Ieškoti šiame dienoraštyje

2018 m. rugsėjo 30 d., sekmadienis

“Kenčiantiems padėk…”

Anykščiuose, Vilniaus gatvėje, iki 1948 metų Lietuvos partizanams slapta buvo teikiama medicininė pagalba. Tai kiek daugiau negu dvejus metus vyko anykštėno Stančiko name (dabartinis jo Nr. 16), kurio galą iš pietvakarių pusės nuomojo gydytoja Elena Dobregaitė, Anykščių motinos ir vaiko konsultacijos vedėja.

Namas Anykščiuose, Vilniaus g. 16, iš pietvakarių pusės. 2010 metų nuotrauka.

Į gydytojos butą patikimi kaimo žmonės arkliais atveždavo sužeistus partizanus, vežimuose juos po šiaudais ar kitaip kaip įmanydami uždangstę. Kelionė būdavo labai pavojinga, nes bet kada kelyje galėjo sustabdyti kareiviai ar stribai ir vežimą nuodugniau patikrinti. Ir sužeistasis ne visada iškęsdavo iš skausmo nesudejavęs.

Su gydytoja Elena Dobregaite gyveno jos jaunesnioji sesuo Marytė, dirbusi Anykščių motinos ir vaiko konsultacijos sanitare. Ji asistuodavo seseriai Elenai, kai namų sąlygomis tekdavo daryti operacijas. Abi moterys plaudavo ir valydavo sužeistųjų žaizdas, jas tepdavo vaistais ir tvarstydavo. Kartais žaizdos būdavo labai apleistos.

Elena Dobregaitė - sėdinčiųjų viduryje. Marytė Dobregaitė - stovi pirmoji iš dešinės. Kiti asmenys neatpažinti. Gal anykštėnai?

Elena Vigėlienė iš Duokiškio prisimena, kad retkarčiais į pavojingą kelionę jos tėvelis Jonas Dabrega pasiimdavo ir ją, tuomet nė dešimties metų neturinčią mergaitę. Sykį ji, laukdama priebutyje procedūrų pabaigos, stebėjosi, kodėl teta Elenutė taip dažnai išeina parūkyti. Tada tėvelis paaiškinęs, kad nuo sužeistojo žaizdų toks dvokas, jog net ir daktarė be tabako dūmų jo negalinti ištverti.

Gerai, kad nieko neužuodė okupantų pareigūnai ar uoliausi jų pagalbininkai (turiu galvoje ne tiktai stribus). Juk apie partizanus gelbstinčią gydytoją Dobregaitę žinojo ne vienas žmogus. Būtų užtekę kam nors prasitarti ar enkavėdistų kankinimų palaužtiems viską iškloti…

Juo labiau, kad gydytoja Dobregaitė padėdavo partizanams ir anksčiau, turbūt nuo pat pasipriešinimo pradžios, nuo 1944 metų rudens, kai ji gyveno kitoje Anykščių miesto vietoje, Janydžiuose. Ar ten, kaip ir Vilniaus gatvėje, buvo gydomi partizanai, kol kas nežinome. Iš tenai daktarę pas sužeistus ar sergančius kovotojus ne kartą vežė jau minėtas jos brolis Jonas Dabrega, ūkininkavęs tėviškėje, Svėdasų valsčiaus Šeduikių kaime. Gydytoja Dobregaitė buvo vienas iš šaltinių, parūpinančių ginkluotam pogrindžiui vaistų ir tvarsliavos.

Jonas Dabrega (1902-1972). 1938 metai.

Partizanų ryšininko Aniceto Mažvilos prisiminimuose (”Laisvės kovų ir netekčių metai”, 1 dalis, sud. Romas Kaunietis, leid. “Margi raštai”, 2016, 651-656 pusl.) yra tokia istorija.

Anicetui begyvenant Debeikių valsčiaus Knebių kaime, vasarą jis eidavo į mišką rytais partizanų iš bunkerio išleisti ir vakarais juos uždaryti. Vieną dieną vakare, keturiems partizanams tik sulindus į bunkerį, pasirodė stribai ir paleido iš kulkosvaidžio ugnį. Anicetas:

Aš pargriuvau ant žemės. Bunkerio durelės buvo užremtos šaka, tą šaką kulkos nukirto, durelės klept ir užsidarė. Tada partizanai iššoko į lauką ir ėmė bėgti. Aš jau bėgau kiek kojos įkabina, net kaliošukai nuo kojų nulakstė. Kažkas lyg dilgtelėjo į koją. Parbėgau namo, žiūriu, visa koja kruvina. Žmona rankšluosčiu tuoj apvyniojo, buvo jau priešaušris. Pakinkė arklį, o žmona jau buvo smarkiai nėščia. Atsisėdom į vežimą ir važiuojam į Anykščius pas daktarą. Privažiuojam miestelį, tuoj stribai užstojo kelią ir paklausė, kas ten šaudė, kas ten yra. Aš pasakiau greičiau leisti, negi nemato, kad žmonai jau gimdyt reikia. Jie praleido, liepė vežt, nieko nebelaukt. Nuvažiavom pas gydytoją Dobregaitę, kuri mane jau seniau pažinojo, aš iš jos gaudavau vaistų partizanams, ji sužeistą Kemeklį gydė. Pasakiau jai, kad koją man peršovė, uždėjo vaistų, aprišo ir receptą išrašė nuo skrandžio uždegimo.

Vakare Aniceto kieman užėjo tie patys partizanai. Visi keturi buvo laimingai pasprukę ir kulkų išvengę.

O minimas kitu kartu sužeistas - tai partizanas Jonas Kemeklis, slapyvarde Tauras, Tauro būrio vadas, vėliau Algimanto apygardos Jovaro kuopos vadas, žuvęs 1949 metais. Kuopa, kaip ir Tauro būrys, veikė Debeikių valsčiaus vakarinėje dalyje.

Jonas Kemeklis - Tauras (1923-1949). Nuotrauka iš A. Baranausko ir A. Vienuolio - Žukausko memorialinio muziejaus fondų.

