Julija Sakaitė - Zdanienė. “Peteliškės”

Julijos Zdanienės siuvinėto paveikslo “Peteliškės” sukūrimo metai nežinomi. Paveikslas įtrauktas į 1985 metų spalio parodos Čikagos Jaunimo centre katalogą, eksponuotas ir kitose JAV galerijose. Autorės sūnėno Remigijaus Sako (Klaipėda) nuosavybė.

© 2012 Res familiaris 

Julija Sakaitė - Zdanienė (1919-1993)

Mortos ir Domininko Sakų dukra Julija gimė 1919 m. liepos 12 d. Papilėje - miestelyje, kuriame prabėgo jos vaikystė ir jaunystė.

Kaip ir kone visi papiliškiai tarpukaryje, Julija mokėsi ir aktyviai reiškėsi vietos jaunimo veikloje, miestelio kultūriniame gyvenime. Buvo Papilės moterų šaulių grupės narė, dainavo šaulių sąjungos chore.

Karo metu baigė gailestingųjų seserų kursus Vilniuje. 1944 metų vasarą buvo gimtojoje Papilėje.

Artėjant frontui, Sakų šeima pasitraukė į nuošalų Avižlių kaimelį. Čia vieną spalio dieną su jaunesniąja seserimi Maryte, lydėdamos draugą, persikėlė per Ventą, ir kaip tik tomis valandomis rusai pradėjo smarkų puolimą. Grįžti nebuvo įmanoma. Kaip stovi - be pinigų, be maisto ir drabužių atsargų - buvo priverstos trauktis su frontu Liepojos pusėn, iš kur pabėgėlių pilnu, iš oro bombarduojamu laiveliu abi seserys išplaukė į Dancigą (dabartinį Gdanską).

Vokietijoje, turbūt Dilingeno karo pabėgėlių stovykloje, Julija susipažino su muziku Jonu Zdaniumi (Zdanavičiumi), ten vadovavusiu lietuvių chorui. Julijai su seserimi Maryte išvykus į JAV, o Jonui - į Australiją, juodviejų keliai kuriam laikui išsiskyrė, tačiau draugystė nenutrūko, ir 1954 metų gegužę Julija ir Jonas susituokė Australijoje, Adelaidės mieste. Pora apsigyveno JAV, Evanstone (prie Čikagos). Čia 1955 metais gimė sūnus Almis. Vėliau Zdanių šeima įsikūrė pietuose – Hot Springso miestelyje, Arkanzaso valstijoje.

Julija ir Jonas Zdaniai su sūnumi Almiu, 1963 m.

Julija domėjosi daile, tačiau pati tapyti negalėjo, nes buvo alergiška dažams. Nuo 1962 metų ėmėsi kurti siuvinėtus paveikslus. Julijos vyras, įžvelgęs jos talentą, skatino dirbti šia kryptimi toliau.

Dalyvavo parodose Hot Springse, Dalase, Hiustone, Finikse, Litl Roke, Hendersono universitete, buvo ruošiamos individualios parodos Čikagoje ir Arkanzaso valstijoje. Susilaukė palankių atsiliepimų spaudoje.

Darbavosi ir labdaros organizacijoje - Lietuvos Dukterų draugijoje.

Tačiau atėjo 1975 metai, ypatingai rūstūs Julijai. Jai buvo diagnozuotas vėžys, prasidėjo kankinanti ir ilga, keliolika metų trukusi kova su sunkia liga. Tų pačių metų spalį mirė jos gyvenimo draugas Jonas Zdanius.

Julija 1978 m. eilinės savo parodos Čikagoje rengėjams rašė: “Siuvinėjimo menas man yra malonus žaidimas su spalvomis, jų ieškojimas bei derinimas. Visa tai drauge yra man vaistas, kovojant su vėžiu ir našlės gyvenimu“.

1988 metų spalio mėn. parodos Jaunimo centre Čikagoje katalogas skelbė:

Julija Zdanienė savo originaliais kūriniais siuvinėtais paveikslais jau 1975 m. su dideliu pasisekimu dalyvavo Southern Artist dailės parodoje Hot Springs, Arkansas. Nuo to laiko pilnateisė tos draugijos ir Fine Arts Center narė. J. Zdanienė Čikagoje turėjo keturias parodas, pirmoji 1975 m. lapkričio mėn. Tautiniuose namuose, visos kitos Jaunimo Centre.

J. Zdanienė turėjo dešimt individualių parodų Hot Springs, AR ir apylinkėse. Taip pat dalyvavo šešiose South Artist Assn. rengiamose parodose, kuriose laimėjo už originalumą ir spalvas keturias I-as premijas, dvi II-as, tris III-čias ir šešias - garbės.

J. Zdanienės darbuose vyrauja lietuvių liaudies kryžių ir smūtkelių motyvai ir gamtiniai abstraktai.

Julijos paveikslų yra privačiose kolekcijose JAV ir šiek tiek Lietuvoje. Daugumos jų kampelyje yra parašas - ULI.

Julijos sveikatos būklei vis blogėjant, sūnus Almis parsivežė mamą į Čikagą, kur po kelių savaičių, 1993 m. balandžio 29 d., ji mirė. Buvo sulaukusi 73 metų. Palaidota Čikagos lietuvių kapinėse, šalia vyro Jono Zdaniaus.

Pastaba: čia pateikiami Julijos Zdanienės darbai - mėgėjišku fotoaparatu atliktų nuotraukų kopijos, tad jų ir originalų atspalvis gali kiek skirtis. Geresnės kokybės yra atskirai įdėta “Peteliškių” fotografija.

© 2011, 2016 Aleksandras Sakas

Priedas:

Form RA, Julijos Sakaitės užpildyta Australijos imigracijos tarnyboms:

Šaltinis - National Archives of Australia (Už nuorodą ačiū p. Jonui Mockūnui iš Australijos).

Pranciška Dobregaitė - Kubiliūnenė (1914-1952)

Tekstas - sūnaus Algimanto Kubiliūno.

Gimusi 1914 m.  Svėdasų valsčiaus Šeduikių kaime (dabartiniame Anykščių rajone). Daugiavaikėje ūkininkų Juozapo ir Veronikos Dabregų šeimoje be Pranutės išaugo dar du broliai ir penkios seserys.
Mokėsi pradžios mokykloje. Dirbo tėvų ūkyje.

Pranutė ir Antanas Kubiliūnai 1937 m.

1937 m. ištekėjo už Antano Kubiliūno į Užpalių valsčiaus Galinių kaimą. Gimė du sūnūs: 1939 m. — Algimantas Antanas ir 1943 m. - Juozas.

Vyras buvo 1941 m. birželio sukilimo dalyvis Užpalių miestelio sukilėlių būryje. Rusams dar kartą okupavus Lietuvą, jis išėjo į partizanus. Pranutė, nepakeldama stribų teroro ir vengdama galimo ištrėmimo, su mažais vaikais pabėgo iš savo namų Galinių kaime ir pakaitomis gyveno pas seseris bei brolį.

Pranutė su sūnumis Juozu (kairėje) ir Algimantu 1951 m.

Sunkiai susirgo. Paskutiniuosius gyvenimo metus praleido gimtinėje, Šeduikių kaime, namuose brolio Jono, kuris tuo metu su žmona kalėjo Gulago lageriuose. Mirė 1952 m. Utenos ligoninėje. Palaidota Duokiškio kapinėse.

Vyras Antanas jau anksčiau buvo areštuotas ir nuteistas ilgus metus kalėti. Vaikus išsidalijo seserys.

© 2011 Res familiaris

Eugenijus Matuzevičius ir kiti poetai bei literatai. Iš laiškų

Poetą Eugenijų Matuzevičių ir mano tėvą Aleksandrą Saką, kažkada ateitininką, spaudos darbuotoją, daugelį metų siejo bičiulystė. Juodviejų pažintis siekė prieškario laikus.

Abu 1933 metais dalyvavo vienoje iš profesoriaus Prano Dovydaičio rengtų kasmetinių žurnalo “Gamtos draugas” ekskursijų moksleiviams.

Leono Dainio nuotraukoje - 1933 metų “Gamtos draugo” ekskursijos dalyviai Zapyškyje. Jų tarpe - ir Biržų gimnazistas Eugenijus Matuzevičius (panašių bruožų jaunuolis su uniformine kepuraite į mus žiūri nuotraukos dešinėje pusėje). Atpažintieji sunumeruoti: 1 - kun. Kazimieras Žitkus, 2 - žurnalistas Pranas Rinkevičius, 3 - Aleksandras Sakas, 4 - Leonas Dainys, 5 - prof. Pranas Dovydaitis. Aukštėliau kairėje: 6 - Jonas Mockūnas, 7 - Ričardas Nakas.

Toje išvykoje jiedu ir susibičiuliavo. Po karo tėvui  kalint Vorkutos lageriuose, draugiški ryšiai buvo nutrūkę. Grįžęs į Lietuvą, tėvas vienos kelionės Vilniun metu užėjo į rašytojų sąjungos būstinę, kur E. Matuzevičius dirbo poezijos konsultantu. Nuo to laiko bičiuliai susirašinėdavo. Būdamas Vilniuje, tėvas aplankydavo poetą jo bute.

Turiu keletą Eugenijaus Matuzevičiaus laiškų, atviručių tėvui. Poetas juos  “įpakuodavo” - kiekvieną laišką ar atvirutę įdėdavo į sulenktą popieriaus lapelį, o tada jau - į voką. Popierių tam “įpakavimui” naudodavo ne bet kokį, o pusiau skaidrų. Nežinau, gal poetas taip darė pagal visų seniai pamirštas gero tono taisykles.

Eugenijus Matuzevičius laiškus ir atvirutes visada įdėdavo į sulenktą popieriaus lapelį.

