta santuoka Jurgio Bernoto iš Maleišių kaimo ir Onos Merkyčios iš Merkiškių vietovės, liudininkai Laurynas Sidabras iš Dauliūnų kaimo ir Juozapas Baukys iš Musteikių, kaimo. (Vikiteka, Kamajų RKB, 212.jpg)
1779 m. spalio 7 d. palaiminta santuoka Jokūbo Urbanonio iš Mieleikių ir Agnetės Merkyčios iš Merkių. Liudininkai Motiejus Vigėlis iš Putrinės ir Jurgis Bernotas iš Mieleikių. (Vikiteka, Kamajų RKB)
1783 m. lapkričio 9 d. [sutuokti] Jurgis Merkys iš Netikiškių ir Ona Valiukaitė. (epaveldas.lt, Svėdasų RKB 1702-1796 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 172 v.)
1794 m. kovo 27 d. mirė Ona Merkienė iš Kremesiškių 40 metų. (epaveldas.lt, Jūžintų RKB 1769-1796 m. mirties metrikų knyga, 122 v.)
1794 m. spalio 12 d. sutuokti Jurgis Merkys ir Sofija Tuskaičia iš Kremesiškių. Liudininkai Jurgis Bernotas ir Motiejus Stepanonis. (Vikiteka, Kamajų RKB, 106.jpg)
2019 m. liepos 29 d., pirmadienis
Aleksandras Sakas (1908-1998). Žemaičių bernų materialinė ir kultūrinė padėtis
Aleksandro Sako straipsnis “Žemaičių bernų materialinė ir kultūrinė
padėtis” publikuotas laikraščiuose “XX amžius” (1939.02.24) ir “Darbininkas” (1939.02.24). Pastarajame Aleksandras Sakas dirbo techniniu redaktoriumi. Didesnę dalį to teksto perrašiau, šiek tiek paredaguodamas rašybą. Visą, koks jis buvo, tekstą galima perskaityti iš paveiksliuko, jį padidinus.
Žemaičio ūkininko žemės plotas daug didesnis kaip suvalkiečio, dzūko ir kitų, kur 20 ha ūkininkas laikomas dideliu gaspadoriumi. Paprastai gero ūkininko vardą žemaičiuose gauna 40 - 50 ha savininkas, o tokių ten užtiksi tankiai. Retas ūkininkas išsiverčia be samdytos jėgos. Dažnas metams samdosi berną (žemaičiai jį vadina vaikiu), mergą, piemenį.
Kaip įvairus žemaičių kraštas (prie Klaipėdos krašto didesnė kultūra, prie Latvijos produktingesnis darbštumas, viduje - žemaitiškas lėtumas), taip nelygus berno - vaikio atlyginimas. Bernai samdomi metams, nuo vienų Kalėdų iki kitų, už darbo metus mokant 300 Lt, o kai kur ir mažiau. Bernų padėtis nėra džiugi. Jiems duodama maistas, drabužis, bet daug kur parodo stoką žmoniškumo. Ypač dvaruose jie velka sunkią naštą. Dirba nemažai. Vasarą keliasi ryto 3 val., gula 10 - 11, dažnai ir vėliau. Susižeidus retas ūkininkas atlygina gydymo išlaidas. Skaudžių nepasitenkinimų iššaukia tie ūkininkai, kurie labai mėgsta dažnai lankytis po turgus ir juose skandinti savo vargus. Pas tokį tarnauti menkas malonumas, prie stalo pasninkas, drabužiai suplyšę, padargai netvarkoj, gyvenime tik vegetacija, dažnai lankosi seniūnas. Yra ir pavyzdingų šeimininkų, tokių skaičius nelabai smarkiai kyla.
Daugelis bernų verti gero, sąžiningo darbininko vardo. Juos, dar nesulaukus Kalėdų, greit persamdo kitiems metams su padidintu atlyginimu. Bet yra tokių, kurie negali dar pamiršti baudžiavos laikų. Darbe - lėtumas, nuobodumas. Kiekvienoj parapijėlėj be vargo rasi bernų dar neužbaigus darbo metų pragėrusių ar šiaip prašvilpusių algą. Dažnam vakaruška, bonka, merginos - saldi paguoda. Kad ir daugelis rusų viešpatavimo nebeprisimena, betgi rusiškų keiksmų neatsižada, sako, būk darbas geriau sekasi. Riebių kalbų, dainuškų jie irgi moka.
Berną, priklausantį prie kurios nors jaunimo organizacijos, tuoj išskirsi iš kitų, nes jis daugiau išsilavinęs, gyvenimo klausimuose orientuojasi, darbe pirmauja, spaudą seka, švariai apsirengęs. Rudens ir žiemos vakarais toks sugeba iškovoti laisvesnio laiko knygai, laikraščiui. Jis skaito, o visa šeimyna, kiekvienas prie savo darbo, klausosi. Tokių "liaudies universitetų" beveik kiekviename kaime jau rasi. Pasitaiko kartais bernui ir laimė: betarnaudamas, žiūrėk, apsuko ūkininko dukrelei širdį, rudenį - linksmos vestuvės.
Kaimo bernai dažniausiai veda sau lygias mergeles, tačiau kaime pasilikti negali, nes jaunavedžiams maža butų. Už paprastą apgyvendintą pirtelę reikia atidirbti vyrui 15 - 20 dienų (pusę jų vasaros metu). Dėl šios priežasties jie labai veržiasi į miestus ir dvarus. Iškart dvaruose kumečiu netapsi, pirmiau šimtadieniu. Tokiam už 150 darbo dienų moka 60 Lt, 8 1/2 cnt rugių, 4 1/2 cnt miežių, 3 ir pusę cnt avižų, duoda pakenčiamą pastogę, žemės daržui. Gyvą "pienocentrą" laikyti negalima, nes neduoda ganiavos.
Žemaičio berno padėtis dar nekokia. (...)
© 2011, 2019 Res familiaris
Žemaičio ūkininko žemės plotas daug didesnis kaip suvalkiečio, dzūko ir kitų, kur 20 ha ūkininkas laikomas dideliu gaspadoriumi. Paprastai gero ūkininko vardą žemaičiuose gauna 40 - 50 ha savininkas, o tokių ten užtiksi tankiai. Retas ūkininkas išsiverčia be samdytos jėgos. Dažnas metams samdosi berną (žemaičiai jį vadina vaikiu), mergą, piemenį.
Kaip įvairus žemaičių kraštas (prie Klaipėdos krašto didesnė kultūra, prie Latvijos produktingesnis darbštumas, viduje - žemaitiškas lėtumas), taip nelygus berno - vaikio atlyginimas. Bernai samdomi metams, nuo vienų Kalėdų iki kitų, už darbo metus mokant 300 Lt, o kai kur ir mažiau. Bernų padėtis nėra džiugi. Jiems duodama maistas, drabužis, bet daug kur parodo stoką žmoniškumo. Ypač dvaruose jie velka sunkią naštą. Dirba nemažai. Vasarą keliasi ryto 3 val., gula 10 - 11, dažnai ir vėliau. Susižeidus retas ūkininkas atlygina gydymo išlaidas. Skaudžių nepasitenkinimų iššaukia tie ūkininkai, kurie labai mėgsta dažnai lankytis po turgus ir juose skandinti savo vargus. Pas tokį tarnauti menkas malonumas, prie stalo pasninkas, drabužiai suplyšę, padargai netvarkoj, gyvenime tik vegetacija, dažnai lankosi seniūnas. Yra ir pavyzdingų šeimininkų, tokių skaičius nelabai smarkiai kyla.
Daugelis bernų verti gero, sąžiningo darbininko vardo. Juos, dar nesulaukus Kalėdų, greit persamdo kitiems metams su padidintu atlyginimu. Bet yra tokių, kurie negali dar pamiršti baudžiavos laikų. Darbe - lėtumas, nuobodumas. Kiekvienoj parapijėlėj be vargo rasi bernų dar neužbaigus darbo metų pragėrusių ar šiaip prašvilpusių algą. Dažnam vakaruška, bonka, merginos - saldi paguoda. Kad ir daugelis rusų viešpatavimo nebeprisimena, betgi rusiškų keiksmų neatsižada, sako, būk darbas geriau sekasi. Riebių kalbų, dainuškų jie irgi moka.
Berną, priklausantį prie kurios nors jaunimo organizacijos, tuoj išskirsi iš kitų, nes jis daugiau išsilavinęs, gyvenimo klausimuose orientuojasi, darbe pirmauja, spaudą seka, švariai apsirengęs. Rudens ir žiemos vakarais toks sugeba iškovoti laisvesnio laiko knygai, laikraščiui. Jis skaito, o visa šeimyna, kiekvienas prie savo darbo, klausosi. Tokių "liaudies universitetų" beveik kiekviename kaime jau rasi. Pasitaiko kartais bernui ir laimė: betarnaudamas, žiūrėk, apsuko ūkininko dukrelei širdį, rudenį - linksmos vestuvės.
Kaimo bernai dažniausiai veda sau lygias mergeles, tačiau kaime pasilikti negali, nes jaunavedžiams maža butų. Už paprastą apgyvendintą pirtelę reikia atidirbti vyrui 15 - 20 dienų (pusę jų vasaros metu). Dėl šios priežasties jie labai veržiasi į miestus ir dvarus. Iškart dvaruose kumečiu netapsi, pirmiau šimtadieniu. Tokiam už 150 darbo dienų moka 60 Lt, 8 1/2 cnt rugių, 4 1/2 cnt miežių, 3 ir pusę cnt avižų, duoda pakenčiamą pastogę, žemės daržui. Gyvą "pienocentrą" laikyti negalima, nes neduoda ganiavos.
Žemaičio berno padėtis dar nekokia. (...)
© 2011, 2019 Res familiaris
2019 m. liepos 8 d., pirmadienis
"Žalios, puikios Renavos prisiminimui..."
Mano tėvelis Aleksandras Sakas (1908-1998) prieškaryje dirbo Kaune leisto krikščioniškos pakraipos laikraščio "Darbininkas" techniniu redaktoriumi.
1937 metais jis lankėsi Renave per čia vykusias misijas. Iš tos kelionės šeimos albume liko nuotrauka:
Renavas, 1937 metų birželio 5 d. Iš kairės: Renavo klebonas kun. Juozas Dakinevičius - Daknys, neatpažinta moteris, Aleksandras Sakas (kitoje nuotraukos pusėje jo parašyta: "Prisiminimui žalios, puikios ir ramios Renavos").
Gražus, gontais dengtas pastatas - turbūt klebonija. Kunigui Juozui Dakinevičiui - paskutinieji jo darbo mėnesiai Renave, kur nuo 1931 metų klebonaudamas baigė užtrukusią naujos Renavo bažnyčios statybą. Klebonija - taip pat nauja, pastatyta iš išardytos senosios bažnyčios medienos. 1937 metų rugsėjį kun. Juozas Dakinevičius buvo paskirtas Laukžemės klebonu.
Žinių apie 1937 metais suruoštas misijas Renave kol kas nepavyko rasti. Tų metų birželį krikščioniškos pakraipos laikraščiai "XX amžius" (1937.06.11) ir “Darbininkas“ (1937.06.19) išspausdino Aleksandro Sako rašinį "Kaip gyvena dvaro kumečiai". Nors pavadinimas neminimas, bet iš visko galima spėti, kad tai - rašinys apie Renavo dvarą, apsilankymo per misijas įspūdžiai ir surinktos žinios.
Žemaičių krašto dvaras. 300 ha žemės. Rūmai tušti. Ponia grafienė gyvena Lenkijoj. Čia tik jos įgaliotinis. Buvęs didingas parkas jau apleistas. Aplink dvarą - kumetynai. Gyvena 14 kumečių šeimų, dirba nuo saulės užtekėjimo iki laidos.
Neįvardintoji grafienė, retkarčiais aplankanti savo dvarą - grafo Felikso Melžinskio našlė Stanislava. Toliau aprašomas kumečių išnaudojimas, pasibaisėtinos jų buities sąlygos.
Dvaro centre dideli, balti mūrai, o toliau - supuvę kumetynai. Dar netikėdamas prieini prie sienos ir su lazda duri. Taip, lazda kiaurai lenda. Langai užkišti skarmalais. (...) Grindų nėra. Vienai šeimai skirtas dažniausiai vienas kambarys su virtuve, retai - du. Kambariuose pora lovų, palovėse - bulvės, nes ne visi turi sandėlius (...). Kai kurioms šeimoms į gyvenamus kambarius bėga iš tvarto srutos. Tvartas čia pat, po tuo pačiu stogu.
Kumečiai, tiek vyrai, tiek moterys, dirbo nuo tamsos iki tamsos, pailsėdami tik sekmadieniais. Vyrams mokėdavo 120, moterims 100 litų per metus. Dar gaudavo šiek tiek grūdų, ganyklą vienai karvei, žemės daržui, bulvėms ir linams.
Patys būdami samdiniais, kai kurie samdydavo taip vadinamas "mergas", matyt, kitaip su mažais vaikais nebūtų galėję atlikti prievolių dvarui.
Mergos labai nenoriai eina pas kumečius, nes žino, kokie čia pyragai: maistas blogas, vienam kambary susikimšę miega, šalta, tvanku, nešvaru.
Klebonas bandąs varguolius užtarti, bet bedieviui grafienės įgaliotiniui kumečių gerovė nerūpinti. Užtat keliems komunistų agentams esanti puiki dirva liežuviais “darbuotis”.
Nors Lietuva per du nepriklausomo gyvenimo dešimtmečius buvo pasiekusi didelės ūkinės ir kultūrinės pažangos, tačiau jos vaisių kliuvo ne visiems. Todėl netenka stebėtis, kad Lietuvoje 1940 metų vasarą radosi žmonių, sveikinusių rusiškais tankais atridentą "Stalino saulę". Mano tėvelis, kaip ir daugelis kitų, jos nesveikino, todėl gavo pažinti Vorkutos lagerius ir Sibiro tremtį.
© 2017, 2021 Aleksandras Sakas jun.
1937 metais jis lankėsi Renave per čia vykusias misijas. Iš tos kelionės šeimos albume liko nuotrauka:
Renavas, 1937 metų birželio 5 d. Iš kairės: Renavo klebonas kun. Juozas Dakinevičius - Daknys, neatpažinta moteris, Aleksandras Sakas (kitoje nuotraukos pusėje jo parašyta: "Prisiminimui žalios, puikios ir ramios Renavos").
Gražus, gontais dengtas pastatas - turbūt klebonija. Kunigui Juozui Dakinevičiui - paskutinieji jo darbo mėnesiai Renave, kur nuo 1931 metų klebonaudamas baigė užtrukusią naujos Renavo bažnyčios statybą. Klebonija - taip pat nauja, pastatyta iš išardytos senosios bažnyčios medienos. 1937 metų rugsėjį kun. Juozas Dakinevičius buvo paskirtas Laukžemės klebonu.
Žinių apie 1937 metais suruoštas misijas Renave kol kas nepavyko rasti. Tų metų birželį krikščioniškos pakraipos laikraščiai "XX amžius" (1937.06.11) ir “Darbininkas“ (1937.06.19) išspausdino Aleksandro Sako rašinį "Kaip gyvena dvaro kumečiai". Nors pavadinimas neminimas, bet iš visko galima spėti, kad tai - rašinys apie Renavo dvarą, apsilankymo per misijas įspūdžiai ir surinktos žinios.
Žemaičių krašto dvaras. 300 ha žemės. Rūmai tušti. Ponia grafienė gyvena Lenkijoj. Čia tik jos įgaliotinis. Buvęs didingas parkas jau apleistas. Aplink dvarą - kumetynai. Gyvena 14 kumečių šeimų, dirba nuo saulės užtekėjimo iki laidos.
Neįvardintoji grafienė, retkarčiais aplankanti savo dvarą - grafo Felikso Melžinskio našlė Stanislava. Toliau aprašomas kumečių išnaudojimas, pasibaisėtinos jų buities sąlygos.
Dvaro centre dideli, balti mūrai, o toliau - supuvę kumetynai. Dar netikėdamas prieini prie sienos ir su lazda duri. Taip, lazda kiaurai lenda. Langai užkišti skarmalais. (...) Grindų nėra. Vienai šeimai skirtas dažniausiai vienas kambarys su virtuve, retai - du. Kambariuose pora lovų, palovėse - bulvės, nes ne visi turi sandėlius (...). Kai kurioms šeimoms į gyvenamus kambarius bėga iš tvarto srutos. Tvartas čia pat, po tuo pačiu stogu.
Kumečiai, tiek vyrai, tiek moterys, dirbo nuo tamsos iki tamsos, pailsėdami tik sekmadieniais. Vyrams mokėdavo 120, moterims 100 litų per metus. Dar gaudavo šiek tiek grūdų, ganyklą vienai karvei, žemės daržui, bulvėms ir linams.