Gydytoja Elena Dobregaitė rizikavo ne vien savo ar sesers laisve ir gyvybe. 1945 metais per Velykas ji Anykščių bažnyčioje susituokė su Aleksandru Saku, Dotnuvos žemės ūkio akademijos paskutinio kurso studentu, tuo metu besislapstančiu nuo sovietinio saugumo. Pavardės Elena nekeitė. Jos vyras po kelių mėnesių buvo išduotas, suimtas, kankintas, išgabentas be teismo į Vorkutos lagerius (tik po poros metų už akių jam išrašė 5 metus lagerio ir tremtį iki gyvos galvos). 1946 metų vasarį Elena pagimdė sūnų, pakrikštytą tėvo vardu.

Tuomet gydytojai Elenai Dobregaitei teko turbūt sunkiausia atsakomybės našta - atsakomybės už brangiausio jai žmogaus, jos vaikelio, likimą.

1947 metų liepos 20-ąją Anykščiuose, sodelyje prie namo Vilniaus gatvėje. (iš kairės): Vaclovas Sakas (Aleksandro brolis), Marytė Dobregaitė, Olga Sakienė, pasisvečiuoti iš Papilės atvykęs Domininkas Sakas su anūku Aleksandru ant kelių, Verutė Jakubonienė (Elenos ir Marytės pusseserė), Elena Dobregaitė.

Atsargi ir labai apdairi, iškart po vyro suėmimo Elena Dobregaitė surinko vietos žmonių, tarp jų ir kitataučių, liudijimus apie “tarybinių piliečių” gelbėjimą vokiečių okupacijos metais. Tai buvo tikros istorijos. Sovietinė valdžia netruko tai įvertinti, ir gydytoja Dobregaitė 1946 metų gegužės 1 dieną buvo apdovanota medaliu “Už šaunų darbą Didžiojo Tėvynės karo metais”.

Tačiau vis tiek kiekviena diena galėjo atnešti didelę nelaimę.

Algimantas Kubiliūnas, kurio tėvas partizanavo, o mama su juo ir mažesniu broliuku nuo tremties slapstėsi pas gimines, taigi, Algimantas kiek laiko gyveno Anykščiuose pas savo tetas Eleną ir Marytę. Jis prisimena epizodą, visus juos smarkiai išgąsdinusį. Pas vieną žuvusį partizaną enkavėdistai rado gydytojos Elenos Dobregaitės išrašytą receptą. Ji buvo ištardyta. Tąkart pavyko apsiginti, aiškinant, jog esanti neretai kviečiama pas ligonius į kaimą, kur paciento dokumentų netikrinanti ir nežinanti, kas yra tas, kuriam išrašo receptą…

Patikėjo tuo ar ne enkavėdistai, gydytoja nežinojo, tačiau ji pati ar jos namai po to jau galėjo būti stebimi. Rizika tapo pernelyg didelė, ir 1948 metais gydytoja Elena Dobregaitė su seserimi Maryte iš Anykščių persikėlė į Prienus.

Prienuose Marytė Dobregaitė liko visam laikui, dirbo sanitare, ištekėjo už prieniškio Petro Juocevičiaus.

O Elena Dobregaitė, Prienuose organizavusi motinos ir vaiko konsultaciją ir padirbėjusi jos vedėja, 1950 metais su ketverių metų sūnumi savo noru išvyko gyventi ir dirbti į Sibirą pas vyrą, po kalinimo Vorkutos lageriuose ištremtą į Krasnojarsko kraštą.

Beje, tas sūnus - šio straipsnelio autorius. Pagalbą partizanams mama visą gyvenimą laikė didžiausioje paslaptyje ir net savo vyrui, mano tėveliui, apie tai papasakojo tiktai 1961 metais, sunkiai sirgdama ir jau gulėdama mirties patale.

© 2018 Aleksandras Sakas
 

2018 m. rugsėjo 8 d., šeštadienis

Šešupės gatvė Klaipėdoje



Nemuno 6-tasis skersgatvis Klaipėdoje, vėliau pervardintas Šešupės gatve, savo pavadinimą paveldėjo iš prieškario laikų, kai jis buvo vadinamas 6-tuoju Malūnų skersgatviu arba tiesiog 6-tuoju skersgatviu. Tuomet ši gatvelė, kaip ir kelios gretimos, turėjusios skersgatvio vardą, jungė Nemuno (buv. Malūnų - Mühlenstraße) ir Minijos (buv. Malūnų vartų - Mühlentorstraße) gatves.


Klaipėdos adresų ir telefonų knygos rodo šioje gatvėje tebuvus tris namus. Aptarsime 6-tojo Malūnų skersgatvio namą Nr. 1, pokariu ilgesnį laiką vadintą Kaitinių namu.

Kas ir kada Kaitinių namą pastatė, neaišku. Jo adresas ir savininkas (Ch. Glasze) pirmą kartą paskelbti 1909 metų adresų knygoje. 1926 metų Klaipėdos telefonų knygoje šio namo savininku įvardintas Martynas Grigolaitis (Martin Grigoleit).

1935 metų Klaipėdos telefonų knygoje tarp šio namo gyventojų jau randame ir Mikelį Kaitinį (1931 metais jo ten dar nebuvo).

Mikelis Kaitinis (Michel Kaitinnis,1850.10.03 Lūžuose, Klaipėdos aps. – 1938.04.20 Smeltėje), Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, tautosakos rinkėjas, klimkiškis sakytojas. Su kitais įkūrė Lietuvišką konservatyvų skyrimo draugystę, aktyviai dalyvavo jos veikloje. Platino lietuvišką spaudą, rinko parašus peticijoms Prūsijos valdžiai, kad mokyklose lietuviams būtų dėstoma gimtąja kalba, pasisakydavo lietuvių susirinkimuose (MLE, 2000, 694). Savo lėšomis leido ir pardavinėjo A. Bruožio knygą “Prūsų lietuvei” (1906). Lietuvišką nusistatymą bandė derinti su lojalumu kaizerinei valdžiai. (Birutė Žemaitaitytė, Pietizmas Mažojoje Lietuvoje, 2006).

