Ieškoti šiame dienoraštyje

2019 m. birželio 26 d., trečiadienis

Šeduikių kaimas XVIII amžiaus antroje pusėje

Mamos gimtinė - Šeduikių kaimas - yra dabartinio Anykščių rajono šiaurės rytų pakraštyje, Svėdasų - Kamajų - Užpalių trikampyje, netoli Duokiškio.

Šeduikių lokacija (maps.lt žemėlapio fragmentas)

Šeduikių kaimas kažkada įsikūrė ten, kur vieškelį iš Duokiškio į Netikiškius (ir toliau link Svėdasų) kirto dabar jau išnykęs kelias iš Mikniūnų į Vilučius. Kaimo gryčios stovėjo abipus antrojo kelio nuo sankryžos į Vilučių pusę.

Šeduikių žemėse telkšojo nedidelis Šeduikių ežeras (dabar - užpelkėjusiais krantais), iš kurio šiaurės pusėn tekėjo ir tebeteka Šeduikių upelis. Prie upelio ant kalvos buvo kaimo kapinaitės (dabar vadinamos Netikiškių kapinaitėmis, nes atsidūrė išsiplėtusių Netikiškių teritorijoje).

Šeduikių ūlyčios medžiai iš Netikiškių pusės žvelgiant. 2014 metų nuotrauka

Šeduikiai, Svėdasų parapijos kaimas, nuo seno priklausė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Užpalių seniūnijai, kurią XVIII amžiaus antroje pusėje valdė kunigaikščiai Oginskiai.

*

1765 metų Užpalių seniūnijos inventoriuje surašyti šeši činšą mokėję Šeduikių gyventojai (vardijant nuo sankryžos link Vilučių): Kazimieras, Jonas ir Stanislovas Šeduikiai, Tamošius Janulionis, Simonas Šeduikis, Simonas Pajėda. Činšo vidurkiu šeduikiečiai pranoko bet kurį kitą Užpalių seniūnijos kaimą. Matyt, ir žemės jie daugiau turėjo (tiksliau - naudojo, nes žemė buvo ne jų, bet Lietuvos didžiojo kunigaikščio nuosavybė).

Žemių plotai 1765 metų inventoriuje nenurodyti. Pagal činšo dydį galima spėti, kad pirmieji trys Šeduikiai ir Janulionis turėjo po porą valakų, Simonas Šeduikis - apie pusantro, o Pajėda - vieną valaką.

Kaimo senbuviai, be abejo, Šeduikiai. Jų pavardė minima nuo pirmųjų puslapių seniausioje iš turimų Svėdasų bažnyčios metrikų knygų. Pavardė rašyta įvairiai - Szydeykis, Szaduykis, Szedeykis. Kaip giminiavosi ketvertas inventoriun įtrauktų Šeduikių, nelengva pasakyti. Apie juos ir jų kaimynus šiek tiek papildomų žinių yra Svėdasų bei Kamajų bažnyčių metrikų knygose.

Kazimieras Šeduikis - gimęs greičiausiai dar XVII amžiaus pabaigoje, Svėdasuose 1718 metais sutuoktas su Ona Žilinska. Nuo 1719 iki 1738 metų Šeduikių kaime gimė juodviejų keturi sūnūs ir trys dukros.

Jonas Šeduikis - kaime buvo ne vienas tokiu vardu ir pavarde. Jau minėtas Kazimieras turėjo sūnų Joną, gimusį 1722 metais. Kitas Jonas Šeduikis - 1726 metais Kamajų bažnyčioje sutuoktas su Margarita Kepalaite iš Kalvių. Jis tarp 1728 ir 1745 metų susilaukė keturių sūnų ir trijų dukrų.
Kažkuris iš šių Jonų 1748 metais vedė Oną Bražiūnaičią. Tai galėjo nutikti tiek vienam, tiek kitam Jonui, jeigu antrasis buvo likęs našliu. Jonas su Ona turėjo du sūnus.

Stanislovas Šeduikis - gimęs 1705 metais. Jo ir Kristinos Sabalytės iš Kalvių jungtuvės Kamajuose - 1729 metais. Šiai porai tarp 1732 iki 1751 metų gimė trys sūnūs ir šešios dukros.

Simonas Šeduikis - aukščiau minėto Kazimiero ir Onos sūnus, gimęs 1719 metais. Jis 1739 metais Kamajuose susituokė su Ona Baltakyčia iš Mikniūnų. Jų vaikai - tarp 1741 ir 1763 metų gimę penki sūnūs ir dvi dukros.

Tamošius Janulionis (Janulis) buvo vedęs Elžbietą Pernavaitę iš Mikniūnų. Jų jungtuvės - 1738 metais Kamajų bažnyčioje. Žinome tris Tamošiaus sūnus. Du krikštyti tuo pačiu Motiejaus vardu, matyt, antrasis Motiejus gimė po pirmojo mirties. Trečiasis sūnus - Simonas, gimęs 1747 metais.

Simonas Pajėda turėjo ne vieną žmoną ir bent tris dukras, o su Kristina (mergautinės pavardės nežinome) - sūnų Joną, gimusį 1768 metais. Simonas vienintelis iš 1765 metais surašytų sulaukė ir kitos Užpalių dvaro inventorizacijos.

*

Mano protėvių Dabregų 1765 metų inventoriuje nėra, gal jų tuo metu Šeduikiuose dar negyventa. Pirmoji žinia apie Dabregas - iš 1772 metų, kai Svėdasų bažnyčioje buvo pakrikštyta Barbora Dabregaitė. Jos tėvai - Kazimieras ir Elžbieta Dabregos iš Šeduikių.

1772 metais gimė pirmoji Šeduikių Dabregaitė (epaveldas.lt, Svėdasų RKB 1702-1796 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 102 vaizdo fragmentas)

Barboros tėvų santuokos nei Svėdasų, nei Kamajų knygose neradau - tuokėsi jie kažkur kitur, galėjo ten kurį laiką pagyventi, todėl nežinome, ar Barbora buvo šių Dabregų pirmasis vaikas. Šeduikiuose jie neužsibuvo, išsikraustė į Kamajų pusę, kur Merkių kaime (dabar jau seniai išnykusiame) Barbora Dabregaitė mirė, sulaukusi vos 12 metų.

Kitas įrašas su Dabregų pavarde - apie Svėdasų bažnyčioje 1775 metų sausį sutuoktus mano proproprosenelius Juozapą Dabregą iš Šeduikių ir Oną Budreikaitę.

*

1789 metų Užpalių seniūnijos inventoriuje - vis dar šeši činšininkai iš Šeduikių: ponas Juozapas Šeduikis, Jokūbas ir Simonas Januliai, Laurynas Rakauskas, Juozapas Dabrega, Simonas Pajėda. Kaimui priklausė 7 valakai apgyventos žemės (grunt osiadly), 7 su puse valako priimtos žemės (grunt przyiemny) ir dar atskirai 162 margai. Metinis činšas buvo skaičiuojamas taip: už valaką apgyventos žemės - 100, už valaką priimtos žemės - 54, už vieną margą atskirame plote - 2 auksinai (zlotai). Beje, buvo pageidaujama, o gal ir reikalaujama, atsiskaityti linais, tuomet labai paklausiais Europos rinkose, už 25 Rygos svarų pundelį (apie 10 kg) skaičiuojant po 8 auksinus.

1789 metų Užpalių seniūnijos inventoriaus fragmentas (šaltinis - Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 525 ap. 8 b. 1350)

Činšas nebuvo vienintelė Užpalių seniūnijos valstiečių prievolė dvarui. “Senu papročiu” reikdavo pristatyti į dvarą natūrinę duoklę - medaus, riešutų, grybų ir kitų gėrybių, iš eilės eiti nakties sargybą, taisyti dvaro pastatus, malūnų užtvankų pylimus, kelius, tiltus… Nežinau, ar Šeduikių činšininkus versdavo dirbti dvaro laukuose, bet “gvoltai” bei talkos, matyt, buvo privalomos. Istorikas Algirdas Baliulis, cituojamas “Lietuvos valsčių” serijos monografijoje “Užpaliai”, rašė:

(…) visi valstiečiai nuo dūmo per metus kartą turėjo važiuoti į pastotę į Rygą, o jeigu kuriais metais nereikėtų važiuoti - turėjo mokėti po 2 talerius. Nuo pastočių buvo atleisti tik vaitai ir ponas Šadeika. (I d. 243 pusl.)

Du taleriai - kiek mažiau už vieną auksiną, todėl nebuvo per didelė kaina už kelionę į Rygą ir atgal, trukdavusią iki 20 dienų.

Inventoriuje ponu, taigi, tikru bajoru, vienintelis įvardintas Juozapas Šeduikis tais metais turėjo tris valakus ir dar 47 margus žemės, Jokūbas ir Simonas Januliai - po valaką ir po 20 margų, Laurynas Rakauskas ir Juozapas Dabrega turėjo po du ir trečdalį valako (ir dar Rakausko - 30, Dabregos - 20 margų), o Simonas Pajėda gyveno ant pusantro valako.

Juozapas Šeduikis. Kodėl iš keturių Šeduikių, turėjusių savo ūkius, 1789 metų inventoriuje teliko vienas, nežinau. Tuo laikotarpiu kaime gyveno bent du Juozapai Šeduikiai. Vienas - vedęs Ievą Budreikaičią, bet ne šis bus buvęs tas ponas Juozapas, o kitas, 1756 metais vedęs Elžbietą Baltuškaičią.

Šiai porai - Juozapui ir Elžbietai Šeduikiams - nuo 1757 iki 1785 metų gimė keturi sūnūs ir trys dukros, tačiau tiktai pagranduko Kiprijono 1785 metų krikšto įraše tėvai pirmą kartą užrašyti kilmingais ponais (GD - Generosus Dominus):

1785 metų kovą Svėdasų bažnyčioje pakrikštytieji (epaveldas.lt, Svėdasų RKB 1702-1796 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 121 vaizdo fragmentas)

Juozapas Šeduikis, sulaukęs tiems laikams gražaus amžiaus, mirė 1807 metais. Metrikų knygoje velionis užrašytas kilminguoju (urodzony), kuris palaidotas ne šiaip kapinėse, o Svėdasų bažnyčioje!
Jokūbas ir Simonas Januliai (Janiuliai, Janulioniai, Janiulioniai) galėjo būti pasidaliję Tamošiaus Janulionio rėžius. Kas žinoma apie juos?

Jokūbas Janulis 1757 metais Kamajų bažnyčioje buvo sutuoktas su Kristina Pernavaite iš Mikniūnų. Juodviems gimė dvi dukros, abi pakrikštytos Marijonos vardu (matyt, pirmoji bus neišgyvenusi) ir sūnus Justinas, krikštytas Kamajuose 1769-aisiais. Jokūbas ir Kristina Januliai, pradėję aštuntą dešimtį, mirė vienas po kito 1804 metais.

Simonas Janulis - 1747 metais gimęs Tamošiaus ir Elžbietos Janulionių sūnus. Simonas 1777 metais vedė Ievą Balčiūnaičią. Tarp 1779 ir 1791 metų pora susilaukė dviejų sūnų ir dukros. Po Simono mirties 1795-aisiais ūkis atiteko vienam jo sūnų - Vincentui.