Patys būdami samdiniais, kai kurie samdydavo taip vadinamas "mergas", matyt, kitaip su mažais vaikais nebūtų galėję atlikti prievolių dvarui.
Mergos labai nenoriai eina pas kumečius, nes žino, kokie čia pyragai: maistas blogas, vienam kambary susikimšę miega, šalta, tvanku, nešvaru.
Klebonas bandąs varguolius užtarti, bet bedieviui grafienės įgaliotiniui kumečių gerovė nerūpinti. Užtat keliems komunistų agentams esanti puiki dirva liežuviais “darbuotis”.
Nors Lietuva per du nepriklausomo gyvenimo dešimtmečius buvo pasiekusi didelės ūkinės ir kultūrinės pažangos, tačiau jos vaisių kliuvo ne visiems. Todėl netenka stebėtis, kad Lietuvoje 1940 metų vasarą radosi žmonių, sveikinusių rusiškais tankais atridentą "Stalino saulę". Mano tėvelis, kaip ir daugelis kitų, jos nesveikino, todėl gavo pažinti Vorkutos lagerius ir Sibiro tremtį.
© 2017, 2021 Aleksandras Sakas jun.
Aleksandras Sakas (1908-1998). Kaip gyvena dvarų kumečiai
1937 metų birželį pabuvęs misijose Renave, Aleksandras Sakas parašė straipsnį “Kaip gyvena dvarų kumečiai”, kuris buvo publikuotas krikščioniškos pakraipos laikraščiuose “XX amžius” (1937.06.11) ir “Darbininkas” (1937.06.19). Didumą to teksto perrašiau pasiskaityti žmonėms, nesuprantantiems, iš kur Lietuvoje 1940 metų vasarą galėjo rastis lietuvių, sveikinusių rusiškais tankais atridentą "Stalino saulę".
Lietuvoj dar yra apie 30 tūkstančių kumečių, kurių gyvenimas tikrai nepavydėtinas, Ne visuose dvaruose jie taip išnaudojami, tačiau, apskritai, jie dar yra lenkuojančių "ponų" vergai.
Štai vienas iš daugelio pavyzdžių.
Žemaičių krašto dvaras, 300 ha žemės. Rūmai tušti. Ponia grafienė gyvena Lenkijoj. Čia tik jos įgaliotinis. Buvęs didingas parkas jau apleistas. Aplink dvarą - kumetynai. Gyvena 14 kumečių šeimų, dirba nuo saulės užtekėjimo iki laidos. Ir dvaro meisteris, ir kalvis, ir visi eina prie žemės darbų, jei tik turi kiek laisvesnio laiko.
Koks priešingumas! Dvaro centre dideli, balti mūrai, o toliau - supuvę kumetynai. Dar netikėdamas prieini prie sienos ir su lazda duri. Taip. Lazda kiaurai lenda. Langai užkišti skarmalais. Rėmai vos laikosi. Durys tik tik bepajėgia atsilaikyti. Grindų nėra. Vienai šeimai dažniausiai skirtas vienas kambarys su virtuve, retai - du. Kambariuose pora lovų, palovėse - bulvės, nes ne visi turi sandėlius, čia pat įvairūs puodai, žodžiu, visas kumečio turtas. Paprastai virtuvėj ir lopšys, kuriame, savo broliukų ir sesučių raminamas, verkia mažas vaikas. Kai kurioms šeimoms į gyvenamus kambarius bėga iš tvarto sutros. Tvartas čia pat, po tuo pačiu stogu.
Vyrai turi dirbti per visus metus. Paprastai darbo laikas esti: vasarą nuo tamsos iki tamsos, žiemą - mažiau. Moterys - 150 dienų. Drabužis ir maistas - savo.
Užtai jie gauna: 120 litų (moterys - 100 lt.), 16 centn. rugių, 1 - kviečių, 10 - miežių, 6 - avižų; išdirbtos žemės: bulvėms - 500 sieksnių, linams - 200 sieks., daržui - 100 sieks., dvi birkavas šieno, gali išsilaikyti vieną karvę; vasarą leidžia kur nors pasiganyti, prie dvaro bandos nepriima. Maždaug visų toks atlyginimas, tik keliems kiek daugiau. Tačiau visų atlyginimas neatitinka valdžios nustatytų normų: negauna 12 laisvų dienų, vilnų ir kit.
(...)
Kumečiai labai skundžiasi butų šaltumu žiemą. Tada sunku išvirti ir pusryčius, nes dažnai vanduo užšąla. Šulinių arti nėra. Vieni lipa žemyn į upelį. kiti - naščius turi vilkti labai toli. Kelioms šeimoms tik viena krosnis. Duoną kepti - sunkus kryžius: neškis, vilk viską kas savaitę.
Kelios šeimos samdosi mergas. Joms duoda visą išlaikymą ir moka po 1 lit. per dieną. Mergos labai nenoriai eina pas kumečius, nes žino kokie čia pyragai: maistas blogas, vienam kambary susikimšę miega, šalta, tvanku, nešvaru.
Kadangi vyrai dvare dirba kasdien, išskyrus šventadienius, tai tokius darbus, kaip malkų susipjovimas, šieno pjovimas, ir visus kitus turi laiko dirbti tiktai šventadieniais. Dažnai jie pjauna malkas per sumą. Šiemet net teko dirbti per Šeštines. Dėl to kumečiai kartą darė žygių pas urėdą, tačiau - 12 dienų, kaip "Vyr. Žiniose" paskelbta, negavo. Jis jiems atsakęs: jei norite laisvų dienų, tai kraustykitės iš dvaro, turėsite ne tik 12, bet 24 ir daugiau.
Nieko nepešę, paliko kaip buvę.
(...)
Bloga kumečiams ir dėlto, kad trūksta vienybės. Sako, einame susitarę pas urėdą, žiūrėk, vienas, antras jau kitoks. Į jokias organizacijas nesideda. Laikraščių neskaito, kaip sako, dėl to, kad trūksta pinigų.
Didžiąsias šventes praleidžia kaip ir šventadienį. Susimala miežių - ir viskas. Apie jokią šviesesnę ateitį negalvoja. O keli komunistų agentai - tai net liežuvius pasigalandę "darbuojasi".
Kai kada dar parvažiuoja ir grafienė iš Lenkijos. Sykį pasiuntė pas ją delegaciją, bet ji pareiškusi, kad davus darbininkams geresnius butus ir pakėlus atlyginimą, juos būtų sunku ir suvaldyti.
Dvaro urėdas - netikintis žmogus. Dažnai skelbia bedievybę. Su žmona negyvena. Darbininkų reikalais labai mažai rūpinasi. Daugiau dėmesį kreipia į laukus ir dvaro staininius arklius... O dvasinė dvaro darbininkų gerovė - visai apleista.
© 2011, 2019 Res familiaris
Lietuvoj dar yra apie 30 tūkstančių kumečių, kurių gyvenimas tikrai nepavydėtinas, Ne visuose dvaruose jie taip išnaudojami, tačiau, apskritai, jie dar yra lenkuojančių "ponų" vergai.
Štai vienas iš daugelio pavyzdžių.
Žemaičių krašto dvaras, 300 ha žemės. Rūmai tušti. Ponia grafienė gyvena Lenkijoj. Čia tik jos įgaliotinis. Buvęs didingas parkas jau apleistas. Aplink dvarą - kumetynai. Gyvena 14 kumečių šeimų, dirba nuo saulės užtekėjimo iki laidos. Ir dvaro meisteris, ir kalvis, ir visi eina prie žemės darbų, jei tik turi kiek laisvesnio laiko.
Koks priešingumas! Dvaro centre dideli, balti mūrai, o toliau - supuvę kumetynai. Dar netikėdamas prieini prie sienos ir su lazda duri. Taip. Lazda kiaurai lenda. Langai užkišti skarmalais. Rėmai vos laikosi. Durys tik tik bepajėgia atsilaikyti. Grindų nėra. Vienai šeimai dažniausiai skirtas vienas kambarys su virtuve, retai - du. Kambariuose pora lovų, palovėse - bulvės, nes ne visi turi sandėlius, čia pat įvairūs puodai, žodžiu, visas kumečio turtas. Paprastai virtuvėj ir lopšys, kuriame, savo broliukų ir sesučių raminamas, verkia mažas vaikas. Kai kurioms šeimoms į gyvenamus kambarius bėga iš tvarto sutros. Tvartas čia pat, po tuo pačiu stogu.
Vyrai turi dirbti per visus metus. Paprastai darbo laikas esti: vasarą nuo tamsos iki tamsos, žiemą - mažiau. Moterys - 150 dienų. Drabužis ir maistas - savo.
Užtai jie gauna: 120 litų (moterys - 100 lt.), 16 centn. rugių, 1 - kviečių, 10 - miežių, 6 - avižų; išdirbtos žemės: bulvėms - 500 sieksnių, linams - 200 sieks., daržui - 100 sieks., dvi birkavas šieno, gali išsilaikyti vieną karvę; vasarą leidžia kur nors pasiganyti, prie dvaro bandos nepriima. Maždaug visų toks atlyginimas, tik keliems kiek daugiau. Tačiau visų atlyginimas neatitinka valdžios nustatytų normų: negauna 12 laisvų dienų, vilnų ir kit.
(...)
Kumečiai labai skundžiasi butų šaltumu žiemą. Tada sunku išvirti ir pusryčius, nes dažnai vanduo užšąla. Šulinių arti nėra. Vieni lipa žemyn į upelį. kiti - naščius turi vilkti labai toli. Kelioms šeimoms tik viena krosnis. Duoną kepti - sunkus kryžius: neškis, vilk viską kas savaitę.
Kelios šeimos samdosi mergas. Joms duoda visą išlaikymą ir moka po 1 lit. per dieną. Mergos labai nenoriai eina pas kumečius, nes žino kokie čia pyragai: maistas blogas, vienam kambary susikimšę miega, šalta, tvanku, nešvaru.
Kadangi vyrai dvare dirba kasdien, išskyrus šventadienius, tai tokius darbus, kaip malkų susipjovimas, šieno pjovimas, ir visus kitus turi laiko dirbti tiktai šventadieniais. Dažnai jie pjauna malkas per sumą. Šiemet net teko dirbti per Šeštines. Dėl to kumečiai kartą darė žygių pas urėdą, tačiau - 12 dienų, kaip "Vyr. Žiniose" paskelbta, negavo. Jis jiems atsakęs: jei norite laisvų dienų, tai kraustykitės iš dvaro, turėsite ne tik 12, bet 24 ir daugiau.
Nieko nepešę, paliko kaip buvę.
(...)
Bloga kumečiams ir dėlto, kad trūksta vienybės. Sako, einame susitarę pas urėdą, žiūrėk, vienas, antras jau kitoks. Į jokias organizacijas nesideda. Laikraščių neskaito, kaip sako, dėl to, kad trūksta pinigų.
Didžiąsias šventes praleidžia kaip ir šventadienį. Susimala miežių - ir viskas. Apie jokią šviesesnę ateitį negalvoja. O keli komunistų agentai - tai net liežuvius pasigalandę "darbuojasi".
Kai kada dar parvažiuoja ir grafienė iš Lenkijos. Sykį pasiuntė pas ją delegaciją, bet ji pareiškusi, kad davus darbininkams geresnius butus ir pakėlus atlyginimą, juos būtų sunku ir suvaldyti.
Dvaro urėdas - netikintis žmogus. Dažnai skelbia bedievybę. Su žmona negyvena. Darbininkų reikalais labai mažai rūpinasi. Daugiau dėmesį kreipia į laukus ir dvaro staininius arklius... O dvasinė dvaro darbininkų gerovė - visai apleista.
© 2011, 2019 Res familiaris
2019 m. liepos 5 d., penktadienis
Jonas Sakas. “Kas buvo voke”
Apsakymas “Kas buvo voke” buvo publikuotas laikraštyje “Tarybinė Klaipėda” 1960 m. birželio 26 d. Jo autorius Jonas Sakas tuo
metu buvo aktyvus literatų būrelio prie laikraščio redakcijos narys,
rašydavo pradedančiųjų kūrybos apžvalgas, dažnai skelbdavo ir savo
apsakymus bei apybraižas.
Apsakyme “Kas buvo voke” rasime būdingas to meto spaudoje ideologines puošmenas, pavyzdžiui, į veikėjo lūpas įdėti žodžiai “tavo atlape komjaunimo ženklelis liepė tikėti, kad tu žmogus iš didžiosios raidės”. Tokie buvo tuomet literatūroje privalomo socialistinio realizmo reikalavimai, nieko bendro su gyvenimiška realybe neturėję.
Pabudino mane tylus šnabždesys. Palatoj šalia mano lovos stovėjo gydytojas ir medicinos sesuo. Jiedu žiūrėjo į nakties miglose skęstančią Klaipėdą ir tyliai kalbėjosi, retkarčiais pažvelgdami į kaimyninę lovą.
Tenugirdau jų pokalbio nuotrupas:
- Neaišku kas? Greičiausiai nakties “herojai”… Laimei, peilis nepasiekė širdies… turėtų išsikapanoti…
Žvilgtelėjau į šalimais esančią lovą. Ten gulėjo jaunuolis, išbalusiu kaip pagalvė veidu. Juodų plaukų garbanos, tamsūs antakiai leido atskirti jaunuolio skausmo išvargintą veidą. Jis gulėjo be sąmonės.
Kitą dieną sėdėjau prie spintelės ir rašiau artimiesiems laišką. Nakties kaimynas žvilgsniu kvietė mane. Prisėdau prie jo lovos, ir jis, vos pajudindamas lūpas, paprašė:
- Išsiųsk šį laišką ir prirašyk, kad guliu čia.
Jis pavargo. Paklausiau, gal telegramą? Jis iš lengvo papurtė savo garbanas.
- Ne, ne… tik šį laišką…
Paėmiau voką… Jis neužklijuotas. Užrašyta: Aldonai Senkutei, Vilkės 12, bt. 3, Vilnius.
Mandagumas kovojo su smalsumu. Pastarasis nugalėjo: juk jeigu leido prirašyti, leido ir perskaityti.
Voke radau laikraščio iškarpą, kurioje raudonu pieštuku apibrėžtas skelbimas.
“Jonas Karpaitis, gyv. Klaipėdoje, Beržų g. Nr. 18, bt. 2, iškėlė ištuokos bylą Danutei Karpaitienei - Andrulytei, gyv. Klaipėdoje, Beržų g. Nr. 18, bt. 4. Byla bus svarstoma Klaipėdos m. liaudies teisme”.
Pirmasis laiškelis rašytas nervuota, moteriška rašysena.
“ ?!
Nežinau kaip besikreipti į tave. Įdedu kaltės įrodymą - skelbimą, kuriame adresas - Beržų 18-4 - atitinka tavo adresą, kuriuo visas mėnuo rašau tau laiškus.
Atsirado geras žmogus ir perspėjo mane, kad tu gyveni su išsiskyrėle Karpaitiene, o man visą laiką tauški apie ištikimybę.
Būk vyras ir tark teisingą žodį. Atsargine aš tau nebūsiu. Išsiaiškinkim, kol laikas.
A.S.”
Kodėl jis grąžina jos laišką? Ieškojau atsakymo antrame laiške.
“Netikėli Tamošiau,
atleisk, Aldona, kad tave prie apdulkėjusių “šventųjų” priskyriau, bet tavo užsipuolimas taip dvelkia senųjų barzdotų apaštalų dvasia, ir tavo žodžiai neįtikina manęs, kad tu jauna, tarybinio gyvenimo išauklėta mergaitė. Tavo lūpomis kalba pavydas, pats bjauriausias instinktas, užsilikęs žmoguje iš buržuazinių laikų.
Mudu sutarėm viens kitu pasitikėti ir turim išsiaiškinti. Aš grąžinu tavo laišką ir tą nelemtą skelbimą.
Galėčiau tau pameluoti ir tuo nuraminti parašydamas, kad tame bute gyvena ir daugiau gyventojų (dėl butų stokos - taip būna). Tačiau nuoširdžiai sakau - tikrai gyvenu pas Danutę, dar aiškiau - nusikaltau tau ir jai.
Kaip tai įvyko, kad tavo “herojus” suklupo? Tikėk, aš noriu, kiek įstengsiu, papasakoti be pagražinimų, be išsisukinėjimų. Ne pavydo apakinta, bet kaip moteris, mokanti atskirti kur melas, kur teisybė, skaityk ir spręsk - pasmerkti ar atleisti.
Tu gi žinai, kad aš jau antras mėnuo kaip komandiruotėje. Montuojame naująją techniką. Kai atvažiavau, viešbutyje kambarių nebuvo. Draugai pasiūlė ir apsigyvenau pas Karpaitienę. Jinai išsiskyrusi, bet vyras gyvena vienu aukštu žemiau ir, kaip pikti liežuviai pliauška, seka, kas dedasi žmonos kambariuose. Matyt, sužadinau jame pavydą, nes Karpaitis visada užeidavo pas Danutę, kai tik aš pareidavau į savo kambarį.