Su Mikeliu Kaitiniu name Nr. 1 gyveno ir jo sūnūs Jonas (Johann) ir Jurgis (Georg), 1935 metais telefonų knygoje įvardinti ūkininkais. 1938 metais Mikelis Kaitinis mirė. Pagal 1942 metų Klaipėdos telefonų knygą Jonas Kaitinis tapo namo Nr. 1 savininku, jo brolio Jurgio gyventojų sąraše nebėra. Tuo tarpu buvęs savininkas Martynas Grigolaitis nurodomas gretimo namo - Nr. 1a - savininku. Ankstesnėse telefonų knygose namo tokiu adresu nebuvo. Galbūt, toks adresas tuomet buvo suteiktas pastatui namo Nr. 1 kieme.

Jonas Kaitinis su šeima (žmona ir sūnumis Herbertu ir Hansu) karo pabaigoje per klaipėdiškių evakuaciją atsidūrė Rytprūsiuose, ant Baltijos kranto esančiame Großkuhren (liet. Didieji Kuršiai, dab. Primorjė) miestelyje. Karui pasibaigus tėvas Kaitinis su sūnumi Hansu per Tilžę (ir, pasak Hanso, per Tauragės lagerį) 1945 metų birželį grįžo į savo namus Klaipėdoje, 6-ajame Malūnų skersgatvyje. Sodybą rado ištuštintą ir apardytą, bet nesugriautą. Kaitinienė su sūnumi Herbertu namus pasiekė vėliau, 1945 metų gruodį.

Pokariu namų numeracijos tvarkai pasikeitus, prieškarinis Nr. 1 tapo Nr. 2, o Nr. 1 šitoje gatvelėje nebeliko, nes kitoje jos pusėje gyvenamųjų namų nebuvo.

M. Kaitinio sūnus Jonas po II pasaulinio karo tėvų sodyboje priglaudė Klaipėdos evangelikų liuteronų bendruomenės laikinuosius maldos namus. 1947-1959 metais juose vykdavo pamaldos, krikštydavo vaikus, tuokdavo poras ir konfirmuodavo jaunuolius. (Birutė Žemaitaitytė, Pietizmas Mažojoje Lietuvoje).

Evangelikų bažnyčioms virtus griuvėsiais, pamaldos nuo 1947 m. vyko pietinėje miesto dalyje, Smeltėje (Šešupės g. 2) pas žveją Joną Kaitinį, jo name ir kieme. Ten konfirmacijai mane ruošė Heinrichas Kurmis, kuris, perkopęs 90 metų, neseniai palaidotas Priekulėje. (iš Rūtos Pjaulokaitės-Paplauskienės prisiminimų).

Tikintieji 1947 metų vasarą Kaitinių namo kieme. Paties namo galas - kairėje. Šaltinis: Hans Kaitinnis (Hamburg), Christen in Schmelz 1947, Memeller Dampfboot, 2008 m. vasario 20 d. Nr. 2 , 21 pusl., memel.klavb.lt

Ir ilgesnė citata (Albertas Juška, Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI-XX amžiuje, 1997, žr. liuteronai.lt):

1947 m. pamaldos atnaujintos privačiame Klaipėdos žvejo Jono Kaitinio name, Šešupės g. 2. Pirmasis surinkimas įvyko kovo mėnesio sekmadienį, namų pamaldas laikė sakytojas Adomas Kybelka. Dalyvavo nedidelis būrelis žmonių, nes ir patalpa buvo mažytė, gal 25 kv. m kambarys. 

Maždaug tuo laiku susirūpinta įkurti ir oficialiai užregistruoti Klaipėdos evangelikų liuteronų bendruomenę. Kreiptasi į Vykdomąjį komitetą, Lietuvos SSR vyriausybę. Atsako nesulaukta, tačiau surinkimai ir toliau laikyti. Atrodo, kad sovietinė Klaipėdos valdžia, aiškesnių instrukcijų iš Vilniaus negavusi, juos toleravo. Bent jau į kalėjimą surinkimininkų nesodino, pasitenkino gąsdinimais, “pokalbiais” su sakytojais, namo savininku J. Kaitiniu. Tad palaipsniui gan nuošali, pačioje pietinėje miesto daly esanti sodyba tapo pripažintu bendruomenės dvasinio gyvenimo centru. Pamaldas laikyti atvykdavo kunigai M. Preikšaitis, J. Kalvanas, J. Gavėnis. Pirmasis jų paskiau tapo nuolatiniu, oficialiu Klaipėdos liuteronų parapijos dvasiniu vadovu. J. Kaitinio name ne tik melstasi, bet ir vaikai krikštyti, jaunuoliai konfirmuoti, tuoktos jaunavedžių poros, teiktas Šventos Vakarienės sakramentas. Kliūčių nebedarė ir vietos valdžia, mat kunigas A.Baltris rado gerą išeitį - paskelbė, kad klaipėdiškė bendruomenė esanti Kretingos liuteronų parapijos (toji buvo oficialiai užregistruota) filija. Ne itin uolius valdininkus tai patenkino, ir jie nusiramino.

O laikas buvo grėsmingas. Prasidėjo masiniai trėmimai į Sibirą. Kiek atsigavusi bendruomenė neteko daugelio savo narių. Nuožmus teroras liovėsi tik po Stalino mirties, bet tik fizinis - dvasinė priespauda, suvaržymai liko.

1955 m. pavasarį kilo mintis patiems važiuoti į Maskvą ir prašyti užregistruoti parapiją. Sutvarkius visus dokumentus, išrinkus bendruomenės Tarybos pirmininką (juo tapo Martynas Lipčius), taip ir padaryta. Maskvos rusai pasirodė sukalbamesni - įgaliotinis B. Pušinis gavo 1955 m. lapkričio 29 d. pasirašytą nurodymą “Zaregistrirovatj Klaipedskoje faktičeski deistvujuščeje religioznoje obščestvo” (“Užregistruoti faktiškai veikiančią Klaipėdos bendruomenę”). Dabar prieštarauti nebuvo galima, ir Klaipėdos liuteronų parapija, kaip sakoma, buvo pripažinta de jure.

