Ieškoti šiame dienoraštyje

2017 m. rugpjūčio 28 d., pirmadienis

Lietuvos jūrų karininkas Ričardas Nakas

Ričardo Nako - ateitininko, Lietuvos jūrų karininko, antinacinės ir antisovietinės rezistencijos dalyvio - gimimo šimtmečiui

Ričardas Bernardas Nakas gimė 1916 m. liepos 31 d. Latvijoje, Mintaujoje (dab. Jelgava), vargonininko šeimoje. Nuo 1927 metų mokėsi Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje, dalyvavo tautininkų valdžios uždraustoje moksleivių ateitininkų veikloje.

Tuo metu nepaklusę draudimui moksleiviai šalinti iš gimnazijų, o jų vadovai baudžiami (pavyzdžiui, profesorius Pranas Dovydaitis 1932 metais pusantro mėnesio kalintas), tačiau ateitininkai būrėsi ir toliau dirbo už mokyklų sienų. Išvykos, ekskursijos buvo mėgstamas ir sykiu mažiau rizikingas jų veiklos būdas.

Prof. Prano Dovydaičio leisto žurnalo “Gamtos Draugas” organizuojamų ekskursijų metu Lietuvos mokyklų ateitininkai plaukdavo laivu iš Kauno iki Klaipėdos ir prie jūros praleisdavo keletą dienų. Ričardas Nakas buvo 1933 metų tokios kelionės dalyviu. Tąmet moksleiviai klausėsi paskaitų, dalyvavo intelektualiuose pokalbiuose su savo vadovais prof. Pranu Dovydaičiu, kunigu ir poetu Kazimieru Žitkumi, filosofijos daktaru ir katalikiškos darbininkijos organizatoriumi Kazimieru Ambrozaičiu, aplankė Mažosios Lietuvos patriarchą Martyną Jankų.


Kauno moksleiviai ateitininkai su savo vadovu prof. Pranu Dovydaičiu per “Gamtos draugo” ekskursiją ant Šventosios uosto pietinio molo galo 1933 m. liepos 9 d. Ričardas Nakas - dešinėje žemėliau, ant akmenų. Profesorius - sėdinčiųjų centre, jo eilėje trečias iš kairės - Jonas Mockūnas, išsaugojęs šią nuotrauką. Tarp stovinčiųjų dešinėje - Pranas Rinkevičius (tamsiu kostiumu). Fotografas - moksleivis Leonas Dainys.

Šią 1933 metų ekskursiją, kuri baigėsi Plungėje, trys draugai ateitininkai - Ričardas Nakas, Leonas Dainys, Jonas Mockūnas - pratęsė pėsčiomis per Žemaitiją iki pat Kauno. Pakeliui Luokėje, 1933 metų liepos 17 dieną, vietos klebonas jiems pranešė liūdną žinią, sukrėtusią visą Lietuvą…
1935 m. baigęs gimnaziją, Ričardas Nakas studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultete. 1936 m. buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę. 1937 m. baigė Karo mokyklą, pėstininkų jaunesniojo leitenanto laipsniu paleistas į atsargą.

1937 m. pabaigoje Lietuvos Krašto apsaugos ministerija paskelbė konkursą norintiems studijuoti Prancūzijos karinio laivyno mokyklose. Ričardas Nakas, kaip geriausiai išlaikęs atrankos egzaminus (prancūzų kalba, istorija, geografija, matematika, mechanika, fizika), 1938 m. vasarą su Krašto apsaugos ministerijos stipendija buvo pasiųstas į jūrų karo mokyklą Ecole Navale Breste, Prancūzijoje.


Ričardas Nakas Breste su Ecole Navale aspiranto uniforma, 1938 - 1939 metai.

Antrajam pasauliniam karui prasidėjus, Ričardas Nakas grįžo į Lietuvą. 1940 m. vasario 16 d. jam buvo suteiktas jaunesniojo jūrų leitenanto laipsnis ir jis pradėjo navigacijos karininko tarnybą mokomajame karo laive „Prezidentas Smetona“ Šventosios uoste.


“Prezidento Smetonos” įgula, laivui bazuojantis Šventosios uoste, 1939 - 1940 metai. Centre stovi trys karininkai. Dešinysis jų - jaunesnysis jūrų leitenantas Ričardas Nakas.

Ričardas Nakas laisvai kalbėjo prancūziškai, gerai mokėjo anglų, rusų kalbas. Ėmėsi tvarkyti lietuviškąją jūreivystės terminiją, kurios naujai jūrinei valstybei verkiant reikėjo. Nuveikė nemažai, tačiau savo jūreivystės terminų žodyno išleisti nespėjo - dvi tironiškų režimų valstybės pradėjo Europos “teritorinius pertvarkymus”, atnešusius jų pačių ir niekuo dėtoms kaimyninėms tautoms daugybę nelaimių. Ričardo Nako darbą -pirmąjį lietuviškų jūrinių terminų žodyną “Jūriniai įvardai” - papildė ir 1992 m. išleido buriuotojas Bronys Stundžia.

1940 m. liepą, sovietiniams okupantams išformuojant karo laivo (jau pervadinto “Pirmūno” vardu) įgulą, trys karininkai - kapitonas leitenantas Povilas Labanauskas, leitenantas Vytautas Kuizinas ir jaunesnysis leitenantas Ričardas Nakas - nepakluso okupacinės vadovybės įsakymui evakuotis į krantą, nedidele burine jachta prasmuko iš saugomo uosto į jūrą ir pasiekė Klaipėdą, čia buvo vokiečių internuoti.

Vokiečiams užėmus Lietuvą, Ričardas Nakas grįžo į tėvynę (dr. G. Surgailio knygoje “Lietuvos karinis laivynas 1935 - 1940″ parašyta - emigravo į Švediją; tikimės, kad vėlesniuose leidimuose klaida bus ištaisyta). Kaune įsijungė į antinacinę rezistenciją, buvo Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) narys.

1942 m. vedė našlę Ireną Racevičiūtę - Darčkienę. 1943 m. rugpjūčio pradžioje gestapas Naką su kitais šešiais LLKS spaudos leidėjais (Vladu Bakūnu, Kaziu Brazausku, Jonu Grudzinsku, Stepu Malinausku, Vladu Ramanausku ir Zigmu Zubriu) suėmė. Kalino Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Įkalčių nesurinkęs, gestapas Ričardą Naką po pusmečio paleido (ne visiems taip pasisekė - kai kurie pateko į Dachau mirties stovyklą).


Nacių kaliniai Kauno sunkiųjų darbų kalėjime 1943 m. lapkričio 7 d. (šimtąją kalinimo dieną). Iš kairės pirmoje eilėje: dr. Vladas Ramanauskas, kap. Daukša, Ramonaitis, inž. Jonas Grudzinskas, antroje eilėje: Ričardas Nakas, Vladas Bakūnas, Kazys Brazauskas. Kopija iš Čikagoje 1983 m. išleistos knygos “Laisvės besiekiant“, atsiųsta Ričardo Nako sūnaus Algimanto.

Artėjant antrai sovietų okupacijai, Nakas su nėščia žmona ir kūdikiu sūnumi traukėsi iš Lietuvos, bet dėl žmonos būklės turėjo grįžti. Prisidengęs žmonos pirmojo vyro Darčkaus pavarde, įsidarbino Kauno meteorologijos stotyje.

Nuo 1944 m. birželio buvo Lietuvos laisvės armijos (LLA) narys. Platino antisovietinę literatūrą, gamino antspaudus ir štampus fiktyviems dokumentams, kuriais aprūpindavo besislapstančius bendražygius. 1945 m. sausį sovietinis saugumas Ričardą Naką - Darčkų susekė ir suėmė.

Po žiaurių tardymų Ričardą Naką 1945 m. rugpiūtį karinis tribunolas nuteisė už antitarybinę veiklą dešimčiai metų. Kalėjo Vorkutlage, paskui Minlage (Komių ATSR). Kartu su juo kentę žmonės pasakojo, kad ir nelaisvėje Ričardas Nakas išliko Lietuvos patriotu, dalyvavo lagerių sukilimuose.

Irena Nakienė su vaikais Algimantu ir Audrone tremties išvengė, palikusi namus ir ilgai slapstydamasi pas mielaširdingus žmones.

Ričardas Nakas po dešimties kalinimo metų laisvės neatgavo - liko tremtyje toje pačioje Komijoje, Kožvos gyvenvietėje.

Per bado, šalčio ir sekinančio darbo lageryje metus buvo visiškai praradęs sveikatą, sužalotu veidu, pažeistais kalbos padargais. Toks Ričardas Nakas 1958 m. grįžo į Lietuvą. Buvo apgyvendintas Akmenės invalidų namuose. Jam tebuvo vos šiek tiek virš keturiasdešimties…

Žuvo 1963 m. sausio 27 d. tamsoje partrenktas sunkvežimio. Buvo palaidotas Akmenėje.

Ričardo Nako kapas - Akmenės kapinių senosios dalies šiaurės rytų kampe. Autoriaus 2018 metų nuotrauka. 

Lietuvos Prezidento 2018 m. liepos 3 d. dekretu Ričardas Bernardas Nakas (po mirties) apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi.

Artimųjų pageidavimu 2019 m. birželį Ričardo Nako palaikai su karine pagarba buvo perlaidoti Kauno Panemunės kapinėse.

© 2016-2019 Aleksandras Sakas

Šaltiniai:

1. Gintautas Surgailis, Lietuvos karinis laivynas 1935 - 1940, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Vilnius, 2003.