Neiškęsdavau nepasijuokęs, kad greitai juodu sutaikinsiu. Danutė tylėdavo, o Karpaitis it vilkas pažvelgdavo į mane, ir jo akių žvilgsnis iššaukdavo nemalonų drebulį.
Nesibroviau į judviejų gyvenimą. Neieškojau, kuris teisus, kuris smerktinas. Jiedu prie manęs tylėdavo, ir aš pasiryžau išsikraustyti.
Šį vakarą grįžau vėlokai. Smarkiai laistėme pirmuosius technikos laimėjimus. Danutės kambaryje buvo tylu. Atidariau kambario langą, už jo - ankstyvo pavasario naktis. Miglos supa miestą ir susijungia ten jūroje su toluma. Girdisi įplaukiančio į uostą laivo signalai ir jam kelią miglose rodantieji ūkavimai. Tokią naktį laivas suranda uostą, o aš? Paklydau dviejuose kambariuose, vairuojamas penkių žvaigždučių konjako.
Kai pravėriau jos kambario duris, Danutė sėdėjo lovoje. Galvon šovė mintis, kad ji laukia manęs. Bet vos prisiartinau per žingsnį, jinai, lyg išgąsdinta stirnaitė, šoktelėjo iš lovos ir atsidūrė prie sienos. Jos melsvos akys šaudė perkūnus. Virš jos išbalusio veido su drebančios lūpom žvelgė iš portreto S. Nėris ir savo liūdnu žvilgsniu smerkė mane.
- Nė žingsnio! - išgirdau. - Negalvok, kad aš silpna. Surasiu jėgų tokiam žvėriui sutramdyti!
Kiek patylėjusi, jau ramesniu balsu tęsė:
- Aš tikėjau, tavo atlape komjaunimo ženklelis liepė tikėti, kad tu žmogus iš didžiosios raidės. Ir taip žiauriai nusivyliau! Nejaugi išsiskyrusi moteris taip žemai puolusi, kad kiekvienas turi teisę belstis į jos duris? Dar labiau - kaip tu padarei - net nesibeldęs įsibrovei.
Pasigirdo gailus kukčiojimas. Bėgte išbėgau iš jos kambario, pripuoliau prie atviro lango ir, nakties vėsumos kiek nuramintas, sėdausi tau rašyti. Noriu viską papasakoti, kol dar mane, it šunytį, čaižo Danutės priekaištai.
Aldona, tik dabar supratau, kaip mažai tepažinau moterį. Turbūt ir tavęs dažnai neįvertindavau.
Bebaigiant rašyti, atėjo Danutė, palaukė, kol aš pakėliau galvą nuo laiško, ir pasakė:
- Ačiū, kad supratai mane. Neapvylei. Nepasidavei vyrui - žvėriui. Manęs didvyre nelaikyk. Aš du vakarus pati ateidavau prie tavo durų, tik moteriškas kuklumas neleisdavo praverti jų. Dėkinga tau, kad leidai man likti žmogumi, padėjai nugalėti moters silpnybę.
Danutė išėjo. Pasigirdo, kaip užrakino duris. Dar nepasitiki manimi, o gal ir savimi.
Štai ir viskas, Aldona. Einu į stotį. Noriu dar šiąnakt išsiųsti tau šį laišką. Rytoj išsikraustau. Rašyk man į darbovietę.
… Jau rengiausi nešti išsiųsti tą laišką, kai Algis pradėjo
blaškytis. Pakviečiau medicinos seserį, jinai - gydytoją, ir aš
supratau, kad Algiui bloga. Vietoje laiško išsiunčiau telegramą, ir
Aldona atvyko tą patį vakarą. Išbudėjo prie merdinčio sužadėtinio visą
naktį.
Rytmetį aš norėjau perduoti laišką. Jos veidas rodė, kad jinai viską pamiršo ir gyvena vieninteliu rūpesčiu - išgelbėti Algio gyvybę.
Krizė tęsėsi tris paras. Jaunystė, gydytojų pastangos ir Aldonos rūpestingumas nugalėjo mirtį.
Po dviejų savaičių Algį išsivežė Aldona į Vilnių, o laiškas taip ir liko pas mane. Drumsti ramybės negalėjau - jie ir taip daug kentėjo.
… Kai išėjau iš ligoninės, pirmoji kelionė buvo į Beržų g. 18-4. Ten radau Algio aprašytą Danutę. Nenorėjo nei įsileisti, nei kalbėtis. Tik Algio laiško kelios citatos ir pasakojimas apie ligoninę suminkštino širdį. Bet vietoje kalbų jinai padavė man dar vieną laišką.
- Sužinosite dar vieną paslaptį. Toji paslaptis sulipdė mano suardytą šeimą. Jeigu norite, galite paskelbti viešai.
Štai ir paskutinis Algio laiškas Danutei.
” Dana,
Aš gyvas. Gyvenu su Aldona. Dėkingas tau, kad įrodei, kaip turiu žiūrėti į moterį. Aš viską papasakojau Aldonai ir ji suprato mane. Džiaugiuos, kad vėl grįžo šeimos ramybė. Tavo vyro peilis laiptuose (apie tai niekas nesužinos) buvo skaudus ir pavojingas gyvybei, bet mano įsiveržimas į tavo kambarį galėjo atnešti daug didesnę žalą visiems mums keturiems ir pasukti mūsų gyvenimą nežinomais keliais.
Apsakyme “Kas buvo voke” rasime būdingas to meto spaudoje ideologines puošmenas, pavyzdžiui, į veikėjo lūpas įdėti žodžiai “tavo atlape komjaunimo ženklelis liepė tikėti, kad tu žmogus iš didžiosios raidės”. Tokie buvo tuomet literatūroje privalomo socialistinio realizmo reikalavimai, nieko bendro su gyvenimiška realybe neturėję.
Pabudino mane tylus šnabždesys. Palatoj šalia mano lovos stovėjo gydytojas ir medicinos sesuo. Jiedu žiūrėjo į nakties miglose skęstančią Klaipėdą ir tyliai kalbėjosi, retkarčiais pažvelgdami į kaimyninę lovą.
Tenugirdau jų pokalbio nuotrupas:
- Neaišku kas? Greičiausiai nakties “herojai”… Laimei, peilis nepasiekė širdies… turėtų išsikapanoti…
Žvilgtelėjau į šalimais esančią lovą. Ten gulėjo jaunuolis, išbalusiu kaip pagalvė veidu. Juodų plaukų garbanos, tamsūs antakiai leido atskirti jaunuolio skausmo išvargintą veidą. Jis gulėjo be sąmonės.
Kitą dieną sėdėjau prie spintelės ir rašiau artimiesiems laišką. Nakties kaimynas žvilgsniu kvietė mane. Prisėdau prie jo lovos, ir jis, vos pajudindamas lūpas, paprašė:
- Išsiųsk šį laišką ir prirašyk, kad guliu čia.
Jis pavargo. Paklausiau, gal telegramą? Jis iš lengvo papurtė savo garbanas.
- Ne, ne… tik šį laišką…
Paėmiau voką… Jis neužklijuotas. Užrašyta: Aldonai Senkutei, Vilkės 12, bt. 3, Vilnius.
Mandagumas kovojo su smalsumu. Pastarasis nugalėjo: juk jeigu leido prirašyti, leido ir perskaityti.
Voke radau laikraščio iškarpą, kurioje raudonu pieštuku apibrėžtas skelbimas.
“Jonas Karpaitis, gyv. Klaipėdoje, Beržų g. Nr. 18, bt. 2, iškėlė ištuokos bylą Danutei Karpaitienei - Andrulytei, gyv. Klaipėdoje, Beržų g. Nr. 18, bt. 4. Byla bus svarstoma Klaipėdos m. liaudies teisme”.
Pirmasis laiškelis rašytas nervuota, moteriška rašysena.
“ ?!
Nežinau kaip besikreipti į tave. Įdedu kaltės įrodymą - skelbimą, kuriame adresas - Beržų 18-4 - atitinka tavo adresą, kuriuo visas mėnuo rašau tau laiškus.
Atsirado geras žmogus ir perspėjo mane, kad tu gyveni su išsiskyrėle Karpaitiene, o man visą laiką tauški apie ištikimybę.
Būk vyras ir tark teisingą žodį. Atsargine aš tau nebūsiu. Išsiaiškinkim, kol laikas.
A.S.”
Kodėl jis grąžina jos laišką? Ieškojau atsakymo antrame laiške.
“Netikėli Tamošiau,
atleisk, Aldona, kad tave prie apdulkėjusių “šventųjų” priskyriau, bet tavo užsipuolimas taip dvelkia senųjų barzdotų apaštalų dvasia, ir tavo žodžiai neįtikina manęs, kad tu jauna, tarybinio gyvenimo išauklėta mergaitė. Tavo lūpomis kalba pavydas, pats bjauriausias instinktas, užsilikęs žmoguje iš buržuazinių laikų.
Mudu sutarėm viens kitu pasitikėti ir turim išsiaiškinti. Aš grąžinu tavo laišką ir tą nelemtą skelbimą.
Galėčiau tau pameluoti ir tuo nuraminti parašydamas, kad tame bute gyvena ir daugiau gyventojų (dėl butų stokos - taip būna). Tačiau nuoširdžiai sakau - tikrai gyvenu pas Danutę, dar aiškiau - nusikaltau tau ir jai.
Kaip tai įvyko, kad tavo “herojus” suklupo? Tikėk, aš noriu, kiek įstengsiu, papasakoti be pagražinimų, be išsisukinėjimų. Ne pavydo apakinta, bet kaip moteris, mokanti atskirti kur melas, kur teisybė, skaityk ir spręsk - pasmerkti ar atleisti.
Tu gi žinai, kad aš jau antras mėnuo kaip komandiruotėje. Montuojame naująją techniką. Kai atvažiavau, viešbutyje kambarių nebuvo. Draugai pasiūlė ir apsigyvenau pas Karpaitienę. Jinai išsiskyrusi, bet vyras gyvena vienu aukštu žemiau ir, kaip pikti liežuviai pliauška, seka, kas dedasi žmonos kambariuose. Matyt, sužadinau jame pavydą, nes Karpaitis visada užeidavo pas Danutę, kai tik aš pareidavau į savo kambarį.
Neiškęsdavau nepasijuokęs, kad greitai juodu sutaikinsiu. Danutė tylėdavo, o Karpaitis it vilkas pažvelgdavo į mane, ir jo akių žvilgsnis iššaukdavo nemalonų drebulį.
Nesibroviau į judviejų gyvenimą. Neieškojau, kuris teisus, kuris smerktinas. Jiedu prie manęs tylėdavo, ir aš pasiryžau išsikraustyti.
Šį vakarą grįžau vėlokai. Smarkiai laistėme pirmuosius technikos laimėjimus. Danutės kambaryje buvo tylu. Atidariau kambario langą, už jo - ankstyvo pavasario naktis. Miglos supa miestą ir susijungia ten jūroje su toluma. Girdisi įplaukiančio į uostą laivo signalai ir jam kelią miglose rodantieji ūkavimai. Tokią naktį laivas suranda uostą, o aš? Paklydau dviejuose kambariuose, vairuojamas penkių žvaigždučių konjako.
Kai pravėriau jos kambario duris, Danutė sėdėjo lovoje. Galvon šovė mintis, kad ji laukia manęs. Bet vos prisiartinau per žingsnį, jinai, lyg išgąsdinta stirnaitė, šoktelėjo iš lovos ir atsidūrė prie sienos. Jos melsvos akys šaudė perkūnus. Virš jos išbalusio veido su drebančios lūpom žvelgė iš portreto S. Nėris ir savo liūdnu žvilgsniu smerkė mane.
- Nė žingsnio! - išgirdau. - Negalvok, kad aš silpna. Surasiu jėgų tokiam žvėriui sutramdyti!
Kiek patylėjusi, jau ramesniu balsu tęsė:
- Aš tikėjau, tavo atlape komjaunimo ženklelis liepė tikėti, kad tu žmogus iš didžiosios raidės. Ir taip žiauriai nusivyliau! Nejaugi išsiskyrusi moteris taip žemai puolusi, kad kiekvienas turi teisę belstis į jos duris? Dar labiau - kaip tu padarei - net nesibeldęs įsibrovei.
Pasigirdo gailus kukčiojimas. Bėgte išbėgau iš jos kambario, pripuoliau prie atviro lango ir, nakties vėsumos kiek nuramintas, sėdausi tau rašyti. Noriu viską papasakoti, kol dar mane, it šunytį, čaižo Danutės priekaištai.
Aldona, tik dabar supratau, kaip mažai tepažinau moterį. Turbūt ir tavęs dažnai neįvertindavau.
Bebaigiant rašyti, atėjo Danutė, palaukė, kol aš pakėliau galvą nuo laiško, ir pasakė:
- Ačiū, kad supratai mane. Neapvylei. Nepasidavei vyrui - žvėriui. Manęs didvyre nelaikyk. Aš du vakarus pati ateidavau prie tavo durų, tik moteriškas kuklumas neleisdavo praverti jų. Dėkinga tau, kad leidai man likti žmogumi, padėjai nugalėti moters silpnybę.
Danutė išėjo. Pasigirdo, kaip užrakino duris. Dar nepasitiki manimi, o gal ir savimi.
Štai ir viskas, Aldona. Einu į stotį. Noriu dar šiąnakt išsiųsti tau šį laišką. Rytoj išsikraustau. Rašyk man į darbovietę.
Tavo Algis”.
Rytmetį aš norėjau perduoti laišką. Jos veidas rodė, kad jinai viską pamiršo ir gyvena vieninteliu rūpesčiu - išgelbėti Algio gyvybę.
Krizė tęsėsi tris paras. Jaunystė, gydytojų pastangos ir Aldonos rūpestingumas nugalėjo mirtį.
Po dviejų savaičių Algį išsivežė Aldona į Vilnių, o laiškas taip ir liko pas mane. Drumsti ramybės negalėjau - jie ir taip daug kentėjo.
… Kai išėjau iš ligoninės, pirmoji kelionė buvo į Beržų g. 18-4. Ten radau Algio aprašytą Danutę. Nenorėjo nei įsileisti, nei kalbėtis. Tik Algio laiško kelios citatos ir pasakojimas apie ligoninę suminkštino širdį. Bet vietoje kalbų jinai padavė man dar vieną laišką.
- Sužinosite dar vieną paslaptį. Toji paslaptis sulipdė mano suardytą šeimą. Jeigu norite, galite paskelbti viešai.
Štai ir paskutinis Algio laiškas Danutei.
” Dana,
Aš gyvas. Gyvenu su Aldona. Dėkingas tau, kad įrodei, kaip turiu žiūrėti į moterį. Aš viską papasakojau Aldonai ir ji suprato mane. Džiaugiuos, kad vėl grįžo šeimos ramybė. Tavo vyro peilis laiptuose (apie tai niekas nesužinos) buvo skaudus ir pavojingas gyvybei, bet mano įsiveržimas į tavo kambarį galėjo atnešti daug didesnę žalą visiems mums keturiems ir pasukti mūsų gyvenimą nežinomais keliais.
Algis”.
2019 m. liepos 4 d., ketvirtadienis
Kunigo Zlatkaus kapas Kruopiuose
Kunigo Vlado Zlatkaus (1905-1935) gyvenimo aprašymas yra Anykštėnų biografijų žinyne. Jis - poeto Antano Baranausko sesers Rozalijos Baranauskaitės - Zlatkuvienės anūkas.
Vladas Zlatkus 1934 metais baigė Telšių kunigų seminariją, kurioje tais pačiais metais pradėjo mokytis Aleksandras Sakas.
Kunigo Vl. Zlatkaus kapas Kruopių kapinėse, 1935-1936 metai. Asmeninio archyvo nuotrauka
Nuotraukos apačioje Aleksandro Sako užrašyta: “Prie idealisto kunigo kapo”. Kapą aplankęs kunigėlis ar klierikas - neatpažintas.
© 2013 Aleksandras Sakas jun.
Vladas Zlatkus 1934 metais baigė Telšių kunigų seminariją, kurioje tais pačiais metais pradėjo mokytis Aleksandras Sakas.
Nuotraukos apačioje Aleksandro Sako užrašyta: “Prie idealisto kunigo kapo”. Kapą aplankęs kunigėlis ar klierikas - neatpažintas.
© 2013 Aleksandras Sakas jun.
2019 m. liepos 3 d., trečiadienis
Kauno kanklininkai 1934 metais
Šią nuotrauką 1934 metais Aleksandras Sakas išsiuntė namiškiams į Papilę, kitoje pusėje užrašęs: Dabartiniai kanklininkai. Mokomės. Dešinioji panelė truputį nusisukusi. Tik nesusipykę, bet jos “bubikopf” tokios pozos pareikalavo. Vietoj manęs - važiuoja foto.