Veikti, žinoma, pasidarė lengviau ir saugiau. Pirmas įteisintos parapijos pamaldas laikė Vanagų bendruomenės kunigas diakonas Jurgis Sprogys. Po metų, 1956 vasarą, surengta graži Pasiuntinybės šventė. Pradrąsėjusi parapija 1957 m. iškilmingai paminėjo savo kuklios veiklos dešimtmetį. Pamaldas laikė kunigai Mikas Preikšaitis, Jurgis Gavėnis, Martynas Klumbys, kalbėjo dar teisininkas Jonas Gocentas. O kalbų leitmotyvas buvo vienas: prieš dešimtį metų pasodintas gležnas daigelis nenuvyto, nežuvo. Saugokime jį.

Deja, saugoti darėsi vis sunkiau. Prasidėjo vos ne masinė senųjų Klaipėdos krašto gyventojų emigracija į Vokietiją. Kaip sausros nualinta, lietaus bei intakų nepapildoma upė menkėjo ir seko parapija. 1959 m. pabaigoje išvyko ir bendruomenės pamėgtas, dažnai čia pamaldas laikęs kunigas M. Klumbys. Tačiau klaipėdiečių lietuvininkų parapija išliko. Išliko, nes dalis jos narių ryžosi Tėviškės neapleisti. Gėlą, pažeminimą, skriaudas užgniaužę, liko saugoti savo tėvų, senelių, protėvių atminimą.

Pamaldos vykdavo didžiausiame namo kambaryje, kuris buvo pastato šiaurės vakarų kampe. Įėjimas – iš kiemo, pro didelę įstiklintą verandą.

Šešupės g. namas Nr.2 1961 metų lapkritį. Pastato šiaurės vakarų kampas, kur buvo pamaldų kambarys,– dešinėje, įėjimo į kiemą nematyti , jis – už sunkvežimio (asmeninio archyvo nuotrauka)

1958 metų spalį Kaitiniai, ruošdamiesi išvažiuoti gyventi į Vokietiją, už 75 tūkst. rublių (pirkimo sutartyje nurodyta 45 tūkst. rublių) pardavė namų valdą broliams Aleksandrui ir Jonui Sakams, patys jau nuomininkų teisėmis laikinai apsigyvendami mediniame pastate kieme.

Naujieji savininkai atvyko iš Kelmės rajono. Trumpai apie juos.

Aleksandras Sakas (1908-1998) – buvęs spaudos darbuotojas, antinacinės ir antikomunistinės rezistencijos dalyvis, politinis kalinys ir tremtinys, dirbo agronomu Klaipėdos rajono “Pergalės” kolūkyje, vėliau – žemės ūkio specialistu “Baltijos” žvejų kolūkio sodininkystės padalinyje, Klaipėdos mėsos kombinato pagalbiniame ūkyje.

Jonas Sakas (1912-1987) – buvęs aktorius, pirmasis Panevėžio dramos teatro direktorius, pokaryje – pedagogas, kolūkio pirmininkas, Klaipėdoje įsidarbino Raudonojo Kryžiaus ligoninės vyr. gydytojo pavaduotoju ūkio reikalams (beje, ten pat liftininku darbavosi ir Jonas Kaitinis, jau pensininkas), po to - ekonomistu Klaipėdos specautotransporto kontoroje.

1958 metais gatvėje, kaip ir prieškariu, tebuvo 3 gyvenamieji namai. Šiaurinėje jos pusėje kampe prie Nemuno gatvės buvo likę didelio pastato (berods, Smeltės vaikų darželio) pamatai, kur daug vėliau pastatytas ir kurį laiką veikė deguonies cechas. Nuo Nemuno gatvės atokiau, priešais Kaitinių namą riogsojo mūro griuvėsiai, jau apaugę šeivamedžio krūmais.

Toliau toje pusėje tęsėsi didelė dauba plokščiu dugnu, buvusi puikia vieta vaikų futbolui žaisti. Daubos vakariniame gale telkšojo vandens duburys, iš kurio gretimo Nemuno gatvės namo gyventojai semdavo vandenį daržams laistyti. Vėliau, tiesiant į uostą geležinkelį, ši dauba buvo užpilta.

Kitame skersgatvio gale, kampe prie Minijos gatvės, pokariu ilgesnį laiką buvo miesto sendaikčių turgus – “baracholkė”, kur miesto 1-ojo maršruto “Stotis – Žiedas” autobusais turgaus dienomis suvažiuodavo daugybė žmonių.

Nutiesus geležinkelį, įvažiavimo iš Minijos gatvės pusės neliko, Šešupės gatvelė virto akligatviu. Pietinėje jos pusėje už Kaitinių namo dar stovėjo gyvenamasis namas be didesnių ūkinių pastatų (namas Nr. 4) ir nemaža sodyba (namas Nr. 6), kur po karo gyveno kelios šeimos, viena jų – lietuvių Bružinskų šeima.

Broliai Sakai namą pasidalijo pagal išilginę ašį – Jonui su žmona Magdalena, dukterimi Viktorija ir sūnumi Henriku teko pastato rytinė dalis iš kiemo pusės, Aleksandrui – vakarinė pusė. Vienai šeimai skirtas namas buvo pritaikytas gyventi dviems šeimoms – namo pietiniame gale pristatyta dar viena virtuvė su mažu priebučiu. Aleksandro Sako šeima – žmona Elena, sūnūs Aleksandras, Vytautas ir Remigijus - kurį laiką buvo likę Kražiuose, ir evangelikų liuteronų bendruomenė dar maždaug iki 1959 metų pradžios čia rengė pamaldas. Pasak jau cituoto Alberto Juškos:

Paskutinės pamaldos svetingame J. Kaitinio name įvyko 1959 m. kovo 8 d., ir nuo tol jos laikytos jau kapinių koplyčioje antroje dienos pusėje, po pravoslavų apeigų.