2. Lietuvos kariuomenės karininkai 1918 - 1958, V tomas, Vilnius, 2005.

2017 m. rugpjūčio 24 d., ketvirtadienis

Veronika Vaškelytė - Dabregienė


Veronika Dabregienė - mano močiutė, mamos mama.

Veronikos tėvai - Jonas Vaškelis ir Anelė Antanėlytė - tuokėsi 1883 metų sausį Vyžuonų bažnyčioje. Veronikos mamai, našlei su trimis dukromis, tai buvo antroji santuoka.

Močiutė Veronika gimė 1884 m. gegužės 21 d. Vyžuonų parapijos Vilkabrukių kaime. Su krikštynomis, gal dėl pavasario darbų, šiek tiek uždelsta - pakrikštyta po savaitės Vyžuonų bažnyčioje.

Apie 1890 metus Vaškeliai persikėlė į Šeduikius, Svėdasų parapijos kaimą, kur buvo prabėgusi Veronikos mamos jaunystė ir kur laukė viena likusi Veronikos močiutė Elžbieta Antanėlienė.

1900 metų vasarį Veroniką, nė šešiolikos neturėjusią, išleido už gerokai vyresnio vyro. Į Vaškelių namus užkuriu atėjo kaimynas Juozapas Dabrega (mano senelis).

Onutė Vitonienė po daugelio metų sakė Juozapą atėjus "ant tos pačios Dabregų žemės", kitaip tariant, su savo žeme. Buvo jos nemažai - virš 20 ha.

Ištekėjusi labai jauna, Veronika gimdė vaikus vieną po kito bemaž kasmet, išskyrus tą tarpą, kai vyras Juozapas 1904 metais buvo paimtas caro kariuomenėn japonų mušti (kautynėse sudalyvauti jam neteko - kol nuvežė prie Ramiojo vandenyno, karas baigėsi). Veronika gimdė 11 kartų, pagimdė 13 vaikų (dukart dvynukus), kurių išgyveno aštuoni (Emilija, Jonas, Uršulė, Jurgis, Ona, Pranutė, Elena, Marytė).

Labiau nei visi karai Veroniką ir kitus šeduikiečius palietė prieš pat pirmąjį pasaulinį karą, 1913 metais, kaimą sudeginęs žaibo sukeltas gaisras. Ši nelaimė paskatino Šeduikių ūkininkus greičiau skirstytis į vienkiemius - "trobos vis reikės statyt, ar sodžiuj, ar vienkiemyj" ("Lietuvos žinios", 1913 m. rugpjūčio 1 d.).

Veronika Vaškelytė - Dabregienė Šeduikiuose prie savo namų.

Naujoje didelėje sodyboje Dabregos gyveno iki gyvenimo pabaigos. Duonos ir darbo netrūko, kaip ir graudžių išsiskyrimo ašarų...Vieną po kitos tekino dukras, Emiliją - į gretimus Tadauskus, Uršulę toliau, Dusetų pusėn - į Davainius. Jurgiui išpirko šipkortę į Argentiną, ir 1930 metais jis visam laikui atsisveikino su gimtine ir mylimais tėveliais, broliu ir seserimis. Elena jau nuo 1929 metų į namus begrįždavo atostogoms iš mokslų.

 Po Juozapo Dabregos mirties (1936 metais) Šeduikius paliko už vyrų išleistos dukros Pranutė, Onutė. Ūkį perėmė sūnus Jonas, iš Juodonių atitekėjo marti Onutė, ir dar dukra Marytė nebuvo išskridusi iš namų. Galėjo pasidžiaugti anūkais, atlankančiais močiutę iš Tadauskų ar Davainių, ir čia pat bėginėjančia Jono Elyte...

Veronika Dabregienė mirė 1940 metais, nesulaukusi nė šešiasdešimties. Palaidota prie vyro Duokiškio kapinėse, gražioje vietoje tarp Uosinto ir Bedugnio ežerų.

Juozapo ir Veronikos Dabregų kapas Duokiškyje. 2012 metų nuotrauka.

© 2013 - 2019 Aleksandras Sakas 

Priedas - metrikų duomenys:  

1884 m. gegužės 28 d. Vyžuonų bažnyčioje vikaro kun. M. Švėgždos pakrikštytas kūdikis vardu Veronika, valst. Jono ir Anelės iš Antanavičių Vaškelių duktė, gimusi šių metų gegužės 21 Vyžuonų valsčiaus Vilkabrukių kaime. Krikštatėviais buvo valst. Alfonsas Vaškelis su mergina Ona Putrimaite. (Vyžuonų RKB atitinkamų metų gimimo metrikų knygos įrašo Nr, 58 kopija, gauta iš Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2019.03.12) 

1900 m. vasario 20 d. Svėdasų bažnyčioje vikaras kun. Vincentas Velžys, triskart paskelbęs vasario mėnesio 6, 13 ir 20 dienomis, sutuokė Alotų valsčiaus valstietį Juozapą Dobregą, 29 metų viengungį, su Alotų valsčiaus valstiete Veronika Vaškelyte, 17 metų mergina, abu iš Svėdasų parapijos Šeduikių kaimo, valstiečių teisėtų sutuoktinių Aleksandro ir Rozalijos, gimusios Repšyte, Dobregų sūnų su valstiečių teisėtų sutuoktinių Jono ir Anelės, gimusios Antanėlyte, Vaškelių dukterimi, dalyvaujant liudininkams Petrui Pernavui, Antanui Pajėdai ir kitiems. (epaveldas.lt, Svėdasų RKB 1898-1920 m. santuokos metrikų knyga, 39 v.)

2017 m. rugpjūčio 20 d., sekmadienis

Alfonsas Čerapas (1924-1983)

Kai likimus režisavo svetimi… Taip pavadintą šį tekstą Akmenės rajono laikraštis “Vienybė” su Leopoldo Rozgos pristatymu paskelbė 2017 metų rugpjūčio 23 (Juodojo kaspino) dieną.


Alfonsas Čerapas gimė Paeglesių kaime (netoli Ventos gyvenvietės Akmenės raj.), Jono ir Barboros Čerapų šeimoje. Šeimoje augo du vaikai: Benedikta (g. 1912.05.12) ir Alfonsas (g. 1924.02.16).

1928 metais motina Čerapienė išvažiavo į Ameriką. Benedikta Čerapaitė, išmokusi siuvėjos amato, jau gyveno savarankiškai. Tėvui 1931 metais mirus, Alfonsas kurį laiką gyveno Papilėje tetos Mortos Sakienės globoje. Jos pačios buvo gausi šeimyna, todėl savo giminaitį įtaisė į Gruzdžių vaikų namus. Ten Alfonsas baigė 6 klases ir vaikų namų lėšomis buvo pasiųstas mokytis į Šiaulių amatų mokyklą. Karo pradžioje amatų mokykla buvo perkelta į Panevėžį. 1942 metais Alfonsas baigė mokyklą, įsigijo staliaus specialybę.

Vokiečių okupacinės valdžios įsakymu visi amatų mokyklos absolventai buvo šaukiami į reicho darbo batalionus. Taip Alfonsas atsidūrė Vokietijoje, kur statė gynybinius įtvirtinimus netoli Štetino (dab. Ščecinas, Lenkija) ir kitur. Batalionui dirbant prie Bremeno, ten atvykusio Lietuvos kariškio 1943 metų vasarą buvo įkalbėtas stoti į lietuvių policijos mokomąjį batalioną.

1943 m. rudenį vokiečių okupacinė valdžia suorganizavo paradą Kaune, jame dalyvavo ir Alfonsas dar su darbo bataliono uniforma. Kaune prabuvęs savaitę, gavo mėnesį atostogų, jas praleido savuose vaikų namuose, perkeltuose iš Gruzdžių į Pavenčius. Po atostogų parado dalyviai susirinko Kaune ir buvo nuvežti į Vokietiją, Kioslino miestą (dab. Košalinas, Lenkija), kur dislokavosi lietuvių policijos mokomasis batalionas “Lietuva”. Alfonsas buvo skyriaus vadu, dėvėjo lauko žandarmerijos uniformą, nešiojo ginkluotę - automatą, pistoletą.

1944 metų pradžioje visas lietuvių policijos mokomasis batalionas buvo permestas į Lietuvą - į Ukmergę, paskui į Prienus. Tų metų vasarą batalionas dalyvavo operacijose prieš partizanus Panevėžio, Vilniaus ir Trakų apskrityse. Antroji kuopa, kurioje tarnavo Alfonsas Čerapas, pasižymėjo, nukovusi 6 partizanus (vėliau Alfonsas NKVD tardytojams tvirtino tose kautynėse nedalyvavęs - saugojęs geležinkelio tiltą).

Batalionas 1944 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais Latvijoje prie Dvinsko (dab. Daugpilis) statė aerodromą. Kaudamasis su puolančia sovietų kariuomene, traukėsi iki Rygos. 1944 m. gale Alfonso batalionas per Liepojos uostą buvo evakuotas į Dancigą (dab. Gdanskas) ir po mėnesio performuotas. Lietuvius išskirstė į vienos vokiečių policijos divizijos padalinius. Ši divizija nuo 1944 m. gruodžio iki 1945 m. vasario kovojo su Jugoslavijos partizanais, o vėliau buvo perkelta į Berlyno gynybą Gubino miesto rajone.