“Bubikopf” - madingiausia to laiko šukuosena. Aleksandras Sakas - pirmos eilės centre. Kas čia per kanklininkai?
Anuomet Kaune veikė Lietuvos kanklininkų draugijos kanklių muzikos kursai, lankytojams nemokami. Kursus finansavo Švietimo ministerija.
Kartais ministerija kursams pinigų pritrūkdavo. Vieną tokį kartą, nebeturėdamas lėšų pragyvenimui, Kauną ir kursus paliko jų organizatorius Pranas Puskunigis. Jo darbą tęsė Justinas Strimaitis. Būtent Justiną Strimaitį su savo 15 mokinių matome nuotraukoje stovintį dešinėje.
Tokia pati nuotrauka yra ir J. Strimaičio knygos “Kanklininko prisiminimai” (K., 2007) 30 puslapyje, tačiau klaidingai datuota - 1937 m. Turėtų būti - 1934 m.
Kairėje su didžiosiomis kanklėmis sėdintis mokinys panašus į Praną Stepulį iš “Pavasario” aukštesniosios komercijos mokyklos. Pranas Stepulis (Stepulevičius) tuo metu jau buvo geras kankliuotojas, kurį jo mokytojas Justinas Strimaitis kviesdavosi kartu koncertuoti.
Su Aleksandru Saku Pranas Stepulis susitikdavo ne vien kanklių muzikos kursuose. Abu jie buvo ateitininkai, priklausė tam pačiam ateitininkų rajonui, vienijusiam Kauno gimnazijų ir aukštesniųjų mokyklų moksleivius.
Kauno moksleivių ateitininkų nuotraukoje gali būti ir daugiau. Jų “gazietoje alkaniems penėti” (humoristinis laikraštėlis “Samtis”, 1933.10.15. Nr. 1 (9)) buvo įdėtas neva skelbimas:
Mūsų kanklininkai greit pradės supirkinėti ilgus nagus. Turintieji siūlykite Pranui Stepuleliui, gyv. “Pavasary”.
Kanklių muzikos kursai tuomet vykdavo Aušros gatvėje, Jono Jablonskio pradžios mokyklos rūmuose, tiksliau, mokyklos valgyklos salėje.
Tą 1934 metų pirmosios pusės dieną kanklininkus paveikslavęs nežinomas fotografas padarė ne vieną nuotrauką. Kita buvo įdėta žurnale “Pavasaris” (1934 m. lapkričio 1 d., Nr. 20) prie J. Strimaičio straipsnio “Kanklės”:
Aleksandras Sakas, tuo metu mokęsis dr. Justino Tumėno brandos kursuose, sukiojosi laikraščio “Darbininkas” redakcijoje (redaktoriumi dirbo vėliau). Spausdino čia įvairius straipsnelius, ir apie kankles taip pat:
Kanklės jau kiek atgaivintos, tačiau, kaip rašė Aleksandras, jaunajai darbininkijai šis instrumentas vis dar buvo svetimas. Ragino mokytis kankliuoti, esą, išmokti visai lengva. Interesantams norėjo padėti: Visais kanklių reikalais norintiems mielai patarnausiu. Rašyti į “Darbininką” A. Sakui.
Tačiau tų pačių 1934 metų rudenį išvyko iš Kauno į Telšių kunigų seminariją ir su kanklėmis visam laikui atsisveikino.
© 2014 Aleksandras Sakas jun.
2019 m. birželio 26 d., trečiadienis
Šeduikių kaimas XVIII amžiaus antroje pusėje
Mamos gimtinė - Šeduikių kaimas - yra dabartinio Anykščių rajono šiaurės rytų pakraštyje, Svėdasų - Kamajų - Užpalių trikampyje, netoli Duokiškio.
Šeduikių lokacija (maps.lt žemėlapio fragmentas)
Šeduikių kaimas kažkada įsikūrė ten, kur vieškelį iš Duokiškio į Netikiškius (ir toliau link Svėdasų) kirto dabar jau išnykęs kelias iš Mikniūnų į Vilučius. Kaimo gryčios stovėjo abipus antrojo kelio nuo sankryžos į Vilučių pusę.
Šeduikių žemėse telkšojo nedidelis Šeduikių ežeras (dabar - užpelkėjusiais krantais), iš kurio šiaurės pusėn tekėjo ir tebeteka Šeduikių upelis. Prie upelio ant kalvos buvo kaimo kapinaitės (dabar vadinamos Netikiškių kapinaitėmis, nes atsidūrė išsiplėtusių Netikiškių teritorijoje).
Šeduikių ūlyčios medžiai iš Netikiškių pusės žvelgiant. 2014 metų nuotrauka
Šeduikiai, Svėdasų parapijos kaimas, nuo seno priklausė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Užpalių seniūnijai, kurią XVIII amžiaus antroje pusėje valdė kunigaikščiai Oginskiai.
*
1765 metų Užpalių seniūnijos inventoriuje surašyti šeši činšą mokėję Šeduikių gyventojai (vardijant nuo sankryžos link Vilučių): Kazimieras, Jonas ir Stanislovas Šeduikiai, Tamošius Janulionis, Simonas Šeduikis, Simonas Pajėda. Činšo vidurkiu šeduikiečiai pranoko bet kurį kitą Užpalių seniūnijos kaimą. Matyt, ir žemės jie daugiau turėjo (tiksliau - naudojo, nes žemė buvo ne jų, bet Lietuvos didžiojo kunigaikščio nuosavybė).
Žemių plotai 1765 metų inventoriuje nenurodyti. Pagal činšo dydį galima spėti, kad pirmieji trys Šeduikiai ir Janulionis turėjo po porą valakų, Simonas Šeduikis - apie pusantro, o Pajėda - vieną valaką.
Kaimo senbuviai, be abejo, Šeduikiai. Jų pavardė minima nuo pirmųjų puslapių seniausioje iš turimų Svėdasų bažnyčios metrikų knygų. Pavardė rašyta įvairiai - Szydeykis, Szaduykis, Szedeykis. Kaip giminiavosi ketvertas inventoriun įtrauktų Šeduikių, nelengva pasakyti. Apie juos ir jų kaimynus šiek tiek papildomų žinių yra Svėdasų bei Kamajų bažnyčių metrikų knygose.
Kazimieras Šeduikis - gimęs greičiausiai dar XVII amžiaus pabaigoje, Svėdasuose 1718 metais sutuoktas su Ona Žilinska. Nuo 1719 iki 1738 metų Šeduikių kaime gimė juodviejų keturi sūnūs ir trys dukros.
Jonas Šeduikis - kaime buvo ne vienas tokiu vardu ir pavarde. Jau minėtas Kazimieras turėjo sūnų Joną, gimusį 1722 metais. Kitas Jonas Šeduikis - 1726 metais Kamajų bažnyčioje sutuoktas su Margarita Kepalaite iš Kalvių. Jis tarp 1728 ir 1745 metų susilaukė keturių sūnų ir trijų dukrų.
Kažkuris iš šių Jonų 1748 metais vedė Oną Bražiūnaičią. Tai galėjo nutikti tiek vienam, tiek kitam Jonui, jeigu antrasis buvo likęs našliu. Jonas su Ona turėjo du sūnus.
Stanislovas Šeduikis - gimęs 1705 metais. Jo ir Kristinos Sabalytės iš Kalvių jungtuvės Kamajuose - 1729 metais. Šiai porai tarp 1732 iki 1751 metų gimė trys sūnūs ir šešios dukros.
Simonas Šeduikis - aukščiau minėto Kazimiero ir Onos sūnus, gimęs 1719 metais. Jis 1739 metais Kamajuose susituokė su Ona Baltakyčia iš Mikniūnų. Jų vaikai - tarp 1741 ir 1763 metų gimę penki sūnūs ir dvi dukros.
Tamošius Janulionis (Janulis) buvo vedęs Elžbietą Pernavaitę iš Mikniūnų. Jų jungtuvės - 1738 metais Kamajų bažnyčioje. Žinome tris Tamošiaus sūnus. Du krikštyti tuo pačiu Motiejaus vardu, matyt, antrasis Motiejus gimė po pirmojo mirties. Trečiasis sūnus - Simonas, gimęs 1747 metais.
Simonas Pajėda turėjo ne vieną žmoną ir bent tris dukras, o su Kristina (mergautinės pavardės nežinome) - sūnų Joną, gimusį 1768 metais. Simonas vienintelis iš 1765 metais surašytų sulaukė ir kitos Užpalių dvaro inventorizacijos.
*
Mano protėvių Dabregų 1765 metų inventoriuje nėra, gal jų tuo metu Šeduikiuose dar negyventa. Pirmoji žinia apie Dabregas - iš 1772 metų, kai Svėdasų bažnyčioje buvo pakrikštyta Barbora Dabregaitė. Jos tėvai - Kazimieras ir Elžbieta Dabregos iš Šeduikių.
1772 metais gimė pirmoji Šeduikių Dabregaitė (epaveldas.lt, Svėdasų RKB 1702-1796 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 102 vaizdo fragmentas)
Barboros tėvų santuokos nei Svėdasų, nei Kamajų knygose neradau - tuokėsi jie kažkur kitur, galėjo ten kurį laiką pagyventi, todėl nežinome, ar Barbora buvo šių Dabregų pirmasis vaikas. Šeduikiuose jie neužsibuvo, išsikraustė į Kamajų pusę, kur Merkių kaime (dabar jau seniai išnykusiame) Barbora Dabregaitė mirė, sulaukusi vos 12 metų.
Kitas įrašas su Dabregų pavarde - apie Svėdasų bažnyčioje 1775 metų sausį sutuoktus mano proproprosenelius Juozapą Dabregą iš Šeduikių ir Oną Budreikaitę.
*
1789 metų Užpalių seniūnijos inventoriuje - vis dar šeši činšininkai iš Šeduikių: ponas Juozapas Šeduikis, Jokūbas ir Simonas Januliai, Laurynas Rakauskas, Juozapas Dabrega, Simonas Pajėda. Kaimui priklausė 7 valakai apgyventos žemės (grunt osiadly), 7 su puse valako priimtos žemės (grunt przyiemny) ir dar atskirai 162 margai. Metinis činšas buvo skaičiuojamas taip: už valaką apgyventos žemės - 100, už valaką priimtos žemės - 54, už vieną margą atskirame plote - 2 auksinai (zlotai). Beje, buvo pageidaujama, o gal ir reikalaujama, atsiskaityti linais, tuomet labai paklausiais Europos rinkose, už 25 Rygos svarų pundelį (apie 10 kg) skaičiuojant po 8 auksinus.
1789 metų Užpalių seniūnijos inventoriaus fragmentas (šaltinis - Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 525 ap. 8 b. 1350)
Činšas nebuvo vienintelė Užpalių seniūnijos valstiečių prievolė dvarui. “Senu papročiu” reikdavo pristatyti į dvarą natūrinę duoklę - medaus, riešutų, grybų ir kitų gėrybių, iš eilės eiti nakties sargybą, taisyti dvaro pastatus, malūnų užtvankų pylimus, kelius, tiltus… Nežinau, ar Šeduikių činšininkus versdavo dirbti dvaro laukuose, bet “gvoltai” bei talkos, matyt, buvo privalomos. Istorikas Algirdas Baliulis, cituojamas “Lietuvos valsčių” serijos monografijoje “Užpaliai”, rašė:
(…) visi valstiečiai nuo dūmo per metus kartą turėjo važiuoti į pastotę į Rygą, o jeigu kuriais metais nereikėtų važiuoti - turėjo mokėti po 2 talerius. Nuo pastočių buvo atleisti tik vaitai ir ponas Šadeika. (I d. 243 pusl.)
Du taleriai - kiek mažiau už vieną auksiną, todėl nebuvo per didelė kaina už kelionę į Rygą ir atgal, trukdavusią iki 20 dienų.
Inventoriuje ponu, taigi, tikru bajoru, vienintelis įvardintas Juozapas Šeduikis tais metais turėjo tris valakus ir dar 47 margus žemės, Jokūbas ir Simonas Januliai - po valaką ir po 20 margų, Laurynas Rakauskas ir Juozapas Dabrega turėjo po du ir trečdalį valako (ir dar Rakausko - 30, Dabregos - 20 margų), o Simonas Pajėda gyveno ant pusantro valako.
Juozapas Šeduikis. Kodėl iš keturių Šeduikių, turėjusių savo ūkius, 1789 metų inventoriuje teliko vienas, nežinau. Tuo laikotarpiu kaime gyveno bent du Juozapai Šeduikiai. Vienas - vedęs Ievą Budreikaičią, bet ne šis bus buvęs tas ponas Juozapas, o kitas, 1756 metais vedęs Elžbietą Baltuškaičią.
Šiai porai - Juozapui ir Elžbietai Šeduikiams - nuo 1757 iki 1785 metų gimė keturi sūnūs ir trys dukros, tačiau tiktai pagranduko Kiprijono 1785 metų krikšto įraše tėvai pirmą kartą užrašyti kilmingais ponais (GD - Generosus Dominus):
1785 metų kovą Svėdasų bažnyčioje pakrikštytieji (epaveldas.lt, Svėdasų RKB 1702-1796 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 121 vaizdo fragmentas)
Juozapas Šeduikis, sulaukęs tiems laikams gražaus amžiaus, mirė 1807 metais. Metrikų knygoje velionis užrašytas kilminguoju (urodzony), kuris palaidotas ne šiaip kapinėse, o Svėdasų bažnyčioje!
Jokūbas ir Simonas Januliai (Janiuliai, Janulioniai, Janiulioniai) galėjo būti pasidaliję Tamošiaus Janulionio rėžius. Kas žinoma apie juos?
Jokūbas Janulis 1757 metais Kamajų bažnyčioje buvo sutuoktas su Kristina Pernavaite iš Mikniūnų. Juodviems gimė dvi dukros, abi pakrikštytos Marijonos vardu (matyt, pirmoji bus neišgyvenusi) ir sūnus Justinas, krikštytas Kamajuose 1769-aisiais. Jokūbas ir Kristina Januliai, pradėję aštuntą dešimtį, mirė vienas po kito 1804 metais.
Simonas Janulis - 1747 metais gimęs Tamošiaus ir Elžbietos Janulionių sūnus. Simonas 1777 metais vedė Ievą Balčiūnaičią. Tarp 1779 ir 1791 metų pora susilaukė dviejų sūnų ir dukros. Po Simono mirties 1795-aisiais ūkis atiteko vienam jo sūnų - Vincentui.
Laurynas Rakauskas - nevietinis. Tačiau jo ir žmonos Konstancijos vaikai - sūnus ir duktė - gimė Šeduikiuose 1754 ir 1756 metais. 1765 metais Laurynas dar neturėjo savo ūkio (matyt, dirbo samdiniu), o 1789 metais - jau buvo nemažo ūkio galva. Mirė jis 1805 metais, sulaukęs 79-ių.
Juozapas Dabrega, mano proproprosenelis, kaip ir Laurynas Rakauskas, Šeduikiuose buvo naujas žmogus. Juozapui Dabregai (1743-1806) skirtas atskiras straipsnelis.
Simonas Pajėda - kaip minėta, vienintelis iš 1765 metais surašytųjų sulaukė ir šios - 1789 metų - Užpalių dvaro inventorizacijos. Simonas mirė 1804-aisiais, turėdamas 69 metus. Jo ūkį perėmė sūnus Jonas.
*
1793 metais Užpalių seniūniją, duodančią 300 tūkst. auksinų pajamų, paskutinysis Lietuvos ir Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis davė valdyti kunigaikščiui Pranciškui Sapiegai, savo nesantuokiniam sūnui.
Tuo metu kraštą jau visiškai kontroliavo Rusija. Pranciškus Sapiega dalyvavo 1794 metų sukilime prieš rusus, už tai iš jo buvo atimti dvarai. Nors kunigaikštį caras netrukus amnestavo, bet Užpalius dovanojo karaliaus brolėnui Juozapui Poniatovskiui. Šis 1796 metais dvarą pardavė buvusiam valdytojui Pranciškui Sapiegai. Taip Šeduikių kaimas iš valstybinio tapo Sapiegų nuosavybe, o šeduikiečiai - Sapiegų baudžiauninkais. Apie juos - “Šeduikių kaimo žmonės iš 1809 metų inventoriaus“.
© 2015-2017 Aleksandras Sakas
Šeduikių kaimas kažkada įsikūrė ten, kur vieškelį iš Duokiškio į Netikiškius (ir toliau link Svėdasų) kirto dabar jau išnykęs kelias iš Mikniūnų į Vilučius. Kaimo gryčios stovėjo abipus antrojo kelio nuo sankryžos į Vilučių pusę.
Šeduikių žemėse telkšojo nedidelis Šeduikių ežeras (dabar - užpelkėjusiais krantais), iš kurio šiaurės pusėn tekėjo ir tebeteka Šeduikių upelis. Prie upelio ant kalvos buvo kaimo kapinaitės (dabar vadinamos Netikiškių kapinaitėmis, nes atsidūrė išsiplėtusių Netikiškių teritorijoje).