Iš senesniųjų gyventojų, be Kaitinių, namo pastogėje gyveno darbininkas Lūšis su žmona ir trim dukrom. Ten namo šiaurinėje pusėje buvo įrengtas 11 kv. m kambarys su dviem langais į gatvę ir mažyte priemene. Tas kambarys – “salkos” – su lentinėmis, kiek pašiltintomis sienomis buvo prastas gyvenimui žiemą, tačiau Lūšiai čia gyveno daug metų, kol pagaliau gavo naują valdišką butą. Lūšių vyriausioji dukra – žinoma Klaipėdos dailininkė ir dailės pedagogė Renatė Lūšis.

Renatės Lūšis akvarelė “Autoportretas su ranka”, 1968

Jaunesniosios dukros – dvynukės Elizabeta (išvykusi mokytis į Kauną ir gimtinėn nebegrįžusi) ir Monika (visą gyvenimą dirbusi Klaipėdoje farmaceute).

Jonas Sakas įrengė namo palėpėje dar vienas “salkas” su langais į pietų pusę, ten apsigyveno jo žmonos Magdalenos sesuo tremtinė Bronė Bekėžaitė, medicinos darbuotoja ir siuvėja.

Didelis kiemas kurį laiką buvo tuščias. Paskui Jono Sako sumanymu ten buvo pasodintos 9 obelys, trimis eilėmis po tris medelius, - kiekvienam Sakų abiejų šeimų nariui po vieną. Taip sutapo, kad viena obelis neprigijo, ir netrukus – 1961 metais – susirgusi vėžiu, mirė gydytoja Elena Dobregaitė - Sakienė, trijų vaikų mama.

Beje, Jono Kaitinio žmona apie 1960 metus taip pat sirgo vėžiu, buvo bandyta operuoti, tačiau pamačius, kad vėžys jau išplitęs, nieko nebedaryta, tik užsiūtas pjūvis, o ligonė išrašyta numarinti į namus. Tačiau vėžys netikėtai atsitraukė.

Kaitinių išvykimas Vokietijon užtruko, nes leidimo išvažiuoti vis nebuvo. Viena iš to priežasčių galėjo būti ta, kad abu sūnūs pokariu spėjo atitarnauti Tarybinėje armijoje ir karinių paslapčių saugojimo pretekstu jiems nebuvo leidžiama išvykti iš TSRS. Po poros metų Kaitiniai išsikraustė į Nemuno gatvės Nr. 175, namą, jiems paliktą jau repatrijavusių giminaičių, iš kur dar po kelių metų ir jie visam laikui išvažiavo į Vokietiją.

Neprigijusio medelio vietoje kieme buvo pasodinta kita obelis, o 1964 metais našlys Aleksandras Sakas vedė taip pat našlę, mokytoją iš Ąžuolų Būdos Marceliną Pėstininkienę. Jos sūnus Aristidas Pėstininkas, būsimasis Aukščiausiojo teismo pirmininko pavaduotojas, Generalinio prokuroro pavaduotojas, čia kasmet atostogaudavo nuo studijų laikų ir vėliau, jau su žmona Aldona, vaikais Gita, Mariumi, Audriumi.

Po Kaitinių kiemo namelyje pakaitomis gyveno įvairūs nuomininkai. Ilgesnį laiką čia glaudėsi Magdalenos Sakienės giminaičiai Buivydai, Juodžiai – dukterėčia Regina Juodienė, ilgametė Klaipėdos Registrų centro darbuotoja, Jonas Juodis, dirbęs žvejybiniame laivyne pirmuoju kapitono padėjėju, paskui – Jono Sako dukra Viktorija su vyru Algirdu Stočkumi.

Namai Šešupės g. Nr. 2 buvo gimtaisiais naujai klaipėdiečių kartai. Čia iš gimdymo namų parvykę augo Aleksandro Sako anūkai Eglė, Aleksandras, Gediminas Sakai, Jono Sako anūkas Algirdas Stočkus.

1975 metais Jonas Sakas, jau pensininku būdamas, pardavė savo dalį ir su žmona išsikėlė į Beržorą šalia Platelių. Jo dukra Viktorija po studijų liko gyventi Vilniuje (darbavosi Žydų muziejuje, išleido knygą “Gyvybę ir duoną nešančios rankos”), sūnus Henrikas, baigęs jūreivystės mokslus, su darbo paskyrimu išvyko Rusijon.

Jono Sako dalį nupirko iš Vilniaus krašto atsikėlę rusai sentikiai Peganovai. Naujieji savininkai, kaip ir pensininkas Aleksandras Sakas, buvo uolūs daržininkai, tad greitai tarp kaimynų prasidėjo trintis dėl bendro šulinio vandens, dėl kiemo tako, susiaurėjusio per plačiai sukasus lysvę, ir panašių dalykų.

Po Marcelinos Sakienės mirties 1983 metais (vis nuo to paties vėžio pasimirė didžiajame namo kambaryje, kur anksčiau evangelikai liuteronai rengdavo pamaldas), Aleksandras Sakas vedė dar kartą – našlę Stanislavą Vengalienę, kilusią nuo Ylakių.

Po Aleksandro Sako mirties 1998 metais santykiai tarp bendrasavininkių paaštrėjo. Pasirodė, kad dar 1996 metais naujai sudarytame žemės sklypo ribų plane, pasirašytame ir nieko pikto neįtarusio 88-mečio Sako, Peganovų naudojamo sklypo ribos, sąmoningai ar per klaidą, pastūmėtos taip, kad kaimynai praranda bendro naudojimo šulinį, praėjimus į kiemą su ūkiniais pastatais ir pan. Derybos rezultatų nedavė, buvo likęs tik teisminis ginčo sprendimo kelias. Nenaudojami pastatai, ypač ūkinis, sparčiai nyko, remontui Aleksandro Sako turto paveldėtojai lėšų stigo, tai 1999 metais ši namų valdos dalis su visais nesutarimais buvo už 15 tūkst. JAV dolerių (tiek tuo metu Klaipėdoje kainavo paprastas 2 kambarių butas) parduota Žanetai ir Jevgenijui Babinams.