Laurynas Rakauskas - nevietinis. Tačiau jo ir žmonos Konstancijos vaikai - sūnus ir duktė - gimė Šeduikiuose 1754 ir 1756 metais. 1765 metais Laurynas dar neturėjo savo ūkio (matyt, dirbo samdiniu), o 1789 metais - jau buvo nemažo ūkio galva. Mirė jis 1805 metais, sulaukęs 79-ių.

Juozapas Dabrega, mano proproprosenelis, kaip ir Laurynas Rakauskas, Šeduikiuose buvo naujas žmogus. Juozapui Dabregai (1743-1806) skirtas atskiras straipsnelis.

Simonas Pajėda - kaip minėta, vienintelis iš 1765 metais surašytųjų sulaukė ir šios - 1789 metų - Užpalių dvaro inventorizacijos. Simonas mirė 1804-aisiais, turėdamas 69 metus. Jo ūkį perėmė sūnus Jonas.

*

1793 metais Užpalių seniūniją, duodančią 300 tūkst. auksinų pajamų, paskutinysis Lietuvos ir Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis davė valdyti kunigaikščiui Pranciškui Sapiegai, savo nesantuokiniam sūnui.

Tuo metu kraštą jau visiškai kontroliavo Rusija. Pranciškus Sapiega dalyvavo 1794 metų sukilime prieš rusus, už tai iš jo buvo atimti dvarai. Nors kunigaikštį caras netrukus amnestavo, bet Užpalius dovanojo karaliaus brolėnui Juozapui Poniatovskiui. Šis 1796 metais dvarą pardavė buvusiam valdytojui Pranciškui Sapiegai. Taip Šeduikių kaimas iš valstybinio tapo Sapiegų nuosavybe, o šeduikiečiai - Sapiegų baudžiauninkais. Apie juos - “Šeduikių kaimo žmonės iš 1809 metų inventoriaus“.

© 2015-2017 Aleksandras Sakas

Šeduikių kaimo žmonės iš 1809 metų inventoriaus

1796 metais Pranciškui Sapiegai nusipirkus Užpalių dvarą, Šeduikių kaimas iš valstybinio tapo Sapiegų nuosavybe.

Šeduikiai - dabartinio Anykščių rajono kaimas (maps.lt žemėlapio fragmentas)

XIX amžiaus pradžioje Šeduikių kaimo žemes supo kunigaikščio Sapiegos ir kitų ponų valdos: vakaruose - Netikiškiai, pono Traskausko (Trzaskowski) Juodonys, šiaurėje - Mikniūnai, rytuose -Vilučiai, Čiuriškių užusienis bei pono Gronskio (Groński) Tadauskai. Pietuose už miško buvo ponui Machvicui (Machwitz) priklausę Drobčiūnų kaimo užusieniai.

1809 metų Užpalių dvaro inventoriuje - jau devyni Šeduikių dūmai, mokėję Sapiegoms činšą: bajorų Motiejaus ir Jono Šeduikių, Vincento ir Morkaus Janulionių, Rapolo Narbučio, bajoro Juozapo Šeduikio našlės, Jurgio Dabregos, Andriejaus Paunksnio ir Jono Pajėdos. Kaimas turėjo žemės (ariamos, pievų ir miško) iš viso 14 su puse valako rėžiais ir dar 6 valakus atskirais sklypais, margine žeme vadintais.

Šiame inventoriuje - ne tiktai smulkiausios žinios apie kaimiečiams paskirstytus plotus, bet ir žemėlapis, kur pažymėtas kiekvienas dūmas.

Šeduikių ūlyčia su devyniais dūmais išilgai kelio iš Mikniūnų į Vilučius. Pro pirmąjį, Motiejaus Šeduikio, ėjo dar vienas kelias iš Duokiškio į Netikiškius (išlikęs iki šiol). 1809 metų piešinio fragmentas su rašinio autoriaus uždėtais dūmų šeimininkų vardais (šaltinis - Užpalių dvaro 1809 m. inventorius, paskelbtas Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos puslapyje)

Per dvidešimt metų, praėjusių nuo paskutinio Užpalių dvaro inventorizavimo, poną Juozapą Šeduikį pakeitė jo našlė ir Motiejus bei Jonas Šeduikiai.

Juozapo Šeduikio našlė (JP Jozefowa Szadeykowa) - Elžbieta Baltuškaitė, Šeduikienė nuo 1756 metų. Iki 1785 metų Elžbieta pagimdė keturis sūnus ir tris dukras. Elžbietos vyrui 1807 metais mirus ir jį už ypatingus (jau pamirštus) nuopelnus Svėdasų bažnyčioje garbingai palaidojus, ūkio ar ūkio dalies vadžios buvo likusios našlės rankose. 1809 metų inventoriuje ponios Šeduikienės grafoje kitu rašalu, taigi, kažkada vėliau, prirašyta - palivarkas.

Motiejus Šeduikis, gimęs 1776 metais - sūnus Juozapo, bet ne to įžymesniojo, o kito. Ūkį Motiejus bus perėmęs po tėvo mirties 1808 metais. Tų pačių metų lapkritį Kamajuose Motiejus Šeduikis vedė Oną Tuskenytę (jungtuvių įraše - Tuskieniczia. vėliau vaikų krikšto įrašuose - Tuskienowna, Tuskowna arba net Taszkowska, o dažniausiai - Tuskiewiczowna). Onos brolis kunigas Motiejus Tuskenis (Maciej Tuskienis/Tuskiewicz) 1830 metais buvo Debeikių. o 1834 metais - Vyžuonų vikaru.

Po jungtuvių Motiejaus socialinis statusas pasikeitė, ir vaikų krikšto registruose jis - jau kilmingasis. Motiejui ir Onai Šeduikiams nuo 1810 iki 1834 metų Šeduikių kaime gimė septyni sūnūs ir penkios dukros (vieno iš sūnų - Juozapo - krikšto mama 1813 metais buvo Elžbieta Dabregaitė - Paunksnienė, šio teksto autoriaus proprosenelio sesuo).

Jonas Šeduikis galėjo būti gimęs apie 1746 metus, tačiau jo tėvų nežinome - toks kūdikis neregistruotas nei Svėdasų, nei Kamajų bažnyčios knygose (šeduikiečiai kartais vaikus krikštydavo Kamajuose). Jei Šeduikių kaime buvo tik vienas panašaus amžiaus Jonas Šeduikis, tai jis vedė tris kartus - Sofiją Merkyčią (1777 metų santuoka), Oną (mergautinės pavardės nežinome) ir Agotą Vaičiulaitę. Turėjo keletą dukrų iš pirmosios ir paskutinės santuokos, o sūnų žinome du - Albertą, gimusį 1791 metais iš antrosios santuokos su Ona, ir Ciprijoną, gimusį 1797 metais iš trečiosios santuokos su Agota. Jonas Šeduikis inventoriuje užrašytas bajoru, bet metrikų knygose nė karto tokiu nevadintas. Ir įrašas apie jo mirtį toks pat, kaip visų paprastų žmonių, tiesiog Jan Szadeyko lat 69 (mirė 1816 metų sausį).

Vincentui ir Martynui Janulioniams (metrikų knygose rašytiems Janulių arba Janiulių pavardėmis) galėjo tekti iš 1789 metų inventoriaus žinomų Jokūbo ir Simono Janulių ūkiai.

Vincentas Janulis (arba Janiulis, Janulionis, Janiulionis, inventoriuje - Wincenty Janulanis), gimęs 1779-aisiais, paveldėjo tėvo Simono ūkį po pastarojo mirties dar 1795 metais, taigi, vos šešiolikos sulaukęs. 1812 metais Svėdasų bažnyčioje jis susituokė su Rozalija Steponavičiūte. Santuokos liudininku buvo kaimynas Andriejus Paunksnis, Juozapo Dabregos žentas.

Vincentas ir Rozalija Januliai turėjo bent trejetą sūnų. Ūkį valdyti šiai porai nesisekė, jį perėmė Mykolas Parcinauskas (prierašas 1809 metų inventoriuje), ir 1833 metais Vincentas su žmona Rozalija ir dviem sūnumis - jau bežemiai žmonės, bajoro Šedukio kumečiai.

Morkus Janulis (inventoriuje - Marek Janulanis) - jo krikšto įrašo neturime, tėvų vardų nežinome. Morkus buvo vedęs Anastaziją Klimaitę, su ja nuo 1803 iki 1822 metų susilaukė šešių dukrų ir dvejų sūnų. Šie Januliai keldavo prašmatnias krikštynas. Gal todėl, kad Anastazija Janulienė galėjo būti iš bajoriškos giminės - jos pirmagimio Juozapo krikštatėviu buvo generosus dominus Juozapas Klimavičius. Dukras Julijoną Marijoną 1805 metais ir Viktoriją 1818 metais į bažnyčią vežė krikštatėviai ir jų asistentų pora (Viktorijos krikštatėviai - kunigas Jonas Punksnevičius ir bajorė Kotryna Misiukevičienė). Sūnaus Kazimiero Faustino 1822 metų krikšto įraše vėl tarsi didikų krikštynose - kūmai su asistentais.

Vėlesniame (1833 metų) inventoriuje Janulių nebėra, nors 1830 metais mirdamas Morkus Janulis paliko ir žmoną, ir tris sūnus (bei dvi dukras). Buvo palaidotas kukliose Šeduikių kapinaitėse. Iš prierašo 1809 metų inventoriuje išeitų, kad šių Janulių ūkis kažkokiu būdu atiteko Juozapui Drūsiui (ne žentui, nes Drūsio žmona - Vanagaitė).

Rapolo Narbučio krikšto įrašo Svėdasų bažnyčios metrikų knygose nėra. Narbučiai Šeduikių kaime pasirodė apie 1781 metus. Rapolas Narbutis pirmą kartą paminėtas 1797 metais kaip kaimyno Jono Pajėdos sūnaus krikštatėvis. Rapolas galėjo perimti Lauryno Rakausko, mirusio 1805 metais, valakų porą. Gali būti, kad Rapolą metrikų raštininkai užrašydavo Roberto vardu, tokiu atveju Rapolas Narbutis - tas pats, kuriam 1813 ir 1816 metais Šeduikiuose žmona Rozalija pagimdė dukrą ir sūnų.

Jonas Pajėda, Simono sūnus, buvo gimęs 1768 metais. Iki 1792 metų vedė Margaritą Urbonavičiūtę. Ūkį perėmė po tėvo Simono mirties 1804 metais. Greitai (1808 metais) netekęs žmonos, Jonas liko su mažais vaikais. Jų išgyvenusių žinome du: vyriausią sūnų Vincentą ir dukrą Elžbietą, vėliau ištekėjusią už Balčiūno.

Antroji Jono Pajėdos žmona - Agota Kazickaitė. Su Agota Jonas susilaukė dar dvejų sūnų ir trijų dukrų. (Dukros Uršulės 1812 metais ir kitąmet sūnaus Liudviko krikštamote buvo Elžbieta Dabregaitė - Paunksnienė, artimiausia Pajėdų kaimynė ir šio straipsnelio autoriaus proprosenelio sesuo). Jonui Pajėdai 1819 metais mirus, dabar jo našlė Agota liko su būriu mažų vaikų. Ūkis atiteko Jono sūnui iš pirmosios santuokos - Vincentui Pajėdai. 1833 metų inventoriuje matome Vincentą su savo šeima ir pamotėle Agota bei penkiais netikrais savo broliais ir seserimis.

Andriejus Paunksnis - iš Radžionių į Šeduikius atėjęs užkuriu 1806 metais, kai vedė jaunutę ką tik mirusio Juozapo Dabregos dukrą Elžbietą. Juozapo Dabregos rėžinė žemė buvo padalinta žentui Andriejui Paunksniui ir giminaičiui (pusbroliui?) Jurgiui Dabregai (marginę žemę jiedu naudojo bendrai).

Šeduikiuose gimė Paunksnių vaikai: duktė, pakrikštyta puošniu Simforozos vardu, sūnus Karolis, duktė Angelė… Paunksnių vaikai metrikų knygose užrašyti jau sulenkintomis pavardėmis, pirmoji - Panksniewicz, kiti du - Pankiewicz. Tuo metu Svėdasuose kunigavęs Jonas, krikštijęs ne vieną Dabregiuką, taip pat rašomas tai Panksnevičiumi, tai Pankevičiumi (matyt, buvo Paunksniu, tad gal Elžbietos vyro giminaitis?). Apie 1815 metus Andriejus Paunksnis su šeima grįžo į savo gimtuosius Radžionis, o jo valdytą dalį perėmė Juozapas Dabrega jaunesnysis.

Jurgis Dabrega - išeivis iš Mikniūnų, gimęs ten 1754 metais. Vėlokai vedęs, su žmona Agota Saladžiūte susilaukė būrio vaikų. Nuo 1799 iki 1812 metų gimė septyni, visi - Šeduikiuose. Išauginti vaikų Jurgis Dabrega nespėjo - 62 metų būdamas, 1816-tų vasario 28-tą mirė ir anų laikų papročiu tą pačią dieną buvo palaidotas vietos kapinėse. Jo ūkis atiteko vyriausiam septyniolikmečiui sūnui Jonui.

*

Paskutinis Užpalių dvaro, taigi, ir Šeduikių kaimo, savininkas Eustachijus Kajetonas Sapiega dalyvavo 1831 metų sukilime. Po sukilimo caro valdžia dvarą nusavino. Šeduikių kaimas vėl, kaip ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, virto valstybiniu.

© 2016-2017 Aleksandras Sakas

Šeduikių kaimo žmonės iš 1833 metų inventoriaus

Trečiasis tekstas Šeduikių kaimo praeities tema. Du pirmieji - “Šeduikių kaimas XVIII amžiaus antroje pusėje” ir “Šeduikių kaimo žmonės iš 1809 metų inventoriaus“.

1831 metais atsitiko tai, kas žmonėms turėjo sukelti daug nerimo - sukilimas ir choleros epidemija. Užpalių dvaro, kuriam priklausė Svėdasų parapijos Šeduikių kaimas, savininkai Sapiegos aktyviai dalyvavo sukilime, tačiau kažin, kiek jų valstiečių ėjo kovon. Šeduikiuose gyveno kaimui vardą davę bajorai Šeduikiai, gal kas iš jų ir prisidėjo prie sukilėlių.

Svėdasų bažnyčios mirties metrikų knygose 1831 metais įrašytas tik vienas sukilėlis - bajoras Jonas Kaminskis iš Svėdasų miestelio, Stanislovo ir Viktorijos Kaminskių 30 metų sūnus. Jis žuvo prie Utenos 1831 m. balandžio 7 d. ir buvo palaidotas Utenos kapinėse. Suprantama, sukilime galvas padėjusių svėdasiškių galėjo būti ir daugiau.

Cholera, 1831 metų vasarą ir rugsėjį mirties dalgiu šienavusi daugelį Svėdasų parapijos kaimų, Šeduikius tiktai grybštelėjo. Nuo jos 1831 m. liepos 27 d. mirė vaikas, trijų metų Simonas, Mykolo Parcinausko ir Uršulės Dabregaitės sūnus. Jį palaidojo Šeduikių kaimo kapinaitėse. Laimei, daugiau epidemijos aukų šiame kaime nebuvo.

Po sukilimo caro valdžia iš Sapiegų Užpalių dvarą atėmė. Pasak istoriko Adolfo Šapokos, konfiskuotų dvarų valstiečių būklė žymiai pagerėjo, nes valdžia tų dvarų žemę išdalino žemdirbiams, tereikalaudama mokėti palyginti mažą činšą. Tačiau Užpalių dvaras kaip administracinis ir ūkinis vienetas liko, o dvaro kaimų valstiečiai ne tik mokėjo činšą, bet turėjo ir kitų prievolių.

1833 metais Užpalių dvaras ir jo valdos, tarp jų ir Šeduikių kaimas, buvo inventorizuoti. Inventorius rašytas rusiškai. Ūkiai vadinami nebe dūmais, o kiemais, ir kiemų šeimininkai suskirstyti į tris kategorijas: огульники (ieškau lietuviško termino), тяглые (činšą mokėję valstiečiai) ir кутники (kampininkai).

Inventoriuje užregistruoti Mikėnų vaitystės Šeduikių kaimo 10 kiemų su 78 gyventojais (41 vyriška ir 37 moteriškos “sielos”). Bendras naudmenų (ariamos žemės, pievų ir miško) plotas - 15 su puse valakų.

Septynių kiemų šeimininkai - valstiečiai Vincentas Pajėda, Juozapas Dabrega, Jonas Dabrega, Juozapas Drūsis, Mykolas Parcinauskas, Rapolas Urbonavičius, Juozapas Paršiukas. Jiems uždėtas metinis činšas - vidutiniškai 33 sidabro rubliai (mažiausiai mokėjo Juozapas Dabrega - 27 rub. 92 kap., Rapolas Urbonavičius daugiausia - 38 rub. 15 kap.). Negana to, kiekvienas tų septynių kiemų turėjo prievolių dvarui: 2 dienos per savaitę lažo, 6 gvoltai per metus, 1 padvada (arklys su vežimu) kartą metuose į Rygą - prievolė, kuri trukdavo iki 20 dienų. Trobesių būklė: trijų kiemų - gera, trijų - vidutinė, vieno (Juozapo Paršiuko) - bloga. Darbinių gyvulių visi kiemai turėjo po 2 arklius ir nuo 2 iki 4 jaučių, taigi, skurstančių nebuvo, tačiau karvių laikė tik po vieną.

Aštuntojo kiemo šeimininkas - bajoras Šeduikis (vardas nenurodytas) - buvo огульник. Šio kiemo žmonių bei naminių gyvulių ir prievolių grafos tuščios, šeimynos sąrašo nėra. Žemės valdė ne daugiau kaip kaimynai (1 valaką ir 26 su trupučiu margų), bet metinį činšą mokėjo gerokai didesnį - net 53 sidabro rublius ir 46 su puse kapeikos. Vietoje trobesių būklės įvertinimo - pastaba “Сiя пустошъ причислена къ оброчнымъ статямъ“. Išversti nelengva, prasmė maždaug tokia - ši dykvietė? priskirta nuomos mokesčių straipsniams (viena iš termino оброк reikšmių - valstybinės žemės nuomos mokestis).

Likę du kiemai - kampininkų Vincento Janulionio, anksčiau turėjusio savo ūkį, ir Jokūbo Buroko. Jie činšo nemokėjo, lažo ir kitų prievolių dvarui neturėjo. Jų nė trobesių būklė nevertinta, tačiau šeimų nariai surašyti.

Ir šiek tiek apie kiekvieną ta tvarka, kaip jie surašyti inventoriuje (regis, ne bet kaip, o iš pietų einant ūlyčia link Mikniūnų):

Vincentas Pajėda - Jono Pajėdos sūnus iš pirmosios santuokos, gimęs 1792 metais. Buvo penkiolikos, kai mirė jo mama. Tėvas vedė antrą kartą. Po tėvo mirties perėmęs ūkį, gyveno su pamote ir broliais bei seserimis iš antrosios tėvo santuokos. Vedė kaimyno Jurgio dukrą Karoliną Dabregaitę. Mirė 1844 metais “nuo blužnies”, liko žmona Karolina, sūnūs Rapolas ir Zigmantas bei dvi ar trys dukros.

Juozapas Dabrega, Juozapo sūnus - šio teksto autoriaus proprosenelis, jam skirtas atskiras straipsnelis.

Užpalių dvaro 1833 metų inventoriaus fragmentas (šaltinis - Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 525, ap. 8, b. 172)

Jonas Dabrega, Jurgio sūnus - mūsų Juozapo Dabregos kažkurios eilės pusbrolis, gimęs 1799 metais. Jo žmona - Elžbieta Vigėlytė. Šiai porai iki 1833 metų gimė keturios dukros ir du sūnūs. Jonas Dabrega mirė Šeduikiuose 1874 metais jau našlaudamas, liko sūnus Justinas ir dukros Agota, Rozalija, Apolonija.

Juozapas Drūsis - Agotos Vanagaitės vyras, kuriam kažkaip atiteko Martyno ir Anastazijos Janulių ūkis. Šių Janulių dukra Barbora buvo ištekėjusi už našlio Drūsio, bet ne Juozapo, o Jono. Jonui ir Barborai Drūsiams 1832 metų birželį gimė dukra, tačiau kitąmet sudarytame inventoriuje neberandame nei šių Drūsių, nei ankstesnių šeimininkų Janulių. Jų vietoje - Juozapas ir Agota Drūsiai su vaikeliu ir giminaičiu Kazimieru, samdantys darbininką, dvi mergas ir piemenę.

Mykolas Parcinauskas - apie 1822 metus vedęs Uršulę Dabregaitę, minėto Jono Dabregos seserį. Pats Mykolas, ko gero, tik po santuokos atsirado Šeduikiuose. Mykolas ir Uršulė Parcinauskai iki 1833 metų susilaukė penkių vaikų, bet inventoriuje likusios tik trys jų dukros (sūnus Simonas, kaip rašyta aukščiau, mirė per choleros epidemiją). Parcinauskai buvo perėmę Vincento ir Rozalijos Janulių ūkį, o pastarieji su dviem sūnumis 1833 metais inventorizuoti kampininkais. Uršulė Parcinauskienė mirė 1845 metais Šeduikiuose. Našlys Mykolas po kiek laiko iš Šeduikių išsikėlė į dabar sunkiai identifikuojamas Voveriškes (ar Voverynę, kažkur prie Juodonių) ir ten baigė gyvenimą 1870 metais. Galėjo būti antrąkart vedęs, nes jo vaikų sąraše yra vienu sūnumi daugiau, negu velionės žmonos Uršulės. Be to, Mykolą palaidojo ne Šeduikiuose šalia Uršulės, o Juodonių kapinėse.

Rapolas Urbonavičius - Urbonavičiai Šeduikiuose pasirodė po kaimyno Jono Pajėdos pirmosios santuokos su Urbonavičiūte, tai buvo dar iki 1792 metų. Kada čia apsigyveno Rapolas Urbonavičius, nežinome, kaip ir jo santuokos su Karolina Vanagaite vietos ir metų. Vaikų šie Urbonavičiai turėjo ne mažiau penkių, bet ne visi buvo gimę Šeduikiuose.

Rapolas ir Karolina Urbonavičiai yra šio teksto autoriaus protėviai, kaip ir jų kaimynai Juozapas ir Domicelė Dabregos. Tačiau nuo 1833 metų daug vandens turėjo nutekėti, kol šių Dabregų anūko Juozapo ir Urbonavičių proanūkės Veronikos santuoka sujungė dvi gimines į vieną medį (Urbonavičiai turėjo dukrą Elžbietą, 1846 metais ištekėjusią už Aleksandro Antanėlio; Antanėliai turėjo dukrą Anelę, 1883 metais ištekėjusią už Jono Vaškelio; Vaškeliai turėjo dukrą Veroniką, 1900 metais ištekėjusią už Juozapo Dabregos, šie Dabregos - autoriaus seneliai).

Juozapas Paršiukas su žmona Darata Kilaite 1833 metais augino du vaikus. Jų šeimynai priklausė ir jaunesni Juozapo broliai Stanislovas ir Antanas. Vėliau Paršiukai Šeduikiuose susilaukė dar trijų dukrų ir 1847 metais gimusio sūnaus Jurgio.

Bajoras Šeduikis - inventoriuje nei vardas, nei amžius nenurodytas. Tai galėjo būti:

Motiejus Šeduikis, Juozapo sūnus, gimęs 1776 metais, per žmoną Oną susigiminiavęs su kilminga Tuskenių (Tuskų, Tuskevičių) gimine, pats bajoru užrašytas 1809 metų Užpalių dvaro inventoriuje ir vaikų gimimo metrikuose, o vaikų jis su Ona nuo 1810 iki 1834 metų susilaukė net dvylikos (Motiejus Šeduikis mirė 1849 metais, palikęs žmoną Oną ir septynis vaikus: Juozapą, Zigmantą, Aleksandrą, Jurgį, Eufroziną, Karoliną ir Anelę);

arba Jokimas, Motiejaus Šeduikio jaunesnysis brolis, gimęs 1790 metais, vedęs Rozaliją iš tų pačių bajorų Tuskenių, turėjęs Šeduikiuose iki 1833 metų gimusius du sūnus ir dukrą (paskui kurį laiką gyvenęs Daukuose - Kupiškio pusėje, kur gimė dar du vaikai, o kai 1845 metais Rozalija Šeduikienė mirė Šeduikių kaime, tai po jos liko vyras Jokimas, vaikai Stanislovas, Silvestras, Anastazija, Barbora, Karolina);

arba Albertas Šeduikis, Jono sūnus, gimęs 1791 metais, 1810 metų santuokoje su Rozalija Baleišyte Šeduikių kaime susilaukęs keturių sūnų ir keturių dukrų (dauguma bus neišgyvenę - kai Alberto našlė Rozalija mirė Juodonyse 1841 metais, gyvas buvo tik sūnus Anupras)…

Apie kampininku virtusį Vincentą Janulį (Janulionį) - straipsnelyje “Šeduikių kaimo žmonės iš 1809 metų inventoriaus“.

Kitas kampininkas Jokūbas Burokas buvo 1813 metais vedęs Kotryną Paršiukaitę, kuri iki 1830 metų pagimdė jam du sūnus ir dvi dukras. Tiesa, knygose dar yra mįslinga žinia apie Šeduikiuose 1812 metais Jokūbui ir Kotrynai Burokams (bet ar tiems patiems?) gimusį sūnų Antaną. 1833 metų inventoriuje Burokų vaikų užrašyti tiktai Martynas ir Anastazija, o kiti, gyvi ar mirę, jau buvo palikę tėvo namus.

*
Gyventojų Šeduikių kaime buvo daugiau, negu surašyta inventoriuje. Iš metrikų knygų žinome dar ne vieną šeimą su Šeduikiuose iki 1833 metų gimusiais vaikais, kaip antai:

Mykolas Abelinskas ir Veronika Pauliukaitė su 1831 ir 1832 metų gimimo dukra ir sūnumi (šie Abelinskai 1833 metų inventoriuje - jau gretimo Netikiškių kaimo gyventojai, Juozapo Merkio darbininkai);

Juozapas Janulis ir Rozalija Čečytė bei trys jų vaikai, gimę nuo 1826 iki 1830 metų;

Rapolas Merkys, su Ona Paršiukaite nuo 1823 iki 1830 metų susilaukęs dukros ir trijų sūnų, o su Ona Griškaite - dar vienos dukros 1832 metais;

Juozapas Paršiukas (kitas nei inventoriuje) ir Rozalija Grumbinaitė, turėję keturis iki 1833 metų gimusius vaikus;

Justinas Urbonavičius ir jo žmona Rozalija Masiulytė, apie 1817 metus su dviem dukrom persikėlę iš Radžionių į Šeduikius ir čia užgyvenę dar bent penkis vaikus…

*

Vėlesniame Užpalių dvaro inventoriuje, sudarytame 1847 metais, Šeduikių kaimo jau nėra - Užpalių dvarui Šeduikiai nebepriklausė.

© 2016, 2019 Aleksandras Sakas

Priedas

Šeduikių kaimo šeimynų sąrašai iš 1833 metų Užpalių dvaro inventoriaus (kas skliaustuose - autoriaus pridėta):

Vincentas Pajėda 41, žmona Karolina (Dabregaitė) 27, sūnus Rapolas 6, duktė Juozapota 4, motina Agota (pamotė Agota Kazickaitė - Pajėdienė) 52, broliai Konstantas 24, Liudvikas 17, seserys Uršulė 15, Apolonija 14, Veronika 12, darbininkas Petras Mikšys (amžius nenurodytas).

Juozapas Dabrega 41, žmona Domicelė (Merkytė) 37, sūnūs Aleksandras 18, Antanas 12, Rapolas 15 (gal 5?), dukterys Karolina 16, Veronika 10, Julijona 6.

Jonas Dabrega 33, žmona Elžbieta (Vigėlytė) 28, sūnus Justinas 11, dukterys Domicelė 12, Rozalija 6, Apolonija 1, motina Agota 60, broliai Motiejus 23, Konstantas 26, jo žmona Rozalija (Vanagaitė) 23, sūnus Petras (gimimo metrikų knygoje Simonas) 2, darbininkas Juozapas Mikšys 40.

Juozapas Drūsis 29, žmona Agota (Vanagaitė) 28, duktė Rozalija 1, giminaitis Kazimieras Drisis (Drūsis?) 26, darbininkas Antanas Sakalnikas 20, mergos Elžbieta Mikučionytė 20, Uršulė Vanagaitė 13, piemenė Agota Bankauskaitė 13.

Mykolas Parcinauskas 28, žmona Uršulė (Dabregaitė) 33, dukterys Viktorija 10, Elžbieta 5, Agota 2, brolis Dominykas 18, darbininkas Mykolas Vagelis (Vigėlis?) 30, jo žmona Viktorija 30, sūnūs Kiprijonas 6, Julijonas 4, Juozapas 1, duktė Anastazija 1, merga Ona Gančeraitė 14.

Rapolas Urbonavičius 42, žmona Karolina (Vanagaitė) 40, sūnūs Anupras 21, Kiprijonas 11, dukterys Elžbieta 17, Eufrozinija 5, brolis Liudvikas 34, darbininkas Motiejus Vilutis 40, jo žmona Barbora 30, sūnus Dionyzas 3.

Juozapas Paršiukas 31, žmona Darata (Kilaitė) 28, sūnus Alfonsas 2, duktė Juozapota 5, broliai Stanislovas 23, Antanas 21, darbininkai Juozapas Urbonavičius 12, Mykolas Žukauskas 8, merga Skolastika Tarkutė 15.

Bajoras Šeduikis (nei vardas, nei amžius nenurodytas, šeimynos sąrašo nėra).

Vincentas Janulionis 53, žmona Rozalija (Steponavičiūtė) 40, sūnūs Jurgis 15, Kiprijonas 13.

Jokūbas Burokas 50, žmona Kotryna (Paršiukaitė) 30, sūnus Martynas 15, duktė Anastazija 6.


2019 m. birželio 21 d., penktadienis

Iš seno eilių sąsiuvinio


Kiek žinau, mano mama Elena Dobregaitė - Sakienė (1916-1961) tiktai kartą Kražiuose buvo prisiminusi eiliavimą, kai ruošėsi su kolegomis medikais sutikti Naujuosius metus, gal 1957-uosius. Ji donelaitišku hegzametru parašė scenarijų linksmam vaidinimėliui iš Kražių ligoninės gyvenimo, kuris - atsimenu jos džiaugsmą - su pasisekimu buvo suvaidintas. Gaila, tačiau to teksto niekas neišsaugojo.

Anksčiau, mokydamasi Rokiškio gimnazijoje, mama buvo galvojusi apie literatūros studijas ir galėjo - kaip daugelis jos bendramokslių iš veiklaus gimnazijos literatų būrelio - pati bandyti rašyti. Tačiau likęs jos eilių sąsiuvinėlis yra kito laiko.

1945 metų vasarą mano tėvas Aleksandras Sakas (1908-1998) buvo suimtas, rudenį įkalintas Vorkutoje, o mama, laukianti kūdikio (šias eilutes rašančiojo), liko Anykščiuose. Iš pažiūros gležna, smulkaus sudėjimo, paprastų kaimo žmonių dukra, mama prireikus turėdavo užtektinai valios ir ryžto. Medicininės įstaigos vadovė, apdovanota tarybiniu medaliu, ir kartu - Lietuvos partizanų gydytoja, savo bute slapta gydžiusi ir slaugiusi brolio Jono ir kitų atvežamus sužeistuosius. 1947 metais atliko tiems laikams neįsivaizduojamą kelionę į užpoliarės lagerių kraštą - į Vorkutą, kur sugebėjo įveikti visus draudimus ir pasimatyti su kalinamu mano tėvu (aš pats buvau likęs krikšto mamos Marytės globoje). 1950 metais, kai tėvas iš lagerio buvo paleistas ir išgabentas neterminuotai tremčiai į Krasnojarsko kraštą, mama ryžosi palikti Lietuvą, tiems laikams neblogą savo buitį ir išvažiuoti paskui vyrą į Sibirą su ketverių metų sūnumi. Nuvykusi į Krasnojarską, pasiekė, kad vyro tremties vieta būtų pakeista į švelnesnio klimato ir lengvesnio darbo. Pagaliau, po Stalino mirties, pasitelkusi naujus bičiulius vietinėje valdžioje, įtakingus draugus Lietuvoje, rašydama prašymus į Maskvą, viena pirmųjų - dar 1954 metais - išgavo mano tėvui leidimą grįžti ir gyventi Lietuvoje.

Tačiau negalėjo nebūti dienų ir valandų, kai jausdavosi nepelnytai likimo baudžiama, silpna ir bejėgė. Tą liudija Anykščiuose į ploną sąsiuvinį rašytos eilės. Poetinių pretenzijų jose nėra. Nedailintos, beveik nebraukytos, jos - tiktai jausmų ir nuotaikų impresijos, tiktai terapija sau pačiai.


*
Kad galėčiau, gėles Tau suneščiau iš viso pasaulio lankų,
Kad galėčiau, Tau laimę patiesčiau po kojų - taku.


*
Čia aš laisva - rašau nedalią savo,
O ten Tu vienas - vienas ten tamsybėj Tu.


*
Dienas velku, kaip juodą jungą,
Ir laimės vakarus menu,
Kada lakštingalos giedojo,
Kvepėjo krūmai jazminų.


*
Bet vilties dar nenustoju,
Ji krūtinėj giliai rusa,
Juk žinau - vis vien sugrįši
Į pastogę mielą mūsų.


*
Motulė glaudė veidą ašarotą
Prie mylimo sūnelio,
O tas mažytis nieko nesuprato
Kas mamai širdį gelia.


*
Jis dar visai mažytis ir silpnutis,
Žiauraus pasaulio nepažinęs,
Jam dar nerūpi, kad nėra tėvelio,
Kad jį toli atskyrė nuo Tėvynės.


*
Apsipratau prie vienišos dalios, prie vargo,
Prie tos minties – esu visai viena,
Tik Tu iš tolimo žiauraus pasaulio
Lydi mane neregima dvasia.


*
Štai pila vandenį pašventintą ant kaktos kūdikėlio,
Tu tėvo vadinies brangiu vardu.
“Nežino tėvas nieko” – ir ašara nebesulaikoma
Pabiro žemėn ant grindų juodų.


*
Visa siela ir kūnas šaukia “Ne!
Nebauski jo, Dangau,
Ir neatimk kas man brangiausia,
Grąžink jį kūdikiui, grąžinki pas mane!”


*
Nebetikiu - per daug širdis ilgėjos…

*
Bet vėl mažutė kibirkštis vilties šviesiosios…

*
O vis tik bus galbūt, kai vakaras mėlynas…

*
Tegu Tau pakelės žolelės šnabžda,
Tegu rugelių varpos šneka Tau,
Ir girių paukščiai, smėlio vabalėliai
Tegu paaiškina, ko aš nepasakiau.


Kodėl vėliau mama šito sąsiuvinėlio nesunaikino? Gal pagalvojo, kad tos eilės - kaip išsiųsti laiškai - jau priklauso ne vien jai, bet ir vyrui su sūnumi?

© 2013 Aleksandras Sakas jun.

2019 m. birželio 16 d., sekmadienis

Komjaunimo bilietas

1967 metų pradžioje senuosius komjaunimo bilietus (su keturiais ordinais pirmame puslapyje) pradėjo keisti į naujus (su penkiais ordinais). Buvo paskelbta, kad naujasis bilietas nebus keičiamas visiems automatiškai. Kas norės jį gauti, rašys pareiškimą (prašymą), kurį svarstys komjaunimo būrelis ir tenkins arba ne. Tokiu būdu komjaunimas galės atsikratyti balasto - visiškai neveiklių savo narių.

Vilniaus valstybiniame V. Kapsuko vardo universitete prašymus parašė tūkstančiai komjaunuolių - beveik visi, išskyrus keturis. Gal bandžiusių išsižadėti narystės buvo ir daugiau, tačiau įkalbinėjami ir protinami nepasidavė tiktai ketvertas užsispyrėlių.

Tai buvo filologijos fakulteto antro kurso studentė Onutė Baliukonytė (poetė Onė Baliukonė), ekonomikos fakulteto paskutinio kurso studentė (išvaizdi tamsiaplaukė), vaikinas, studijavęs berods chemiją, na, ir matematikos bei mechanikos fakulteto ketvirtakursis (šių eilučių autorius).

Kai prašymų terminas baigėsi, jiems liepė atvykti į senuosius rūmus, rektorato dalį, kur buvo įsitaisęs universiteto komjaunimo komitetas.

Toliau pasakojimą galima tęsti pirmuoju asmeniu. Siaurame laukiamajame sėdėjome ant kėdžių, išrikiuotų viena eile prie ilgosios sienos. Nebuvo kaip įsižiūrėti į kitų trijų veidus. Vienas kito nepažinojome, tiktai gražioji ekonomistė man buvo matyta. Visi tylėdami stebėjome duris priešais, už kurių posėdžiavo komitetas. Pirmoji ten buvo iškviesta, man regis, Onutė (tuomet jos vardo dar nežinojau). Su ja kalbėjo ilgai. Apie ką, negirdėjome. Išėjo ji staigiai ir, nė žodžio mums nepratarusi, smuko pro kitas duris laukan.

Ir ekonomistė, ir chemikas buvo svarstomi nebe taip ilgai. Aš likau paskutinis.

Už ilgo stalo sėdėjo keletas žmonių. Manęs paprašė komjaunimo bilieto ir pasodino prie sienos. Vienas iš komiteto narių, gal pats sekretorius (juo tuomet buvo tūlas P. Vaitkevičius), iš popierių trumpai supažindino kitus su mano asmeniu.

- Tai kodėl nenori likti komjaunimo organizacijoje?

Kiek atsimenu, buvau sugalvojęs gražiai viską pagrįsti nelemtu savo individualizmu, dėl kurio man nemiela būti bet kokioje, net komunistinėje, organizacijoje, tačiau atsakymas man išsprūdo visiškai nenušlifuotas:

- Man ji nereikalinga.

Gal dar būčiau pasakęs ką nors intelektualesnio, bet klausėjas tuoj pat atšovė:

- Ir pats jai nereikalingas.

Man beliko gūžtelti pečiais:

- Na, taip.

Tuomet už stalo sėdintieji kiek pamurmėjo tarpusavy, ir vedantysis paskelbė raiškiai:

- Siūlau pašalinti už komjaunimo organizacijos ignoravimą ir jos įstatų nesilaikymą!

Nors mano nuomonės niekas neklausė, tačiau tokia formuluotė man tiko, tik įstatų nesilaikymo nesupratau - kurį punktą sulaužiau?

Man išaiškino, kad neprašyti naujo bilieto yra tolygu išstoti iš organizacijos, o teisės išstoti įstatai nenumato. Iš komjaunimo galiu būti tiktai išmestas arba laukti narystės pabaigos (kol sukaks 27 metai).

Po to jie pakėlė rankas už pašalinimą ir atsisveikino su manimi. Išeidamas paklausiau, ar negalėtų man atiduoti senojo bilieto.

- Palauk, o gal tau komjaunimo bilietas vis tiktai yra brangus?

- Ne, ne, bet jis galėtų likti mano archyve.

- Ne, negalėtų. Viso gero!

Epilogas

Pagal ano meto praktiką, šalinant iš komjaunimo, galėjo pašalinti ir iš universiteto. Bet manęs nelietė, tikiuosi, kad ir kiti laimingai baigė mokslus. Man į akį kritusią ekonomistę vėliau porą kartų mačiau Klaipėdoje važiuojančią autobusu, bet neužkalbinau. Onutės Baliukonytės eilės nebuvo draudžiamos spausdinti:

Tu neik pro šalį. Neik pro šalį. Neiki.
Didžiulis vėjas, keistas – virš visų.
Ir laikrodžiuos pelėsiais kvepia laikas.
Ir man baisu. Ir man labai baisu.


(Onė Baliukonytė, Laukinės vaivorykštės, Vilnius, Vaga, 1971).

© 2014 Aleksandras Sakas

2019 m. birželio 12 d., trečiadienis

Pranciškaus Ružausko palikuonys. Elžbieta

Iš visų Pranciškaus Ružausko atžalų (jų buvo gal 14) išliko Juozapas, Kazimieras, Pranas, Elžbieta ir galbūt Morta iš pirmosios, o Ignotas iš paskutinės Pranciškaus santuokos, tačiau Mortos ir Ignoto likimo kol kas nežinome.

Elžbieta Ružauskaitė, Pranciškaus duktė iš antrosios santuokos, buvo jaunesnė už savo sūnėną - brolio Juozapo sūnų Juozapą. Ji gimė 1863 m. rugsėjo 4 d. Viekšnių parapijos Viekšnių miestelyje. Krikšto tėvu buvo Elžbietos dėdė Ignotas Ružauskas - šio straipsnelio autoriaus proprosenelis. Krikšto mama - tuo metu dar netekėjusi Kotryna Šeputytė (po daugelio metų, palaidoję savo antrąsias puses, krikštatėviai Kotryna ir Ignotas susituokė).

Elžbietai ėjo treti metai, kai mirė jos mama Gertrūda. Matyt, ją užaugino tėvo trečioji žmona Uršulė.

1897 metais Elžbieta, tekėdama už gerokai jaunesnio valstiečio Antano Mažučio iš Krakių kaimo, gyveno Naikiuose. Abu šitie kaimai yra šalimais tarp Mažeikių ir Viekšnių, o anuomet priklausė vienai - Viekšnių - parapijai.

Apie Mažučių gyvenimą žinome mažai. Kur jų gyventa? 1899 metais Naikiuose Mažučiams gimė duktė Magdalena, vos už poros mėnesių mirusi Krakiuose...

Kol kas tiek.

© 2013 Aleksandras Sakas

Metrikų duomenys (šaltinis - epaveldas.lt):

1863 m. rugsėjo 4 d. Viekšnių bažnyčioje altaristos kun. Antano Jankausko (Антоний Янковский) pakrikštytas kūdikis vardu Elžbieta, valstiečių teisėtų sutuoktinių Pranciškaus ir Gertrūdos gimusios Andruškaite Ružauskų duktė, gimusi 1863 m. rugsėjo 4 d. paryčiui Viekšnių parapijos Viekšnių miestelyje. Krikštatėviai - valstietis Ignotas Ružauskas (Игнацы Ружевский) su mergina Kotryna Šeputytė (Катаржина Шепутовна девица). (Viekšnių RKB 1862-1869 m. gimimo metrikų knyga, 36 v.)

1877 m. liepos 8 d. Viekšnių bažnyčioje vikaro kun. Aleksandro Valavičiaus pakrikštytas kūdikis vardu Antanas, Viekšnių valsčiaus ir bendruomenės valstiečių teisėtų sutuoktinių Adomo ir Barboros gimusios Martinkute Mažučių sūnus, gimęs tą pačią dieną šios parapijos Krakių kaime. Krikštatėviai - valstiečiai Antanas Šuipys su mergina Rozalija Šuipyte. (Viekšnių RKB 1875-1880 m. gimimo metrikų knyga, 130 v.)

1897 m. lapkričio 25 d. Viekšnių bažnyčioje vikaras kun. Kazimieras Sendrauskas (Казимир Сендровский), triskart paskelbęs lapkričio 11, 16 ir 23 dienomis, sutuokė Viekšnių valsčiaus valstiečius Antaną Mažutį (Антон Мажутис) 21 metų nevedusį iš Krakių kaimo su Elžbieta Ružauskaite (Ельжбета Рожевска) 27 metų netekėjusia iš Naikių kaimo, abu šitos parapijos, valstiečių: teisėtų sutuoktinių Adomo ir Barboros gimusios Šyšaite Mažučių (Адама и Барбары урожденной Шишевны Мажутисов) sūnų su teisėtų sutuoktinių Prano ir Gertrūdos gimusios Andruškaite Ružauskų (Франца и Гертруды урожденной Андрушковны Рожевских) dukterimi, dalyvaujant liudininkams Vladislovui Dūdai (Владислав Дудо), Kazimierui Jurkūnui (Казимир Юркун), Antanui Mažučiui (Антон Мажутис) ir kitiems. (Viekšnių RKB 1896-1910 m. santuokos metrikų knyga, 21 v.)

Pastabos: 1. Pagal gimimo metriką Elžbietos Ružauskaitės amžius tuokiantis turėjo būti 34 metai. 2. Jaunojo tėvas Adomas Mažutis (Benedikto s.) sūnaus vedybų nesulaukė - mirė 1894 m. gruodžio 2 d. Krakių kaime 43 metų amžiaus, palikęs žmoną Barborą ir vaikus Antaną, Kotryną, Oną, Moniką. 3. Jaunikio motinos Barboros Mažutienės mergautinė pavardė - Martinkutė, ne Šyšaitė.

1899 m. balandžio 27 d. Viekšnių bažnyčioje vikaro kun. Juozapo Jaramino (Иосиф Яраминас) pakrikštytas kūdikis Magdalenos vardu, valstiečių teisėtų sutuoktinių Antano ir Elžbietos gimusios Ružauskaite Mažučių (Антона и Ельжбеты урожденной Ружевской Мажутисов) duktė, gimusi tą pačią dieną Naikių kaime. Krikštatėviai - valstiečiai Pranas Paulikas (Франц Павлик) su savo žmona Uršule. (Viekšnių RKB 1898-1904 m. gimimo metrikų knyga, 43 v.)

1899 m. liepos 25 d. Krakių kaime nuo viduriavimo mirė Magdalena, Viekšnių valsčiaus valstiečių teisėtų sutuoktinių Antano ir Elžbietos gimusios Ružauskaite Mažučių apie 2 mėnesių amžiaus duktė. Vikaro kun. Juozapo Jaramino palaidota parapijos kapinėse. (Viekšnių RKB 1891-1900 m. mirties metrikų knyga, 215 v.)

2019 m. birželio 9 d., sekmadienis

Pranciškaus Ružausko palikuonys. Pranas

Iš visų Pranciškaus Ružausko atžalų (jų buvo gal 14) išliko Juozapas, Kazimieras, Pranas, Elžbieta ir galbūt Morta iš pirmosios, o Ignotas iš paskutinės Pranciškaus santuokos, tačiau Mortos ir Ignoto likimo kol kas nežinome. 

Pranas Ružauskas, Pranciškaus sūnus iš pirmosios santuokos, gimė apie 1841 metus Viekšnių parapijos Daubiškių kaime. Paaugliu būdamas, neteko mamos Agnieškos.

Iki santuokos Pranas kažkiek laiko gyveno Vegẽriuose (Akmenės parapijos Vegerių miestelyje, tad ne tuose Vegeriuose, kur šalia Papilės, o šiauriau, prie Latvijos sienos). Susituokė Akmenės bažnyčioje 1870 metais su Ona Ramonaite iš Padvarėlių kaimo.

Pranas ir Ona Ružauskai susilaukė mažiausiai keturių dukrų.

1871 metais Dãbikinėje gimė motinos vardu pakrikštyta duktė Ona. (Tąmet Akmenės parapijoje radosi dvi pusseserės, abi Onos Ružauskaitės - antroji buvo Prano brolio Juozapo duktė, gimusi Kadagių kaime).

Kita Prano Ružausko duktė - Barbora - gimė 1874 metais nebe Akmenės, bet Viekšnių parapijoje, Antanavo kaime. Ji 1899 metais buvo sutuokta su valstiečiu Aleksandru Stonkumi iš Dabikinės dvaro.

Marijona Aleksandra - trečioji Prano ir Onos Ružauskų duktė, gimusi jiems 1877 metais vėl Akmenės parapijoje, Konteikių kaime. Krikštyta ne Akmenės, bet arčiau buvusioje Kruopių bažnyčioje. Dukters gimimo metrikoje tėvai priskirti miestiečių luomui, kas liudytų juos buvus savo žemės neturėjusiais samdiniais.

Ir ketvirtoji duktė - maždaug 1879 metais gimusi Pranciška. Ji 1904 metais ištekėjo už bajoro Juozapo Kontrimo iš Būgių dvaro. Tais pačiais metais savo protėvių kaime - Daubiškiuose - Pranciška pagimdė dukrą Petronelę. Gimimo metrikoje Petronelės tėvai Kontrimai užrašyti Telšių miestiečiais.

O apie Praną ir Oną Ružauskus nieko daugiau metrikų knygose rasti nepavyko. Galima spėti, kad jie spėjo sveiki gyvi ištekinti dukras, nes Akmenės ar Viekšnių bažnyčių knygose bent iki 1899 metų (Viekšnių - iki pat 1912 m.) žinios apie jų mirtį nėra.

Prano Ružausko stotys: 1841 Viekšnių parapijos Daubiškių k. - Vegeriai - 1871 Akmenės parapijos Dabikinės dvaras - 1874 Viekšnių parapijos Antanavo k. - 1877 Akmenės parapijos Konteikių k. - …

Post scriptum. Tinklalapyje ancestry.com.au aptikau moters nuotrauką su tokia metrika: Frances Ruzauskas (1882-1952) - Married to Joseph Kontrimus approximately 1905. Per daug sutapimų, kad būtų galima abejoti, jog tai viena iš Prano Ružausko dukrų - Pranciška Kontrimienė. Tad ji su vyru ir vaikais bus emigravusi į JAV.

Pranciška Ružauskaitė - Kontrimienė (Frances Ruzauskas, šaltinis - ancestry.com.au)

To paties šaltinio duomenimis, Juozapas ir Pranciška Kontrimai 1920 metais gyveno Norfolke (Norfolk, Massachusetts), 1930 metais - Midlsekse (Middlesex, Massachusetts). Tinklalapyje išvardinti ir jų vaikai: Eugenija (g. 1910), Pranas (g. 1912), Juozapota (g. 1920). Pirmojo jų vaiko - dukros Petronelės - tame sąraše nėra.

Tačiau Pranciškos Kontrimienės mirties metai tinklalapyje ancestry.com.au gali būti klaidingi. JAV laikraštis "Boston Globe" 1950 m. rugsėjo 30 d. skelbimų skiltyje pranešė apie Pranciškos vyro Juozapo Kontrimo žūtį rugsėjo 29 dieną Kembridžo mieste (Cambridge, Massachusetts) nelaimingo atsitikimo ar avarijos metu ("by accident"). Skelbime surašyti velionio artimieji: mirusi žmona Pranciška, vaikai Eugenija (Eugenia McGrath), Pranas (Frank Kontrimus), Juozapota (Josephine Bonislawski) iš Kembridžo.

© 2013-2019 Aleksandras Sakas

Metrikų duomenys (šaltinis - epaveldas.lt):
 
1870 m. sausio 25 d.
Akmenės bažnyčioje klebonas kun. Antanas Žilinskis (Антон Жилинский), triskart paskelbęs sausio 11, 18 ir 25 dienomis, sutuokė valstiečius Praną Ružauską (Франца Ружевскаго) 28 metų nevedusį iš Vegerių miestelio su Ona Ramonaite (Анною Рамоновною) 27 metų netekėjusia iš Padvarėlių kaimo, vietos parapijiečius, valstiečių teisėtų sutuoktinių Prano ir Agnieškos Butnoriūtės Ružauskų (Франца и Агнешки из Бутноров Ружевских) sūnų su teisėtų sutuoktinių Simono ir Onos Kasiliauskaitės Ramonų (Шимона и Анны из Касилевской Рамонов) dukterimi, dalyvaujant liudininkams valstiečiams Juozapui Ružauskui, Juozapui Taškui, Juozapui Andruliui ir kitiems (в присутствии Иосифа Ружевского, Иосифа Ташкуса, Иосифа Андруля и прочих). (Akmenės RKB 1849-1883 m. santuokos metrikų knyga, v. 137)

Pastaba: Galima spėti, kad liudininkas Juozapas Ružauskas - jaunikio Prano brolis.

1871 m. rugpjūčio 8 d. Akmenės bažnyčioje klebono kun. Antano Žilinskio pakrikštytas kūdikis Onos vardu, valstiečių teisėtų sutuoktinių Prano ir Onos Ramonaitės Ružauskų (Франца и Анны из Рамонов Ружевских) duktė, gimusi 1871 m. rugpjūčio 5 d. Akmenės parapijos Dabikinės dvare. Krikštatėviai - valstietis Pranciškus Daukša su našle Ieva Lašinskiene (Францишек Довкша с Эвою Лашинскою вдовою). (Akmenės RKB 1868-1887 m. gimimo metrikų knyga, v. 21)

1874 m. gegužės 26 d. Viekšnių bažnyčioje altaristos kun. Antano Lekševičiaus (Антон Лякшевич) pakrikštytas kūdikis Barboros vardu, valstiečių teisėtų sutuoktinių Prano ir Onos Ramonaitės Ružauskų duktė, gimusi 1874 m. gegužės 26 d. vietos parapijos Antanavo kaime. Krikštatėviai - valstiečiai Jonas Ramonas su mergina Ona Ružauskaite (Иван Рамон с Анною Ружевскою девицею). (Viekšnių RKB 1869-1875 m. gimimo metrikų knyga, v. 157)

Pastaba: Mums žinomos dvi Onos Ružauskaitės (abi gimusios 1871 m.) tuo metu buvo ne ką vyresnės už naujagimę, tad kūma - greičiausiai dar viena, nežinoma Ona Ružauskaitė.

1877 m. kovo 20 d. Kruopių bažnyčioje altaristos kun. Jono Leonavičiaus (Иван Леонович) pakrikštytas kūdikis Marijonos - Aleksandros vardu, miestiečių teisėtų sutuoktinių Prano ir Onos Ramonaitės Ružauskų duktė, gimusi 1877 m. kovo 18 d. Akmenės parapijos Konteikių kaime. Krikštatėviai - valstiečiai Vincentas Rupkus su Ona, Juozapo Griškaus žmona. (Kruopių RKB 1876-1889 m. gimimo metrikų knyga, v. 18)

1899 m. vasario 14 d. Akmenės bažnyčioje vikaras kun. Juozapas Vaičius (Иосиф Вайчус), triskart paskelbęs vasario 2, 7 ir 14 dienomis, sutuokė Kruopių valsčiaus valstietį Aleksandrą Stonkų (Александр Стонкус) 25 metų nevedusį iš Šakynos parapijos Paliesių dvaro, bet nuo ketverių metų gyvenantį Akmenės parapijos Dabikinės dvare, su Šiaulių miestiete Barbora Ružauskaite (Барбара Ружовска) 25 metų netekėjusia iš Viekšnių parapijos Antanavo dvaro, bet nuo seno gyvenančią Akmenės parapijoje, valstiečių teisėtų sutuoktinių Mykolo ir Onos Stasiulytės Stonkų (Михаила и Анны из Стасюлисов Стонкусов) sūnų su teisėtų sutuoktinių Pranciškaus ir Onos Ramonaitės Ružauskų (Франциска и Анны из Рамонатисов Ружовских) dukterimi, dalyvaujant liudininkams Jurgiui Petkui, Kazimierui Stonkui (Георгий Петкус, Казимир Стонкус) ir kitiems. (Akmenės RKB 1897-1912 m. santuokos metrikų knyga, v. 19)

1904 m. vasario 8 d. Viekšnių bažnyčioje vikaras kun. Jonas Rimkūnis (Иоанн Рымкунис), triskart paskelbęs vasario 1, 2 ir 8 dienomis, sutuokė bajorą Juozapą Kontrimą (Иосиф Контрим) 24 metų nevedusį su Šiaulių m. miestiete Pranciška Ružauskaite (Франциска Ружевска) 24 metų netekėjusia, abu iš šitos parapijos Būgių dvaro, bajorų teisėtų sutuoktinių Pranciškaus ir Marijonos gimusios Mitkute Kontrimų (Франциска и Марианны урожденной Миткусовны Контримов) sūnų su miestiečių teisėtų sutuoktinių Pranciškaus ir Onos gimusios Ramonaite Ružauskų (Франциска и Анны урожденной Рамонасовны Ружевских) dukterimi, dalyvaujant liudininkams Aleksandrui Stonkui, Jonui Kontrimui (Александр Стонкус, Иоанн Контрим) ir kitiems. (Viekšnių RKB 1896-1910 m. santuokos metrikų knyga, v. 145)

Pastaba: Liudininkas Aleksandras Stonkus, matyt, buvo jaunosios Pranciškos Ružauskaitės svainis, jos sesers Barboros vyras.

1904 m. rugsėjo 19 d. Viekšnių bažnyčioje vikaro kun. Martyno Valančiausko (Мартин Волончевский) pakrikštytas kūdikis Petronelės vardu, Telšių m. miestiečių teisėtų sutuoktinių Juozapo ir Pranciškos gimusios Ružauskaite Kontrimų (Иосифа и Франциски урожденной Ружевской Контримов) duktė, gimusi 1904 m. rugsėjo 14 d. vietos parapijos Daubiškių kaime. Krikštatėviai - valstiečiai Dominykas Tukys su mergina Uršule Tukyte (Доминик Тукис с Урсулою Тукисовною девицею). (Viekšnių RKB 1904-1912 m. gimimo metrikų knyga, v. 21)

2019 m. birželio 5 d., trečiadienis

“Dilgėlės” lapai

Nuo 1934 metų vasaros Kauno moksleiviai ateitininkai leido labai nerimtą laikraštėlį “Dilgėlė”. Ateitininkų veikla mokyklose tuo laiku buvo uždrausta, todėl “Dilgėlė” nerašė, kokiai organizacijai priklausė. Pirmasis numeris skaitytojams buvo pristatytas kaip “mediciniškas kovai su apsnūdimo raupais žurnalas”, antrasis - “liaudies medicinos žurnalas, išeinąs per ekskursijas”, kiti dar kitaip.

“Dilgėlės” Nr. 3 viršelis, dailininkas JN (Jonas Naruševičius?).

Trečiasis numeris pasirašytas:

Redaktorius: prieš dvidešimt tris metelius gimęs Išperėtas Dėdė. Leidėjas: Dilgėlių augintojų draugija, vedama agronomo Aleksandro Pirmojo. Adresas: Kaunas, Žitkunigiškė.

Išperėtas Dėdė - Pranas Rinkevičius, jaunas žurnalistas (po kelerių metų sovietinių okupantų nė už ką suimtas ir lageryje nužudytas). Aleksandras Pirmasis - Aleksandras Sakas, o Žitkunigiškė - nuoroda į Kauno moksleivių ateitininkų dvasios vadovą kunigą ir poetą Kazimierą Žitkų.

“Dilgėlė”, matyt, visiems patiko, nes jos kūrėjai iki rudens nepavargdami kas savaitę išleisdavo po numerį, prirašydami ir pripaišydami nuo 8 iki 16 puslapių.

Rašė apie visokius nutikimus, tikrus ir išgalvotus, bet daugiau apie jauniems žmonėms svarbesnius - kas į ką meiliai žvilgčiojo per susirinkimą, kas ką šokdino vakarėlyje ar lydėjo iki namų. Šmaikštaudami delikatumo nelabai paisydavo, paprastai visus tiesiai šviesiai įvardindami (to dėka galėjome sudaryti apytikrį sąrašėlį ateitininkų, prieš aštuonias dešimtis metų veikusių įvairiose Kauno mokyklose).

Pasklaidykime “Dilgėlės” lapus - kur su paveiksliukais.

“Dilgėlės” Nr. 3 pusl. 5. Piešė Pika (Felicija Klimukaitė?). Aleksandro Sako mintyse - Telšių kunigų seminarija, kur turėjo išvykti po mėnesio.

“Dilgėlės” Nr. 3 pusl. 10. Piešinio autorius nenurodytas. Elena Naruševičiūtė ir Kazys Naseckas ateitininkų susirinkime.

1934 metų vasarą Pranui Rinkevičiui išvykus atostogų Dzūkijon, “Dilgėlės” 4-tąjį numerį išleido Povilas Malinauskas ir Albinas Stanelis. Tai buvo proga laikiniesiems redaktoriams pasišaipyti iš nuolatinio. Į pirmą puslapį jie įdėjo rašinį “Šis tas apie Praną Rinkevičių”. Be abejo, čia buvo paviešinti redaktoriaus širdies reikalai ir ką veikiąs kaime - “rašo giesmes, pats joms pritaiko gaidas ir pats jas gieda sėdėdamas ant dėdės namų stogo”.

Moksleivių ateitininkų Kauno rajono pirmininkui Aleksandrui Sakui išvažiuojant į Telšius, reikėjo išrinkti naują vadą.

“Dilgėlės” Nr. 4 pusl. 3. Micės (Apolonijos Gliaudelytės) piešinys.

Piešinyje kai kurie iš rinkėjų arba “vadų kepėjų” - Stanelis (Albinas Stanelis), Janė (Janina Vyšniauskaitė?), Teta, Aleksas (Aleksandras Sakas - buvo ir daugiau Aleksų, bet su tokiomis garbanomis tiktai vienas), ir dar neiškepti kandidatai į vadus - Verutė (Veronika Diedonytė), Valė, Narbutas (Leonas Narbutas), Regina (Regina Jagminaitė?), Elzė (Elizabeta Ilionytė?). Naujuoju rajono pirmininku draugai išrinko Albiną Stanelį.

Dvigubas “Dilgėlės” numeris (Nr. 5-6) išėjo po Kauno moksleivių ateitininkų kelionės į Jūros dieną, kuri tų 1934 metų rugpjūčio 11-12 dienomis pirmą kartą Lietuvos istorijoje buvo surengta Klaipėdoje. Iš įspūdžių:

(…) iki traukinio išėjimo suspėję būtume Žitkunigiškėje išsimiegoti, jei Narbutas su Regina boksininke nebūtų kėlę didžiulio skandalo ir aliarmo. Kai lipome į vagonus, Valę Šileikaitę būt sutrynęs malkinis garvežys, kuris jos laimei pavėlavo iš Alytaus į Kauną. Mūsų traukiny buvo pusiau ramu, išskyrus Stanelio pasikalbėjimus su Ilionyte ir ponų Barakauskų arijas iš operos “Šeimos nesantaika”. Malinauskai buvo ramūs ir sėdėjo taip susiglaudę, kad nebūt tarp jų perlindusi nė maža bluselė. Aleksandras Sakas, tai gal bus įdomiausia iš visos kelionės traukinyje, kažkur nustvėrė mažą vaiką, kurį nešiojo po vagoną, visiems rodydamas. Iš to kilo gražaus juoko, nes minėtas bernelis turi [kunigo] stoną pasirinkęs. Vagone šiaip nebuvo nuobodu, ypač važiuojant per Žemaitiją, prof. retorikas Juozapas Nikodemas Barakauskas nuolat laikė paskaitas (…). Gerbiamas retorikas (…) papasakojo, kokią medicinišką naudą duoda žemaičių pievose augą berželiai, kurių šakeles ir prelegento motina naudojo savo Juozapatėlio išgydymui nuo per dažno karvių pametimo (…) ir tėvų neklausymo. Važiuojant pro Padvarių vienuolyną netoli Kretingos, Marytė Slavinskaitė taip užsigeidė stoti į klioštorių, kad Aleksandras turėjo didelio vargo, [kol] su studentu Beniuliu (…) Marytę nuo klioštoriaus apsaugojo“.

“Dilgėlės” Nr. 5-6 pusl. 7. Piešėjas nenurodytas, tačiau kai kurie panašaus braižo šio numerio piešiniai pasirašyti Micės (Apolonijos Gliaudelytės).

Vagono pirmajame aukšte iš kairės - “Dilgėlės” redaktorius Pranas Rinkevičius, Felicija Klimukaitė, Apolonija Gliaudelytė (Polė) ir Aleksandras Sakas, viršuje - Juozapas Nikodemas Barakauskas su savo klausytojais.

Kai tik pasirodė Klaipėdos bažnyčių ir švyturių bokštai, Felicija Klimukaitė ir Apolonija Gliaudelytė pažvelgė į studentus, duodamos suprasti, kad jų meilė yra tokia didelė, kad sudaro (…) meilės jūrą. (…)

Nakvynes mes gavome visai gyvuliškas, lygiai tokias, kaip ir mūsų kelionės vagonai buvo: ant grindų (…) priklojo šiaudų, ant kurių ilsėjosi visas tris dienas mūsų rankelės ir kojelės. Tik Janina Vyšniauskaitė (…), būdama grakšti mergaitė, save skaitė labai inteligentiška ir nenorėjo gulti ant šiauduotų grindų. Jos rymojimai turėjo mergaitėms daug naudos, nes dėl jos užsispyrimo mergaitės gavo vietoje šiaudų iš dilgėlių ataustus medžiagos šienikus. Dėl to labai pakilo Vyšniauskaitės žvaigždė (…).

Jau pirmąją Klaipėdoje buvojimo dieną mes padarėme ekskursiją į jūrą dailiu garlaiviu.

“Dilgėlės” Nr. 5-6 viršelio fragmentas.

Per išvyką garlaiviu “Šarūnas” daugelį ekskursantų užpuolusi jūros liga. Įspūdžių autoriaus Dzirvono Dilgėlės (matyt, paties redaktoriaus, dzūko nuo Seirijų) surašyti nukentėjusieji - Liuda Pavilionytė, Elizabeta Ilionytė, Albinas Stanelis, Marytė Slavinskaitė, Kazys Naseckas, ponai studentai. O Valė Šileikaitė citrinos dėka ligos išvengusi ir studentą Albiną Beniulį nuo jos apsaugojusi. Užtat kitą dieną pliaže Valė labiau už kitus nuo saulės nusvilusi…

7-tasis “Dilgėlės” numeris ypatingas tuo, kad jį iliustravo Bronius Uogintas, vėliau pramintas vyresniuoju (kai ir jo sūnus Bronius tapo dailininku).

“Dilgėlės” Nr. 7 viršelis, dailininkas Bronius Uogintas.