Pirmieji iš išsaugotų laiškų - 1983 metų. Tais metais mirė mano pamotė Marcelina Sakienė. Liko pluoštas jos rašytų eilėraščių, ir tėvas, pasitaręs su velionės sūnumi Aristidu Pėstininku, paprašė savo bičiulio padėti juos atspausdinti.

Tačiau Eugenijus Matuzevičius net savo senam draugui neketino daryti jokių išimčių, atvirai pasakydamas, jog lengvatų nebus, jog sijos Marcelinos eilėraščius taip pat griežtai, kaip ir visų kitų. O draugiškos paramos neatsižadėjo.

Po gerų metų, kai Marcelinos Sakienės eilės jau buvo peržiūrėtos, atėjo laiškas (1985.01.10) su verdiktu - eilėraščiai esą labai mėgėjiški. “Ji padarė klaidą, kad, būdama gyva, su niekuo nesikonsultavo, niekam savo eilių nerodė, nesiorientavo į E. Mieželaičio, Janinos Degutytės, Violetos Palčinskaitės, Justino Marcinkevičiaus, Jono Strielkūno, net į Stasės Bucevičienės, Stasio Jonausko (Žemaitijos atstovų) lygį… Jinai iš jų nesimokė. O aš keletą eilėraščių (matyt, vasario mėnesį), juos gerokai pataisęs, Tau nusiųsiu. Dabar esu labai užimtas. Be to, gydausi. Beveik kasdien turiu būti poliklinikoje.”

Kiek žinau, pažado pataisyti keletą atrinktų kūrinėlių, Eugenijus Matuzevičius neištesėjo. Į Vilnių išvežtos eilės paskui liko sūnaus, žinomo teisininko, dabar jau velionio, Aristido Pėstininko namuose.

Marcelina ir Aleksandras Sakai apie 1968 metus.

Vėlesniuose poeto laiškuose liečiamos kitos įvairiausios temos. Štai, tėvas buvo nugirdęs apie savo seno gero pažįstamo - poeto ir kunigo Kazimiero Žitkaus - mirtį, bet tikslesnių žinių neturėjo, nes tais laikais buvo skelbiami pranešimai tiktai apie tarybinei santvarkai nusipelniusiuosius. Tuo tarpu Kazimieras Žitkus (literatūrinis slapyvardis - Vincas Stonis) tokiu negalėjo būti, nors jo “Gražių dainelių daug girdėjau / tyliuoju vakaro laiku…” dainavo visi Lietuvoje. Tėvas, būdamas Kaune, aplankydavo jį Vilijampolės klebonijoje. Tačiau paskutinį kartą senasis poetas tėvo nebepažino, klausė, kas toks būsiąs. Eugenijus Matuzevičius pranešė, jog K. Žitkus mirė Kaune 1986 m. vasario 24 d., o palaidotas buvo vasario 26 d. Petrašiūnų kapinėse.

Kun. Kazimieras Žitkus 1934 metais. Šeimos archyvo nuotrauka.

Tame pačiame laiške - ir ketinimai aplankyti tėvo rekomenduotą vilnietę Danutę Deksnytę, kuri buvo neseniai grįžusi iš retos tuomet kelionės į Ameriką.  “(…)jeigu ji, žinoma, mus priims… Būtų įdomu su ja pasikalbėti apie Bernardą B. ir t.t.”. Tačiau po kelių dienų (1987.03.01) rašytame laiške poetas sakėsi esąs labai užimtas: “(…) sėdžiu prie savo  dvitomio korektūrų. Tikiuos, kad šiais metais išeis…” To vizito pas vilnietę Danutę, greičiausiai, nebuvo. Poetas kelis kartus skambinęs, neprisiskambinęs (1987.06.11 laiškas),  paskui užgulę visokie kitokie reikalai. Ir jau laukiančios atostogos Palangoje, kur būsią su žmona visą birželį ir kur jau esąs geras bičiulis dailininkas Bronius Uogintas… Gali būti, kad poetas iš atsargumo nepanoro bendrauti su už vandenyno važinėjančiu, menkai pažįstamu asmeniu. Juk tuomet ėjo dar tik 1987-ieji…

Vis tiktai išeivių rašytojai, ypač anų laikų pažįstami ir draugai, jų kūryba Eugenijų Matuzevičių domino tikrai. Vienas iš daugelio kanalų, kuriais poetas gaudavo tokias žinias, buvo tėvo sesuo Marija Sakaitė - Paškevičienė iš Čikagos. Mariją, 1944 metais dar jaunutę gimnazistę, fronto banga nelemtu - o gal laimingu - atsitiktinumu buvo nunešusi į Vokietiją. Po kurio laiko įsikūrusi JAV,  ji, kaip ir daugelis mūsų emigrantų, aktyviai dalyvavo lietuviškoje visuomeninėje veikloje, ilgą laiką buvo gerai žinomo solidaus žurnalo “Metmenys” administratore.

Marija Paškevičienė su broliu Aleksandru Saku per 1984 metų viešnagę Lietuvoje.

Nuo to laiko, kai pirmosios JAV lietuvių delegacijos ėmė lankytis okupuotoje tėvynėje, Marija ne kartą buvo atvykusi į Vilnių. Čia, matyt, ne be mano tėvo pagalbos, galėjo susipažinti ir su Eugenijumi Matuzevičiumi, kas paliko pėdsakų poeto laiškuose. “Mielas Bičiuli Aleksai, ačiū už laišką, už Marytės Sakaitės naują adresą! Dabar galėsiu jai parašyti, nusiųsti naujametinį sveikinimą” - taip pradėjo poetas 1987.12.04 laišką, čia pat pridėdamas keletą komplimentų ir linkėjimų Marijai. Tėvas nuolat ruošdavo savo sesutei knygų siuntinukus, į tą veiklą įtraukdamas ir įtakingą draugą, lengviau “gaunantį” knygų - tų laikų deficitinę prekę. Antai, poetas buvo apsiėmęs surasti seniai nuo prekystalių dingusius poros ankstesnių metų “Poezijos pavasarius”…

Dalis lankstinuko, kurį sukūrė dailininkas Algimantas Švažas. Šis darbas turbūt skirtas Eugenijaus Matuzevičiaus 70-mečiui, tačiau nei progos, nei datos jame nėra. Poetas ant lankstinuko pats užrašė savo jubiliejaus datą - 1987.XII.24.

Atgimimo metais tėvas rašė atsiminimus, kuriuos nuo 1989 metų spausdino laikraštis “Tarybinė Klaipėda”. Šių publikacijų iškarpas siųsdavo bičiuliui į Vilnių. Eugenijus Matuzevičius tuos atsiminimus kiekvieną kartą labai palankiai vertino.

Iš tėvo Eugenijus Matuzevičius gaudavo Klaipėdos laikraščio iškarpų įvairiomis poetą dominančiomis temomis. Štai, paskutiniame iš išlikusių laiškų (1990.12.16/17) poetas dėkojo už iškarpas apie Paulių Drevinį ir rašė: “Labai gaila, kad Pauliaus nebėra… Jo likimas nelepino. Jis patyrė daug neteisingų nuoskaudų. Ir net buvo tremtis. Už ką? Kodėl? Juk jisai gyveno kaip vargo pelė. Beveik nuolatiniame nepritekliuje. Sunkiai skynėsi kelius į mokslą. Ištikimai gerbė, mylėjo poeziją. Tai buvo jo pagrindinė meilė.”

Su pačiu Pauliumi Dreviniu mano tėvas bendravo nedaug. Be abejo, šį vardą tėvas žinojo dar iš prieškario laikų. Kai tik užeidavo kalba apie poetą, būtinai pridurdavo, kad tai – liaudies daina virtusios “Kai tykus vakaras ateina” žodžių autorius. O jei kas tokios neatsimindavo, užtekdavo padainuoti priedainį – “Kalnuos dainuoja / Rageliai uli-uli-jo…”

Klaipėdoje poetas nuo 1963 metų dirbo lietuvių kalbos mokytoju 8-toje vidurinėje mokykloje, kurios pagrindinio pastato pusrūsyje Nemuno gatvėje – gal ne visai legaliai - ilgą laiką vienas pats gyveno. Kažkas man buvo perpasakojęs mokyklos naktinių sargų nusiskundimus, kad per mokytoją Drevinį jie neturėję ramybės – tas naktimis baladojęsis, vaikščiodamas po rūsius… Paskui mokyklos vadovybė (tame tarpe ir mano pamotė Marcelina Sakienė, tuometinė mokyklos partinės organizacijos ar profsąjungos lyderė) galų gale išprašė miesto švietimo skyriaus suteikti mokytojui gyvenamąjį plotą. Viengungiui Pauliui Dreviniui išimties tvarka buvo paskirtas kambarys šeimyniniame bendrabutyje Žaliojoje (dabar - J. Karoso) gatvėje, ir po to jis perėjo dirbti į arti naujųjų namų esančią 1-ąją vidurinę, tada turėjusią Kristijono Donelaičio vardą. Marcelina Sakienė, būdama poezijos mylėtoja, į bendradarbį mokytoją Drevinį, matyt, žiūrėjo su didele simpatija, nes tėvas - gal juokais, gal rimtai – dėl to pavyduliaudavo. Paulius Drevinis buvo atvažiavęs pas tėvą į Šešupės gatvę 1983 metais, neilgtrukus po Marcelinos mirties, kad žvilgtertų į jos eilėraščius.

Apie 1968 m. Klaipėdos 8-toji vidurinė mokykla (Nemuno g.). Tarp sėdinčių mokytojų pirmasis iš kairės - poetas Paulius Drevinis. Dešiniau jo - mokytoja Eugenija Steponaitienė, šeštas - direktoriaus pavaduotojas Pranas Statnickas. Marcelina Sakienė stovi penktoji iš kairės.