Žaneta Babina – klaipėdietė, augusi ir gyvenusi netoliese, Šešupės gatvės kaimynystėje.

Šešupės g. namas Nr.2 2007 metų balandį (Šaltinis – forumas www.miestai.net)

Pasikeitus gyventojams, santykiai tarp bendrasavininkių nepagerėjo, tačiau netikėtai nesantaikas užbaigė valstybė ir uostas, kurio rezervinėje teritorijoje buvo atsidūrusi ši privati namų valda, beje, tuo metu likusi vienintele Šešupės gatvėje (“valdiški” namai Nr. 4 ir Nr. 6, iškeldinus jų gyventojus, jau gerokai anksčiau buvo sulyginti su žeme). 2008 metais sklypą su pastatais iš savininkų išpirko Klaipėdos valstybinis jūrų uostas savo plėtros poreikiams. Tais pačiais metais gautas Lietuvos vyriausybės leidimas nurašyti gyvenamąjį namą su kitais statiniais, įvertinus jų likutinę vertę 926 tūkst. litų, ir netrukus statiniai imti griauti.

Sodybvietė 2010 metų birželį (asmeninio archyvo nuotrauka)

Tuo baigėsi šio namo ir viso 6-tojo Malūnų (Nemuno) skersgatvio arba Šešupės gatvės egzistavimo Klaipėdoje istorija.

© 2011, 2015 Aleksandras Sakas
 

2018 m. rugsėjo 6 d., ketvirtadienis

Ignotas Merkys (1844-1891)

Iš Svėdasų parapijos Netikiškių kaimo valstiečių Juozapo Merkio ir Agotos Masiulytės aštuonių vaikų jauniausias buvo Ignotas, gimęs 1844 metais.

Augti turėjo ne tik mamos, bet ir brolio Juozapo ar sesers Anastazijos prižiūrimas. Žaidimų drauge galėjo būti pora metų už jį vyresnė Agota. Kitiems - broliukui Antanui ir trims sesutėms - jau buvo supilti kapeliai ant kalvos prie Šeduikių upeliuko.

Tėvelis Juozapas mirė, kai Ignotas buvo nei labai mažas, nei labai didelis - beveik dvylikos, 1856 metais.

Po to laikas ėjo be didesnių sukrėtimų (nebent prie tokių priskirtume vyresniojo brolio Juozapo vestuves 1860 metais). Baudžiavos panaikinimas Netikiškių valstiečių gyvenimo gal smarkiau nepakeitė, nes jie buvo ne baudžiauninkai, o “karališkieji”, mokėję činšą valstybiniam Užpalių dvarui. 1863 metų sukiliman Merkiai kažin ar ėjo, bet sukilėlius, vienu metu užėmusius Svėdasų miestelį, matyti turėjo. Juk į Svėdasus važiuodavo kas sekmadienį mišių išklausyti.

Svėdasų bažnyčia (wikipedia.org)

1874 metų rudenį Ignotas į namus parvedė žmoną - Domicelę Dobregaitę iš gretimo Šeduikių kaimo. Abu buvo šio straipsnelio autoriaus prosenelio Aleksandro Dabregos giminaičiai: Ignotas - pusbrolis, Domicelė - kažkurios eilės dukterėčia. Bet kažin, ar jie patys pastarąją giminystę bežinojo…


Ignotas Ir Domicelė Merkiai susilaukė aštuonių vaikų. Bet ir laidojo juos vieną po kito, kol patį Ignotą dar gana jauną pražudė skrandžio vėžys. Tai atsitiko 1891 metų kovą. Ignotui buvo 47 metai. Į Svėdasų kapines jaunėlį lydėjo brolis Juozapas iš tų pačių Netikiškių, seserys Anastazija, atvažiavusi iš atokesnių Aluotų, ir Agota iš gretimų Šeduikių.

Domicelė Merkienė liko su dviem mažomis dukrelėmis, kurių, deja, greitai taip pat neteko.

1893 metais našlę Domicelę į žmonas paėmė dešimt metų jaunesnis valstietis Jonas Vigėlis iš Tadauskų kaimo. Gyveno Netikiškiuose. Antroje santuokoje Domicelė vaikų, regis, neturėjo.

© 2014-2018 Aleksandras Sakas

Priedas - metrikų duomenys

Jei nurodytas vaizdo numeris, tai metrikų knyga pasiekiama per epaveldas.lt

1844 m. kovo 18 d. Svėdasų bažnyčioje vikaras kun. Aleksandras Liudavičius pakrikštijo kūdikį vardu Ignotas, valstiečių teisėtų sutuoktinių Juozapo ir Agotos iš Masiulių Merkių sūnų, gimusį šių metų ir mėnesio 17 dieną Svėdasų parapijos Netikiškių užusienyje. Krikšto tėvais buvo valstiečiai Ignotas Masiulis su Barbora Čerskiene, Jono žmona. (Svėdasų RKB atitinkamų metų gimimo metrikų knyga)

Pastaba: Kūma Barbora buvo Merkytė, Rapolo Merkio iš Šeduikių kaimo dukra, tačiau jos ir vaiko tėvo Juozapo Merkio giminystės ryšys kol kas nėra aiškus. Į krikšto mamas Barbora galėjo būti pakviesta tiesiog kaip garbingo kaimyno Jono Čerskio žmona.

1851 m. kovo 3 d. Svėdasų bažnyčioje vikaras kun. Kuprevičius pakrikštijo kūdikį vardu Domicelė, valstiečių teisėtų sutuoktinių Justino ir Rozalijos? iš Šlamų Dobregų dukrą, gimusią šių metų kovo 1 dieną šios parapijos Šeduikių kaime. Krikšto tėvais buvo valstiečiai Kiprijonas Grižas su mergina Rozalija Dobregaite. (Svėdasų RKB atitinkamų metų gimimo metrikų knyga)

Pastaba: Naujagimės motinos vardas turėtų būti Karolina.