1945 m. balandžio gale Alfonso dalinys pateko į apsupimą ir po mūšio buvo paimtas į rusų nelaisvę. Iki 1945 m. rugsėjo Alfonsas buvo Gleivico (dab. Glivicė) ir Katovicų lageriuose, po to išvežtas prie Uralo - į filtracinį lagerį Viršutinėje Intoje (Komių ATSR - dab. Komija). Iš lagerio buvo paleistas gana greitai - 1946 metų balandį. Dar kiek užtruko, kad anglies šachtoje užsidirbtų pinigų grįžimui į Lietuvą.

1946 m. rudenį Alfonsas Čerapas parvažiavo į tėvynę, šįkart - į Papilę. Iš giminaičių čia buvo tik teta Morta. Įsidarbino Papilės pieninėje. Susipažino su Janina Zenkulyte, vedė ją 1949 m. Tų metų gruodžio 8 d. susilaukė sūnaus Alfredo.

1950 m. rugpjūčio 10 d. Papilėje. Alfonso Čerapo nuotraukoje nėra. Iš dešinės: jo sūnus Alfredas vežimėlyje, žmona Janina, pusbrolio Vaclovo Sako dukros Birutė ir Audronė, tetos Mortos vyras Domininkas Sakas. Knašų archyvo nuotrauka.
 
1951 metais Čerapai persikėlė į Akmenę, kur Alfonsas įsidarbino rajkoopsąjungos sandėlininku. 1951 m. rugsėjo 14 d. Alfonsas Čerapas buvo suimtas. Suimti ir dar du Alfonso karo metų tarnybos draugai Kostas Šukys bei Petras Kiaunė. Visi trys laikyti Šiaulių kalėjime. 1951 metų Kalėdų dieną Alfonsas Čerapas karinio tribunolo nuteistas pagal RTFSR BK 58 str. I a dalį (”tėvynės išdavimas”) 25 metams laisvės atėmimo. Išvežtas į Sverdlovsko srities Tavdos lagerius Vakarų Sibire.

Netrukus (1952.01.13) gimė antrasis Alfonso sūnus Henrikas. Žmona Janina - gal ne visai savo noru - vyro kalinio išsižadėjo ir vėliau ištekėjo už kito. Sūnus Henrikas gyveno su močiute Marija Zenkuliene, o vėliau buvo atiduotas į Viekšnių internatą.

Henrikas Čerapas, “Gelžkelis Papilėje”, 1999 m., drobė, aliejus (penki.lt).
 
1954 m. Alfonsas parašė malonės prašymą Vorošilovui, tuometiniam nominaliam TSRS vadovui. 1955 m. karo tribunolas sumažino bausmę iki 10 metų.

Sugrįžęs iš lagerio (1958 m. jau buvo Lietuvoje) įsidarbino kolūkyje statybininkų brigadoje, netrukus tapo brigadininku. Išgyvenęs skaudų šeimos iširimą, vedė dar kartą - našlę Juliją Skyriūtę - Ivoškienę. Gyveno Papilėje.

1982 metų vasarą Papilėje Alfonsas pasimatė su seserimi Bene, atvykusia iš Anglijos. Iš kairės: Artūras Knašas, Julija Čerapienė, Alfonso pusseserė Bronė Knašienė, Benė Čerapaitė - Andruškevičienė, Alfonsas Čerapas, Knašų duktė Zina Žaldokienė, Benės sūnus Petras Andruškevičius.
 
Alfonsas Čerapas mirė 1983 m. balandžio 23 d., būdamas 59 metų. Palaidotas Papilėje, Piliakalnio kapinėse.

© 2013 Algimantas Knašas
© 2016 Aleksandras Sakas


Šaltiniai:

1. Alfonso Čerapo byla Nr. 68640, Lietuvos ypatingasis archyvas.

2017 m. rugpjūčio 11 d., penktadienis

Emilija Dabregaitė - Vėbrienė (1901-1979)

Emilija, gimusi Šeduikiuose 1901 metais, - pirmasis vaikas gausioje Juozapo ir Veronikos Dabregų šeimoje.

Emilijos Dabregaitės krikšto įrašas Svėdasų bažnyčios 1897 -1902 m. gimimo metrikų knygoje (šaltinis - epaveldas.lt)

Šeduikių kaimas tais metais priklausė ne Svėdasų, bet Alotų valsčiui, ir buvo jis dar neišskirstytas į vienkiemius.

Kaip Anykščių krašte būdavo priimta, vyriausioji dukra be įprastų lauko ir ruošos darbų turėjo ne tik ypatingesnių pareigų, tarkim, rūpintis gėlių darželiu, bet ir daugiau teisių - ji dažniau būdavo išleidžiama į jaunimo vakarėlius, kad namie neužsisėdėtų. Tačiau tekėti neskubindavo, kad kraičio kuo pilnesnes skrynias priaustų ir prisiūtų.

Nutekėjo Emilija netoli, į gretimą Tadauskų kaimą. Tai atsitiko 1928 metų vasarą. Iš vyro Kazio Vėbros (1894-1991) ūkio galėjo tėviškę pėsčiomis nesunkiai pasiekti. Tik ar buvo kada pas savuosius viešėti? Vienas po kito gimė vaikai: Vytautas, Antanas, Albinas, Vladas, Genutė, Elena, o kur dar nesibaigiantys kaimo darbai…

Šventadieniais eidavo Duokiškio bažnyčion. Duokiškio kapinėse vienas po kito amžiną poilsį rado Emilijos ir jos vyro tėvai. Čia savo senelių Benedikto ir Elžbietos Vėbrų kape 1944 metais buvo palaidotas Emilijos sūnų mažiausias - devynerių - Vladukas.

Okupacija, paskui įvykdyta priverstinė kolektyvizacija gerokai pakeitė žmonių gyvenimą. Tadauskų kaimo ūkininkai į kolūkį buvo suvaryti 1949 metais.

Pokario partizaninio pasipriešinimo metu nukentėjo ne viena Emilijos artimųjų šeima. Sesers Pranutės Kubiliūnienės vyras partizanavo, pati Pranutė su dviem vaikais nuo tremties slapstėsi pas gimines - ir pas Emiliją taip pat, o kai Pranutė 1952 metais mirė nuo vėžio, našlaičius vaikus kartu su savaisiais pirmiausia paėmė auginti vyriausioji sesuo Emilija.

Apie 1956-uosius metus - Antanui Kubiliūnui grįžus iš Sibiro. Iš kairės - Kazys Vėbra, Elytė Vėbraitė, Emilija Vėbrienė, Juozukas ir Antanas Kubiliūnai, Genutė Vėbraitė, Algimantas Kubiliūnas

Laikui bėgant Vėbrų vaikai išsivažinėjo po miestus - Uteną, Kupiškį, Zarasus, Kauną. Tėvai liko tuštėjančiame kaime.

Apie 1955 metus šių eilučių autoriui teko savaitę ar ilgiau pasisvečiuoti pas tetą Emiliją Tadauskuose. Dėdė Kazys turėjo dviratį, kuriuo man leido pasimokyti važiuoti. Tuo metu pas Vėbras dar gyveno ir kiek vyresnis už mane pusbrolis Juozas Kubiliūnas. Dviratis man buvo per didelis apžergti, tekdavo jį minti prakišus koją iš šono. Iš pradžių Juozuko prilaikomas, paskui jau pats vienas važinėdavau vieškeliuku, ėjusiu pro Tadauskų kaimą Duokiškio link.

Emilija ir Kazys Vėbros (centre) prie savo namų Tadauskuose apie 1966 metus. Kairėje - dukros Elena ir Genutė, dešinėje - sūnus Antanas su žmona Birute ir sūneliu Arvydu.

Vėbrų namai buvo su duonkepe krosnimi. Ant stalo - milžiniškas juodos duonos kepalas, uždengtas rankšluosčiu. Rankšluostis pačių austas - viename kambaryje stovėjo didelės medinės audimo staklės, kurias laisvesnę valandėlę tauškindavo teta Emilija. Obuoliai iš Vėbrų sodo, aukštaitiški krosnyje kepti ploni blynai - juos valgėme rankomis, lankstydami ir mirkydami virtų bulvių padaže…

Mirė Emilija Vėbrienė 1979 metais, o jos vyras Kazimieras - 1991-ais. Abu palaidoti Utenos kapinėse.

Vėbrų kapas Utenoje. Čia palaidotas ir jų sūnus Antanas (1931-1988). 2010 metų nuotrauka

Iš Vėbrų namų Tadauskuose dabar (2011 m.) nieko nelikę.

© 2011, 2014 Aleksandras Sakas

Priedas - metrikų duomenys (epaveldas.lt):

1894 m. kovo 2 d. Svėdasų bažnyčioje vikaras kun. Nainys pakrikštijo kūdikį vardu Kazimieras Jūžintų valsčiaus valstiečių teisėtų sutuoktinių Benedikto ir Elžbietos iš Tranų Vėbrų sūnų, gimusį šių metų vasario 27 d.. Svėdasų parapijos Tadauskų kaime. Krikšto tėvais buvo valstiečiai Juozapas Sakalauskas su mergina Emilija Vigėlyte. Prierašas: 1928 m. birželio 17 d. Duokiškio bažnyčioje priėmė moterystės sakramentą, vesdamas Emilę Dobregaitę. (Svėdasų RKB 1891 -1897 m. gimimo metrikų knyga, 104 v.)

1901 m. vasario 27 d. Svėdasų bažnyčioje vikaras kun. Izidorius Gudavičius pakrikštijo kūdikį vardu Emilija Alotų valsčiaus valstiečių teisėtų sutuoktinių Juozapo Aleksandro sūnaus ir Veronikos gimusios Vaškelyte Dobregų dukrą, gimusią šių 1901 metų vasario 25 d.. Svėdasų parapijos Šeduikių kaime. Krikšto tėvais buvo valstiečiai Jonas Dobrega su savo žmona Anastazija. Prierašas: 1928 m. birželio 17 d. Duokiškio bažnyčioje priėmė moterystės sakramentą, ištekėdama už Kazimiero Vėbros. (Svėdasų RKB 1897 -1902 m. gimimo metrikų knyga, 134 v.)