Šeduikiai, Svėdasų parapijos kaimas, nuo seno priklausė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Užpalių seniūnijai, kurią XVIII amžiaus antroje pusėje valdė kunigaikščiai Oginskiai.
*
1765 metų Užpalių seniūnijos inventoriuje surašyti šeši činšą mokėję Šeduikių gyventojai (vardijant nuo sankryžos link Vilučių): Kazimieras, Jonas ir Stanislovas Šeduikiai, Tamošius Janulionis, Simonas Šeduikis, Simonas Pajėda. Činšo vidurkiu šeduikiečiai pranoko bet kurį kitą Užpalių seniūnijos kaimą. Matyt, ir žemės jie daugiau turėjo (tiksliau - naudojo, nes žemė buvo ne jų, bet Lietuvos didžiojo kunigaikščio nuosavybė).
Žemių plotai 1765 metų inventoriuje nenurodyti. Pagal činšo dydį galima spėti, kad pirmieji trys Šeduikiai ir Janulionis turėjo po porą valakų, Simonas Šeduikis - apie pusantro, o Pajėda - vieną valaką.
Kaimo senbuviai, be abejo, Šeduikiai. Jų pavardė minima nuo pirmųjų puslapių seniausioje iš turimų Svėdasų bažnyčios metrikų knygų. Pavardė rašyta įvairiai - Szydeykis, Szaduykis, Szedeykis. Kaip giminiavosi ketvertas inventoriun įtrauktų Šeduikių, nelengva pasakyti. Apie juos ir jų kaimynus šiek tiek papildomų žinių yra Svėdasų bei Kamajų bažnyčių metrikų knygose.
Kazimieras Šeduikis - gimęs greičiausiai dar XVII amžiaus pabaigoje, Svėdasuose 1718 metais sutuoktas su Ona Žilinska. Nuo 1719 iki 1738 metų Šeduikių kaime gimė juodviejų keturi sūnūs ir trys dukros.
Jonas Šeduikis - kaime buvo ne vienas tokiu vardu ir pavarde. Jau minėtas Kazimieras turėjo sūnų Joną, gimusį 1722 metais. Kitas Jonas Šeduikis - 1726 metais Kamajų bažnyčioje sutuoktas su Margarita Kepalaite iš Kalvių. Jis tarp 1728 ir 1745 metų susilaukė keturių sūnų ir trijų dukrų.
Kažkuris iš šių Jonų 1748 metais vedė Oną Bražiūnaičią. Tai galėjo nutikti tiek vienam, tiek kitam Jonui, jeigu antrasis buvo likęs našliu. Jonas su Ona turėjo du sūnus.
Stanislovas Šeduikis - gimęs 1705 metais. Jo ir Kristinos Sabalytės iš Kalvių jungtuvės Kamajuose - 1729 metais. Šiai porai tarp 1732 iki 1751 metų gimė trys sūnūs ir šešios dukros.
Simonas Šeduikis - aukščiau minėto Kazimiero ir Onos sūnus, gimęs 1719 metais. Jis 1739 metais Kamajuose susituokė su Ona Baltakyčia iš Mikniūnų. Jų vaikai - tarp 1741 ir 1763 metų gimę penki sūnūs ir dvi dukros.
Tamošius Janulionis (Janulis) buvo vedęs Elžbietą Pernavaitę iš Mikniūnų. Jų jungtuvės - 1738 metais Kamajų bažnyčioje. Žinome tris Tamošiaus sūnus. Du krikštyti tuo pačiu Motiejaus vardu, matyt, antrasis Motiejus gimė po pirmojo mirties. Trečiasis sūnus - Simonas, gimęs 1747 metais.
Simonas Pajėda turėjo ne vieną žmoną ir bent tris dukras, o su Kristina (mergautinės pavardės nežinome) - sūnų Joną, gimusį 1768 metais. Simonas vienintelis iš 1765 metais surašytų sulaukė ir kitos Užpalių dvaro inventorizacijos.
*
Mano protėvių Dabregų 1765 metų inventoriuje nėra, gal jų tuo metu Šeduikiuose dar negyventa. Pirmoji žinia apie Dabregas - iš 1772 metų, kai Svėdasų bažnyčioje buvo pakrikštyta Barbora Dabregaitė. Jos tėvai - Kazimieras ir Elžbieta Dabregos iš Šeduikių.
Barboros tėvų santuokos nei Svėdasų, nei Kamajų knygose neradau - tuokėsi jie kažkur kitur, galėjo ten kurį laiką pagyventi, todėl nežinome, ar Barbora buvo šių Dabregų pirmasis vaikas. Šeduikiuose jie neužsibuvo, išsikraustė į Kamajų pusę, kur Merkių kaime (dabar jau seniai išnykusiame) Barbora Dabregaitė mirė, sulaukusi vos 12 metų.
Kitas įrašas su Dabregų pavarde - apie Svėdasų bažnyčioje 1775 metų sausį sutuoktus mano proproprosenelius Juozapą Dabregą iš Šeduikių ir Oną Budreikaitę.
*
1789 metų Užpalių seniūnijos inventoriuje - vis dar šeši činšininkai iš Šeduikių: ponas Juozapas Šeduikis, Jokūbas ir Simonas Januliai, Laurynas Rakauskas, Juozapas Dabrega, Simonas Pajėda. Kaimui priklausė 7 valakai apgyventos žemės (grunt osiadly), 7 su puse valako priimtos žemės (grunt przyiemny) ir dar atskirai 162 margai. Metinis činšas buvo skaičiuojamas taip: už valaką apgyventos žemės - 100, už valaką priimtos žemės - 54, už vieną margą atskirame plote - 2 auksinai (zlotai). Beje, buvo pageidaujama, o gal ir reikalaujama, atsiskaityti linais, tuomet labai paklausiais Europos rinkose, už 25 Rygos svarų pundelį (apie 10 kg) skaičiuojant po 8 auksinus.
Činšas nebuvo vienintelė Užpalių seniūnijos valstiečių prievolė dvarui. “Senu papročiu” reikdavo pristatyti į dvarą natūrinę duoklę - medaus, riešutų, grybų ir kitų gėrybių, iš eilės eiti nakties sargybą, taisyti dvaro pastatus, malūnų užtvankų pylimus, kelius, tiltus… Nežinau, ar Šeduikių činšininkus versdavo dirbti dvaro laukuose, bet “gvoltai” bei talkos, matyt, buvo privalomos. Istorikas Algirdas Baliulis, cituojamas “Lietuvos valsčių” serijos monografijoje “Užpaliai”, rašė:
(…) visi valstiečiai nuo dūmo per metus kartą turėjo važiuoti į pastotę į Rygą, o jeigu kuriais metais nereikėtų važiuoti - turėjo mokėti po 2 talerius. Nuo pastočių buvo atleisti tik vaitai ir ponas Šadeika. (I d. 243 pusl.)
Du taleriai - kiek mažiau už vieną auksiną, todėl nebuvo per didelė kaina už kelionę į Rygą ir atgal, trukdavusią iki 20 dienų.
Inventoriuje ponu, taigi, tikru bajoru, vienintelis įvardintas Juozapas Šeduikis tais metais turėjo tris valakus ir dar 47 margus žemės, Jokūbas ir Simonas Januliai - po valaką ir po 20 margų, Laurynas Rakauskas ir Juozapas Dabrega turėjo po du ir trečdalį valako (ir dar Rakausko - 30, Dabregos - 20 margų), o Simonas Pajėda gyveno ant pusantro valako.
Juozapas Šeduikis. Kodėl iš keturių Šeduikių, turėjusių savo ūkius, 1789 metų inventoriuje teliko vienas, nežinau. Tuo laikotarpiu kaime gyveno bent du Juozapai Šeduikiai. Vienas - vedęs Ievą Budreikaičią, bet ne šis bus buvęs tas ponas Juozapas, o kitas, 1756 metais vedęs Elžbietą Baltuškaičią.
Šiai porai - Juozapui ir Elžbietai Šeduikiams - nuo 1757 iki 1785 metų gimė keturi sūnūs ir trys dukros, tačiau tiktai pagranduko Kiprijono 1785 metų krikšto įraše tėvai pirmą kartą užrašyti kilmingais ponais (GD - Generosus Dominus):
Juozapas Šeduikis, sulaukęs tiems laikams gražaus amžiaus, mirė 1807 metais. Metrikų knygoje velionis užrašytas kilminguoju (urodzony), kuris palaidotas ne šiaip kapinėse, o Svėdasų bažnyčioje!
Jokūbas ir Simonas Januliai (Janiuliai, Janulioniai, Janiulioniai) galėjo būti pasidaliję Tamošiaus Janulionio rėžius. Kas žinoma apie juos?
Jokūbas Janulis 1757 metais Kamajų bažnyčioje buvo sutuoktas su Kristina Pernavaite iš Mikniūnų. Juodviems gimė dvi dukros, abi pakrikštytos Marijonos vardu (matyt, pirmoji bus neišgyvenusi) ir sūnus Justinas, krikštytas Kamajuose 1769-aisiais. Jokūbas ir Kristina Januliai, pradėję aštuntą dešimtį, mirė vienas po kito 1804 metais.
Simonas Janulis - 1747 metais gimęs Tamošiaus ir Elžbietos Janulionių sūnus. Simonas 1777 metais vedė Ievą Balčiūnaičią. Tarp 1779 ir 1791 metų pora susilaukė dviejų sūnų ir dukros. Po Simono mirties 1795-aisiais ūkis atiteko vienam jo sūnų - Vincentui.
Laurynas Rakauskas - nevietinis. Tačiau jo ir žmonos Konstancijos vaikai - sūnus ir duktė - gimė Šeduikiuose 1754 ir 1756 metais. 1765 metais Laurynas dar neturėjo savo ūkio (matyt, dirbo samdiniu), o 1789 metais - jau buvo nemažo ūkio galva. Mirė jis 1805 metais, sulaukęs 79-ių.
Juozapas Dabrega, mano proproprosenelis, kaip ir Laurynas Rakauskas, Šeduikiuose buvo naujas žmogus. Juozapui Dabregai (1743-1806) skirtas atskiras straipsnelis.
Simonas Pajėda - kaip minėta, vienintelis iš 1765 metais surašytųjų sulaukė ir šios - 1789 metų - Užpalių dvaro inventorizacijos. Simonas mirė 1804-aisiais, turėdamas 69 metus. Jo ūkį perėmė sūnus Jonas.
*
1793 metais Užpalių seniūniją, duodančią 300 tūkst. auksinų pajamų, paskutinysis Lietuvos ir Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis davė valdyti kunigaikščiui Pranciškui Sapiegai, savo nesantuokiniam sūnui.
Tuo metu kraštą jau visiškai kontroliavo Rusija. Pranciškus Sapiega dalyvavo 1794 metų sukilime prieš rusus, už tai iš jo buvo atimti dvarai. Nors kunigaikštį caras netrukus amnestavo, bet Užpalius dovanojo karaliaus brolėnui Juozapui Poniatovskiui. Šis 1796 metais dvarą pardavė buvusiam valdytojui Pranciškui Sapiegai. Taip Šeduikių kaimas iš valstybinio tapo Sapiegų nuosavybe, o šeduikiečiai - Sapiegų baudžiauninkais. Apie juos - “Šeduikių kaimo žmonės iš 1809 metų inventoriaus“.
© 2015-2017 Aleksandras Sakas
Šeduikių kaimo žmonės iš 1809 metų inventoriaus
1796 metais Pranciškui Sapiegai nusipirkus Užpalių dvarą, Šeduikių kaimas iš valstybinio tapo Sapiegų nuosavybe.
Šeduikiai - dabartinio Anykščių rajono kaimas (maps.lt žemėlapio fragmentas)
XIX amžiaus pradžioje Šeduikių kaimo žemes supo kunigaikščio Sapiegos ir kitų ponų valdos: vakaruose - Netikiškiai, pono Traskausko (Trzaskowski) Juodonys, šiaurėje - Mikniūnai, rytuose -Vilučiai, Čiuriškių užusienis bei pono Gronskio (Groński) Tadauskai. Pietuose už miško buvo ponui Machvicui (Machwitz) priklausę Drobčiūnų kaimo užusieniai.
1809 metų Užpalių dvaro inventoriuje - jau devyni Šeduikių dūmai, mokėję Sapiegoms činšą: bajorų Motiejaus ir Jono Šeduikių, Vincento ir Morkaus Janulionių, Rapolo Narbučio, bajoro Juozapo Šeduikio našlės, Jurgio Dabregos, Andriejaus Paunksnio ir Jono Pajėdos. Kaimas turėjo žemės (ariamos, pievų ir miško) iš viso 14 su puse valako rėžiais ir dar 6 valakus atskirais sklypais, margine žeme vadintais.
Šiame inventoriuje - ne tiktai smulkiausios žinios apie kaimiečiams paskirstytus plotus, bet ir žemėlapis, kur pažymėtas kiekvienas dūmas.
Šeduikių ūlyčia su devyniais dūmais
išilgai kelio iš Mikniūnų į Vilučius. Pro pirmąjį, Motiejaus Šeduikio,
ėjo dar vienas kelias iš Duokiškio į Netikiškius (išlikęs iki šiol).
1809 metų piešinio fragmentas su rašinio autoriaus uždėtais dūmų
šeimininkų vardais (šaltinis - Užpalių dvaro 1809 m. inventorius,
paskelbtas Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos puslapyje)
Per dvidešimt metų, praėjusių nuo paskutinio Užpalių dvaro inventorizavimo, poną Juozapą Šeduikį pakeitė jo našlė ir Motiejus bei Jonas Šeduikiai.
Juozapo Šeduikio našlė (JP Jozefowa Szadeykowa) - Elžbieta Baltuškaitė, Šeduikienė nuo 1756 metų. Iki 1785 metų Elžbieta pagimdė keturis sūnus ir tris dukras. Elžbietos vyrui 1807 metais mirus ir jį už ypatingus (jau pamirštus) nuopelnus Svėdasų bažnyčioje garbingai palaidojus, ūkio ar ūkio dalies vadžios buvo likusios našlės rankose. 1809 metų inventoriuje ponios Šeduikienės grafoje kitu rašalu, taigi, kažkada vėliau, prirašyta - palivarkas.
Motiejus Šeduikis, gimęs 1776 metais - sūnus Juozapo, bet ne to įžymesniojo, o kito. Ūkį Motiejus bus perėmęs po tėvo mirties 1808 metais. Tų pačių metų lapkritį Kamajuose Motiejus Šeduikis vedė Oną Tuskenytę (jungtuvių įraše - Tuskieniczia. vėliau vaikų krikšto įrašuose - Tuskienowna, Tuskowna arba net Taszkowska, o dažniausiai - Tuskiewiczowna). Onos brolis kunigas Motiejus Tuskenis (Maciej Tuskienis/Tuskiewicz) 1830 metais buvo Debeikių. o 1834 metais - Vyžuonų vikaru.
Po jungtuvių Motiejaus socialinis statusas pasikeitė, ir vaikų krikšto registruose jis - jau kilmingasis. Motiejui ir Onai Šeduikiams nuo 1810 iki 1834 metų Šeduikių kaime gimė septyni sūnūs ir penkios dukros (vieno iš sūnų - Juozapo - krikšto mama 1813 metais buvo Elžbieta Dabregaitė - Paunksnienė, šio teksto autoriaus proprosenelio sesuo).
Jonas Šeduikis galėjo būti gimęs apie 1746 metus, tačiau jo tėvų nežinome - toks kūdikis neregistruotas nei Svėdasų, nei Kamajų bažnyčios knygose (šeduikiečiai kartais vaikus krikštydavo Kamajuose). Jei Šeduikių kaime buvo tik vienas panašaus amžiaus Jonas Šeduikis, tai jis vedė tris kartus - Sofiją Merkyčią (1777 metų santuoka), Oną (mergautinės pavardės nežinome) ir Agotą Vaičiulaitę. Turėjo keletą dukrų iš pirmosios ir paskutinės santuokos, o sūnų žinome du - Albertą, gimusį 1791 metais iš antrosios santuokos su Ona, ir Ciprijoną, gimusį 1797 metais iš trečiosios santuokos su Agota. Jonas Šeduikis inventoriuje užrašytas bajoru, bet metrikų knygose nė karto tokiu nevadintas. Ir įrašas apie jo mirtį toks pat, kaip visų paprastų žmonių, tiesiog Jan Szadeyko lat 69 (mirė 1816 metų sausį).
Vincentui ir Martynui Janulioniams (metrikų knygose rašytiems Janulių arba Janiulių pavardėmis) galėjo tekti iš 1789 metų inventoriaus žinomų Jokūbo ir Simono Janulių ūkiai.