Dar vienas žmogus mūsų namuose, daugiau bendravęs su poetu, buvo mano pusseserė Viktorija Sakaitė, 8-tos vidurinės mokyklos literatė, kurios kūrybos pirmuoju vertintoju būdavo būtent jos mokytojas Drevinis.

O tame paskutiniame Eugenijaus Matuzevičiaus laiške (1990.12.16/17) - negera žinia: “Laikykimės, Brolau! Mano Genutė gana sunkai sirguliuoja. Jai tenka dažnokai pabūti ligoninėje (Santariškėse). Vis kartojami gydymo kursai!”

Eugenijus Matuzevičius su žmona Genovaite savo bute Vilniuje. Šaltinis: Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos Rankraštynas, F 10.

Žmonos Genovaitės vardą Eugenijus Matuzevičius būtinai įrašydavo kiekviename laiške, perduodamas nuo jos linkėjimus ar kitaip paminėdamas. Jai mirus, tėvas paskambino poetui su užuojauta. Iš balso supratęs, kad bičiulis per daug silpnas svečiui priimti, aplankymą atidėjo kitam kartui. Tačiau kito karto nebebuvo.

© 2012 Aleksandras Sakas jun.

Vincentas Sakas (1916-1943)

Tekstas iš monografijos “Papilė” antrojo tomo (leidykla “Versmė”, Vilnius, 2006, 400-401 pusl.). Leopoldo Rozgos ir Danutės Jadvygos Veisienės straipsnio “Trejetas iš papilėniškių Sakų šeimos” dalis, skirta Vincui, čia papildyta nuotraukomis (pirmoji - Vincento Sako 1942 m. portretinė fotografija - yra ir knygoje).

Jauniausias Mortos ir Domininko Sakų sūnus Vincas gimė 1917 m. liepos 17 d. (žr. 1. pastabą) tolimajame Caricyne (dab. Volgogradas). Augo ir brendo Papilėje, matyt, mokėsi P. Šliauterio vadovaujamoje pradžios mokykloje. Turėjo gražų balsą, vakarėliuose dainuodavo duetą su Julija Paunksniene.

Pasak sesers, Vincas 1939 m. rudenį Palangoje susituokęs su Valerija Pundziute iš Viekšnių, kuri tuo metu Papilės vaistinėje dirbo praktikante. 1940 m. vasario 16 d. jiems Papilėje gimė dukrelė Audronė, netrukus į pasaulį atėjo ir sūnus Arūnas. Tačiau santarvės šeimoje nebuvo. Lietuvą okupavus fašistinei Vokietijai, Vinco šeima gyveno Viekšniuose, Valerija Sakienė važinėjo į Kauną ar Vilnių laikyti vaistininkės egzaminų, o baigusi mokslus, buvo paskirta berods į Nemakščius.

1940 m. gegužės 2 d. Papilės geležinkelio stotyje. Iš kairės - Vincentas Sakas, Valerija Pundziūtė - Sakienė, Bronė Sakaitė - Knašienė, jos draugė papiliškė Klimienė, Artūras Knašas. Knašų šeimos albumo nuotrauka.

Tuo metu vokiečių okupacinė valdžia Vilniaus krašte labai stokojo lietuvių tarnautojų, tinkamų žmonių ieškojo po visą Lietuvą. Vincas nusprendė važiuoti į Vilniaus kraštą, buvo paskirtas Svyrių apskrities Kamajų miestelio viršaičiu. Pareigingas, stropus ir sąžiningas jaunas viršaitis netruko pelnyti vietinių gyventojų pasitikėjimą, nes jų neskriaudė, stengėsi sušvelninti okupantų reikalavimus. Bet tuo metu Vilnijoje jau aktyviai reiškėsi sovietų partizanai. Permesti iš Rusijos, jie visaip kenkė okupantams vokiečiams, tačiau skriaudė ir niekuo dėtus vietos gyventojus. 1943 m. lapkričio 19 d. ginkluotas jų būrys užpuolė Kamajų miesteliuką. Buvo padegti keli namai. Viršaitis kartu su visais miestelio gyventojais puolė gesinti gaisrą. Sesuo M. Paškevičienė yra girdėjusi iš buvusių bendradarbių pasakojimą apie brolio žūtį, kuri panaši į legendą.

Bėgantį Vincą užpuolikų kulka pakirtusi tarp dviejų namų. Vėjas pūtė kaip tik nuo liepsnojančio pastato į dar ugnies nepaliesto gretimo namo pusę. Tarp namų žuvus Vincui Sakui, ugnis nustojusi plisti, pamaldūs ir nelaimės įbauginti žmonės tai palaikė stebuklu - kad dar jaunas, 26 metų vyriškis savo krauju sustabdė ugnį ir išgelbėjo žmones bei jų turtą. Kamajų gyventojai viršaitį buvo pasirengę deramai palaidoti.

Tačiau Vinco Sako laukė vaikystės kraštas Papilė ir čia gyvenantys artimieji. Vyriausiojo brolio Antano žmona, okupacijos metais dirbusi Šiauliuose, geležinkelininkų ambulatorijoje, ir turėjusi įtakingų pažįstamų, pasirūpino Vinco palaikus iki Šiaulių parvežti valdžios mažiau kontroliuojamu siauruoju geležinkeliu, o iš Šiaulių į Papilę - sunkvežimiu.

Bažnyčioje velionio jau laukė klebonas ir minia kraštiečių. Tuo metu Papilėje mokytojavęs Antanas Mockus bažnyčion atsivedė gausų būrį vaikų. Kapas buvo supiltas netoli karo pradžioje nužudytų papilėniškių amžinojo poilsio vietos. Regis, nespėjo dar jaunas žmogus didelių žygdarbių atlikti, tačiau buvo doras, šviesus ir nesavanaudis, mylėjo žmones ir stengėsi jiems tarnauti. Tai ir įprasmina jo trumpą, bet taurų gyvenimą.

© Leopoldas Rozga, Danutė Jadvyga Veisienė

Pastabos ir papildymai:

1. Literatūroje (monografijoje "Papilė", biografiniame žinyne "Papilė širdyse ir likimuose") Vincento Sako gimimo data - 1917.07.17. Šeimos archyve turimuose mirties metrikuose nurodyta kita data - 1916.07.12. Papilės kapinėse buvusio antkapio nuotraukoje matoma gimimo data panašesnė į 1916.07.11 (naujame 2019 m. antkapyje tėra gimimo ir mirties metai: 1916-1943).

2. Papilėje Vincentą žinojo kaip dainininką ir kaip artistą. Jis vaidino Šilerio dramoje “Klasta ir meilė", pastatytoje Papilės dramos mėgėjų. Vietos pavasarininkai buvo pastatę taip pat Šilerio “Plėšikus”, režisavo kunigas Boleslovas Pacevičius, o Vincas Sakas tame spektaklyje kūrė Karlo vaidmenį.

Kitas Vincento pomėgis - sportas. Buvo Lietuvos sporto sąjungos Papilės klubo valdybos nariu, iždininku.

3. Brolis Aleksandras “Mano gyvenimo ir veiklos aprašyme”, kurį suimtas parašė 1945 metais NKGB tardytojų liepimu, nurodė, kad galbūt Vincentas žuvęs ne nuo sovietų, bet nuo lenkų partizanų kulkų. Ir jog žuvusiojo bendradarbis pasakojęs jam, kad gal 3 kartus Vincas buvo pakliuvęs į bolševikų partizanų ugnį, bet užtekdavę jam šūktelti: “Nešaukite - aš Kamajų viršaitis”, ir jis likdavęs gyvas. Giminaičiai (Birutė Sakaitė) prisimena kalbas, kad Vincentas vietos gyventojų buvęs mėgiamas ir gerbiamas, o rusų partizanams priimtinas. Iki artimiausios geležinkelio stoties per partizanų kontroliuojamus miškus vežimu žuvusįjį vežę vietiniai vaikinas ir mergina, žinoję slaptažodžius. Jie atlydėję Vincento kūną iki pat Papilės.

Vincento Sako kapas Papilės kapinėse. 2013 m. spalis. Aleksandro Sako jun. nuotrauka.

© 2011-2019 Res familiaris

Juozapas ir Veronika Dabregaitė Jakuboniai

Nuotraukos iš Irmanto ir Vaidoto Jakubonių albumų.

Veronika Dabregaitė gimė 1915 metais Svėdasų parapijos Pamaleišio kaime. Jos tėvai - valstiečiai Antanas Dabrega ir Ona Vilutytė.

Veronika turėjo brolį Joną, gimusį 1906 metais, ir seserį Eleną, už Verutę kiek vyresnę.

Seserys Elena (kairėje) ir Veronika Dabregaitės

Verutė dar kūdikio amžiaus neteko tėvo, mirusio 1916 metais. Mama Ona Dabregienė liko su trimis mažais vaikais.

Kokią pradžios mokyklą lankė Verutė, nežinome. Gal Netikiškių, o gal Duokiškio. Melstis Pamaleišio gyventojai eidavo į arčiausiai buvusią Duokiškio bažnyčią.

Verutė priklausė Duokiškio pavasarininkų kuopai - kartu su būsimuoju Duokiškio klebonu Lionginu Neniškiu (po daugelio metų jis sutuokė Veronikos sūnų Eduardą).

Duokiškio pavasarininkės. Verutė - tarp stovinčių trečioji iš kairės (antroji - jos pusseserė Kazytė Dabregaitė)

Baigusi 6 klases, Verutė Duokiškyje mokėsi siūti pas žinomą kriaučių Mikėną. Gyveno Duokiškyje porą ar daugiau metų. Iš visų Dabregų išsiskyrė savo aukštu ūgiu.

1940 metų rugpjūtį ištekėjo už Juozapo Jakubonio.