 Pirmąjį puslapį redaktorius Pranas Rinkevičius skyrė savo bičiuliui Aleksandrui:

“Dilgėlės” Nr. 7 pusl. 1. Broniaus Uoginto piešinys su paantrašte: "Dilgėlė" mini Aleksandrą I-ą Saką. Aleksandras Sakas tris metus dirbo Kauno rajone, vadovaudamas atskiroms kuopoms ir net visam rajonui. Jis, be to, įkūrė "Samtį", "Dilgėlės" tėvą.

Aleksandras Sakas vadinamas pirmuoju, kadangi tuomet “Dilgėlės” skaitytojai žinojo ir antrąjį - Aleksandrą Rukšėną iš Kauno aukštesniosios technikos mokyklos, bei trečiąjį - Aleksandrą Stasiulį, ateitininkų choro vedėją. O minimasis “Samtis” - laikraštėlis, “Dilgėlės” pirmtakas, leistas 1933 metais.

“Dilgėlės” Nr. 7 pusl. 3. Broniaus Uoginto pešinys.

Čia su pavasarininkų vėliava - katalikiškos ir mokslo visuomenės žymus veikėjas dr. Pranas Dielininkaitis ir gimnazistė ateitininkė Apolonija Gliaudelytė.

1934 metų vasaros gale aštuntuoju numeriu atsisveikinusi su savo skaitytojais, “Dilgėlė” dar atgimė lapkritį.

Draugai nebuvo pamiršę Sako ir jam skirtos vietos Aleksandrų rikiuotėje:

Inžinerijos mokslus einąs technikas Talanskas ir Rytų šalelės mergaitė Janina Vyšniauskaitė, dar tik devynis kartus savo užsakus suardžiusi, šiandien padavė pirmą užsaką. Atsiradusias kliūtis prašom pranešti būsimam jų šliūbo davėjui Kunigui Aleksandrui Telšiuose. (”Dilgėlės” Nr. 9 pusl. 8)

Visus “Dilgėlės” skaitytojus prašome prisiminti mūsų amžiną atilsį dieduką “Samtį” ir jo krikšto Tėvą Aleksandrą Pirmąjį, kuris Telšiuose užsidarė su meditacijom pasistūmėti. (”Dilgėlės” Nr. 10 pusl. 2)

“Dilgėlės” Nr. 11 viršelis, dailininkas nežinomas.

Vienuoliktas numeris - paskutinis, išleistas 1935 metų vasarį. Netrukus “Dilgėlę” pakeitė to paties Prano Rinkevičiaus redaguojamas kitas humoristinis laikraštėlis “Vėžys”, savo pirmajame numeryje pranešdamas, kad “Dilgėlė” per didžiuosius žiemos šalčius nušalo.

© 2015 Aleksandras Sakas jun.

Šaltinis:

http://www.epaveldas.lt/vbspi/biDetails.do?biRecordId=1831

2019 m. birželio 3 d., pirmadienis

Daubiškių Ružauskai. Povilas Ružauskas



Mano proprosenelio Ignoto Ružausko tėvai - Povilas ir Uršulė Galminaitė Ružauskai, gimę dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, gyveno Viekšnių parapijos Daubiškių kaime.

Pirmosios žinios apie Ružauskus yra 1802-1827 m. Viekšnių parapijos gimimo metrikų knygoje, ankstyviausioje iš internetu (epaveldas.lt) pasiekiamų.

1811 m. Povilui ir Uršulei Ružauskams gimė duktė Marijona, dar po metų - duktė Uršulė, 1814 m. - sūnus Pranciškus, kurio laukė ilgas gyvenimas, ir 1822 m. - sūnus Kazimieras, miręs po kelių dienų.

1823 m. Ružauskai susilaukė dukters, kurią pakrikštijo vėl Uršule. Matyt, pirmosios Uršulės jau nebuvo tarp gyvųjų.

Ir paskutinis iš žinomų Povilo ir Uršulės Ružauskų vaikų - 1827 m. gimęs sūnus Ignotas, mano proprosenelis.

Metrikų knygose prie Ružauskų jokių kilmės žyminių nėra, taigi, jie buvo paprasti kaimo žmonės.


Keliukas į dabartinius Daubiškius nuo Palnosų - Purvėnų vieškelio. Google Street View, 2012. Anksčiau Daubiškių dvaro ir kaimo žemės apėmė teritoriją abipus Dabikinės žemupio iki Ventos, įskaitant ir dabartinius Dainorius, atsiradusius po Daubiškių dvaro "išparceliavimo".

Daubiškiuose Ružauskai gyveno ilgesnį, o gal ir visą laiką, Šis kaimas buvo visų jų vaikų gimtinė.

Toje pačioje 1802-1827 m. gimimo metrikų knygoje randame dar keletą Daubiškių kaime gimusių vaikų, kurių kiekvieno tėvas buvo tuo pačiu vardu pavarde - Povilas Ružauskas, o motina - ne Uršulė Galminaitė, bet vis kita moteris (ir teisėta sutuoktinė), būtent:

Marijona Dargevičiūtė, kuriai 1802 m. gimė duktė Agnetė;
Konstancija Dargytė - 1805 m. duktė Marijona;
Uršule Smilgytė - 1817 m. sūnus Juozapas;
Marijona Galminaitė - 1819 m. sūnus Jurgis.

Be to, dar buvo Antanas Ružys, rastas 1828-1834 m. santuokos metrikų knygoje. Jo tėvais nurodytieji Povilas Ružys ir Marijona Dargytė iš Daubiškių kaimo bemaž tikrai bus tie patys Povilas Ružauskas ir Marijona Dargevičiūtė iš 1802 m. Agnetės gimimo įrašo. Pavardžių rašybos įvairovę galima paaiškinti tuo, kad raštininkai anuomet remdavosi savo klausa ir supratimu, o ne kokiais nors dokumentais.

Nors kunigas ar naujagimį atvežę krikšto tėvai galėjo kartą kitą supainioti motinos vardą ar pavardę, Povilienių Ružauskienių gausa metrikų knygoje rodytų, jog Daubiškių kaime XIX amžiaus pradžioje bus gyvenusi ne viena Ružauskų šeima ir bus buvęs ne vienas Ružauskas Povilo vardu. Kiek jų buvo? Sunku atsakyti, nes neturime visą laikotarpį apimančių santuokos ar mirties metrikų knygų.

1828-1834 m. mirties metrikų knygoje užrašyta, kad 1830 metais Daubiškių kaime nuo neaiškios ligos mirė 60-metis Povilas Ružauskas, Uršulės vyras, nepalikęs palikuonių. Kadangi mano protėvio bent du vaikai - Pranciškus ir Ignotas - tuo metu tikrai buvo gyvi, tai mirusysis bus buvęs kitas žmogus, kitas Povilas Ružauskas iš tų pačių Daubiškių, turbūt tas, kurio žmona Uršulė Smilgytė 1817 metais pagimdė sūnų Juozapą. Mirties dieną palikuonių nebeturėjo, nes sūnus Juozapas mirė, vos ketverių būdamas.

O kiek gyveno mūsų Povilas Ružauskas ir Uršulė Galminaitė - Ružauskienė, kol kas galime tik spėlioti. Viekšnių bažnyčios mirties metrikų knygose, apimančiose laikus iki pat XX amžiaus, trūksta 1849-1861 metų. Gal jie mirė tuo laikotarpiu?

Jų sūnūs Pranciškus ir Ignotas tęsė Ružauskų giminę. Dukterų Marijonos ir antrosios Uršulės likimai lieka nežinomi.

© 2013 Aleksandras Sakas

Metrikų duomenys (šaltinis - epaveldas.lt, Viekšnių Romos katalikų bažnyčios metrikų knygos, v. - vaizdo Nr.):

1811 m. birželio 16 d. Viekšnių bažnyčioje vikaras kun. Jurgis Piekevičius (Georgius Piekiewicz) pakrikštijo tądien gimusią Marijoną. Tėvai - teisėti sutuoktiniai Povilas Ružauskas (Paulo Ružowski) ir Uršulė Galminaitė (Ursula Galminowna). Krikštatėviai - Bartolomiejus Matulis (Bartholomeus Matulis) ir Konstancija Jasiutienė (Constantia Jasiuciowa). Visi - iš Daubiškių kaimo. (1802-1827 m. gimimo metrikų knyga, 82 v.)

1812 m. gruodžio 11 d. Viekšnių bažnyčioje vikaras kun. Jurgis Piekevičius pakrikštijo tądien gimusią Uršulę. Tėvai - teisėti sutuoktiniai Povilas Ružauskas ir Uršulė Galminaitė. Krikštatėviai - Laurynas Šukevičius (Laurentius Szukiewicz) ir Morta Galminaitė (Martha Galminowna). Visi - iš Daubiškių kaimo. (1802-1827 m. gimimo metrikų knyga, 102 v.)

1814 m. spalio 22 d. Viekšnių bažnyčioje vikaras kun. Jurgis Piekevičius pakrikštijo tądien gimusį Pranciškų. Tėvai - teisėti sutuoktiniai Povilas Ružauskas ir Uršulė Galminaitė. Krikštatėviai - Mykolas Petroševičius (Michael Petroszewicz) ir Rožė Dargevičiūtė (Rosa Dargiewiczowna). Visi - iš Daubiškių kaimo. (1802-1827 m. gimimo metrikų knyga, 123 v.)

1822 m. sausio 26 d. Viekšnių bažnyčioje altarista kun. Jurgis Jucevičius (Georgius Jucewicz) pakrikštijo tąnakt gimusį Kazimierą. Tėvai - teisėti sutuoktiniai Povilas Ružauskas (Paulo Ružewski) ir Uršulė Galminaitė (Ursula Galminówna). Krikštatėviai - Kazimieras Gadeikis (Casimirus Godeyko) ir Barbora Dargytė (Barbara Dargiówna). Visi - iš Daubiškių kaimo. (1802-1827 m. gimimo metrikų knyga, 243 v.)

1822 m. sausio 31 d. mirė Kazimieras, sūnus Povilo Ružausko (Pauli Ružowski) iš Daubiškių kaimo, 6 dienų amžiaus, palaidotas parapijos kapinėse. (1819-1827 m. mirties metrikų knyga, 22 v.)

1823 m. kovo 27 d. Viekšnių bažnyčioje altarista kun. Jurgis Ladavičius (Georgius Lodowicz) pakrikštijo tądien gimusią Uršulę. Tėvai - teisėti sutuoktiniai Povilas Ružauskas ir Uršulė Galminaitė. Krikštatėviai - Jonas Kugris (Joanes Kugris) ir Magdalena Petroškaitė (Magdalena Petroszkówna). Visi - iš Daubiškių kaimo. (1802-1827 m. gimimo metrikų knyga, 268 v.)

1827 m. balandžio 27 d. Viekšnių bažnyčioje administratorius kun. Nikalojus Kirvelis (Nicolaus Kierwelis) pakrikštijo tądien gimusį Ignotą. Tėvai - teisėti sutuoktiniai Povilas Ružauskas (Paulo Ružewski) ir Uršulė Galminaitė (Ursula Galminowa?). Krikštatėviai - Jonas Dargis (Joannes Dargis) ir Veronika Dargienė (Veronica Dargiowa). Visi - iš Daubiškių kaimo. (1802-1827 m. gimimo metrikų knyga, 371 v.)