Vincentas Janulis (arba Janiulis, Janulionis, Janiulionis, inventoriuje - Wincenty Janulanis), gimęs 1779-aisiais, paveldėjo tėvo Simono ūkį po pastarojo mirties dar 1795 metais, taigi, vos šešiolikos sulaukęs. 1812 metais Svėdasų bažnyčioje jis susituokė su Rozalija Steponavičiūte. Santuokos liudininku buvo kaimynas Andriejus Paunksnis, Juozapo Dabregos žentas.
Vincentas ir Rozalija Januliai turėjo bent trejetą sūnų. Ūkį valdyti šiai porai nesisekė, jį perėmė Mykolas Parcinauskas (prierašas 1809 metų inventoriuje), ir 1833 metais Vincentas su žmona Rozalija ir dviem sūnumis - jau bežemiai žmonės, bajoro Šedukio kumečiai.
Morkus Janulis (inventoriuje - Marek Janulanis) - jo krikšto įrašo neturime, tėvų vardų nežinome. Morkus buvo vedęs Anastaziją Klimaitę, su ja nuo 1803 iki 1822 metų susilaukė šešių dukrų ir dvejų sūnų. Šie Januliai keldavo prašmatnias krikštynas. Gal todėl, kad Anastazija Janulienė galėjo būti iš bajoriškos giminės - jos pirmagimio Juozapo krikštatėviu buvo generosus dominus Juozapas Klimavičius. Dukras Julijoną Marijoną 1805 metais ir Viktoriją 1818 metais į bažnyčią vežė krikštatėviai ir jų asistentų pora (Viktorijos krikštatėviai - kunigas Jonas Punksnevičius ir bajorė Kotryna Misiukevičienė). Sūnaus Kazimiero Faustino 1822 metų krikšto įraše vėl tarsi didikų krikštynose - kūmai su asistentais.
Vėlesniame (1833 metų) inventoriuje Janulių nebėra, nors 1830 metais mirdamas Morkus Janulis paliko ir žmoną, ir tris sūnus (bei dvi dukras). Buvo palaidotas kukliose Šeduikių kapinaitėse. Iš prierašo 1809 metų inventoriuje išeitų, kad šių Janulių ūkis kažkokiu būdu atiteko Juozapui Drūsiui (ne žentui, nes Drūsio žmona - Vanagaitė).
Rapolo Narbučio krikšto įrašo Svėdasų bažnyčios metrikų knygose nėra. Narbučiai Šeduikių kaime pasirodė apie 1781 metus. Rapolas Narbutis pirmą kartą paminėtas 1797 metais kaip kaimyno Jono Pajėdos sūnaus krikštatėvis. Rapolas galėjo perimti Lauryno Rakausko, mirusio 1805 metais, valakų porą. Gali būti, kad Rapolą metrikų raštininkai užrašydavo Roberto vardu, tokiu atveju Rapolas Narbutis - tas pats, kuriam 1813 ir 1816 metais Šeduikiuose žmona Rozalija pagimdė dukrą ir sūnų.
Jonas Pajėda, Simono sūnus, buvo gimęs 1768 metais. Iki 1792 metų vedė Margaritą Urbonavičiūtę. Ūkį perėmė po tėvo Simono mirties 1804 metais. Greitai (1808 metais) netekęs žmonos, Jonas liko su mažais vaikais. Jų išgyvenusių žinome du: vyriausią sūnų Vincentą ir dukrą Elžbietą, vėliau ištekėjusią už Balčiūno.
Antroji Jono Pajėdos žmona - Agota Kazickaitė. Su Agota Jonas susilaukė dar dvejų sūnų ir trijų dukrų. (Dukros Uršulės 1812 metais ir kitąmet sūnaus Liudviko krikštamote buvo Elžbieta Dabregaitė - Paunksnienė, artimiausia Pajėdų kaimynė ir šio straipsnelio autoriaus proprosenelio sesuo). Jonui Pajėdai 1819 metais mirus, dabar jo našlė Agota liko su būriu mažų vaikų. Ūkis atiteko Jono sūnui iš pirmosios santuokos - Vincentui Pajėdai. 1833 metų inventoriuje matome Vincentą su savo šeima ir pamotėle Agota bei penkiais netikrais savo broliais ir seserimis.
Andriejus Paunksnis - iš Radžionių į Šeduikius atėjęs užkuriu 1806 metais, kai vedė jaunutę ką tik mirusio Juozapo Dabregos dukrą Elžbietą. Juozapo Dabregos rėžinė žemė buvo padalinta žentui Andriejui Paunksniui ir giminaičiui (pusbroliui?) Jurgiui Dabregai (marginę žemę jiedu naudojo bendrai).
Šeduikiuose gimė Paunksnių vaikai: duktė, pakrikštyta puošniu Simforozos vardu, sūnus Karolis, duktė Angelė… Paunksnių vaikai metrikų knygose užrašyti jau sulenkintomis pavardėmis, pirmoji - Panksniewicz, kiti du - Pankiewicz. Tuo metu Svėdasuose kunigavęs Jonas, krikštijęs ne vieną Dabregiuką, taip pat rašomas tai Panksnevičiumi, tai Pankevičiumi (matyt, buvo Paunksniu, tad gal Elžbietos vyro giminaitis?). Apie 1815 metus Andriejus Paunksnis su šeima grįžo į savo gimtuosius Radžionis, o jo valdytą dalį perėmė Juozapas Dabrega jaunesnysis.
Jurgis Dabrega - išeivis iš Mikniūnų, gimęs ten 1754 metais. Vėlokai vedęs, su žmona Agota Saladžiūte susilaukė būrio vaikų. Nuo 1799 iki 1812 metų gimė septyni, visi - Šeduikiuose. Išauginti vaikų Jurgis Dabrega nespėjo - 62 metų būdamas, 1816-tų vasario 28-tą mirė ir anų laikų papročiu tą pačią dieną buvo palaidotas vietos kapinėse. Jo ūkis atiteko vyriausiam septyniolikmečiui sūnui Jonui.
*
Paskutinis Užpalių dvaro, taigi, ir Šeduikių kaimo, savininkas Eustachijus Kajetonas Sapiega dalyvavo 1831 metų sukilime. Po sukilimo caro valdžia dvarą nusavino. Šeduikių kaimas vėl, kaip ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, virto valstybiniu.
© 2016-2017 Aleksandras Sakas
XIX amžiaus pradžioje Šeduikių kaimo žemes supo kunigaikščio Sapiegos ir kitų ponų valdos: vakaruose - Netikiškiai, pono Traskausko (Trzaskowski) Juodonys, šiaurėje - Mikniūnai, rytuose -Vilučiai, Čiuriškių užusienis bei pono Gronskio (Groński) Tadauskai. Pietuose už miško buvo ponui Machvicui (Machwitz) priklausę Drobčiūnų kaimo užusieniai.
1809 metų Užpalių dvaro inventoriuje - jau devyni Šeduikių dūmai, mokėję Sapiegoms činšą: bajorų Motiejaus ir Jono Šeduikių, Vincento ir Morkaus Janulionių, Rapolo Narbučio, bajoro Juozapo Šeduikio našlės, Jurgio Dabregos, Andriejaus Paunksnio ir Jono Pajėdos. Kaimas turėjo žemės (ariamos, pievų ir miško) iš viso 14 su puse valako rėžiais ir dar 6 valakus atskirais sklypais, margine žeme vadintais.
Šiame inventoriuje - ne tiktai smulkiausios žinios apie kaimiečiams paskirstytus plotus, bet ir žemėlapis, kur pažymėtas kiekvienas dūmas.
Per dvidešimt metų, praėjusių nuo paskutinio Užpalių dvaro inventorizavimo, poną Juozapą Šeduikį pakeitė jo našlė ir Motiejus bei Jonas Šeduikiai.
Juozapo Šeduikio našlė (JP Jozefowa Szadeykowa) - Elžbieta Baltuškaitė, Šeduikienė nuo 1756 metų. Iki 1785 metų Elžbieta pagimdė keturis sūnus ir tris dukras. Elžbietos vyrui 1807 metais mirus ir jį už ypatingus (jau pamirštus) nuopelnus Svėdasų bažnyčioje garbingai palaidojus, ūkio ar ūkio dalies vadžios buvo likusios našlės rankose. 1809 metų inventoriuje ponios Šeduikienės grafoje kitu rašalu, taigi, kažkada vėliau, prirašyta - palivarkas.
Motiejus Šeduikis, gimęs 1776 metais - sūnus Juozapo, bet ne to įžymesniojo, o kito. Ūkį Motiejus bus perėmęs po tėvo mirties 1808 metais. Tų pačių metų lapkritį Kamajuose Motiejus Šeduikis vedė Oną Tuskenytę (jungtuvių įraše - Tuskieniczia. vėliau vaikų krikšto įrašuose - Tuskienowna, Tuskowna arba net Taszkowska, o dažniausiai - Tuskiewiczowna). Onos brolis kunigas Motiejus Tuskenis (Maciej Tuskienis/Tuskiewicz) 1830 metais buvo Debeikių. o 1834 metais - Vyžuonų vikaru.
Po jungtuvių Motiejaus socialinis statusas pasikeitė, ir vaikų krikšto registruose jis - jau kilmingasis. Motiejui ir Onai Šeduikiams nuo 1810 iki 1834 metų Šeduikių kaime gimė septyni sūnūs ir penkios dukros (vieno iš sūnų - Juozapo - krikšto mama 1813 metais buvo Elžbieta Dabregaitė - Paunksnienė, šio teksto autoriaus proprosenelio sesuo).
Jonas Šeduikis galėjo būti gimęs apie 1746 metus, tačiau jo tėvų nežinome - toks kūdikis neregistruotas nei Svėdasų, nei Kamajų bažnyčios knygose (šeduikiečiai kartais vaikus krikštydavo Kamajuose). Jei Šeduikių kaime buvo tik vienas panašaus amžiaus Jonas Šeduikis, tai jis vedė tris kartus - Sofiją Merkyčią (1777 metų santuoka), Oną (mergautinės pavardės nežinome) ir Agotą Vaičiulaitę. Turėjo keletą dukrų iš pirmosios ir paskutinės santuokos, o sūnų žinome du - Albertą, gimusį 1791 metais iš antrosios santuokos su Ona, ir Ciprijoną, gimusį 1797 metais iš trečiosios santuokos su Agota. Jonas Šeduikis inventoriuje užrašytas bajoru, bet metrikų knygose nė karto tokiu nevadintas. Ir įrašas apie jo mirtį toks pat, kaip visų paprastų žmonių, tiesiog Jan Szadeyko lat 69 (mirė 1816 metų sausį).
Vincentui ir Martynui Janulioniams (metrikų knygose rašytiems Janulių arba Janiulių pavardėmis) galėjo tekti iš 1789 metų inventoriaus žinomų Jokūbo ir Simono Janulių ūkiai.
Vincentas Janulis (arba Janiulis, Janulionis, Janiulionis, inventoriuje - Wincenty Janulanis), gimęs 1779-aisiais, paveldėjo tėvo Simono ūkį po pastarojo mirties dar 1795 metais, taigi, vos šešiolikos sulaukęs. 1812 metais Svėdasų bažnyčioje jis susituokė su Rozalija Steponavičiūte. Santuokos liudininku buvo kaimynas Andriejus Paunksnis, Juozapo Dabregos žentas.
Vincentas ir Rozalija Januliai turėjo bent trejetą sūnų. Ūkį valdyti šiai porai nesisekė, jį perėmė Mykolas Parcinauskas (prierašas 1809 metų inventoriuje), ir 1833 metais Vincentas su žmona Rozalija ir dviem sūnumis - jau bežemiai žmonės, bajoro Šedukio kumečiai.
Morkus Janulis (inventoriuje - Marek Janulanis) - jo krikšto įrašo neturime, tėvų vardų nežinome. Morkus buvo vedęs Anastaziją Klimaitę, su ja nuo 1803 iki 1822 metų susilaukė šešių dukrų ir dvejų sūnų. Šie Januliai keldavo prašmatnias krikštynas. Gal todėl, kad Anastazija Janulienė galėjo būti iš bajoriškos giminės - jos pirmagimio Juozapo krikštatėviu buvo generosus dominus Juozapas Klimavičius. Dukras Julijoną Marijoną 1805 metais ir Viktoriją 1818 metais į bažnyčią vežė krikštatėviai ir jų asistentų pora (Viktorijos krikštatėviai - kunigas Jonas Punksnevičius ir bajorė Kotryna Misiukevičienė). Sūnaus Kazimiero Faustino 1822 metų krikšto įraše vėl tarsi didikų krikštynose - kūmai su asistentais.
Vėlesniame (1833 metų) inventoriuje Janulių nebėra, nors 1830 metais mirdamas Morkus Janulis paliko ir žmoną, ir tris sūnus (bei dvi dukras). Buvo palaidotas kukliose Šeduikių kapinaitėse. Iš prierašo 1809 metų inventoriuje išeitų, kad šių Janulių ūkis kažkokiu būdu atiteko Juozapui Drūsiui (ne žentui, nes Drūsio žmona - Vanagaitė).
Rapolo Narbučio krikšto įrašo Svėdasų bažnyčios metrikų knygose nėra. Narbučiai Šeduikių kaime pasirodė apie 1781 metus. Rapolas Narbutis pirmą kartą paminėtas 1797 metais kaip kaimyno Jono Pajėdos sūnaus krikštatėvis. Rapolas galėjo perimti Lauryno Rakausko, mirusio 1805 metais, valakų porą. Gali būti, kad Rapolą metrikų raštininkai užrašydavo Roberto vardu, tokiu atveju Rapolas Narbutis - tas pats, kuriam 1813 ir 1816 metais Šeduikiuose žmona Rozalija pagimdė dukrą ir sūnų.
Jonas Pajėda, Simono sūnus, buvo gimęs 1768 metais. Iki 1792 metų vedė Margaritą Urbonavičiūtę. Ūkį perėmė po tėvo Simono mirties 1804 metais. Greitai (1808 metais) netekęs žmonos, Jonas liko su mažais vaikais. Jų išgyvenusių žinome du: vyriausią sūnų Vincentą ir dukrą Elžbietą, vėliau ištekėjusią už Balčiūno.
Antroji Jono Pajėdos žmona - Agota Kazickaitė. Su Agota Jonas susilaukė dar dvejų sūnų ir trijų dukrų. (Dukros Uršulės 1812 metais ir kitąmet sūnaus Liudviko krikštamote buvo Elžbieta Dabregaitė - Paunksnienė, artimiausia Pajėdų kaimynė ir šio straipsnelio autoriaus proprosenelio sesuo). Jonui Pajėdai 1819 metais mirus, dabar jo našlė Agota liko su būriu mažų vaikų. Ūkis atiteko Jono sūnui iš pirmosios santuokos - Vincentui Pajėdai. 1833 metų inventoriuje matome Vincentą su savo šeima ir pamotėle Agota bei penkiais netikrais savo broliais ir seserimis.
Andriejus Paunksnis - iš Radžionių į Šeduikius atėjęs užkuriu 1806 metais, kai vedė jaunutę ką tik mirusio Juozapo Dabregos dukrą Elžbietą. Juozapo Dabregos rėžinė žemė buvo padalinta žentui Andriejui Paunksniui ir giminaičiui (pusbroliui?) Jurgiui Dabregai (marginę žemę jiedu naudojo bendrai).
Šeduikiuose gimė Paunksnių vaikai: duktė, pakrikštyta puošniu Simforozos vardu, sūnus Karolis, duktė Angelė… Paunksnių vaikai metrikų knygose užrašyti jau sulenkintomis pavardėmis, pirmoji - Panksniewicz, kiti du - Pankiewicz. Tuo metu Svėdasuose kunigavęs Jonas, krikštijęs ne vieną Dabregiuką, taip pat rašomas tai Panksnevičiumi, tai Pankevičiumi (matyt, buvo Paunksniu, tad gal Elžbietos vyro giminaitis?). Apie 1815 metus Andriejus Paunksnis su šeima grįžo į savo gimtuosius Radžionis, o jo valdytą dalį perėmė Juozapas Dabrega jaunesnysis.
Jurgis Dabrega - išeivis iš Mikniūnų, gimęs ten 1754 metais. Vėlokai vedęs, su žmona Agota Saladžiūte susilaukė būrio vaikų. Nuo 1799 iki 1812 metų gimė septyni, visi - Šeduikiuose. Išauginti vaikų Jurgis Dabrega nespėjo - 62 metų būdamas, 1816-tų vasario 28-tą mirė ir anų laikų papročiu tą pačią dieną buvo palaidotas vietos kapinėse. Jo ūkis atiteko vyriausiam septyniolikmečiui sūnui Jonui.
*
Paskutinis Užpalių dvaro, taigi, ir Šeduikių kaimo, savininkas Eustachijus Kajetonas Sapiega dalyvavo 1831 metų sukilime. Po sukilimo caro valdžia dvarą nusavino. Šeduikių kaimas vėl, kaip ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, virto valstybiniu.