Juozapas Jakubonis, Juozapo sūnus, buvo gimęs 1915 metais Svėdasų valsčiaus Daujočių kaime. Kaip ir Verutė, siuvėjas, be to, muzikantas, grodavęs kanklėmis, gitara (vėliau Sibire - ir balalaika).
1934-35 metais tarnavo Lietuvos kariuomenėje.

Lietuvos karys Juozapas Jakubonis. 1934 metai

Veikė pavasarininkų organizacijos Daujočių kuopoje. 1935 metų spalio 9 dieną su draugu Stasiu Pakštu pastatė kryžkelėje stulpelį, baltai ir tautiškom spalvom nudažytą, su šūkiu “Atmink pavergtą Vilnių!”.

Juozapas buvo 1941 metų birželio sukilimo prieš sovietinius okupantus dalyvis. Veikė Svėdasų sukilėlių būryje.

1943 metais Jakuboniai susilaukė pirmojo sūnaus Eduardo.

Raudonajai armijai vėl užėmus Lietuvą, Juozapas Jakubonis nuo 1944 rudens įsijungė į partizaninį judėjimą. Partizanavo Svėdasų ir Rokiškio apylinkėse.

1945 metais gimė antrasis Jakubonių sūnus - Algis. Tąmet per Kūčias Juozapas legalizavosi, gavo dokumentus, tačiau greitai iš enkavedistų akiračio vėl dingo, grįžo pas partizanus. 1946 metų gruodžio 22 dieną buvo suimtas.

Juozapą tardė ir laikė suimtą Panevėžyje. Verutei vežant siuntinį į Panevėžio kalėjimą, atsitiko nelaimė. Stotyje buvo spūstis, ir minia pastūmė Verutę po atvažiuojančiu traukiniu. Verutė liko gyva, tačiau neteko kojos.

Jos vyras Juozapas LTSR Panevėžio miesto karinio tribunolo 1947 metų balandį buvo nuteistas 10 metų kalėjimo ir išgabentas už poliarinio rato, į Vorkutos lagerius.

Pagijusi Verutė turėjo rasti jėgų prisitaikyti prie negalios ir išgyventi viena su dviem sūneliais.

Verutė pas pusseseres Anykščiuose 1947 m. liepos 20 d. Sėdi Domininkas Sakas su savo anūku (šio teksto autoriumi) ant kelių, stovi iš kairės: Olė Sakienė, Marytė Dobregaitė, Verutė Jakubonienė, Elena Dobregaitė, Vaclovas Sakas

Iš Vorkutos Juozapą Jakubonį išvežė dar toliau, į Norilsko lagerius. Kai įsidarbino siuvykloje, kalinio gyvenimas jam palengvėjo.

Juozapas Jakubonis prie batų ir drabužių siuvyklos Norilske. 1954 metai

1955 metais iš lagerio buvo paleistas ir ištremtas į Krasnojarsko kraštą. Iš tremties grįžo 1956 metų rugpjūtį.

Kaip ir kitiems iš lagerių ir tremties grįžusiems, tarybinėje Lietuvoje įsikurti nebuvo paprasta. Jakubonių šeima kraustėsi iš vietos į vietą, pagyveno Šiauliuose ir kitur, kol 1975 metais įsitvirtino Vilniuje, nusipirkę dalį namo Varšuvos gatvėje.

Abu Jakuboniai Vilniuje buvo garsūs siuvėjai. Juozapas siūdavo paltus, kailinius, vyriškus rūbus, Veronika - sukneles ir kitą moterišką aprangą. Užsakymų netrūko, Juozapo darbo diena prasidėdavo 6 val. ryto ir baigdavosi apie vidurnaktį. Jo dešinės rankos pirštai lageriuose buvo stipriai sužaloti, tačiau dirbo meistriškai, ir pas Jakubonius į Varšuvos gatvę užsukdavo ne vienas anais laikais žinomų žmonių.

Tačiau Juozapo anūkui Vaidotui Jakuboniui labiau įsiminė “žmonių iš organų” vizitai. Už vertimąsi privačia siuvimo veikla apie 1977-1978 metus buvusiam partizanui Juozapui bandė sukurpti dar vieną bylą, tačiau teismo ji nepasiekė.

Veronika Jakubonienė apie 1968 metus su sūnumi Eduardu (kairėje), vyru Juozapu ir sūnumi Algiu

Kitas žmogus, kuriam apsilankius, Juozapas mesdavo visus darbus ir su svečiu pasikalbėti užsidarydavo virtuvėje, buvo senas lagerio draugas, už kažkokią veiklą keletą metų kalintas dar kartą apie 1970-1975 metus. Anūkui Vaidotui to žmogaus pavardės sužinoti nepavyko.

Tragiški Jakuboniams buvo 1987 metai, kai žuvo jų sūnus Eduardas.

Paskui atėjo Atgimimas su savo gražiomis viltimis ir Jakubonių laukta ir iškentėta Nepriklausomybė.
Juozapas dalyvavo pirmuose Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos suvažiavimuose. Mirė 1995 metais, 80-ties būdamas. Jo vienmetė žmona Veronika gyveno ilgiau, iki 2002 metų.

Juozapas ir Veronika Jakuboniai palaidoti Vilniaus Karveliškių kapinėse šalia sūnaus Eduardo.

© 2014 Aleksandras Sakas

Priedas

Iš žinyno “Lietuvos gyventojų genocidas”, II t., 1944-1947 (A-J), Vilnius, 1998:

Jokubonis Juozas, Juozo, g. 1915, gyv. Daujočių k., Anykščių raj., partizanas. Suimtas 1946.12.22, kalintas Kupiškyje, 1947.03.12 Panevėžyje. Karo trib. 1947.04.17 nuteistas 10 metų lagerio ir 5 tremties, išv. į lag. – 1947.08.15 Karelija, tremtis – 1955.05.25 Krasnojarskas; paleistas 1956.05.10, grįžo į Lietuvą. ANK BBK (anketos ir laiškai; baudžiamųjų bylų kartoteka).

Aut. pastaba: Juozapo Jakubonio anūko Vaidoto duomenimis, Juozapas buvo kalintas ne Karelijos, bet Komijos ir Krasnojarsko srities lageriuose (Vorkutoje ir Norilske).

Dr. Justino Tumėno brandos kursuose

Mano tėvas Aleksandras Sakas Kaune mokėsi Justino Tumėno brandos kursuose. Šie kursai prilygo gimnazijai, nes jų baigimo atestatas suteikdavo teisę studijuoti universitete, taigi, darbo jaunimas per juos galėjo siekti aukštesnio išsilavinimo.

D. J. Tumėno kursų V-ta klasė 1931/32 m.m.

Moksleivis Aleksandras Sakas - vos įžiūrimas pakraštyje - antrasis iš dešinės. Sėdi mokytojai, iš kairės - Česlovas Kontrimas (meno dalykai), Juozas Gruodys, dr. Justinas Tumėnas (direktorius), Gustavas Pūdymaitis (reikalų vedėjas), Antanas Zukas (matematika). Tarp stovinčiųjų šeštasis iš kairės - istorijos mokytojas Juozas Grabauskas.

Brandos kursų įkūrėjas ir direktorius dr. Justinas Tumėnas (1881- 1946) - vienas iš daugelio jau primirštų žmonių, kurių pastangomis nepriklausoma Lietuva per keliolika prieškario metų pasiekė kaip niekada įspūdingos pažangos. Todėl nebus padauginta, pakartojus šį tą iš jo gyvenimo, beje, pakankamai nuotykingo.

Dr. Justino Tumėno fotoportretas iš 1932 m. sukaktuvinio leidinio “Dr. J. Tumėno brandos kursai”

Dusetiškis Justinas Tumėnas jaunystėje patyrė vargo, besiekdamas mokslo. Baigęs Liepojos gimnazijos 4 klases, nesutiko eiti į kunigų seminariją ir toliau mokėsi be šeimos paramos. Savarankiškai pasiruošęs, išlaikė gimnazijos baigiamuosius egzaminus, o padirbėjęs privačiu mokytoju ir susitaupęs kiek lėšų, 1904 m. įstojo į Maskvos universitetą filosofijos ir senųjų kalbų studijuoti. Per 1905 metų revoliuciją sugrįžęs į gimtąjį Dusetų kraštą, drauge su kitais ėmė kelti kovai žmones. Sukilėliai nuginklavo vietos policiją, sudarė Dusetų valsčiaus lietuvišką valdybą. Caro valdžiai sukilimą nuslopinus, Justinas turėjo bėgti - su svetimu pasu išvažiavo į užsienį. Ten brolio kunigo Dominyko Tumėno remiamas, studijavo Šveicarijoje ir Prancūzijoje, ir 1914 m. Grenoblio universitete apgynė filosofijos daktaro disertaciją. Dėstė filosofiją Ženevos universitete, kol 1917 metais jau galėjo grįžti į Lietuvą. Parvyko su žmona, nuo Anykščių kilusia gydytoja Vanda Mingailaite (1880-1976), būsimąja VDU profesore.

1922 metais Kaune savo lėšomis įsteigė suaugusiųjų mokymui skirtus kursus. Jie sėkmingai veikė iki 1935 m., kai tautininkų valdžia nutarė, jog reformuotoje Lietuvos švietimo sistemoje to nebereikia, ir dr. J. Tumėno brandos kursai buvo uždaryti. Justinas Tumėnas po tokio smūgio pedagoginę veiklą paliko visiškai.

Rūmai Trakų gatvėje, kuriuose veikė dr. J. Tumėno brandos kursai. Minėto 1932 metų leidinio iliustracija.

Karo pabaigoje Justinas ir Vanda Tumėnai pasitraukė į Vokietiją. Čia pasiligojęs, dr. Tumėnas 1946 metais mirė. Palaidotas Šveningene (Schwenningen), dvigubame karste - tikintis, kad jo palaikai kada nors grįš namo. Žmonos Vandos pageidavimu ant paminklo buvo užrašyta: “Čia ilsisi Lietuvos rašytojas Justinas Tumėnas”.