2017 m. rugpjūčio 8 d., antradienis

1939 metų darbo talka Šventojoje

1939 metais Lietuvai praradus Klaipėdą, vyriausybė nedelsdama ėmėsi realizuoti Šventosios uosto atstatymo planus. Valdžia tikėjosi visuomenės palaikymo ir pagalbos. Vidaus reikalų ministerijos savivaldybių departamentas Lietuvos spaudoje paskelbė kvietimą į talką. Štai “Darbininko” 1939 m. birželio 8 d. numeryje buvo įdėtas toks pranešimas:


Kiek vėliau patikslinta, kad ankstesniame pranešime minėta talka prie Palangos – Šventosios kelio statybos kečiama į darbą tiesiant Šventosios – Darbėnų geležinkelį. Buvo numatytos dviejų savaičių trukmės trys darbo pamainos po 150 žmonių. Rašoma, kad talkininkai apsigyvens palapinėse netoli jūros. Maitins iš kariškos virtuvės. Dalyviai bus aprūpinti estetiškais darbo kostiumais, taip pat darbo ir sporto įrankais. Kelionė į stovyklą ir atgal bus apmokėta. Priimamas inteligentinis jaunimas nuo 18 iki 30 metų amžiaus.

Talka pradėta 1939 m. liepos 10 d iškilmėmis, kuriose dalyvavo vidaus reikalų ministras K. Skučas ir teisingumo ministras A. Tamošaitis.

Mano tėvas Aleksandras Sakas buvo šios talkos dalyvis. Šeimos archyve liko kelios tų dienų nuotraukos.

Talkininkų kolona žygiuoja į darbo vietą. Apačioje - Aleksandro Sako ranka užrašyta: Darbo Talka Šventojoje 1939 mt. Kai šią nuotrauką įdėjau į Wikipedijos straipsnelį “Šventoji”, ji tapo gana populiari – kaskart internete randu naujų jos kopijų.

Kastuvais buvo nukasamos aukštumos ir karučiais ar vagonėliais žemės nugabenamos į žemumas. O vėjo malūnas tolumoje – ar ne tas pats iki šiol išlikęs Lazdininkų malūnas? Jei taip, tai darbai vyksta pačioje trasos pradžioje, prie Darbėnų. Aleksandras Sakas – dešinėje, iškėlęs pilną kastuvą smėlio.

Matomi bėgiai gali būti skirti vagonėliams stumdyti arba tai - senasis siaurukas, kuris nuo Darbėnų ėjo link latvių sienos pro Būtingę į Šventąją (ilgis – 19 km). Naujas platusis geležinkelis trasos pradžioje nuo Darbėnų suko į vakarus tiesiai link Šventosios (ilgis – 12 km).

Kavos pertraukėlė? Aleksandras Sakas – centre su samčiu rankoje.

Palapinė – keturiems talkininkams.

Talkos draugai. Aleksandras Sakas – pirmasis iš dešinės.

Ir dokumentas, kurio originalo šeimos archyve nėra, - iš Aleksandro Sako kaltinamosios bylos Nr. P-11800-LI, saugomos Lietuvos ypatingajame (KGB) archyve:


Vidaus reikalų ministro Kazio Skučo pasirašytas liudijimas: “Šiuo liudijama, kad Sakas Aleksandras, s. Domininko dalyvavo savanoriu 1-oje Darbo Talkoje nuo 1939 metų rugpjūčio mėn. 6 d. iki rugpjūčio mėn. 19 d. ir savo rankų darbu, be jokio už tai atlyginimo, kartu su kitais Talkos vyrais statė geležinkelį Šventosios Uostas – Darbėnai”.

© 2012 Aleksandras Sakas jun

2017 m. rugpjūčio 7 d., pirmadienis

Ateitininkų fotografas Leonas Dainys


1933 metų vasaris. Kauno moksleiviai ateitininkai su vadovu kunigu ir poetu Kaziu Žitkumi (paskutinėje eilėje skrybėlėtas). Nuotraukos autorius Leonas Dainys - priekyje pirmasis iš kairės.

Šeimos albume dauguma nuotraukų iš 1931 - 1934 metų Kauno moksleivių ateitininkų veiklos yra su vieno ir to paties fotografo - Leono Dainio - spaudu. Kai kurias jų paskelbus tinklaraštyje “Res familiaris”, atsiliepė fotografo duktė vilnietė Regina. Jos dėka pavyko daugiau sužinoti apie tose fotografijose įamžintus žmones ir įvykius, taip pat kai kuriuos Leono Dainio biografijos faktus.

Leonas Dainys gimė 1912 m. spalio 30 d. Zarasų apskrities Dusetų valsčiaus Česnaviškių kaime. Dainių giminė Aukštaitijoje išsisklaidžiusi plačiai, senoji karta ilsisi Antazavės, Antalieptės, Dusetų, Zarasų kapinėse,  o paties Leono Dainio tėvai palaidoti Tauragnuose. Būtent su Tauragnais susijęs kunigas Jonas Vaišnoras leido Leoną į mokslus. Su sąlyga - eiti į kunigus, kai išsimokslins tiek, kad galėtų stoti į seminariją. Rodos,  tai kunigas Vaišnoras nupirko fotoaparatą, kad Leonas juo galėtų užsidirbti papildomą litą.

Nuo 1930 metų Leonas Dainys mokėsi Kaune, “Pavasario” komercinėje gimnazijoje. Įsitraukė į moksleivių ateitininkų veiklą, tapo tos veiklos fotometraštininku. Jo nuotraukose -  ateitininkų susirinkimai, renginiai nepasiturintiems, kelionės po Kauno apylinkes pėsčiomis ar laivu, garsiosios “Gamtos draugo” ekskursijos į pajūrį ar išvykos į kitas tolimesnes Lietuvos vietas.

Leono Dainio nuotrauka iš Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos surengtos virtualios parodos “Ateitininkai. Idealizmas ir ryžtas”. Kauno ateitininkai Nidoje. Pasak parodos rengėjų - 1931 m., tačiau labiau tikėtina - 1933 m., per “Gamtos draugo” ekskursiją.
 
Kelionių gausa nestebina - 1930 metais uždraudus moksleivių ateitininkiją, tai buvo vienas iš būdų susiburti ir tęsti organizuotą veikimą. Paties Leono Dainio fotografijų ir negatyvų archyvas karo ir pokario metais pražuvo, laimei, jo nuotraukos jau buvo pasklidusios po žmones, ir bent dalis jų išliko. Leono Dainio sūnus Rimantas Kaune tebesaugo Juozo Ereto knygą su įrašo žodžiais - “Mūsų fotografui”.

Leonas Dainys. 1933 m. nuotraukos fragmentas.
 
1935 metais Leonas Dainys buvo pašauktas karinėn tarnybon, tarnavo 5-ajame pėstininkų Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kęstučio pulke Aukštojoje Panemunėje, išsitarnavo iki jaunesniojo puskarininkio laipsnio. Po kariuomenės 1937 metais stojo ne į kunigų seminariją, bet į Aukštesniąją kultūrtechnikos ir geodezijos mokyklą Kėdainiuose. Ten įgijo kultūrtechnikos (melioracijos) inžinieriaus kvalifikaciją. Žemės ūkio ministerijos buvo nukreiptas dirbti į Seinų apskritį. Leipalingyje ir Lazdijuose gyveno ir dirbo aštuonerius metus (nuo 1940 iki 1948).

1948 m. vedė Juliją Dzimitravičiūtę. Žmonos Julijos tėviškė - prie pat sienos su Lenkija, dalis giminės buvo likę už sienos. Kai būsimosios Dainienės seneliai 1939 metais pradieniui mirė, kažkaip susirėkaujant per sieną apie tėvų mirtį pranešė jų dukrai, bet į laidotuves atvykti nebuvo įmanoma. Tiktai karo metais giminės galėjo bendrauti, persiyrus Galadusio ežeru vieniem pas kitus.

Nuo 1948 metų Dainiai visam laikui apsigyveno Anykščiuose. Iš pradžių - buvusioje klebonijoje, paskui - savame, vyšniomis apaugusiame namelyje Stoties gatvėje.  Susilaukė vaikų - sūnaus Rimanto, gimusio 1949 m., ir dukters Reginos, gimusios 1951 m.

Pokariu Leonas Dainys dirbo melioracijos sistemos vadovaujančiose pozicijose Anykščiuose, Utenoje. 1949 metais sudarė Anykščių apskrities žemėlapį, ten viskas braižyta ir rašyta jo ranka, prie žemėlapio dirbo metus laiko, išvažinėjo visą rajoną.

Tuo metu dar pafotografuodavo, tačiau jau rusiškais aparatais - “Moskva”, “Zorkij”.

Leono Dainio nuotrauka - Rimanto Vanago knygos “Žmonės mylėjo žmones: mano mažieji didieji anykštėnai” iliustracija. 1958 metų pavasario potvynis Stoties gatvėje Anykščiuose.
 
Ir plunksną valdė - gimnazijoje turėjo gerą lietuvių kalbos mokytoją, kalbininką Jurgį Talmantą - rašydavo melioracijos temomis į vietinę spaudą, apie 1954 metus išleido knygelę „Šviesoraštis” (šviesoraštis - tai kopijavimas šviesai jautriame popieriuje). Kėdainiuose buvo įgijęs puikių braižybos įgūdžių, jo spalvoti brėžiniai, kaligrafijos darbai - tarsi meno kūriniai. Savo vaikams pasakojęs, kad sėdėdavę ištisas dienas braižyklose iki vėlyvo vakaro, jokioms pramogoms nelikdavę laiko.

Komunistų partijos nariu nebuvo. Gyveno atsargiai, prašomas rašyti atsiminimus, atsisakinėjo - “niekam to dabar nereikia”. Bet “Amerikos balso” klausydavosi kasdien. Labai pyko, kai duktė Regina įstojo į pionierius, tačiau to išvengti nebuvo kaip, nes žmona dirbo mokykloje, - kaip galėjo mokytojos vaikas nebūti pionieriumi! Kas atsimena tuos laikus, tas žino.

Leonas Dainys mirė staiga, 1984 metų gruodį. Julija Dainienė, vos išėjusi į pensiją, susirgo sunkia liga ir mirė 1986 metų gegužę. Abu palaidoti Anykščių kapinėse.

© 2012 Aleksandras Sakas

Kunigas Rankelė išvyksta į Kamajus

Šeimos fotografijų albume yra tokia nuotrauka:


Tėvo ranka nuotraukos apačioje parašyta: Kun. Rankelė į Kamajus. Kitoje pusėje - fotografo spaudas: <Foto “Mėgėjas” L. Dainys>. Kada ir kokia proga ši fotografija daryta ir kas tas kunigas Rankelė?

Trumpą jo biografiją radau Panevėžio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos tinklalapyje:

Kunigas Kazimieras Rankelė gimė 1900 Raukštoniuose, Ramygalos vlsč. Mokėsi Ramygalos pradžios mokykloje ir Panevėžio progimnazijoje. 1920 įstojo į Kauno kunigų seminariją, vėliau mokslus tęsė Vokietijoje. Grįžęs į Lietuvą vadovavo Kauno ateitininkams, kunigavo Rokiškyje, Kamajuose, Palėvenėlėje. Mirė 1937. Palaidotas Ramygalos kapinėse.

Kunigas Kazimieras Rankelė nuotraukoje yra antros eilės centre, skaičiuojant iš kairės - penktas, lengvai atpažįstamas iš vešlių garbanų. Greta jo, toje pačioje eilėje ketvirtas iš kairės - profesorius Pranas Dovydaitis, Nepriklausomybės akto signataras ir ateitininkų sąjūdžio kūrėjas, antras iš kairės - Aleksandras Sakas, tuo metu vienas iš Kauno moksleivių ateitininkų vadovų.

Žemėliau, tiesiog ant grindų sėdinčiųjų eilėje iš kairės - būsimieji aviatoriai Viktoras Ašmenskas ir Eduardas Buinevičius, trečias - Jonas Mockūnas, pirmas iš dešinės - Jonas Bastakys.

Nuotraukoje įamžinto įvykio aplinkybės paaiškėjo, skaitant istoriko Artūro Svarausko straipsnį “Lietuvos Darbo federacijos nesutarimai su katalikų politine srove po 1926 m. perversmo“. Kazimieras Rankelė už radikalių socialinių ir tautinių idėjų propagavimą bažnytinės vadovybės buvo nubaustas, išsiunčiant jį iš Kauno į provinciją - Kamajus - pastoracinio darbo dirbti. Nuotraukoje matome 1934 metų sausio 13 dieną Karmelitų parapijos salėje įvykusį Kauno moksleivių ateitininkų atsisveikinimą su savo dvasiniu vadovu.

Kitą - 1934 metų sausio 14 - dieną kunigo Kazimiero Rankelės išleistuvės pratęstos mišiomis Karmelitų bažnyčioje, susirinkimu Tilmanso salėje ir vakariene “Lietuvaitės” valgykloje. Per vakarienę sakytos kalbos ir įteikta Lietuvos darbo jaunimo sąjungos dovana - lazda su užrašu "Idėjos šunims mušti".


Pirmoje eilėje iš kairės: trečias - Lietuvos darbo jaunimo sąjungos vadas dr. Kazimieras Ambrozaitis, ketvirtas - kun. Kazimieras Rankelė, šeštas - Lietuvos darbo jaunimo sąjungos pirmininkas Vacius Baniulis. Nuotrauka iš Jono Mockūno jaunesniojo archyvo.

Tą patį vakarą kunigas Kazimieras Rankelė buvo išlydėtas Kauno geležinkelio stotyje.

Kaune liko kunigo Kazimiero paslaptys, žinomos tiktai nuodėmklausiui ir artimiausiems draugams. Gediminas Lipnickas viename savo straipsnių įdėjo ištrauką iš 1934 metų vasario 2 d. kunigo Rankelės laiško, rašyto idėjos draugui kunigui Alfonsui Lipniūnui, būsimam nacių Štuthofo koncentracijos stovyklos kaliniui. Ištrauka išties intriguojanti:

Jums galbūt nežinoma, kad aš į darbininkų sielą buvau visiškai įėjęs. (...) Dėl to aš anksčiau kaip policija žinodavau daugelį nusikaltimų. Kur galėdavau, sulaikydavau. Tokių atsitikimų buvo daug. Bet kur negalėdavau sulaikyti, pats dalyvaudavau, kad bent juos sumažinčiau. Taip yra buvę, kad aš su darbininkais ėjau vogti. Žmonės buvo nevalgę, išbadėję. Mano visi daiktai taip pat buvo ištuštinti. Aš negalėjau nuo noro pasiieškoti ko nors svetimame bute sulaikyti. Dėl to ėjau kartu, bet saugojau, kad galimai mažiau žalos padarytų. Vėliau, kai daugiau užsidirbo, privedžiau prie to, kad nebevogtų ir pavogtas dešras bei kumpius atpirktų.

Kamajuose, kaip regis, kunigas Rankelė neužsibuvo. Tais pačiais 1934 metais jis - jau Rokiškyje. Čia pradėjo konfliktuoti su klebonu, kuriam, kaip rašė to meto spauda, labiau nei sielovada rūpėjo pinigai ir kortos. Kunigas Rankelė iš Rokiškio greitai buvo iškeltas, tačiau parapijiečiai dėl to pakėlė triukšmą. Įvykius aprašiusias “Lietuvos žinias” klebonas padavė į teismą, taigi, buvo įsiplieskęs Bažnyčiai nemalonus skandalas. Galų gale klebonas taip pat turėjo palikti Rokiškį, o parapija buvo nubausta interdiktu – laikinai uždraustos visos iškilmės.

Kunigas Kazimieras Rankelė neliko užmirštas iki šių dienų. Viename iš anoniminių interneto komentarų radau tokią legendą (rašytą 2011 metų gruodį):

Buvo kunigas Rankelė seniai jau, tai jis nieko nieko neimdavo iš žmonių. Kiti kunigai jį į sklepą uždarė, nes jis, matot, kainą muša.

© 2011 - 2020 Aleksandras Sakas jun.

1933 metų “Gamtos draugo” ekskursija

Kas tas “Gamtos draugas” ir jo vardu vadintos ekskursijos? Apie organizatorius ir dalyvius, tikslus ir sąlygas, kuriomis tos išvykos buvo ruošiamos, yra išsamiai parašęs filosofas Juozas Girnius (1915-1994) kultūros žurnale “Aidai”:

Ypatingai reikšmingos buvo metinės “Gamtos draugo” savaitės ekskursijos nuo Kauno Nemunu per Kuršių marias iki Klaipėdos ir Palangos.

“Gamtos draugo” vardu šios ekskursijos buvo pavadintos pagal prof. Pr. Dovydaičio leidžiamo gamtos mokslų žurnalo “Kosmos” (1920 - 40) populiarų priedą, kuris drauge buvo ir “Ateities” priedas. Pats prof. Pr. Dovydaitis sumanė šias ekskursijas, rūpinosi jų finansavimu ir joms vadovavo kaip “gidas”: kreipė ekskursantų dėmesį į praplaukiamas vietoves ir pasakojo jų istoriją. O kadangi žemyn nuo Kauno yra daug istorinių vietovių Nemuno krantuose, tai buvo keliaujama ne tik į Baltijos pajūrį, bet ir per Lietuvos istorinę praeitį. Šiuo atžvilgiu “Gamtos draugo” ekskursijos buvo tarsi tautinio auklėjimosi kursai.

Svarbiausia, šiose ekskursijose buvo lyg bent savaitei išsiveržiama iš pogrindžio - viešai susitelkiama draugėn iš visos Lietuvos. Buvo susipažįstama ir susidraugaujama - gyvai pasijuntama tos pačios idėjos siejama šeima. Kuopų oficialieji atstovai nepastebimai susirinkdavo ir metinei konferencijai. Dažnai dalyvaudavo sąjungos dvasios vadas kun. K. Žitkus. Uolesni kapelionai irgi lydėdavo savo globojamą jaunimą. 1934 vasarą su ekskursija keliavo ir vysk. M. Reinys. Kaip svečiai kasmet vykdavo ir keliolika studentų - moksleiviai su jais susipažindavo dar prieš atvykimą studijoms. Dalyvių - daugiau kaip per pusantro šimto.

Pirmoji “Gamtos draugo” ekskursija įvyko 1932 vasarą (baigėsi trims mėnesiams kalėjimo nubausto prof. Pr. Dovydaičio areštavimu Klaipėdoje). Kadangi buvo veikiama pogrindyje, tai nė “Ateityje” nebuvo žinių iš to meto ateitininkų moksleivių veiklos. Mažai buvo užsimenama ir “Gamtos draugo” ekskursija. Turime tik J. Senausko gana išsamų 1933 vasarą vykusios ekskursijos aprašą (pasirašytą “J. Snks”) antrašte “Gaila, kad ten nebuvote. Vaizdai iš “Gamtos draugo” ekskursijos” (Ateitis, 1933, Nr. 9-10, p. 393-405).

Paieškojus radosi ir daugiau 1933 metų ekskursijos aprašymų ("Ryte", "Naujojoje vaidilutėje"), tačiau šis tekstas remiasi būtent Juozo Girniaus nurodytais Jono Senausko įspūdžiais. Tekstą iliustruoja fotografijos, kurių daugumos autorius - moksleivis ateitininkas Leonas Dainys. Beveik visas šias nuotraukas išsaugojo ir joms remarkas užrašė mano tėvas Aleksandras Sakas, šios ekskursijos dalyvis.

Taigi, 1933 metų liepos 4 rytą iš Kauno prieplaukos garlaiviu “Kęstutis” daugiau kaip 170 moksleivių ateitininkų iš visos Lietuvos, vadovaujami prof. Prano Dovydaičio, lydimi kunigo ir poeto Kazimiero Žitkaus bei kelių kitų vyresniųjų, išplaukė Nemuno upe žemyn.

1933 m. liepos 4 d., Zapyškis. Užrašas apačioje: Zapyšky prie Vytauto statytos bažnyč. Pirmoje eilėje pažymėti: 1 - kun. Kazimieras Žitkus, 2 - žurnalistas Pranas Rinkevičius, 3 - Aleksandras Sakas, 4 - Leonas Dainys (kaip prisimena Leono Dainio duktė Regina, fotografas, naudodamasis “autoknipsu”, spėdavo atbėgti ir prisijungti prie fotografuojamųjų), 5 - prof. Pranas Dovydaitis. Tolėliau kairėje: 6 - Jonas Mockūnas, 7 - Ričardas Nakas, 8 - Pasvalio klebonas kun. Kazimieras Kriščiūnas.

Štai kaip šį ekskursijos momentą aprašė Jonas Senauskas (1911-1983), tuometis Lietuvos moksleivių ateitininkų sąjungos vadovas:

- Zapyškis. Čia išlipsime, - pasigirdo komanda.

Tuojau lėkštame krante išsipylė visa mūsų kuopa ir ilga vora nusitęsė krantu. Visi skubame prie prasto, apgriuvusio iš viršaus ir viduje, lentomis užkalinėtais langais pastato. 

Profesorius Dovydaitis praneša, kad tai sena Vytauto laikų bažnyčia, o mums atrodo ji panaši tik į paprastą mūsų bažnytkaimių mūrinį namą. Įeiname į vidų. Čia atsiduoda puvėsiais, dulkėmis. Buvę altoriai suaižėję ir vos vos besilaiko. Sienų paveikslai nublukę. Mums rodo vietą, kur žymu aukuro pėdsakų. Matytis dūmų ruožai. Pasakoja, kad garsiojo prancūzmečio laiku šioje bažnyčioje buvusios arklidės. Tada ji daugiausia nukentėjus. Šiaip jau nieko įdomaus tylinčioje mūsų žilos senovės liudininkėj; jei ekskursijos vadas būtų nieko nepasakojęs, būtum tik nuobodžiavę besidairydami. Prie bažnyčios nusifotografuojam ir vykstam toliau.

1933 m. liepos 4 d., Veliuona. Užrašas apačioje: Veliuonoj, Gedimino kalne. (Šios nuotraukos kitoje pusėje nėra L. Dainio spaudo, tačiau iliustracijos “Ateityje” rodo, kad tai - to paties fotografo darbas).

Jonas Senauskas rašė:

Bet štai du kalnai. Dideli, aukšti, gražūs žiūri į mus. Kas čia?

Ekskursijos vadas pastebi: “Veliuona. Čia išlipsime”. 

Einame apatine Veliuonos gatve, paskui sukame siauru keliu į pušyną ir kopiame į Gedimino kalną. Kalnas be galo status, lipti sunku. Kas greičiau? Prasideda lenktynės, ir tuojau senojo kalno viršuje dairomės į anapus Nemuną, į po mūsų kojomis dunksantį garlaivį, į vakarus, tą šalį, kur keliaujam. Profesorius nutraukia mūsų žvalgybą, ir mes klausomės istorijos pamokos. Nuo aukšto kalno nusikeliame į žilą praeitį, į didžiojo Gedimino laikus. (…) būtume ilgai pasilikę šioje vietoje, bet dangus prapliumpa riešuto didumo lašais.

Nakvynę keliautojai rado netoli Jurbarko, Rotuliuose, dr. Kazimiero Ambrozaičio (1892-1957) ūkyje. Buvo pamaitinti prie ilgų stalų sode po obelimis. Kitą rytą Rotulių šeimininkas prisijungė prie ekskursijos, ir visi plaukė toliau. Nuo Smalininkų Nemuno kairiajame krante - Vokietija, kurioje tuomet vos prieš keletą mėnesių į valdžią buvo atėjęs Hitleris:

Nemune maudosi ragainiečiai. Vieni mus sveikina, kiti grūmoja. Nardo laiveliai, pasipuošę svastikos ženklu.

“Kęstutis” prisišvartavo Bitėnuose, kur ekskursantus maloniai ir su vaišėmis sutiko Mažosios Lietuvos patriarchas Martynas Jankus (1858-1946) bei jo dukra Elzė.

1933 m. liepos 5 d., Rambynas. Užrašas apačioje: “Gamtos draugo” eksk. 1933 m. Rambyne. Viršuje aukuras, prie kurio - padidinus nuotrauką - matyti prisėdę M. Jankus ir prof. Dovydaitis bei dešinėje stovintis kalbėtojas - dr. Ambrozaitis, prie ekskursijos prisijungęs Rotuliuose.

Jonas Senauskas:

Atvykę į Rambyną, sustojame ties ugniakuru ir klausomės dr. Ambrozaičio kalbos. Klausėsi jos ir senukas Jankus. Paskui sukėlėme garbingam aušrininkui, Klaipėdos vaduotojui, dideles ovacijas. Mes buvome laimingi, kad gavome jį, 75 metų sukaktuvininką, panešioti ant rankų tame kalne, prie kurio jis veik visą savo gyvenimą praleido, iš kurio savo darbui stiprybę sėmė.

Po to “Kęstutis” visus nuplukdė iki Rusnės ir į Nidą, kur ekskursantai nakvojo “Kuršių elnio” viešbutyje ir praleido kitą pusdienį.

Žemiau įterptos dvi nuotraukas, kurių autorius nežinomas, kaip ir tikslesnė veiksmo vieta bei laikas. Tačiau jose užfiksuotos Kauno ateitininkų poilsio pajūryje akimirkos turėtų tikti ir 1933 metų ekskursijai iliustruoti.

Užrašas apačioje: Prof. Dovydaitis jūroje 1932 m. “Gamtos Drg.” ekskursija.

Jei mano tėvas nesuklydo, metus užrašydamas, čia scena iš pirmosios 1932 metų ekskursijos. Tokiu atveju, bus fotografuota Nidoje, nes pirmosios kelionės metu, vos atvykus į Klaipėdą, prof. Dovydaitis buvo areštuotas ir ten pasimaudyti jūroje vargu ar spėjo.

Užrašas apačioje: S. Balčiūnas vaidina velnio rolę (Silvestras Balčiūnas). Į kairę nuo centro - žmogus vėjo pašiauštais tamsiais plaukais yra labai panašus į kun. Kazimierą Rankelę, tačiau pasaulietinė apranga ir jam ant peties familiariai padėta ranka kelia abejonių. Aleksandras Sakas - dešinėje pusėje besišukuojantis.

Iš Nidos plaukdami ekskursantai lankėsi Preiloje briedžių pamatyti. Užsuko ir į Juodkrantę. Pasiekę Klaipėdą, joje užtruko trejetą dienų. Buvo išplaukę į jūrą, tačiau ne “Kęstučiu”, tam netinkančiu, bet laivu “Šlikman”. Po to jau sausumos keliu vyko į Palangą.

Būrelis kauniečių Palangoje vieną iš 1933 m. liepos 8 - 11 dienų. Ant žolės susėdusiųjų viduryje - kun. Kazimieras Žitkus, priekyje dešiniau - Aleksandras Sakas. Stovintieji iš dešinės: trečias - Ričardas Nakas, ketvirtas - Pranas Rinkevičius, penktas - Jonas Mockūnas, o kairiajame krašte - Jonas Bastakys. Leono Dainio nuotrauka.

Jonas Senauskas:

Vyriškoji ekskursijos dalis įsigyveno svetingo klebono kluone, arba viloje “Špilkuotas Menturys”, moteriškoji - parapijos salėj.

Iš kur  “Špilkuotas Menturys”? Taip kluoną praminė patys keliauninkai, ekskursijos metu leidę tokio pavadinimo humoristinį laikraštuką (redaktoriumi buvo Stasys, turbūt - Stasys Šinkūnas).

Priešpaskutinę kelionės dieną dalis ekskursantų pėsčiomis nuėjo iki Šventosios.

1933 m. liepos 9 d. Su prof. Pranu Dovydaičiu Šventosios uoste ant pietinio molo galo. Trečias iš kairės profesoriaus eilėje - Jonas Mockūnas. Nuotraukos dešinėje pusėje žemėliau ant akmenų - Ričardas Nakas, stovi Pranas Rinkevičius (su akiniais). Leono Dainio nuotrauka, išsaugota Jono Mockūno.

Po Palangos dalis ateitininkų ekskursiją baigė Kretingoje, išvykdami namo traukiniu, kiti pasuko “pas brolius žemaičius”. Cituotieji kelionės įspūdžiai baigėsi Kretingos miestu, tačiau šeimos archyve liko dar pora L. Dainio nuotraukų iš kelionės tęsinio.

1933 m. liepos 12 d., Plungė, prie Oginskių rūmų. Priekyje - ekskursijos vadovai - kun. K. Žitkus (trečias iš kairės) ir prof. Dovydaitis (centre).

1933 m. liepos 12 d., Plateliai. Ežero saloje prie ąžuolo ir ant jo šakų.

Iš Plungės ar Platelių tą pačią liepos 12 dieną Aleksandras Sakas išvyko pas tėvus į Papilę, o trys ekskursantai, kaip rašė savo Tėvelio pasakojimus prisimenanti Regina Dainytė, dar negreitai pasiekė namus, nes kelionę tęsė - pėsčiomis! Po kelių dienų dienų jie (Leonas Dainys, Jonas Mockūnas, Ričardas Nakas) atžygiavo į Luokę. Buvo 1933 metų liepos 17 diena. Vietos klebonas pranešė liūdną žinią, sukrėtusią visą Lietuvą…

© 2012 - 2017 Aleksandras Sakas jun.

Šaltiniai:

1.  Juozas Girnius, Atsisveikinant su visuomenininku Jonu Senausku, “Aidai”, 1984 m. Nr.4, p. 228-237.
2. J. Snks (Jonas Senauskas), Gaila, kad ten nebuvote, “Ateitis”, 1933, Nr. 9-10, p. 393-405.
3. Pr. R. (Pranas Rinkevičius), “Gamtos draugo” ekskursija į Pajūrį, “Rytas”, 1933, liepos 14 d., p. 4.
4. J. D. Nemunu į pajūrį, “Naujoji vaidilutė”, 1933, Nr. 8-9, p. 407-409 ir Nr. 10, p. 445-449.

2017 m. rugpjūčio 2 d., trečiadienis

Kaip obelis, mamyt, palinkus...

Kunigas Petras Butkus. Nuotrauka su parašu dešiniajame apatiniame kamputyje, dovanota Aleksandrui Sakui. Kitoje pusėje dedikacija: Skaisčių dienų broliui Aleksui. Tvirtas valios nusistatymas tebūnie tavo lazda sunkiam gyvenimo kely. Papilė, 1939.I.12. Kun. Petras. (Ir fotografo spaudas: H. Leibovičius / FOTO "DAILĖ" / Telšiai, Didžioji g-vė 7).

Petras Butkus - prelatas, Australijos lietuvių parapijos steigėjas, naujosios Nemakščių bažnyčios pagrindinis fundatorius. O tautos atmintyje - poetas, liaudies daina virtusių eilių autorius:

Kaip obelis, mamyt, palinkus,
Galva baltumo jazminų,
Ar čia seniai supai man lingę,
Dabar gyvent jau išeinu...

Petras Butkus gimė 1914 metais Raseinių krašte, Nemakščių parapijos Lekavo kaimo ūkininko šeimoje. Žurnalistas Julius Norkevičius "Vorutoje" yra pateikęs žinių apie Petro Butkaus gyvenimą:

Tėvai turėjo 44 ha žemės. Mokėsi Kauno jėzuitų, Raseinių gimnazijose. Pastarojoje besimokydamas buvo aktyvus ateitininkas, įkūrė skautų grandį, kuri per dvejus metus išaugo iki gausios draugovės. Apsispręsti tapti kunigu padėjo apsilankymas Šiluvoje su draugais, baigus gimnaziją. Grįždamas į namus, pakeliui į geležinkelio stotį, lyg ir išgirdo tylų patarimą: "Būk kunigas". Ir vaikinas susimąstė, o baigiantis vasarai stojo į Telšių kunigų seminariją. Turėjo gražų, gerą balsą, todėl giedojo bažnytiniame chore, buvo subūręs klierikų oktetą ir jam vadovavo. Pauliaus Jurkaus, kitų žemaičių poetų bei savo kūrybos eilėmis sukūrė daugiau kaip dvidešimčiai dainų melodiją. Rašė eilėraščius, jaunystėje važinėjo motociklu. ("Voruta", 2011, Nr. 6)

Keliones motociklu daug vėliau paminėjo ir Australijos lietuvis Antanas Kramilius, rašydamas apie savo bičiulystės su Petru Butkumi pradžią:

Per Jo 20 metų kunigystės jubiliejų buvau pasodintas šalia kunigo Butkaus. Susipažįstame. Kunigėlis didžiuojasi, kad yra žemaitis. O iš kur pats, klausia kunigėlis. Zanavykas iš Suvalkijos. A, žinau... Kaip klierikas pravažiavau per Suvalkiją su motociklu. Nė vandens niekas nepasiūlė... (Iš Antano Kramiliaus 2011 m. gegužės 23 d. komentaro portale klaipeda.diena.lt)

1938 metais gavęs kunigystės šventimus, kiek padirbėjęs Telšių mokytojų seminarijos kapelionu, kunigas Petras netrukus buvo paskirtas vikaru į Papilę. Didelę parapiją ten aptarnavo klebonas ir du vikarai. Papilėje Petras Butkus rado plačią veiklą išvysčiusį vikarą kun. Boleslovą Pacevičių, panašių gabumų žmogų - chorvedį, scenos meno režisierių, literatą, sportininką... Abu puikiai sutarė. Po daugelio metų savo autobiografinėje knygoje kunigas Boleslovas apie Petro Butkaus atvykimą Papilėn rašė taip:

Tartum pavasaris visais žiedais būtų pražydęs mūsų parapijoj. Jaunas, dailus kunigėlis, vakarais pravėręs langus, mėgdavęs dainuoti. Jo išlavintas, skambus tenoras bangavo su atgimusia gamta, siekdamas Ventos krantus. O jaunimas susispietęs palangėmis klausydavo jautriai banguojančių melodijų. Jis greit užkariavo jaunimo širdis, ir daina skambėdavo iš visų jaunų krūtinių. ("Žingsniai prieš neviltį", Toronto, 1980, 209 pusl.)

Papilėje Petras Butkus įsteigė LGSF - Lietuvos gimnastikos ir sporto federacijos - sporto klubą ("Žemaičių prietelius", 1938.10.27). Papilės krepšininkai ir futbolininkai buvo stiprūs varžovai savo konkurentams visame Akmenės krašte.

Tačiau netrukus abu vikarai ėmė prašytis iškeliami kitur. To priežastimi buvo senąjį Papilės kleboną Antaną Šveistrį pakeitęs kun. Pranas Tamošauskas, tiksliau, jo liga - epilepsija, kurios priepuolių naujasis klebonas neprisimindavo ir kaltindavo savo vikarus jį šmeižiant. Prašymas buvo išgirstas.

Julijos Sakaitės saugota nuotrauka su vos įskaitomu jos prierašu apačioje: Petruko išleistuvės, 1939.I

Išlikusioje mažytėje nuotraukėlėje - viena iš kunigo Petro atsisveikinimo su papiliškiais akimirkų. Petrukas - Papilės vikaras kunigas Petras Butkus - už stalo tarp dviejų neatpažintų moterų. Trečioji - Julija Sakaitė. Jos brolis klierikas Aleksandras Sakas - pirmasis iš kairės. Jis į Papilę parvažiavęs Kalėdų atostogoms pas tėvus. Su Petruku buvo pažįstamas nuo Telšių kunigų seminarijos laikų.

Kunigas dešinėje - turbūt Pranciškus Bastakys. Jis - buvęs Šilalės vikaras, prieš mėnesį, 1938 metų gruodį, pakeitęs kunigą Pacevičių.

Kur iš Papilės išvyko Petras Butkus? "Žemaičių prietelius" 1939 m. sausio 5 d. pranešė, kad kunigas P. Butkus skiriamas vikaru į Rietavą. Rietave neužtruko, nes tas pats šaltinis tų pačių metų rugpjūčio 24 d. paskelbė apie Viekšnių (ne Rietavo) vikaro Petro Butkaus paskyrimą Tauragės karo vicekapelionu. Spalio mėnesio žinutėje jis - Tauragės mokytojų seminarijos kapelionas. Regis, ėjo ir Tauragės gimnazijos kapeliono pareigas.

Dar kartą iš "Vorutos" pacituosiu Julių Norkevičių:

Mokiniai jį gerbė, mylėjo, nes buvo linksmas, protingas, dėmesingas, kiekvieną išklausantis. Tada jau pripažintas poetas. Mokiniai jo sukurtas melodijas dainoms "Atskrenda ten aidas, ten nuo pavenčių", "Kaip obelis, mamyt, palinkus" dainuodavo dažnai kartu su jų autoriumi.

Tauragėje kunigas Petras Butkus bus išbuvęs iki pat Lietuvos sovietinės okupacijos. Juliaus Norkevičiaus žiniomis, 1941 metais bėgdamas nuo rusų, pateko į Soldau koncentracijos stovyklą ("Voruta", 2011, Nr. 6). Kitas šaltinis - monografija "Tautos Fondas" - rašė kitaip:

Karo metu už lietuvišką veiklą vokiečių buvo suimtas ir kalintas Soldau koncentracijos stovykloje. (Tautos Fondas, Lithuanian National Foundation, Inc., 1943-2002, New York, 2002, 173 pusl.).