1874 m. rugsėjo 29 d. Svėdasų bažnyčioje klebonas kun. Bieliauskas, triskart paskelbęs šio rugsėjo 15, 22 ir 29, sutuokė valstiečius Ignotą Merkį, 31 metų jaunuolį iš Netikiškių kaimo, su Domicele Dobregaite, 22 metų mergina iš Šeduikių kaimo, abu šios parapijos, valstiečių Juozapo ir ir Agotos iš Masiulių Merkių sūnų su valstiečių Justino ir Karolinos Šlamaitės Dobregų dukterimi, dalyvaujant liudininkams Kazimierui Butkevičiui, Juozapui Merkiui. (Svėdasų RKB atitinkamų metų santuokos metrikų knyga)

Pastaba: Liudininkas Juozapas Merkys - be abejo, vyresnysis jaunikio brolis. Kito liudininko Kazimiero Butkevičiaus žmona Karolina - autoriaus proprosenelio Aleksandro Antanėlio sesuo. Tačiau 1874 metais Butkevičiai dar nesigiminiavo nei su Merkiais, nei su Dabregomis, tiesiog buvo jų geri kaimynai.

1875 m. rugsėjo 3 d. Svėdasų bažnyčioje klebonas kun. Bieliauskas pakrikštijo kūdikį vardu Jonas, valstiečių teisėtų sutuoktinių Ignoto ir Domicelės iš Dobregų Merkių sūnų, gimusį šių metų rugpjūčio 26 dieną Aluotų valsčiaus Netikiškių kaime. Krikšto tėvais buvo valst. Kazimieras Šlamas su mergina Veronika Dobregaite. (Svėdasų RKB atitinkamų metų gimimo metrikų knyga)

Pastaba: Abu kūmai - iš naujagimio mamos Domicelės pusės. Domicelės motina buvo Šlamaitė.

1875 m. lapkričio 22 d. Netikiškių kaime nuo kokliušo mirė kūdikis vardu Antanas?, valstiečių teisėtų sutuoktinių Ignoto ir Domicelės iš Dobregų Merkių sūnus pusės metų. Jo kūnas šių metų ir mėn. 22 d. palaidotas kapinėse prie Šeduikių kaimo. (Svėdasų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga)

Pastaba: Sūnaus Antano Ignotas ir Domicelė Merkiai tuomet dar neturėjo, tad bus miręs jų pirmagimis Jonas.

1877 m. vasario 5 d. Svėdasų bažnyčioje kun. Montvilas pakrikštijo kūdikį vardu Feliksas, valstiečių teisėtų sutuoktinių Ignoto ir Domicelės iš Dobregų Merkių sūnų, gimusį šių metų sausio 30 dieną Aluotų valsčiaus Netikiškių kaime. Krikšto tėvais buvo valst. Juozapas Semėnas su Kotryna, Juozapo Masiulio žmona. (Svėdasų RKB atitinkamų metų gimimo metrikų knyga)

1879 m. liepos 14 d. Svėdasų bažnyčioje kun. Montvilas pakrikštijo kūdikį vardu Antanas, Aluotų valsčiaus valstiečių teisėtų sutuoktinių Ignoto ir Domicelės iš Dobregų Merkių sūnų, gimusį šių metų ir mėn. 6 dieną Netikiškių kaime. Krikšto tėvais buvo valst. Antanas Dobrega su Veronika Masiulyte. (Svėdasų RKB atitinkamų metų gimimo metrikų knyga)

Pastaba: Krikštatėvis Antanas Dobrega - naujagimio mamos Domicelės brolis.

1879 m. rugsėjo 15 d. Netikiškių kaime mirė kūdikis vardu Antanas, valstiečių teisėtų sutuoktinių Ignoto ir Domicelės iš Dobregų Merkių sūnus 2 mėnesių. Jo kūnas šių metų ir mėn. 16 dieną palaidotas vietos kapinėse. (Svėdasų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga)

1882 m. spalio 11 d. Netikiškių kaime nuo skarlatinos mirė vaikas vardu Feliksas, Aluotų valsčiaus valstiečių teisėtų sutuoktinių Ignoto ir Domicelės gimusios Dobregaite Merkių sūnus 6 metų, Svėdasų parapijietis. Jo kūną vikaras kun. Streleckis (Стжелецкий) šių 1882 metų spalio 13 dieną Svėdasų parapijos kapinėse palaidojo. (Svėdasų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga)

1883 m. sausio 23 d. Svėdasų bažnyčioje vikaras kun. Strželeckis pakrikštijo kūdikį vardu Ambrazas, Alotų valsčiaus Kanaviškių? bendruomenės valstiečių teisėtų sutuoktinių Ignoto ir Domicelės iš Dobregų Merkių sūnų, gimusį 1883 metų sausio 19 d. Svėdasų parapijos Netikiškių kaime. Krikšto tėvais buvo Svėdasų bažnyčios vikaras Kazimieras Streleckis su mergina Veronika Merkyte. (Svėdasų RKB 1882 -1891 m. gimimo metrikų knyga, 23 v.)

Pastaba: Naujagimio krikštomama Veronika Merkytė - greičiausiai Ignoto pusbrolio Mykolo dukra, gyvenusi ten pat Netikiškiuose, 1886 metais ištekėjusi už Anupro Vigėlio iš Čiuriškių. Ignotas Merkys liudijo tą santuoką.

1883 m. lapkričio 21 d. Netikiškių kaime nuo kokliušo mirė vaikas vardu Ambraziejus, Aluotų valsčiaus Kunoviškių? bendruomenės valstiečių teisėtų sutuoktinių Ignoto ir Domicelės gimusios Dobregaite Merkių sūnus 1 metų, Svėdasų parapijietis. Jo kūną vikaras kun. Strželeckis šių 1883 metų lapkričio 22 dieną Svėdasų parapijos kapinėse palaidojo. (Svėdasų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga)

1885 m. sausio 2 d. Svėdasų bažnyčioje vikaras kun. Razmus pakrikštijo kūdikį vardu Ieva, Alotų valsčiaus Kanaviškių? bendruomenės valstiečių teisėtų sutuoktinių Ignoto ir Domicelės gimusios Dobregaite Merkių dukrą, gimusią 1884 metų gruodžio 29 d. Svėdasų parapijos Netikiškių kaime. Krikšto tėvais buvo Juozapas Masiulis su Karolina, Juozapo Dobregos žmona. (Svėdasų RKB 1882 -1891 m. gimimo metrikų knyga, 90 v.)