Rašytojas - nes paliko ne vien filosofijos, bet ir grožinės literatūros kūrinių. Kraštotyrininkas Vytautas Indrašius surašė virš dvidešimties Justino Tumėno knygų, išleistų iki 1939 metų. Tame sąraše - romanai, dramos, poemos. Vėlesni kūriniai liko rankraščiuose.

© 2012 Aleksandras Sakas jun.

Literatūra:

1. Dr. J. Tumėno brandos kursai. 1922-1932. Dešimtmečio sukaktuves minint, Kaunas, 1932.
2. Vytautas Indrašius, Aukštaitijos šviesuliai, V., 1999, 11-27 pusl.

Ona Dabregaitė - Vitonienė (1911-2009)

Ona Dabregaitė gimė 1911 metais Svėdasų valsčiaus Šeduikių kaimo valstiečių Juozapo ir Veronikos Dabregų šeimoje. Vaikystė ir jaunystė prabėgo gimtajame kaime, darbuojantis nemažame tėvų ūkyje, lankant gretimame kaime buvusią Netikiškių pradžios mokyklą, o šventadieniais - Duokiškio bažnyčią.

Buvo katalikiškos jaunimo organizacijos - pavasarininkų - Duokiškio kuopos narė. Apie 1936 metus į tos kuopos susirinkimus ir repeticijas subėgdavo dar bent trys Dabregaitės - Onutės sesuo Pranutė ir pusseserės Kazytė ir Verutė.

Apie 1940 metus Onutė ištekėjo už Juozo Vitonio iš Užpalių valsčiaus Gaižiūnų kaimo. Onutės tėvas Juozapas Dabrega tuo metu jau buvo miręs, tėvų ūkis atitekęs jos vyresniajam broliui Jonui, kuriam liko pareiga išmokėti jaunosios kraitį.

Onutės Dabregaitės ir Juozo Vitonio vestuvės. Iš kairės sėdi jaunosios pusseserė Kazytė Dabregaitė iš Šeduikių ir jos kaimynas Pranas Paršiukas, sesuo Uršulė su savo vyru Juozu Žvironu iš Davainių, jaunieji. Iš kairės stovi jaunosios sesuo Pranutė su savo vyru Antanu Kubiliūnu iš Galinių, neatpažintas vyras, pusseserė Verutė Dabregaitė iš Pamaleišio, pusseserė Elena Dabregaitė iš Pamaleišio, pusbrolis Pranas Dabrega iš Šeduikių, neatpažinta moteris, brolis Jonas Dabrega, sesuo Elena, neatpažintas vyras, Šeduikių kaimynė Elena Baukytė.

Tačiau likimas raudonojo tvano pavidalu greitai ir tragiškai pakeitė jaunųjų Vitonių gyvenimą. Kadangi Juozas Vitonis nepriklausomoje Lietuvoje buvo šaulių organizacijos narys, kas okupantų vertinimu prilygo nusikalstamai antisovietinei veiklai, tai visa Vitonių šeima - Juozas, žmona Onutė, jų naujagimis sūnus Aloyzas, tėvas Mykolas  - buvo suimti ir su tūkstančiais kitų lietuvių 1941 metų birželio 14 dieną išvežti toli į rytus.

Šie pirmieji Lietuvos gyventojų trėmimai buvo patys žiauriausi. Per juos daugybė tremtinių žuvo. Juozas Vitonis, kaip ir kiti darbingo amžiaus vyrai, nuo šeimos buvo atskirtas ir įkalintas Rešiotų lageryje Krasnojarsko krašte.

Onutė su sūnumi ir uošviu iš pradžių buvo nuvežti į Altajaus kraštą. Vos pasiekus Barnaulą, 1941 metų rugpjūtį Onutė neteko vienintelio savo vaiko – penkių mėnesių Aloyzo. Tų pačių metų spalį mirė ir uošvis Mykolas Vitonis.

1942 metų birželio gale Onutė Vitonienė su daugeliu kitų iš Altajaus krašto buvo išvaryta į antrąją tremtį - į Jakutijos šiaurę, ant Arkties vandenyno Laptevų jūros krantų. Kol nusigavo, baigėsi trumpa poliarinė vasara. Pakeliui lietuvius tremtinius, pasmerktus šalčio ir bado mirčiai, būriais laipino plikoje tundroje. Onutę nugabeno iki pat Janos upės žiočių, kur ji ir kiti nelaimėliai, gal pora šimtų lietuvių moterų, vaikų, senelių, keliolika vyrų, turėjo likti vietovėje, Kuogastachu vadintoje.

TSRS žemėlapyje rodyklės nukreiptos į čia minimas Onutės Vitonienės tremties vietas. 1 - Barnaulas, 2 - Kuogastachas, 3 - Sangaras.
 
Pirmąją arktinę žiemą daug tremtinių išmirė. Ne visi, todėl liko Kuogastacho pragarą išgyvenusių prisiminimai (žr. literatūros sąrašą).

Nuo 1947 metų tremtinius pradėjo perkėlinėt į kitas Jakutijos vietas. Onutė išsiųsta prie Lenos upės - į Sangarą, angliakasių miestelį Kobeisko rajone, kur gyvenimo ir darbo sąlygos jau buvo lengvesnės.

Lietpalčių siuvykla Sangare, 1954 m. Ona Vitonienė - nuotraukos kairiajame krašte pirmoji.

1957 metais Onutė iš tremties buvo paleista. Viena likusi, atvyko į Prienus, kur jau nuo 1948 metų gyveno jos sesuo Marytė Juocevičienė. Čia, dešiniajame Nemuno krante, Šilo gatvėje, turėjo nedidelį butuką, vertėsi iš siuvėjos amato.

Buvo geros širdies. Studijų metais kartas nuo karto apsilankydavau pas savo tetas Onutę ir Marytę, ir niekada negrįždavau į Vilnių tuščiomis. Paramos iš Prienų yra gavę studijuodami ir mano jaunesnieji broliai. Tebeturiu tetos Onutės 1977 metų laišką mano tėvui - penkiolikai metų praėjus nuo mamos (Onutės sesers) mirties. Sužinojusi, kad Remigijus, jauniausias iš trijų našlaičių, taip pat įstojo į aukštąją mokyklą, iš taupomosios kasos išėmusi 200 rublių ir išsiuntusi mano tėvui. “Nedidelę pensiją gaunu, bet senai mažai ir bereikia - pragyvenu”. O 200 rublių anuomet - dideli pinigai, kelios jos pensijos…

Vargo ir nelaimių užgrūdinta, Onutė pragyveno visus savo brolius ir seseris. Buvo geros atminties - tai jos pasakojimų pagrindu pradėtas Šeduikių Dabregų giminės medis. Kai pati viena nebegalėjo apsieiti, ją į gimtąją Aukštaitiją, į Uteną parsivežė dukterėčia Elytė Vėbraitė. Ten, sulaukusi 98 metų, mirė 2009 metais. Palaidota savo tėvelių kape Duokiškyje.

© 2011 - 2017 Aleksandras Sakas

Šaltiniai

1. Lietuvos gyventojų genocidas, I tomas (1939 - 1941), antrasis pataisytas ir papildytas leidimas, Vilnius, 1999.

Literatūra

1. Jūratė Bičiūnaitė - Masiulienė, Jaunystė prie Laptevų jūros, Vilnius, 1990.
2. Jurgis Gasiūnas, Ledinio pragaro ratai, Vilnius, 1991.

Priedas

Lietuvės tremtinės Kuogastache pokario metais. Ant sienos - vienas iš teatro dailininkės ir Kuogastacho tremtinės Natalijos Bičiūnienės garsiųjų pieštinių kilimų. Kitoje nuotraukos pusėje užrašytos pavardės (pradedant nuo viršutinės eilės iš kairės į dešinę) : Vaišvilaitė, Žilvitienė, Ubarevičiūtė, Kunčinienė, Vitonienė, Lukošaitytė, Vabalienė, Banytė.

Jakutija (Sangaras?). Tremtinė Ona Vitonienė - antroje eilėje iš kairės antroji.

Sangaro pramonės kombinato (Сангарский промкомбинат) darbuotojai, 1957 m. vasario 9 d. Ona Vitonienė - antroje eilėje iš dešinės trečioji.

Jonas Sakas. Ad fontes

Nuo 2012 metų, kai Jono Sako 100-ųjų gimimo metinių proga paskelbiau jo gyvenimo aprašymą, radosi naujų duomenų, papildančių ar patikslinančių tą tekstą.

1. Lietuvos pašte

Rašiau apie Jono Sako gyvenimą po 1927-tųjų metų taip:

Kiek laiko Jonas praleido vienuolyne, nežinoma, tačiau vienuoliu jis netapo. Vėliau, matyt, mokėsi kitko ir kitur, nes iš jo gyvenimą dalimis dengiančio užmaršties rūko Jonas Sakas išnyra kaip Biržų “telefono centralinės ir elektros instaliacijos” prižiūrėtojas 1935 metais.

Iš prieškario Lietuvos periodinių leidinių “Paštininkų žodis” (1926-1933), “Pašto pasaulis” (1934-1940) ir jo priedo “Pašto valdybos žinynas” per epaveldas.lt surankiotų žinių dabar galiu dalį to užmaršties rūko išsklaidyti.

Pasirodė, kad Jonas Sakas, septyniolikmetis stojęs pašto tarnybon, dirbo joje, mėtomas iš vienos Lietuvos vietovės į kitą, nuo 1929 iki pat 1940 metų.

1929 metais (kaip spėju, vyriausiojo brolio Antano paskatintas) Jonas Sakas baigė Kaune Lietuvos pašto valdybos organizuotus kursus ir tų metų liepą pradėjo tarnybą pašte praktikantu. Pirmoji jo darbavietė nežinoma.

Nuo 1930 metų lapkričio jį, einantį penktos eilės valdininko pareigas, paskyrė tokioms pačioms pareigoms į Šiaulių paštą.

Šiauliuose Jonas neužtruko. Nuo 1931 metų vasario jis - jau Ukmergės pašte.

Nuo 1932 metų sausio - penktos eilės valdininkas Alytaus pašte.

Tų pačių metų liepą Alytaus pašto valdininkas Jonas Sakas perkeltas Krinčino pašto viršininku. Krinčine tebedirbo ir 1933 metų vasarį, kai Nepriklausomybės šventės proga miestelio visuomenei pasakė prakalbą (“Biržų žinios”, 1933 m. kovo 5 d.).

Biržų krašto muziejaus “Sėla” duomenimis, 1935 metais Jonas Sakas - jau pakeitęs ne tik darbo vietą, bet ir specializaciją. Jis - Biržų telefono centralinės ir elektros instaliacijos prižiūrėtojas, o laisvu laiku - mėgėjų teatro artistas.

Biržų muzikos ir dramos draugijos “Mūza” artistai. Sėdi iš kairės: Jonas Dilys, X, Jonas Sakas. Stovi: X, X, Kostas Snarskis su žmona. Borucho Michelsono nuotrauka iš Biržų krašto muziejaus “Sėla” fondų (europeana.eu)

Kitas šaltinis nurodo, kad tais pačiais 1935 metais iš Biržų “už burnojimą prieš valdžią“ jis buvo išsiųstas į Tauragę. Tačiau “Pašto valdybos žinynas” parodė Joną Saką 1936 metų balandį dar buvus Biržuose (ten pakeltas iš antros eilės į pirmos eilės prižiūrėtojus).

Iš Biržų jam tikrai teko išvykti Tauragės pusėn - 1936 metų antrą pusmetį jis dirbo Skaudvilės pašte (tikslesnių duomenų nėra).

Iki 1938 metų rugsėjo Jonas Sakas antrą kartą buvo perkeltas į Šiaulių paštą (čia tuo metu darbavosi ir jo vyriausias brolis Antanas). Šiauliuose Jonas kolegų paštininkų rinktas draugijos “Žinia” sporto klubo tarybos sekretoriumi, paskui ir valdybos nariu (”Žinia” buvo Šiaulių paštininkų švietimo organizacija, turėjusi savo didelę biblioteką ir sporto klubą). “Pašto pasaulis” 1939 metų 2-ame numeryje rašė apie šiauliškio Jono Sako iniciatyvą suruošti Lietuvos paštininkų - rašytojų ir mėgėjų - pirmąjį literatūros vakarą. Redakcija šį sumanymą žadėjo visom išgalėm paremti. Kažin, ar toks literatūros vakaras įvyko, tačiau Jonas tuo metu jau bus turėjęs savo kūrybos ir norėjęs ją visuomenei pristatyti.

1939 metų spalį Vilnių grąžinus Lietuvai, iš jos į senosios sostinės valstybines įstaigas buvo siunčiami savi administratoriai bei specialistai. Taip ir Joną Saką 1939 metų gruodį perkėlė iš Šiaulių į Vilnių telefono - telegrafo stoties pirmos eilės prižiūrėtoju.

Šis faktas prieštarauja Jono Sako anketos iš jo 1945 metų filtracijos bylos duomenims, kad jis nuo 1939.10 iki 1940.07 dirbęs artistu Vilniaus miesto teatre, Basanavičiaus g. Šiaip ar taip, aktorinę veiklą Jonas tuo metu sugebėjo derinti su duonpelniu darbu: 1940 metų vasario 16-tą bendros Vilniaus ir Kauno paštininkų šaulių šventės koncertinėje dalyje Jonas pasirodė, kaip rašė spauda, “jausmingai padeklamavęs keletą eilėraščių“.

1940 metų birželį Lietuvoje “atkūrus” sovietų valdžią, Lietuvos pašto administracija netrukus buvo pakeista. Joną Saką išrinko Vilniaus paštininkų profsąjungos laikinojo komiteto pirmininku, o netrukus paskyrė Lietuvos pašto valdybos administracijos referentu.

“Pašto pasaulis” (1940, Nr 6-7) pristatė naująjį referentą:

(…) Sulaukęs 12 metų, pradėjo užsidirbti sau pragyvenimą, dirbdamas kooperatyve pardavėju, teismo raštinėje praktikantu, gimnazijos raštinėj raštininku. (…) Per visą tarnybos laiką yra perėjęs 10 pašto įstaigų (…). Turi parašęs iš provincijos tarnautojų gyvenimo 3 veiksmų pjesę “Provincijos vieškeliais”, kuri negalėjo išvysti dienos šviesos dėl anų laikų cenzūros.

Kadangi Lietuvos pašto valdyba buvo likusi laikinojoje sostinėje, tai ir Jonas su šeima (žmona Antanina ir sūnumi Juliumi) 1940 metų liepą persikraustė į Kauną.

Aukštos pareigos (administracijos referentas - vėlesnės kadrų skyriaus viršininko pareigybės atitikmuo) įsuko Joną Saką į politinių įvykių verpetą, ir šiandien sunku pasakyti, kiek norėjo ir kiek galėjo jis viso to išvengti. Štai, 1940 metų liepos 31 dieną referentas Sakas buvo vienas iš pranešėjų Kauno centriniame pašte suruoštame susirinkime, priėmusiame rezoliuciją, kurios ištraukėlės nepacituoti tiesiog neįmanoma:

[Susirinkimas] sveikina Liaudies Seimo priimtą nutarimą įsijungti į Socijalistinių Sovietų Respublikų šeimą, kuriai vadovauja viso pasaulio darbo žmonių vadas Didysis drg. Stalinas ir kurios sienų sargyboje stovi nenugalima kultūringiausia pasaulyje Raudonoji Armija (…) (“Darbo Lietuva”, Nr.32, 1940.08.02).

Tokie susirinkimai turėjo panašėti į spektaklius, tai nenuostabu, kad Jonui, patyrusiam artistui, juose tekdavo atlikti vieną iš pagrindinių vaidmenų.

1940 metų rugpjūčio 31 dieną Kauno paštininkų visuotiniame susirinkime “referentas drg. Sakas perskaito laišką Stalinui, kurį susirinkusieji entuziastingai priima“. Šio susirinkimo prezidiumo nuotraukoje Jonas Sakas - antras iš kairės, tolėliau nuo stalo:

“Pašto pasaulis”, 1940, Nr.8, epaveldas.lt
 
Ši nuotrauka iliustravo Jono Dociaus beletrizuotą reportažą “Paštininkai žengia”. Be kita ko, reportaže pasakota apie naujosios valdžios atstovo Jono Sako apsilankymą pas Kauno paštininkus - scenos mėgėjus:

Įeina administracijos referentas drg. Sakas. Jo gilios akys greitai peržvelgia visus; šypsosi. Kalba paprastai, draugiškai; žodžiai šilti ir tiesūs.

- Norėčiau, kad iš jūsų sekcijos išaugtų scenos mėgėjų kolektyvas, kad iš jūsų branduolio išaugtų teatras, meniniai pajėgesnis už visų profsąjungų mėgėjų teatrus. Norėčiau, kad jūsų gastrolėmis gėrėtųsi kitos Tarybų Respublikos, norėčiau, kad jūs pralenktumėte Stanislavskio teatrą!

Nuostaba ir tylus juokas pereina per visus. Kas per tolumos! Ar įmanoma apie tai ir svajoti?

Drg. Sakas mato anų žodžių įspūdį ir šneka:

-Tai nebūtų stebuklas. Iš mėgėjų tarpo yra iškilę daug didžiųjų artistų. Aš nepasitikiu profesionalais. Jie dažnai ir labai dažnai tampa meno amatininkais ir vos raivosi ant savo laurų. Kas kita - mėgėjas. Jeigu mėgėjas dirba, jei jis turi artistinių gabumų, jis dirba su užsidegimu, nuoširdžiai, jis daug gali pasiekti.

Ir dar ilgai kalba drg. Sakas; dalinasi įspūdžiais, draugiškai pataria.

Tas pats “Pašto pasaulio” numeris pranešė, kad 1940 metų rugpjūčio 29 dieną Kauno apskrities paštininkai įsteigė Lietuvos komunistų partijos kuopelę ir išrinko kuopelės vadovybę, kurioje kultūros vadovu tapęs drg. J. Sakas! Ką gi, į balą puolęs, sausas nekelsi. Tačiau 1945 metais Jonas, pakliuvęs į enkavedistų nagus, buvusią savo narystę partijoje nuo tardytojų nutarė verčiau nuslėpti, negu bandyti ja gelbėtis.

2. “Vaidilos” teatre

Užėjus vokiečiams, du kartus - 1941 metų birželį ir rugsėjį - Jonas Sakas, kaip tarybinis agitatorius ir direktorius, buvo suimtas ir dukart vos išvengė mirties. Joną išgelbėjo jo paties ir brolio Aleksandro pažintys su įtakingais žmonėmis iš Lietuvių aktyvistų fronto ir dvasininkijos. Pasirašęs pasižadėjimą politinių organizacijų veikloje nedalyvauti, buvo paleistas į laisvę.

Įsitaisė Vilniuje, kur iš pradžių dirbo spaustuvės buhalteriu, paskui “Vaidilos” teatre artistu.

Leidinys “Vilniaus skrajojamas teatras “Vaidila” (sud. Regina Kazlauskaitė, V., 2001) Joną Saką mini 1942 - 1943 metų sezono spektaklių recenzijose ir programose. Tą sezoną teatro direktoriumi buvo Juozas Kanopka, meno vadovu - Aleksandras Kernagis.

1942 m. lapkritį Jonas Sakas buvo paruošęs Kasnerio vaidmenį G. Hauptmano 5 veiksmų komedijoje “Kolega Kramptonas” (rež. Aleksandras Kernagis).

1943 m. kovą Jonas Sakas sukūrė Jurgio Karaliūno vaidmenį Petro Vaičiūno 5 veiksmų komedijoje “Naujieji žmonės” (rež. Juozas Stanulis). Joną Saką už šį darbą recenzentas Leonas Kalvelis gyrė:

Pakankamai laisva sceninė technika, ryškus žodis, tvirtas savimi pasitikėjimas scenoje, paprastumas ir nuoširdumas charakterizuoja šį aktorių taip pat, kaip pakankamai subrendusią stiprią teatro pajėgą. (”Naujoji Lietuva”, Nr. 56 (521), 1943. 03.10)

1943 m. birželį Jonas Sakas vaidino Richardą Keslerį H. Zudermano 4 veiksmų pjesėje “Drugelių kova” (rež. Aleksandras Kernagis). Tas pats recenzentas šįkart aktorių peikė už paviršutinišką vaidmens interpretavimą (”Naujoji Lietuva”, Nr. 136 (601), 1943. 06.10).

Jono Sako partneriais minėtuose spektakliuose buvo aktoriai Jurgis Blekaitis, Vladas Jurkūnas, Juozas Kanopka, Julius Kėvalaitis, Mykolė Krinickaitė - Astaškienė, Aldona Liobytė, Viktoras Miliūnas, Antanas Rūkas, Juozas Stanulis, Petras Zulonas ir kiti.

1943 metais, vengdamas mobilizacijos į Reicho darbo tarnybą, pabėgo iš Vilniaus į Telšius, ten kurį laiką dirbo Žemaičių dramos teatre. Tačiau nuo likimo nepabėgo - 1944 metų rugpjūtį gimtojoje Papilėje, gatvėje per vokiečių žandarmerijos gaudynes buvo suimtas ir išvežtas į Rytprūsius…
 
© 2015 Aleksandras Sakas jun.
 

Su Juozu Miltiniu

Kodėl nepaklausiau savo tėvo, kaip ir kada jis susipažino su garsiuoju režisieriumi Juozu Miltiniu! Dabar belieka gretinti juodviejų biografijų faktus ir spėlioti. 

Juozas Miltinis ir Aleksandras Sakas jaunystėje gyveno gretimuose - Viekšnių ir Papilės - valsčiuose. Abiejų biografijų pradžios keistai susipynusios. Miltinis gimė 1907 metais Liepojos - Romnų geležinkelio Dabikinės stotyje (dab. Akmenės r.), Sakas gimė 1908 metais Lūšės geležinkelio stotyje (Mažeikių r.). 1912 metais Sakų šeima persikėlė į motinos gimtinę – Papilę (Akmenės r.), 1913 metais ir Miltinių šeima persikėlė į motinos gimtinę – Ramoniškę (Mažeikių r.). Kiek vėliau panašiu laiku abu dirbo raštininkais kiekvienas savo valsčiaus valdyboje.

Gali būti, kad Juozas ir Aleksandras susipažino tiktai apie 1939 metus Kaune, kai iš studijų Paryžiuje ir Londone grįžęs Miltinis vadovavo Darbo rūmų teatro studijai, o Sakas, laikraščio “Darbininkas” redaktorius ir aktyvus visuomenininkas, turėjo progų bendrauti su daugeliu žmonių, taip pat ir su savo kraštiečiu Juozu Miltiniu.

1940 metų aneksija pakeitė juodviejų, kaip ir daugelio lietuvių, gyvenimus. Bolševikams uždarius “Darbininką”, Aleksandras įstojo į Dotnuvos žemės ūkio akademiją agronomijos studijuoti ir iš Kauno išvyko, o po karo buvo suimtas, įkalintas ir ištremtas. Juozas, turbūt dėl to, kad dar prie tautininkų valdžios buvo patekęs nemalonėn, gavo pasiūlymą darbuotis naujame Panevėžio dramos teatre. Šio teatro direktoriumi buvo paskirtas Aleksandro jaunesnysis brolis Jonas. Būtent Jonas Sakas pasirašė įsakymą priimti Juozą Miltinį į teatrą aktoriumi su teise režisuoti.

Panevėžio dramos teatro darbai ir režisierius Miltinis netrukus buvo pastebėti ir įvertinti. Bet ne visuomet scenos Meistrą lydėjo sėkmė. Keletą metų iš teatro buvo išvarytas, Vilniuje dirbo kuklų kino filmų įgarsinimo režisieriaus darbą. Paskui (1959 metais) grįžo į Panevėžį, ir tuomet prasidėjo didysis Juozo Miltinio, jo teatro ir jo išugdytų aktorių šlovės metas - ne tik su garbės vardais ir premijomis, bet ir pilnomis žiūrovų salėmis. Būdavo organizuojamos ekskursijos į Panevėžio teatro spektaklius, ir autobusų privažiuodavo iš visos Lietuvos, Latvijos, kalbėjo, kad net iš Leningrado ir Maskvos. Tuomet Juozas Miltinis galėjo sau leisti daug ką. Pats mačiau per Centrinę (Maskvos) televiziją interviu su Miltiniu - jis kalbėjo lietuviškai, vertėja vertė į rusų kalbą, Miltinis atidžiai klausėsi vertimo ir pataisydavo ar patikslindavo jį. Tai buvo negirdėtas neregėtas įvykis - kad Maskvos televizijoje tarybinis žmogus išdrįstų nekalbėti rusiškai!

Aleksandras Sakas, svečiuodamasis Panevėžyje pas marčios tėvą Juozą Steponavičių (skulptorių, vienu metu trumpai dirbusį ir teatro dailininku), nesivaržydamas aplankydavo savo senus pažįstamus Juozą ir Vaciuką (aktorių Vaclovą Blėdį). Grįždavo pas Steponavičius puikios nuotaikos, retais gėrimais privaišintas.

Juozo Miltinio palikimo studijų centre saugomas Aleksandro Sako 1987 metų laiškas - sveikinimas Juozui Miltiniui jo jubiliejinio gimtadienio proga:

Laiške Aleksandras rašė apie savo brolio Jono, buvusio Miltinio direktoriaus, mirtį bei apie sesers Marytės (Marijos Sakaitės - Paškevičienės) pakitusią gyvenamąją vietą. Juozas Miltinis prašydavo Marytės, JAV lietuvių kultūros žurnalo “Metmenys” administratorės, rasti jam būtinų meno knygų.

Tačiau labiausiai intriguojanti yra šito laiško pradžia: “Dažnai prisimenu mūsų jaunų dienų mergužėlę Elenutę, kuri, be abejo, kaip drugelis liko tik sapne…” Tą rašyti Juozui Miltiniui! Miltiniui, garsiam savo nemeile moterims, išsiurbiančioms vyrų kūrybines galias! Matyt, Aleksandras kadaise pažino ir kitokį Juozą. Kas toji kaip drugelis Elenutė? Vyrai, kurie ją sapnuodavo, patys liko tik sapne.

© 2014 Aleksandras Sakas jun.

Pastaba su priedais:

Juozo Miltinio gimimo vieta nurodoma įvairiai. Čia rėmiausi įrašu iš Akmenės bažnyčios 1902-1912 metų gimimo metrikų knygos (epaveldas.lt):

Įrašo vertimo santrauka: 1907 m. rugsėjo 9 d. Akmenės bažnyčios vikaras kun. M. Petrauskas pakrikštijo kūdikį vardu Juozapas Papilės valsčiaus valstiečių teisėtų sutuoktinių Jono Juozapo s. ir Uršulės iš Vaikasų Miltinių sūnų, gimusį š. m. rugsėjo 3 d. Papilės parapijos Liepojos - Romnų geležinkelio Dabikinės stotyje. Krikštatėviai buvo Adomas Puidokas su mergina Barbora Vaikasaite.

Juozo Miltinio tėvų santuokos įrašas iš Viekšnių bažnyčios 1896-1910 metų santuokos metrikų knygos (epaveldas.lt):

Įrašo vertimo santrauka: 1904 m. vasario 1 d. Viekšnių bažnyčios vikaras kun. Martynas Valančiauskis sutuokė Papilės valsčiaus valstiečius Joną Miltinį, viengungį 28 metų iš Papilės parapijos Dabikinės stoties, su Uršule Vaikasaite, mergina 24 metų iš šios parapijos Ramoniškės kaimo, valstiečių teisėtų sutuoktinių Juozapo ir Pranciškos gimusios Traušyte Miltinių sūnų su dukterimi teisėtų sutuoktinių Pranciškaus ir Uršulės gimusios Barauskaite Vaikasų, dalyvaujant liudininkams Pranui Kateivai, Antanui Miltiniui, Stanislovui Uksui ir kitiems. 

Trijų ateitininkų žygis į Kauną

1933 metų “Gamtos draugo” ekskursijos dalyviai iš pajūrio grįžo į Kauną traukiniu - kas nuo Kretingos, kas nuo Plungės. Tačiau trims draugams ateitininkams tokia kelionės pabaiga pasirodė pernelyg paprasta, ir jie iš Plungės į Kauną patraukė pėsčiomis.

Pranas Rinkevičius, Kauno moksleivių ateitininkų humoristiniame laikraštėlyje “Samtis” (1933 m. Nr. 9) aprašydamas prabėgusios vasaros malonumus, sueiliavo taip:

Riča, Dainius, Šachmataitis
Glostė dygstančias barzdaites,
Kai nuo Plungės ligi Kauno
Pėsti nešė savo kaulus.

Riča - tai Ričardas Nakas iš Kauno “Aušros” berniukų gimnazijos, Dainius - Leonas Dainys, Kauno “Pavasario” komercinės gimnazijos moksleivis ir fotografas, o Šachmataitis - Jonas Mockūnas, Leono bendramokslis, keturias žygio nuotraukas išsaugojęs daug ilgesnėje savo kelionėje per Vokietijos karo pabėgėlių stovyklas iki pat Australijos.

Gal tų nuotraukų buvo ir daugiau, gal ne - Leonas fotografavo per visą “Gamtos draugo” ekskursiją, todėl žygiui galėjo pritrūkti brangių fotojuostų. (Leono Dainio fotodarbų archyvas per karą pražuvo, o čia dedamos nuotraukos su leidimu jas paskelbti gautos iš Jono Mockūno sūnaus Jono).

Taigi, 1933 metų liepos 12 dieną nusipaveikslavę su “Gamtos Draugo” ekskursantais Plungėje prie Oginskių rūmų, Jonas ir Ričardas su kuprinėmis ant pečių, o Leonas su fotoaparatu ir portfeliuku rankose patraukė vieškeliais per žemaičių kalvas ir daubas Telšių kryptimi.

Žygio nuotykių, kaip ir maršruto, niekas neužrašė. Gerai, kad kiekvienos nuotraukos reverse Jonas Mockūnas pažymėjo, kurioje vietoje ir kada fotografuota. Todėl daugmaž žinome, kad trys draugai pirmąją savaitę ėjo ne pačiu trumpiausiu keliu. Jiems rūpėjo kuo daugiau gimtojo krašto pamatyti ir kuo geriau jį pažinti.

Džiugo kalnas, Telšių aps. ir valsč. Aplankyta 1933-VII-15 d. Iš kairės: Leonas Dainys, Jonas Mockūnas, Ričardas Nakas. Jonas ir Ričardas - basi, o Leono, stovinčio pakelės žolėje, pėdų neįžiūrėti.

Liepos 17 dieną Lietuvą pasiekė žinia apie tragišką “Lituanicos” skrydžio baigtį. Keliautojai ją išgirdo pakeliui - turbūt Luokėje - iš klebono (taip tėvelį pasakojus prisiminė Leono Dainio dukra Regina).

Šatrijos kalnas. Aplankyta 1933-VII-18 d.

Ant Šatrijos kalno. Aplankyta 1933-VII-18 d. 

Fotografavosi prie sargybos palapinės. Ką ten reikėjo saugoti - gal medinį bokštą? Iš kairės: sargybinis, Ričardas Nakas, Leonas Dainys, Jonas Mockūnas.

Keliautojai nuo Šatrijos pasuko piečiau, link Pašilės. Iš ten - paskutinė išlikusi žygio fotografija.

Prie koplytėlės Pašilės parapijoje. Aplankyta 1933-VII-20 d. Iš kairės: Ričardas Nakas, Leonas Dainys, Jonas Mockūnas.

Po kelių dienų žygis baigėsi Kaune.

© 2016 Aleksandras Sakas
 

Kazimieras Dabrega (1904-1981) iš Gaveikių

Mano senelio Juozapo Dabregos vyriausiam broliui Jonui, po ankstyvos tėvų mirties paveldėjusiam ūkį Šeduikiuose, teko išauginti jaunesniuosius savo brolius ir seseris. Šią pareigą atlikęs, jau keturių dešimčių sulaukęs Jonas Dabrega į žmonas paėmė Anastaziją Augulytę iš gretimos Kamajų parapijos Gaveikių kaimo.

Anastazija turėjo trejetą brolių, tačiau tiktai vienas jų - Konstantinas - sulaukė sūnaus. Deja, iširus šeimai, tasai gyveno su motina Amerikoje. Nebuvo kam paveldėti Augulių ūkio su 33 ha žemės, nebent kuriam Anastazijos vaikui - jų su Jonu Dabrega ji augino penketą. Ir pirmasis Dabregiukas - Kazys - giminės susitarimu iš gimtųjų namų Šeduikiuose buvo išvežtas į Gaveikius ir ten savo krikštatėvio Kazimiero Augulio įsūnytas.

Gaveikiai. Senų medžių slepiama Augulių sodyba ir keliukas į ją nuo Duokiškio - Kamajų vieškelio 2012 metais

Užaugęs Gaveikiuose, Kazys Dabrega ilgai rinkosi žmoną. Darbo rankų ūkyje trūko, tad be samdinių niekaip negalėjo apsieiti. Dėl to po karo sovietų valdžios be dvejonių buvo priskirtas prie buožių, ir 1949 metais kartu su beveik aštuonių dešimčių sulaukusiu įtėviu ištremtas į Sibirą, prie Baikalo.

Augulių sodyba sukolektyvintuose Gaveikiuose išliko, ir po 10 metų tremties Kazys Dabrega grįžo į savo namus. Čia, jau 56 metų būdamas, vedė lygiai dvigubai už jį jaunesnę merginą. Nepaisant amžiaus skirtumo, Kazys ir Marijona Dabregos susilaukė ir spėjo kartu užauginti trejetą vaikų - Joną, Onutę ir Rūtą.

Kazimieras ir Marijona Dabregos

Kazys Dabrega mirė 1981 metais ir buvo palaidotas Kamajuose. Marijona Dabregienė gyva iki šiol (2012 metų) ir gyvena savo namuose kartu su sūnumi Jonu, dirbančiu atsiimtą tėvų žemę. Beje, Augulių - Dabregų sodyba dabar - vienintelė visame Gaveikių kaime. Kiti namai ištuštėję arba jų nebelikę.

Marijona Dabregienė prie namų 2012 metais

© 2012, 2014 Aleksandras Sakas

Priedas - metrikų duomenys

1904 m. vasario 23 d. Svėdasų bažnyčioje vikaras kun. Izidorius Gudavičius pakrikštijo kūdikį vardu Kazimieras Alotų valsčiaus valstiečių teisėtų sutuoktinių Jono Aleksandro sūnaus ir Anastazijos gimusios Augulyte Dobregų sūnų, gimusį šių 1904 metų vasario 20 d. Svėdasų parapijos Šeduikių kaime. Krikšto tėvais buvo valstiečiai Kazimieras Augulis su mergina Ona Smalstyte. (Svėdasų RKB 1902-1909 m. gimimo metrikų knyga, 59 v., epaveldas.lt)

Rainių kankinys Pranas Gužauskas

1991 metų birželio 25 d., minėdamas Rainių žudynių 50-metį, laikraštis “Klaipėda” šiai tragiškai sukakčiai skyrė mano tėvo Aleksandro Sako paruoštą publikaciją. Jos įvadiniame žodyje tėvas rašė apie savo tris pažįstamus, nukankintus Rainiuose - Dotnuvos žemės ūkio akademijos studentą Zigmą Parafionavičių, Telšių gimnazijos moksleivį iš Renavos Hermenehildą Žvirzdiną ir daugiau apie jaunų dienų Papilėje ir Kaune draugą Praną Gužauską.

Pranas Gužauskas. Nuotrauka iš knygos “Žemaičių kankiniai” (www.partizanai.org).

Pranas Gužauskas gimė 1911 metais fabriko darbininko šeimoje, kurioje dar augo šiek tiek vyresnė sesuo Bronė. Prano vaikystė ir dalis jaunystės prabėgo Papilės miestelyje. 1924 metais su seserimi įsitraukė į vietos pavasarininkų veiklą. Kiek vėliau tapo skautu, 1927 metais perėmė laikraštėlio “Papilės skautas” redaktoriaus pareigas.

Papilės jaunimas prie Simono Daukanto kapo apie 1930 metus. Paminklo dešinėje pirmasis stovi Pranas Gužauskas. Kraštinis kairėje, su “varlyte” - Aleksandras Sakas. Jono Sinkevičiaus nuotrauka.

Nuo 1931 metų Pranas mokėsi Kaune, suaugusiųjų gimnazijoje (dr. Justino Tumėno brandos kursuose). Su Aleksandru Saku buvo klasės draugai: Abu sunkiai vertėmės, abiems valios ir optimizmo netrūko.

Po Kauno ilgesnį laiką Pranas Gužauskas Telšiuose dirbo apskrities hipotekos įstaigos vedėju. Gyveno su ligota motina ir seserimi. Buvo patriotinių, katalikiškų organizacijų - Šaulių sąjungos, Jaunosios Lietuvos, Švč. Jėzaus širdies brolijos - narys.

Kai 1939 metais mano tėvas lankėsi pas savo draugą Telšiuose, Pranas ruošėsi vestuvėms - juodas kostiumas jau buvęs pasiūtas, laukęs iš JAV turėjusios parvažiuoti sužadėtinės. Galbūt, pora galvojo įsikurti Papilės valsčiuje, kur Pranas buvo nusipirkęs keliolikos hektarų ūkelį.

Tačiau 1940-ųjų įvykiai viską nelemtai pakeitė. Negalėdamas susitaikyti su bolševikine okupacija, Pranas su vienminčiais ėmėsi pasipriešinimo - slėpė ginklus, platino atsišaukimus. 1940 m. lapkričio 7 d. naktį buvo suimtas. Kaltintas veikimu prieš tarybų valdžią ir laikomas Telšių kalėjime. Kilus karui, 1941 metų birželio 25 d. ankstų rytą Pranas Gužauskas sprunkančių raudonųjų okupantų ir vietinių kolaborantų buvo išvežtas į Rainių miškelį ir ten kartu su kitais politiniais kaliniais nukankintas. Nusikaltimą tyrusių ekspertų protokolai siaubingi, jų čia nekartosiu.

Tų tragiškų metų rudenį Prano motina ir sesuo Bronė grįžo į Papilę. Bronė Gužauskaitė dirbo Papilės pradžios mokyklos mokytoja.

© 2014 Aleksandras Sakas jun.