© 2016-2017 Aleksandras Sakas
Šeduikių kaimo žmonės iš 1833 metų inventoriaus
Trečiasis tekstas Šeduikių kaimo praeities tema. Du pirmieji - “Šeduikių kaimas XVIII amžiaus antroje pusėje” ir “Šeduikių kaimo žmonės iš 1809 metų inventoriaus“.
1831 metais atsitiko tai, kas žmonėms turėjo sukelti daug nerimo - sukilimas ir choleros epidemija. Užpalių dvaro, kuriam priklausė Svėdasų parapijos Šeduikių kaimas, savininkai Sapiegos aktyviai dalyvavo sukilime, tačiau kažin, kiek jų valstiečių ėjo kovon. Šeduikiuose gyveno kaimui vardą davę bajorai Šeduikiai, gal kas iš jų ir prisidėjo prie sukilėlių.
Svėdasų bažnyčios mirties metrikų knygose 1831 metais įrašytas tik vienas sukilėlis - bajoras Jonas Kaminskis iš Svėdasų miestelio, Stanislovo ir Viktorijos Kaminskių 30 metų sūnus. Jis žuvo prie Utenos 1831 m. balandžio 7 d. ir buvo palaidotas Utenos kapinėse. Suprantama, sukilime galvas padėjusių svėdasiškių galėjo būti ir daugiau.
Cholera, 1831 metų vasarą ir rugsėjį mirties dalgiu šienavusi daugelį Svėdasų parapijos kaimų, Šeduikius tiktai grybštelėjo. Nuo jos 1831 m. liepos 27 d. mirė vaikas, trijų metų Simonas, Mykolo Parcinausko ir Uršulės Dabregaitės sūnus. Jį palaidojo Šeduikių kaimo kapinaitėse. Laimei, daugiau epidemijos aukų šiame kaime nebuvo.
Po sukilimo caro valdžia iš Sapiegų Užpalių dvarą atėmė. Pasak istoriko Adolfo Šapokos, konfiskuotų dvarų valstiečių būklė žymiai pagerėjo, nes valdžia tų dvarų žemę išdalino žemdirbiams, tereikalaudama mokėti palyginti mažą činšą. Tačiau Užpalių dvaras kaip administracinis ir ūkinis vienetas liko, o dvaro kaimų valstiečiai ne tik mokėjo činšą, bet turėjo ir kitų prievolių.
1833 metais Užpalių dvaras ir jo valdos, tarp jų ir Šeduikių kaimas, buvo inventorizuoti. Inventorius rašytas rusiškai. Ūkiai vadinami nebe dūmais, o kiemais, ir kiemų šeimininkai suskirstyti į tris kategorijas: огульники (ieškau lietuviško termino), тяглые (činšą mokėję valstiečiai) ir кутники (kampininkai).
Inventoriuje užregistruoti Mikėnų vaitystės Šeduikių kaimo 10 kiemų su 78 gyventojais (41 vyriška ir 37 moteriškos “sielos”). Bendras naudmenų (ariamos žemės, pievų ir miško) plotas - 15 su puse valakų.
Septynių kiemų šeimininkai - valstiečiai Vincentas Pajėda, Juozapas Dabrega, Jonas Dabrega, Juozapas Drūsis, Mykolas Parcinauskas, Rapolas Urbonavičius, Juozapas Paršiukas. Jiems uždėtas metinis činšas - vidutiniškai 33 sidabro rubliai (mažiausiai mokėjo Juozapas Dabrega - 27 rub. 92 kap., Rapolas Urbonavičius daugiausia - 38 rub. 15 kap.). Negana to, kiekvienas tų septynių kiemų turėjo prievolių dvarui: 2 dienos per savaitę lažo, 6 gvoltai per metus, 1 padvada (arklys su vežimu) kartą metuose į Rygą - prievolė, kuri trukdavo iki 20 dienų. Trobesių būklė: trijų kiemų - gera, trijų - vidutinė, vieno (Juozapo Paršiuko) - bloga. Darbinių gyvulių visi kiemai turėjo po 2 arklius ir nuo 2 iki 4 jaučių, taigi, skurstančių nebuvo, tačiau karvių laikė tik po vieną.
Aštuntojo kiemo šeimininkas - bajoras Šeduikis (vardas nenurodytas) - buvo огульник. Šio kiemo žmonių bei naminių gyvulių ir prievolių grafos tuščios, šeimynos sąrašo nėra. Žemės valdė ne daugiau kaip kaimynai (1 valaką ir 26 su trupučiu margų), bet metinį činšą mokėjo gerokai didesnį - net 53 sidabro rublius ir 46 su puse kapeikos. Vietoje trobesių būklės įvertinimo - pastaba “Сiя пустошъ причислена къ оброчнымъ статямъ“. Išversti nelengva, prasmė maždaug tokia - ši dykvietė? priskirta nuomos mokesčių straipsniams (viena iš termino оброк reikšmių - valstybinės žemės nuomos mokestis).
Likę du kiemai - kampininkų Vincento Janulionio, anksčiau turėjusio savo ūkį, ir Jokūbo Buroko. Jie činšo nemokėjo, lažo ir kitų prievolių dvarui neturėjo. Jų nė trobesių būklė nevertinta, tačiau šeimų nariai surašyti.
Ir šiek tiek apie kiekvieną ta tvarka, kaip jie surašyti inventoriuje (regis, ne bet kaip, o iš pietų einant ūlyčia link Mikniūnų):
Vincentas Pajėda - Jono Pajėdos sūnus iš pirmosios santuokos, gimęs 1792 metais. Buvo penkiolikos, kai mirė jo mama. Tėvas vedė antrą kartą. Po tėvo mirties perėmęs ūkį, gyveno su pamote ir broliais bei seserimis iš antrosios tėvo santuokos. Vedė kaimyno Jurgio dukrą Karoliną Dabregaitę. Mirė 1844 metais “nuo blužnies”, liko žmona Karolina, sūnūs Rapolas ir Zigmantas bei dvi ar trys dukros.
Juozapas Dabrega, Juozapo sūnus - šio teksto autoriaus proprosenelis, jam skirtas atskiras straipsnelis.
Užpalių dvaro 1833 metų inventoriaus fragmentas (šaltinis - Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 525, ap. 8, b. 172)
Jonas Dabrega, Jurgio sūnus - mūsų Juozapo Dabregos kažkurios eilės pusbrolis, gimęs 1799 metais. Jo žmona - Elžbieta Vigėlytė. Šiai porai iki 1833 metų gimė keturios dukros ir du sūnūs. Jonas Dabrega mirė Šeduikiuose 1874 metais jau našlaudamas, liko sūnus Justinas ir dukros Agota, Rozalija, Apolonija.
Juozapas Drūsis - Agotos Vanagaitės vyras, kuriam kažkaip atiteko Martyno ir Anastazijos Janulių ūkis. Šių Janulių dukra Barbora buvo ištekėjusi už našlio Drūsio, bet ne Juozapo, o Jono. Jonui ir Barborai Drūsiams 1832 metų birželį gimė dukra, tačiau kitąmet sudarytame inventoriuje neberandame nei šių Drūsių, nei ankstesnių šeimininkų Janulių. Jų vietoje - Juozapas ir Agota Drūsiai su vaikeliu ir giminaičiu Kazimieru, samdantys darbininką, dvi mergas ir piemenę.
Mykolas Parcinauskas - apie 1822 metus vedęs Uršulę Dabregaitę, minėto Jono Dabregos seserį. Pats Mykolas, ko gero, tik po santuokos atsirado Šeduikiuose. Mykolas ir Uršulė Parcinauskai iki 1833 metų susilaukė penkių vaikų, bet inventoriuje likusios tik trys jų dukros (sūnus Simonas, kaip rašyta aukščiau, mirė per choleros epidemiją). Parcinauskai buvo perėmę Vincento ir Rozalijos Janulių ūkį, o pastarieji su dviem sūnumis 1833 metais inventorizuoti kampininkais. Uršulė Parcinauskienė mirė 1845 metais Šeduikiuose. Našlys Mykolas po kiek laiko iš Šeduikių išsikėlė į dabar sunkiai identifikuojamas Voveriškes (ar Voverynę, kažkur prie Juodonių) ir ten baigė gyvenimą 1870 metais. Galėjo būti antrąkart vedęs, nes jo vaikų sąraše yra vienu sūnumi daugiau, negu velionės žmonos Uršulės. Be to, Mykolą palaidojo ne Šeduikiuose šalia Uršulės, o Juodonių kapinėse.
Rapolas Urbonavičius - Urbonavičiai Šeduikiuose pasirodė po kaimyno Jono Pajėdos pirmosios santuokos su Urbonavičiūte, tai buvo dar iki 1792 metų. Kada čia apsigyveno Rapolas Urbonavičius, nežinome, kaip ir jo santuokos su Karolina Vanagaite vietos ir metų. Vaikų šie Urbonavičiai turėjo ne mažiau penkių, bet ne visi buvo gimę Šeduikiuose.
Rapolas ir Karolina Urbonavičiai yra šio teksto autoriaus protėviai, kaip ir jų kaimynai Juozapas ir Domicelė Dabregos. Tačiau nuo 1833 metų daug vandens turėjo nutekėti, kol šių Dabregų anūko Juozapo ir Urbonavičių proanūkės Veronikos santuoka sujungė dvi gimines į vieną medį (Urbonavičiai turėjo dukrą Elžbietą, 1846 metais ištekėjusią už Aleksandro Antanėlio; Antanėliai turėjo dukrą Anelę, 1883 metais ištekėjusią už Jono Vaškelio; Vaškeliai turėjo dukrą Veroniką, 1900 metais ištekėjusią už Juozapo Dabregos, šie Dabregos - autoriaus seneliai).
Juozapas Paršiukas su žmona Darata Kilaite 1833 metais augino du vaikus. Jų šeimynai priklausė ir jaunesni Juozapo broliai Stanislovas ir Antanas. Vėliau Paršiukai Šeduikiuose susilaukė dar trijų dukrų ir 1847 metais gimusio sūnaus Jurgio.
Bajoras Šeduikis - inventoriuje nei vardas, nei amžius nenurodytas. Tai galėjo būti:
Motiejus Šeduikis, Juozapo sūnus, gimęs 1776 metais, per žmoną Oną susigiminiavęs su kilminga Tuskenių (Tuskų, Tuskevičių) gimine, pats bajoru užrašytas 1809 metų Užpalių dvaro inventoriuje ir vaikų gimimo metrikuose, o vaikų jis su Ona nuo 1810 iki 1834 metų susilaukė net dvylikos (Motiejus Šeduikis mirė 1849 metais, palikęs žmoną Oną ir septynis vaikus: Juozapą, Zigmantą, Aleksandrą, Jurgį, Eufroziną, Karoliną ir Anelę);
arba Jokimas, Motiejaus Šeduikio jaunesnysis brolis, gimęs 1790 metais, vedęs Rozaliją iš tų pačių bajorų Tuskenių, turėjęs Šeduikiuose iki 1833 metų gimusius du sūnus ir dukrą (paskui kurį laiką gyvenęs Daukuose - Kupiškio pusėje, kur gimė dar du vaikai, o kai 1845 metais Rozalija Šeduikienė mirė Šeduikių kaime, tai po jos liko vyras Jokimas, vaikai Stanislovas, Silvestras, Anastazija, Barbora, Karolina);
arba Albertas Šeduikis, Jono sūnus, gimęs 1791 metais, 1810 metų santuokoje su Rozalija Baleišyte Šeduikių kaime susilaukęs keturių sūnų ir keturių dukrų (dauguma bus neišgyvenę - kai Alberto našlė Rozalija mirė Juodonyse 1841 metais, gyvas buvo tik sūnus Anupras)…
Apie kampininku virtusį Vincentą Janulį (Janulionį) - straipsnelyje “Šeduikių kaimo žmonės iš 1809 metų inventoriaus“.
Kitas kampininkas Jokūbas Burokas buvo 1813 metais vedęs Kotryną Paršiukaitę, kuri iki 1830 metų pagimdė jam du sūnus ir dvi dukras. Tiesa, knygose dar yra mįslinga žinia apie Šeduikiuose 1812 metais Jokūbui ir Kotrynai Burokams (bet ar tiems patiems?) gimusį sūnų Antaną. 1833 metų inventoriuje Burokų vaikų užrašyti tiktai Martynas ir Anastazija, o kiti, gyvi ar mirę, jau buvo palikę tėvo namus.
*
Gyventojų Šeduikių kaime buvo daugiau, negu surašyta inventoriuje. Iš metrikų knygų žinome dar ne vieną šeimą su Šeduikiuose iki 1833 metų gimusiais vaikais, kaip antai:
Mykolas Abelinskas ir Veronika Pauliukaitė su 1831 ir 1832 metų gimimo dukra ir sūnumi (šie Abelinskai 1833 metų inventoriuje - jau gretimo Netikiškių kaimo gyventojai, Juozapo Merkio darbininkai);
Juozapas Janulis ir Rozalija Čečytė bei trys jų vaikai, gimę nuo 1826 iki 1830 metų;
Rapolas Merkys, su Ona Paršiukaite nuo 1823 iki 1830 metų susilaukęs dukros ir trijų sūnų, o su Ona Griškaite - dar vienos dukros 1832 metais;
Juozapas Paršiukas (kitas nei inventoriuje) ir Rozalija Grumbinaitė, turėję keturis iki 1833 metų gimusius vaikus;
Justinas Urbonavičius ir jo žmona Rozalija Masiulytė, apie 1817 metus su dviem dukrom persikėlę iš Radžionių į Šeduikius ir čia užgyvenę dar bent penkis vaikus…
*
Vėlesniame Užpalių dvaro inventoriuje, sudarytame 1847 metais, Šeduikių kaimo jau nėra - Užpalių dvarui Šeduikiai nebepriklausė.
© 2016, 2019 Aleksandras Sakas
Priedas
Šeduikių kaimo šeimynų sąrašai iš 1833 metų Užpalių dvaro inventoriaus (kas skliaustuose - autoriaus pridėta):
Vincentas Pajėda 41, žmona Karolina (Dabregaitė) 27, sūnus Rapolas 6, duktė Juozapota 4, motina Agota (pamotė Agota Kazickaitė - Pajėdienė) 52, broliai Konstantas 24, Liudvikas 17, seserys Uršulė 15, Apolonija 14, Veronika 12, darbininkas Petras Mikšys (amžius nenurodytas).
Juozapas Dabrega 41, žmona Domicelė (Merkytė) 37, sūnūs Aleksandras 18, Antanas 12, Rapolas 15 (gal 5?), dukterys Karolina 16, Veronika 10, Julijona 6.
Jonas Dabrega 33, žmona Elžbieta (Vigėlytė) 28, sūnus Justinas 11, dukterys Domicelė 12, Rozalija 6, Apolonija 1, motina Agota 60, broliai Motiejus 23, Konstantas 26, jo žmona Rozalija (Vanagaitė) 23, sūnus Petras (gimimo metrikų knygoje Simonas) 2, darbininkas Juozapas Mikšys 40.
Juozapas Drūsis 29, žmona Agota (Vanagaitė) 28, duktė Rozalija 1, giminaitis Kazimieras Drisis (Drūsis?) 26, darbininkas Antanas Sakalnikas 20, mergos Elžbieta Mikučionytė 20, Uršulė Vanagaitė 13, piemenė Agota Bankauskaitė 13.
Mykolas Parcinauskas 28, žmona Uršulė (Dabregaitė) 33, dukterys Viktorija 10, Elžbieta 5, Agota 2, brolis Dominykas 18, darbininkas Mykolas Vagelis (Vigėlis?) 30, jo žmona Viktorija 30, sūnūs Kiprijonas 6, Julijonas 4, Juozapas 1, duktė Anastazija 1, merga Ona Gančeraitė 14.
Rapolas Urbonavičius 42, žmona Karolina (Vanagaitė) 40, sūnūs Anupras 21, Kiprijonas 11, dukterys Elžbieta 17, Eufrozinija 5, brolis Liudvikas 34, darbininkas Motiejus Vilutis 40, jo žmona Barbora 30, sūnus Dionyzas 3.
Juozapas Paršiukas 31, žmona Darata (Kilaitė) 28, sūnus Alfonsas 2, duktė Juozapota 5, broliai Stanislovas 23, Antanas 21, darbininkai Juozapas Urbonavičius 12, Mykolas Žukauskas 8, merga Skolastika Tarkutė 15.
Bajoras Šeduikis (nei vardas, nei amžius nenurodytas, šeimynos sąrašo nėra).
Vincentas Janulionis 53, žmona Rozalija (Steponavičiūtė) 40, sūnūs Jurgis 15, Kiprijonas 13.
Jokūbas Burokas 50, žmona Kotryna (Paršiukaitė) 30, sūnus Martynas 15, duktė Anastazija 6.
1831 metais atsitiko tai, kas žmonėms turėjo sukelti daug nerimo - sukilimas ir choleros epidemija. Užpalių dvaro, kuriam priklausė Svėdasų parapijos Šeduikių kaimas, savininkai Sapiegos aktyviai dalyvavo sukilime, tačiau kažin, kiek jų valstiečių ėjo kovon. Šeduikiuose gyveno kaimui vardą davę bajorai Šeduikiai, gal kas iš jų ir prisidėjo prie sukilėlių.
Svėdasų bažnyčios mirties metrikų knygose 1831 metais įrašytas tik vienas sukilėlis - bajoras Jonas Kaminskis iš Svėdasų miestelio, Stanislovo ir Viktorijos Kaminskių 30 metų sūnus. Jis žuvo prie Utenos 1831 m. balandžio 7 d. ir buvo palaidotas Utenos kapinėse. Suprantama, sukilime galvas padėjusių svėdasiškių galėjo būti ir daugiau.
Cholera, 1831 metų vasarą ir rugsėjį mirties dalgiu šienavusi daugelį Svėdasų parapijos kaimų, Šeduikius tiktai grybštelėjo. Nuo jos 1831 m. liepos 27 d. mirė vaikas, trijų metų Simonas, Mykolo Parcinausko ir Uršulės Dabregaitės sūnus. Jį palaidojo Šeduikių kaimo kapinaitėse. Laimei, daugiau epidemijos aukų šiame kaime nebuvo.
Po sukilimo caro valdžia iš Sapiegų Užpalių dvarą atėmė. Pasak istoriko Adolfo Šapokos, konfiskuotų dvarų valstiečių būklė žymiai pagerėjo, nes valdžia tų dvarų žemę išdalino žemdirbiams, tereikalaudama mokėti palyginti mažą činšą. Tačiau Užpalių dvaras kaip administracinis ir ūkinis vienetas liko, o dvaro kaimų valstiečiai ne tik mokėjo činšą, bet turėjo ir kitų prievolių.
1833 metais Užpalių dvaras ir jo valdos, tarp jų ir Šeduikių kaimas, buvo inventorizuoti. Inventorius rašytas rusiškai. Ūkiai vadinami nebe dūmais, o kiemais, ir kiemų šeimininkai suskirstyti į tris kategorijas: огульники (ieškau lietuviško termino), тяглые (činšą mokėję valstiečiai) ir кутники (kampininkai).
Inventoriuje užregistruoti Mikėnų vaitystės Šeduikių kaimo 10 kiemų su 78 gyventojais (41 vyriška ir 37 moteriškos “sielos”). Bendras naudmenų (ariamos žemės, pievų ir miško) plotas - 15 su puse valakų.
Septynių kiemų šeimininkai - valstiečiai Vincentas Pajėda, Juozapas Dabrega, Jonas Dabrega, Juozapas Drūsis, Mykolas Parcinauskas, Rapolas Urbonavičius, Juozapas Paršiukas. Jiems uždėtas metinis činšas - vidutiniškai 33 sidabro rubliai (mažiausiai mokėjo Juozapas Dabrega - 27 rub. 92 kap., Rapolas Urbonavičius daugiausia - 38 rub. 15 kap.). Negana to, kiekvienas tų septynių kiemų turėjo prievolių dvarui: 2 dienos per savaitę lažo, 6 gvoltai per metus, 1 padvada (arklys su vežimu) kartą metuose į Rygą - prievolė, kuri trukdavo iki 20 dienų. Trobesių būklė: trijų kiemų - gera, trijų - vidutinė, vieno (Juozapo Paršiuko) - bloga. Darbinių gyvulių visi kiemai turėjo po 2 arklius ir nuo 2 iki 4 jaučių, taigi, skurstančių nebuvo, tačiau karvių laikė tik po vieną.
Aštuntojo kiemo šeimininkas - bajoras Šeduikis (vardas nenurodytas) - buvo огульник. Šio kiemo žmonių bei naminių gyvulių ir prievolių grafos tuščios, šeimynos sąrašo nėra. Žemės valdė ne daugiau kaip kaimynai (1 valaką ir 26 su trupučiu margų), bet metinį činšą mokėjo gerokai didesnį - net 53 sidabro rublius ir 46 su puse kapeikos. Vietoje trobesių būklės įvertinimo - pastaba “Сiя пустошъ причислена къ оброчнымъ статямъ“. Išversti nelengva, prasmė maždaug tokia - ši dykvietė? priskirta nuomos mokesčių straipsniams (viena iš termino оброк reikšmių - valstybinės žemės nuomos mokestis).
Likę du kiemai - kampininkų Vincento Janulionio, anksčiau turėjusio savo ūkį, ir Jokūbo Buroko. Jie činšo nemokėjo, lažo ir kitų prievolių dvarui neturėjo. Jų nė trobesių būklė nevertinta, tačiau šeimų nariai surašyti.
Ir šiek tiek apie kiekvieną ta tvarka, kaip jie surašyti inventoriuje (regis, ne bet kaip, o iš pietų einant ūlyčia link Mikniūnų):
Vincentas Pajėda - Jono Pajėdos sūnus iš pirmosios santuokos, gimęs 1792 metais. Buvo penkiolikos, kai mirė jo mama. Tėvas vedė antrą kartą. Po tėvo mirties perėmęs ūkį, gyveno su pamote ir broliais bei seserimis iš antrosios tėvo santuokos. Vedė kaimyno Jurgio dukrą Karoliną Dabregaitę. Mirė 1844 metais “nuo blužnies”, liko žmona Karolina, sūnūs Rapolas ir Zigmantas bei dvi ar trys dukros.
Juozapas Dabrega, Juozapo sūnus - šio teksto autoriaus proprosenelis, jam skirtas atskiras straipsnelis.
Jonas Dabrega, Jurgio sūnus - mūsų Juozapo Dabregos kažkurios eilės pusbrolis, gimęs 1799 metais. Jo žmona - Elžbieta Vigėlytė. Šiai porai iki 1833 metų gimė keturios dukros ir du sūnūs. Jonas Dabrega mirė Šeduikiuose 1874 metais jau našlaudamas, liko sūnus Justinas ir dukros Agota, Rozalija, Apolonija.
Juozapas Drūsis - Agotos Vanagaitės vyras, kuriam kažkaip atiteko Martyno ir Anastazijos Janulių ūkis. Šių Janulių dukra Barbora buvo ištekėjusi už našlio Drūsio, bet ne Juozapo, o Jono. Jonui ir Barborai Drūsiams 1832 metų birželį gimė dukra, tačiau kitąmet sudarytame inventoriuje neberandame nei šių Drūsių, nei ankstesnių šeimininkų Janulių. Jų vietoje - Juozapas ir Agota Drūsiai su vaikeliu ir giminaičiu Kazimieru, samdantys darbininką, dvi mergas ir piemenę.
Mykolas Parcinauskas - apie 1822 metus vedęs Uršulę Dabregaitę, minėto Jono Dabregos seserį. Pats Mykolas, ko gero, tik po santuokos atsirado Šeduikiuose. Mykolas ir Uršulė Parcinauskai iki 1833 metų susilaukė penkių vaikų, bet inventoriuje likusios tik trys jų dukros (sūnus Simonas, kaip rašyta aukščiau, mirė per choleros epidemiją). Parcinauskai buvo perėmę Vincento ir Rozalijos Janulių ūkį, o pastarieji su dviem sūnumis 1833 metais inventorizuoti kampininkais. Uršulė Parcinauskienė mirė 1845 metais Šeduikiuose. Našlys Mykolas po kiek laiko iš Šeduikių išsikėlė į dabar sunkiai identifikuojamas Voveriškes (ar Voverynę, kažkur prie Juodonių) ir ten baigė gyvenimą 1870 metais. Galėjo būti antrąkart vedęs, nes jo vaikų sąraše yra vienu sūnumi daugiau, negu velionės žmonos Uršulės. Be to, Mykolą palaidojo ne Šeduikiuose šalia Uršulės, o Juodonių kapinėse.
Rapolas Urbonavičius - Urbonavičiai Šeduikiuose pasirodė po kaimyno Jono Pajėdos pirmosios santuokos su Urbonavičiūte, tai buvo dar iki 1792 metų. Kada čia apsigyveno Rapolas Urbonavičius, nežinome, kaip ir jo santuokos su Karolina Vanagaite vietos ir metų. Vaikų šie Urbonavičiai turėjo ne mažiau penkių, bet ne visi buvo gimę Šeduikiuose.
Rapolas ir Karolina Urbonavičiai yra šio teksto autoriaus protėviai, kaip ir jų kaimynai Juozapas ir Domicelė Dabregos. Tačiau nuo 1833 metų daug vandens turėjo nutekėti, kol šių Dabregų anūko Juozapo ir Urbonavičių proanūkės Veronikos santuoka sujungė dvi gimines į vieną medį (Urbonavičiai turėjo dukrą Elžbietą, 1846 metais ištekėjusią už Aleksandro Antanėlio; Antanėliai turėjo dukrą Anelę, 1883 metais ištekėjusią už Jono Vaškelio; Vaškeliai turėjo dukrą Veroniką, 1900 metais ištekėjusią už Juozapo Dabregos, šie Dabregos - autoriaus seneliai).
Juozapas Paršiukas su žmona Darata Kilaite 1833 metais augino du vaikus. Jų šeimynai priklausė ir jaunesni Juozapo broliai Stanislovas ir Antanas. Vėliau Paršiukai Šeduikiuose susilaukė dar trijų dukrų ir 1847 metais gimusio sūnaus Jurgio.
Bajoras Šeduikis - inventoriuje nei vardas, nei amžius nenurodytas. Tai galėjo būti:
Motiejus Šeduikis, Juozapo sūnus, gimęs 1776 metais, per žmoną Oną susigiminiavęs su kilminga Tuskenių (Tuskų, Tuskevičių) gimine, pats bajoru užrašytas 1809 metų Užpalių dvaro inventoriuje ir vaikų gimimo metrikuose, o vaikų jis su Ona nuo 1810 iki 1834 metų susilaukė net dvylikos (Motiejus Šeduikis mirė 1849 metais, palikęs žmoną Oną ir septynis vaikus: Juozapą, Zigmantą, Aleksandrą, Jurgį, Eufroziną, Karoliną ir Anelę);
arba Jokimas, Motiejaus Šeduikio jaunesnysis brolis, gimęs 1790 metais, vedęs Rozaliją iš tų pačių bajorų Tuskenių, turėjęs Šeduikiuose iki 1833 metų gimusius du sūnus ir dukrą (paskui kurį laiką gyvenęs Daukuose - Kupiškio pusėje, kur gimė dar du vaikai, o kai 1845 metais Rozalija Šeduikienė mirė Šeduikių kaime, tai po jos liko vyras Jokimas, vaikai Stanislovas, Silvestras, Anastazija, Barbora, Karolina);
arba Albertas Šeduikis, Jono sūnus, gimęs 1791 metais, 1810 metų santuokoje su Rozalija Baleišyte Šeduikių kaime susilaukęs keturių sūnų ir keturių dukrų (dauguma bus neišgyvenę - kai Alberto našlė Rozalija mirė Juodonyse 1841 metais, gyvas buvo tik sūnus Anupras)…
Apie kampininku virtusį Vincentą Janulį (Janulionį) - straipsnelyje “Šeduikių kaimo žmonės iš 1809 metų inventoriaus“.
Kitas kampininkas Jokūbas Burokas buvo 1813 metais vedęs Kotryną Paršiukaitę, kuri iki 1830 metų pagimdė jam du sūnus ir dvi dukras. Tiesa, knygose dar yra mįslinga žinia apie Šeduikiuose 1812 metais Jokūbui ir Kotrynai Burokams (bet ar tiems patiems?) gimusį sūnų Antaną. 1833 metų inventoriuje Burokų vaikų užrašyti tiktai Martynas ir Anastazija, o kiti, gyvi ar mirę, jau buvo palikę tėvo namus.
*
Gyventojų Šeduikių kaime buvo daugiau, negu surašyta inventoriuje. Iš metrikų knygų žinome dar ne vieną šeimą su Šeduikiuose iki 1833 metų gimusiais vaikais, kaip antai:
Mykolas Abelinskas ir Veronika Pauliukaitė su 1831 ir 1832 metų gimimo dukra ir sūnumi (šie Abelinskai 1833 metų inventoriuje - jau gretimo Netikiškių kaimo gyventojai, Juozapo Merkio darbininkai);
Juozapas Janulis ir Rozalija Čečytė bei trys jų vaikai, gimę nuo 1826 iki 1830 metų;
Rapolas Merkys, su Ona Paršiukaite nuo 1823 iki 1830 metų susilaukęs dukros ir trijų sūnų, o su Ona Griškaite - dar vienos dukros 1832 metais;
Juozapas Paršiukas (kitas nei inventoriuje) ir Rozalija Grumbinaitė, turėję keturis iki 1833 metų gimusius vaikus;
Justinas Urbonavičius ir jo žmona Rozalija Masiulytė, apie 1817 metus su dviem dukrom persikėlę iš Radžionių į Šeduikius ir čia užgyvenę dar bent penkis vaikus…
*
Vėlesniame Užpalių dvaro inventoriuje, sudarytame 1847 metais, Šeduikių kaimo jau nėra - Užpalių dvarui Šeduikiai nebepriklausė.
© 2016, 2019 Aleksandras Sakas
Priedas
Šeduikių kaimo šeimynų sąrašai iš 1833 metų Užpalių dvaro inventoriaus (kas skliaustuose - autoriaus pridėta):
Vincentas Pajėda 41, žmona Karolina (Dabregaitė) 27, sūnus Rapolas 6, duktė Juozapota 4, motina Agota (pamotė Agota Kazickaitė - Pajėdienė) 52, broliai Konstantas 24, Liudvikas 17, seserys Uršulė 15, Apolonija 14, Veronika 12, darbininkas Petras Mikšys (amžius nenurodytas).
Juozapas Dabrega 41, žmona Domicelė (Merkytė) 37, sūnūs Aleksandras 18, Antanas 12, Rapolas 15 (gal 5?), dukterys Karolina 16, Veronika 10, Julijona 6.
Jonas Dabrega 33, žmona Elžbieta (Vigėlytė) 28, sūnus Justinas 11, dukterys Domicelė 12, Rozalija 6, Apolonija 1, motina Agota 60, broliai Motiejus 23, Konstantas 26, jo žmona Rozalija (Vanagaitė) 23, sūnus Petras (gimimo metrikų knygoje Simonas) 2, darbininkas Juozapas Mikšys 40.
Juozapas Drūsis 29, žmona Agota (Vanagaitė) 28, duktė Rozalija 1, giminaitis Kazimieras Drisis (Drūsis?) 26, darbininkas Antanas Sakalnikas 20, mergos Elžbieta Mikučionytė 20, Uršulė Vanagaitė 13, piemenė Agota Bankauskaitė 13.
Mykolas Parcinauskas 28, žmona Uršulė (Dabregaitė) 33, dukterys Viktorija 10, Elžbieta 5, Agota 2, brolis Dominykas 18, darbininkas Mykolas Vagelis (Vigėlis?) 30, jo žmona Viktorija 30, sūnūs Kiprijonas 6, Julijonas 4, Juozapas 1, duktė Anastazija 1, merga Ona Gančeraitė 14.
Rapolas Urbonavičius 42, žmona Karolina (Vanagaitė) 40, sūnūs Anupras 21, Kiprijonas 11, dukterys Elžbieta 17, Eufrozinija 5, brolis Liudvikas 34, darbininkas Motiejus Vilutis 40, jo žmona Barbora 30, sūnus Dionyzas 3.
Juozapas Paršiukas 31, žmona Darata (Kilaitė) 28, sūnus Alfonsas 2, duktė Juozapota 5, broliai Stanislovas 23, Antanas 21, darbininkai Juozapas Urbonavičius 12, Mykolas Žukauskas 8, merga Skolastika Tarkutė 15.
Bajoras Šeduikis (nei vardas, nei amžius nenurodytas, šeimynos sąrašo nėra).
Vincentas Janulionis 53, žmona Rozalija (Steponavičiūtė) 40, sūnūs Jurgis 15, Kiprijonas 13.
Jokūbas Burokas 50, žmona Kotryna (Paršiukaitė) 30, sūnus Martynas 15, duktė Anastazija 6.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
-
Mano prosenelis (senelio Juozapo Dabregos tėvas) Aleksandras Dabrega gimė 1817 metų balandį Svėdasų parapijos Šeduikių kaime . Buvo pirmagim... -
Išliko keliolika mano tėvo Aleksandro Sako (1908-1998) kadaise gautų arba pirktų atvirukų, taip pat nuotraukų su Lietuvos vietovių vaizdais... -
1937 metais mano mama Elena Dobregaitė baigė gimnaziją Rokiškyje ir tais pačiais metais įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą medici...