Nuo antrosios sovietinės okupacijos traukėsi kartu su bičiuliu Vytautu Gorinu, buvusiu bendramoksliu iš Telšių kunigų seminarijos (Regina Žukienė, Pašatrijos Kirlių dvaro istorija, "Žemaičių saulutė", 2011.08.26).

Vokietijoje kunigas Petras Butkus studijavo Tiubingeno universitete filosofiją ir lituanistiką, kartu eidamas Roitlingeno lietuvių kolonijos ir Tiubingeno - Roitlingeno lietuvių gimnazijos kapeliono pareigas. O 1949 metais su daugeliu lietuvių karo pabėgėlių išplaukė į tolimą ir egzotišką Australijos žemyną. Australijoje kunigui Petrui teko versti plačią ir gilią vagą - steigė lietuvišką parapiją Sidnėjuje, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, pats leido bei redagavo kultūros laikraštį "Užuovėja", buvo skautų ir ateitininkų dvasios vadu... Visko nesuminėsi. Ne veltui 1982 metais tapo pirmuoju iš civilių Australijos lietuvių, apdovanotų Britų imperijos medaliu. Jo pastoracinė veikla katalikų bažnyčios 1989 metais buvo įvertinta prelato titulu.

Popiežius Jonas Paulius II sveikina prelatą Petrą Butkų. Šaltinis: Tautos Fondas, Lithuanian National Foundation, Inc., 1943-2002.

Tuo tarpu Petro bičiulis Vytautas Gorinas, įvairių talentų ir sudėtingo likimo žmogus, atsidūręs Amerikoje, 1974 metais išleido dainų plokštelę.

Vytautas Gorinas, Telšių kunigų seminarijos klierikas. Nuotrauka dovanota Aleksandrui Sakui: Aleksai! Pažinau Tave - neužmiršiu! Visad Tavo Vytautas. 1936-XII-27. Tauragė (V. Gorinas buvo tauragiškis).

Toje plokštelėje Vytauto Gorino įdainuota ir Petro Butkaus dainų: "Snaigės", "Burės", "Aidas"... Ir, žinoma, "Aras", išeivių labiausiai pamilta daina:

Kaip aras pašautas ir blaškomas vėjo
Toli nuo Tėvynės randuos.
Tik vieno maldauju, o Viešpatie geras,
Leisk numirt bent Tėvynės laukuos!  

Dėl jos tarp bičiulių galėjo prabėgti (girdėjau, kad ir prabėgo) juoda katė. Kas sukomponavo dainos "Aras" muziką? Plokštelėje muzikos autoriumi nurodytas Vytautas Gorinas, o Australijos lietuvių "Skautų Dainorėlyje" (4-toji laida, Melburnas, 1997) - Petras Butkus. Dainos teksto autorystė ginčų nekėlė ir nekelia, tai - Lietuvos karininko Viktoro Šimaičio (1917–1993) kūrinys.

Susirgęs vėžiu, prelatas Petras Butkus pasikvietė ištikimą bičiulį Antaną Kramilių testamentui surašyti. Didžiąją savo turto dalį skyrė Nemakščių bažnyčios statybai. Prašė palaidoti gimtinėje.

Prelatas Petras Butkus mirė Sidnėjuje 1993 metų balandžio 14 dieną. Antanas Kramilius, vykdydamas velionio valią, jo palaikus parvežė į Lietuvą amžinam poilsiui.

Prelato Petro Butkaus (1914-1938-1993) kapas Nemakščių bažnyčios šventoriuje. Autoriaus 2017 metų nuotrauka.

© 2017  Aleksandras Sakas jun.

Jonas Mockūnas (1917-1975)

Jono Mockūno - ateitininko, Australijos lietuvių kultūros veikėjo - gimimo šimtmečiui

Jonas Mockūnas gimė 1917 m. vasario 11 d. Vladimire, Rusijoje. Po Pirmojo pasaulinio karo jo tėvai Kazimieras ir Ona Laurinavičiutė Mockūnai sugrįžo į Lietuvą, į Kauną, kur netrukus - 1920 metais - Kazimieras mirė.

Jonas užaugo Kaune, gyveno su našle motina Žaliakalnyje, Utenos g. 22. Nuo jaunų dienų draugavo su Ričardu Naku - būsimuoju Lietuvos jūrų karininku. Lankė Aušros berniukų gimnaziją, 1932 - 1936 metais Pavasario komercinę gimnaziją. Dalyvavo moksleivių ateitininkų bei pavasarininkų veikloje.


Kauno rajono pavasarininkų šventėje Raudondvaryje, 1934 m. rugpjūčio 19 d. Jonas Mockūnas - antroje eilėje pirmas iš dešinės.

Turėjo įvairių kultūrinių interesų ir gabumų. Antai, savaitraštis “Darbininkas” per kelis numerius skelbė didelę Jono Mockūno istorinę studiją “Napoleonas ir jo žygis per Lietuvą” (1937 m. Nr. 24 - 25, 27 - 31). Dainavo Darbo rūmų chore.

1937 m. buvo pašauktas karinės prievolės atlikti, vėliau dirbo Žaibo spaustuvėje buhalteriu. Per karą buvo Valstybinio malūnų ir kepyklų tresto buhalteris, 1944 metais pasitraukė į Vakarus.

1944 m. gale Jonas Mockūnas pasiekė Koburgą Vokietijoje, ten dirbo plieno fabrike. 1945 m. pradžioj jis susipažino su Brone Žaranskyte, anksčiau studijavusia filologiją Kauno ir Vilniaus universitetuose. 1946 m. gegužę Dilingeno (Dillingen an der Donau) pabėgėlių stovykloje jie sukūrė šeimą. Iš ten Mockūnai ryžosi emigruoti į Australiją, ir 1948 m. sausio 13 d. paliko Brėmerhafeno uostą ir Europą.

1948 m. vasario 12 d. pasiekę Vakarų Australiją, Mockūnai su kitais lietuviais suorganizavo Lietuvos Nepriklausomybės šventės minėjimą. Po to sekė nelengvas gyvenimas pereinamojoje stovykloje, prisitaikymas prie savotiško Australijos klimato ir eilė neįprastų darbų, kol pagaliau Mockūnai įsikūrė Adelaidėje. Ten Mockūnams gimė sūnus. Jonas dirbo konduktoriumi ir vairuotoju Adelaidės autobusų ir tramvajų treste, o Australijos lietuvių bendruomenėje jis aktyviai reiškėsi kaip visuomenininkas, kultūrininkas ir žurnalistas.

1949 m. sausio mėnesį Jonas Mockūnas buvo išrinktas pirmuoju Adelaidės Lietuvių Kultūros Draugijos valdybos pirmininku, vėliau dirbo Australijos Lietuvių Kultūros Fondo valdyboje, rašė straipsnius į Australijos Lietuvį, Mūsų Pastogę, Adelaidės Lietuvių Žinias ir kitur. Adelaidėje kaimynų tarpe buvo ir daugiau kultūrininkų - rašytojas Pulgis Andriušis, smuikininkas Pranas Matiukas, teisininkas ir žurnalistas Vladas Radzevičius


Jonas Mockūnas - Kristijono Donelaičio gimimo 250 metų sukakčiai skirtos popietės vedėjas. 1964 m. birželio 7 d., Adelaidės Lietuvių namai.

1971 - 1974 metais Jonas Mockūnas buvo Adelaidės choro Lituania administratorius (choro vadovė Genovaitė Vasiliauskienė).

Jonas Mockūnas mirė Adelaidėje 1975 m. kovo 7 d. Jo žmona Bronė Mockūnienė, žinoma Australijos lietuvių visuomenininkė, literatė ir dailininkė, mirė 2011 metais. Jos pelenų viena dalis liko Adelaidėje, šalia vyro Jono. Kita dalis - 2016 metais atvežta sūnaus Jono ir palaidota gimtosios Mosėdžio parapijos kapinėse Žaranskių šeimos kape.

© 2017 Jonas Mockūnas jun.

Priedas


Kauno “Pavasario” komercinės gimnazijos 1933 - 1934 mokslo metų penktokai. Viršutinėje eilėje antras iš dešinės - Jonas Mockūnas, žemėliau antras iš kairės - Kazys Rainys. Klasės draugo Leono Dainio nuotrauka.

Tos pačios nuotraukos reverse - parašai:


J. Mockūnas, J. Ribkevičius, St. Dobaitė, Iz. Bindokaitė, I. Arlauskaitė, K. Rainys, P. Andrejauskas, P. Čarkauskas, B. Galvičius, kiti - neįskaitomi.

Daugiau nuotraukų su Jonu Mockūnu iš jo moksleiviško gyvenimo tarpsnio:

Kauno moksleiviai ateitininkai 1931 - 1934 metų nuotraukose
1933 metų vasaris Mickevičiaus slėnyje
Bičiūno “Varnalėšos” Kaune 1933 metais
1933 metų “Gamtos draugo” ekskursija
Trijų ateitininkų žygis į Kauną
Kunigas Rankelė išvyksta į Kamajus

Jonas Mockūnas prie savo darbavietės - “Žaibo” spaustuvės.

Jonas Mockūnas svečiuose pas bičiulį Kazį Rainį (Kazys - dešinėje). Kaunas, 1942 m. spalis.

Dilingeno karo pabėgėlių stovyklos merginų kambario lietuvaitės, 1945 metai. Pirma iš kairės stovi Bronė Žaranskytė - būsimoji Mockūnienė.

Visos šio teksto ir jo priedo nuotraukos - iš Jono Mockūno archyvo.

© 2017 Res familiaris