Pastaba: Krikštatėvis Juozapas Masiulis - turbūt Ignoto Merkio pusbrolis. Krikštamotės vyras Juozapas Dabrega - greičiausiai giminaičio Konstantino Dabregos iš Šeduikių sūnus, gimęs 1845 metais.

1885 m. rugpjūčio 7 d. Netikiškių kaime nuo kokliušo mirė vaikas vardu Ieva, Svėdasų valsčiaus ir bendruomenės valstiečių teisėtų sutuoktinių Ignoto ir Domicelės iš Dobregų Merkių duktė pusės metų, Svėdasų parapijietė. Jos kūną palaidojo klebonas kun. Zalieskis to paties mėn. 8 dieną parapijos kapinėse. (Svėdasų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga)

1886 m. rugpjūčio 25 d. Svėdasų bažnyčioje kun. Zalieskis pakrikštijo kūdikį vardu Domicelė, Alotų valsčiaus valstiečių teisėtų sutuoktinių Ignoto ir Domicelės iš Dobregų Merkių dukrą, gimusią šių metų ir mėnesio 17 d. Svėdasų parapijos Netikiškių kaime. Krikšto tėvais buvo Ignotas Žiaugra su mergina Anatalija Čerškute. (Svėdasų RKB 1882 -1891 m. gimimo metrikų knyga, 153 v.)

1888 m. spalio 12 d. Svėdasų bažnyčioje kun. Korsakas pakrikštijo kūdikį vardu Ignotas, Alotų valsčiaus valstiečių teisėtų sutuoktinių Ignoto ir Domicelės iš Dobregų Merkių sūnų, gimusį šių metų ir mėnesio 8 d. Svėdasų parapijos Netikiškių kaime. Krikšto tėvais buvo Jonas Dobrega su mergina Ona Dobregaite. (Svėdasų RKB 1882 -1891 m. gimimo metrikų knyga, 257 v.)

Pastaba: Kūmai Jonas ir Ona - Domicelės Merkienės brolis ir sesuo. Ona Dabregaitė vėliau ištekėjo už našlio Adomo Baltuškos iš Kunigiškių. Jų santuoką liudijo turbūt tas pats Domicelės ir Onos brolis Jonas Dobrega.

1890 m. birželio 6 d. Svėdasų bažnyčioje vikaras kun. Korsakas pakrikštijo kūdikį vardu Veronika, Alotų valsčiaus valstiečių teisėtų sutuoktinių Ignoto ir Domicelės iš Dobregų Merkių dukrą, gimusią šių metų gegužės mėnesio 26 d. Svėdasų parapijos Netikiškių kaime. Krikšto tėvais buvo Liudvikas Palskys su mergina Veronika Masiulyte. (Svėdasų RKB 1882 -1891 m. gimimo metrikų knyga, 315 v.)

Pastaba: Kūmas Liudvikas Palskys - Domicelės Merkienės sesers Veronikos vyras iš Tadauskų kaimo. Veronika Masiulytė - Ignoto Merkio giminaitė (pusseserė iš Netikiškių?).

1891 m. kovo 24 d. Netikiškių k. nuo skrandžio vėžio mirė Ignotas Merkys, Juozapo s., Aluotų valsčiaus valstietis, 50 metų amžiaus Svėdasų parapijietis, likusios našle Domicelės iš Dobregų vyras, palikęs dukras Domicelę ir Veroniką. Jo kūnas šių metų ir mėn. 26 d. kun. Narmonto palaidotas Svėdasų parapijos kapinėse. (Svėdasų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga)

Pastaba: Ignoto Merkio sūnus Ignotas, gimęs 1888 metais, čia nepaminėtas. Matyt, Ignotas jaunesnysis mirė 1890 metais - kaip tik tų metų Svėdasų mirties metrikų knygos neturime.

1892 m. lapkričio 7 d. Netikiškių kaime nuo galvos skausmo mirė vaikas vardu Domicelė, Aluotų valsčiaus valstiečių teisėtų sutuoktinių Ignoto ir Domicelės iš Dobregų Merkių duktė 7 metų, Svėdasų parapijietė. Jos kūnas šių metų ir mėn. 9 dieną palaidotas kun. Nainio Svėdasų parapijos kapinėse. (Svėdasų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga)

1893 m. vasario 2 d. Svėdasų bažnyčioje vikaras kun. Nainys, triskart paskelbęs sausio 17, 24 ir 31 dienomis, sutuokė Aluotų valsčiaus valstiečius Joną Vigėlį, 29 metų nevedusį iš Tadauskų kaimo, su Domicele Merkiene, 38 metų našle iš Netikiškių kaimo, abu Svėdasų parapijos, valstiečių teisėtų sutuoktinių Felikso ir Onos iš Rapšių Vigėlių sūnų su valstiečių teisėtų sutuoktinių Justino ir Karolinos iš Šlamų Dobregų dukterimi, dalyvaujant liudininkams valstiečiams Jonui Dobregai, Feliksui Palskiui ir kitiems. (Svėdasų RKB atitinkamų metų santuokos metrikų knyga)

1894 m. lapkričio 26 d. Netikiškių kaime nuo krupo mirė vaikas vardu Veronika, Aluotų valsčiaus valstiečių teisėtų sutuoktinių Ignoto ir Domicelės iš Dobregų Merkių, Svėdasų parapijiečių, duktė 5 metų amžiaus, Jos kūnas šių metų ir mėn. 29 dieną palaidotas kun. Nainio Svėdasų parapijos kapinėse. (Svėdasų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga)