Ieškoti šiame dienoraštyje

2020 m. balandžio 19 d., sekmadienis

Elena Dobregaitė - Sakienė (1916-1961)


Biografija
Netikiškių pradžios mokykloje 1924 - 1929 metais
Užpalių progimnazijoje 1929 - 1933 metais
Rokiškio gimnazijoje 1933-1937 metais
Kauno Vytauto Didžiojo universitete 1937 - 1942 metais
Mano mamos Anykščiai
“Kenčiantiems padėk…”
Albumėlis Mamai
Prisimenant gydytoją E. Dobregaitę - Sakienę…

Pėdos
1. Stasė Tankūnienė, Anykščių miesto gyventojų medicininio aptarnavimo apžvalga, Anykščiai XX amžiuje, sud. A. Verbickas, Vilnius, 2000, p. 330.
2. Tautvydas Kontrimavičius, Rašytojo sušildyta gėlelė, Aukštaitiškas formatas, 2014, Nr. 1 (59), p. 21. 
3. Iš Aniceto Mažvilos prisiminimų, Laisvės kovų ir netekčių metai, I dalis, sud. R. Kaunietis, Vilnius, 2016, p. 655.

2020 m. kovo 30 d., pirmadienis

Jurgis Dabrega (1754-1816) ir jo vaikai

Jurgis Dabrega yra mano protėvio Juozapo Dabregos (1753-1806) hipotetinis pusbrolis. Jurgio ne vienos kartos palikuoniai gyveno Šeduikiuose, mano mamos tėviškėje.

Jurgį Dabregą, Kazimiero ir Elžbietos sūnų, gimusį Kamajų parapijos Mikniūnų kaime, pakrikštijo 1754 metų balandį Kamajų bažnyčioje.

Jurgis buvo jau devintas vaikas šeimoje ir dar nepaskutinis (apie Jurgio tėvus, brolius ir seseris daugiau žinių yra straipsnelyje "Protėvių paieškos. Dabregos iš Mikniūnų").

Apie 1797 metus Jurgis Dabrega vedė Agotą Saladžiūtę. Jų santuokos metrikų neradau. Po vedybų Jurgis - jau ne gimtinėje, bet gretimame Svėdasų parapijos Šeduikių kaime. Šeduikiuose nuo 1799 iki 1812 metų Jurgis ir Agota susilaukė septynių vaikų - trijų sūnų ir keturių dukrų (viena jų - Elžbieta - neišgyveno).

Išauginti vaikų Jurgis Dabrega nespėjo - 62 metų būdamas, 1816 metų vasarį mirė ir anų laikų papročiu tą pačią dieną buvo palaidotas vietos kapinėse.

Jurgio Dabregos (1754-1816) medžio dalis nuo jo senelio iki vaikų.

Našlė Agota buvo gerokai jaunesnė už velionį vyrą. Ūkio vadžios kuriam laikui galėjo likti jai, bet neilgam, nes vyriausias sūnus Jonas netruko išaugti į vyrus, vedė ir tapo ūkio ir šeimynos galva.

Agota gyveno iki 1839 metų. Tuomet jau jos vaikų vaikai augo. Mirė Agota Dabregienė Šeduikiuose.

Vaikai

Jonas Dabrega buvo gimęs 1799 metų sausį. Jo žmona - Elžbieta Vigėlytė. Iš kur ji kilusi, nežinau.

Jonas ir Elžbieta Dabregos Šeduikiuose nuo 1822 iki 1832 metų susilaukė dviejų sūnų (išgyveno vienas) ir keturių dukrų.

Užpalių dvaro, kuriam priklausė Šeduikių kaimas, inventoriaus duomenimis Jono Dabregos ūkį 1833 metais sudarė: 6 vyriškos ir 6 moteriškos sielos, 2 arkliai, 4 jaučiai, 1 karvė, 8 avys, 1 ožka, 3 kiaulės. Žemės, kaip ir pas giminaitį Juozapą, 1 valakas ir dar margai, kurių turėjo pusmargiu daugiau, tad metinis činšas keliomis kapeikomis didesnis - 27 sidabro rubliai ir 96 su trim ketvirtadaliais kapeikos. Lažo - kaip visiems činšininkams - 2 dienos per savaitę ir 6 gvoltai per metus, be to, kartą metuose - 1 padvada (arklys su vežimu) į Rygą. Trobesių būklė gera.

Inventoriuje surašytos ir visos tos vyriškos ir moteriškos sielos su vardais ir amžiumi: Jonas Dabrega 33, žmona Elžbieta 28, sūnus Justinas 11, dukros Domicelė 12, Rozalija 6, Apolonija 1, motina Agota 60, broliai Motiejus 23, Konstantinas 26, jo žmona Rozalija 23, sūnus Petras 2 ir darbininkas Juozapas Mikšys 40.

Jonas Dabrega liko našliu 1869 metais. Sulaukęs septyniasdešimt penkių, mirė 1874 metais. Laidoti tėvo turėjo susirinkti: ūkį Šeduikiuose paveldėjęs sūnus Justinas, dukros Agota Šilinienė iš Kunigiškių, Rozalija ir Apolonija Kepalienė iš Juodonių.

*
Uršulė Dabregaitė, gimusi 1800 metais, apie 1822 metus ištekėjo už vietinio ūkininko Mykolo Parcinausko. Uršulei ir Mykolui iki 1839 metų gimė aštuoni vaikai, bet užaugo gal tik kas antras. Juos vienintelius Šeduikiuose žiauriai nuskriaudė 1831 metų vasaros choleros epidemija, nusinešusi penktus metus einančio sūnaus Simono gyvybę. Cholera tada nusiaubė aplinkinius kaimus, o Šeduikiuose susirgusių gal ir buvo, bet giltinė užsuko tik į Parcinauskų kiemą...

1833 metų Užpalių dvaro inventoriuje surašytas Mykolo Parcinausko ūkis: 6 vyrai ir 7 moterys, 2 arkliai, 4 jaučiai, 1 karvė, 4 avys, 1 ožka, 3 kiaulės. Žemės - du su trupučiu valakų. Metinis činšas - 32 sidabro rubliai ir 51 kapeika. Lažo kaip visiems - 2 dienos per savaitę ir 6 gvoltai per metus, ir dar kartą metuose su savo arkliu, vežimu ir dvaro kroviniu (turbūt linais) - ilga kelionė į Rygą. Trobesių būklė gera.

Šeimyna su vardais ir amžiumi: Mykolas Parcinauskas 28, žmona Uršulė 33, dukterys Viktorija 10, Elžbieta 5, Agota 2, brolis Dominykas 18, darbininkas Mykolas Vagelis (Vigėlis?) 30, jo žmona Viktorija 30, sūnūs Kiprijonas 6, Julijonas 4, Juozapas 1, duktė Anastazija 1, merga Ona Gančeraitė 14.

Uršulei likimas pagailėjo ilgesnio gyvenimo - nuo džiovos mirė 1845 metų kovą, palikdama vyrą Mykolą, dukras Viktoriją, Elžbietą, Agotą ir sūnų Juozapą.

Našlys Mykolas po kiek laiko iš Šeduikių išsikėlė į dabar sunkiai identifikuojamas Voveriškes (ar Voverynę, kažkur prie Juodonių), kur mirė 1870 metais. Galėjo būti antrąkart vedęs, nes jo vaikų sąraše yra dar vienas sūnus - Kasparas, kurio nebuvo velionės žmonos Uršulės mirties metrikuose. Be to, Mykolą palaidojo ne Šeduikiuose šalia Uršulės, o Juodonių kapinėse.

*
Karolina Dabregaitė gimė 1803 metais. 1826 metais ištekėjo už šeduikiškio kaimyno Vincento Pajėdos.

1833 metų Užpalių dvaro inventoriuje surašytas Vincento Pajėdos ūkis: 5 vyrai ir 6 moterys, 2 arkliai, 4 jaučiai, 1 karvė, 8 avys, 1 ožka, 2 kiaulės. Žemės - vienas valakas su trupučiu. Metinis činšas - 31 sidabro rublis ir 75 su ketvirtadaliu kapeikos. Lažo kaip visiems - 2 dienos per savaitę ir 6 gvoltai per metus, ir kartą metuose - padvada į Rygą. Trobesių būklė gera.

Vincento Pajėdos šeimyna 1833 metų inventoriuje: Vincentas Pajėda 41, žmona Karolina 27, sūnus Rapolas 6, duktė Juozapota 4, motina Agota (pamotė Agota Kazickaitė - Pajėdienė - aut. past.) 52, broliai Konstantas 24, Liudvikas 17, seserys Uršulė 15, Apolonija 14, Veronika 12, darbininkas Petras Mikšys (amžius nenurodytas).

Vincentui Pajėdai 1844 metais mirus, Karolina liko našle su keliais mažais vaikai. Jos pačios 1869 metų mirties metrikuose įrašyti sūnūs Rapolas ir Zigmantas bei dukros Anelė ir Konstancija. Pirmoji dukra - Juozapota Bernotienė, nutekėjusi į Jūžintų parapiją - jau praleista.

Šeduikiuose ūkininkauti liko vyriausias sūnus Rapolas Pajėda. Negaliu nutylėti, kad Rapolas po pirmosios savo žmonos mirties vedė Agotą Merkytę, mano protėvių Motiejaus ir Onos Merkių iš Netikiškų anūkę. Tai buvo 1871 metais. Rapolas ir Agota abu turėjo Šeduikiuose pusbrolių Dabregų (iš skirtingų šeimų), todėl galėjo aptarinėti galimą savo ryšį per Dabregas, tačiau tikros jų giminystės nebuvo - Agota Dabregų kraujo neturėjo, kaip ir Rapolas neturėjo Merkių kraujo.

*
Konstantinas Dabrega, gimęs 1806 metais, apie 1830 metus vedė Rozaliją Vanagaitę (gal giminaitę Karolinai Vanagaitei Urbonavičienei, mano propropromočiutei?). Šie Dabregos Šeduikiuose susilaukė vaikų Simono, Petro, Vincento, Anastazijos, Motiejaus ir Juozapo. Jaunesnieji vaikai dar maži buvo, kai 1850 metais Konstantiną pakirto džiova. Kaip parašyta mirties metrikuose, buvo žmonos palaidotas Šeduikių kaimo kapinaitėse.

Ne visų Konstantino Dabregos vaikų likimas žinomas, bet žinomieji sudaro platų ir šakotą giminės medį.

Dukra Anastazija 1860 metais ištekėjo už kaimyno Dionyzo Vilenio ar Vilanio. Po to Svėdasų bažnyčios knygose jų neaptikau - gal išsikraustė į kitą parapiją?

Sūnus Petras, 1862 metais vedęs Grasildą Stukaitę, išėjo užkuriu į Jotkonių kaimą. Iš jų kelių vaikų po Petro mirties gyvi buvo tik sūnūs Konstantinas ir Jonas. Jonas gyveno Kamajų miestelyje, o Konstantinas liko gimtuosiuose Jotkonyse, kur su žmona Anelija Zaborskaite susilaukė dešimties vaikų.

Sūnus Vincentas 1868 metais susituokė su Veronika Urbonavičiute iš to paties Šeduikių kaimo. Ir vėl Urbonavičiai! Veronikos tėvas - Kazimieras, Kazimiero tėvas - Juozapas, Juozapo tėvas - Justinas, o Justino tėvas - ne kas kitas, kaip tiesioginis mano protėvis Jokūbas Urbonavičius.

Sūnus Motiejus pakliuvo į caro kariuomenės rekrūtus, bet jo laikais tarnyba jau nebuvo tokia beviltiškai ilga, kaip amžiaus pradžioje. Atitarnavęs apie 1872 metus vedė kaimynę Oną Pajėdaitę, su ja susilaukė keturių vaikų. Likęs našliu, 1891 metais vedė Uršulę Merkytę, Konstantino dukrą. Antroje santuokoje turėjo taip pat keturis vaikus, tiktai jie gimė jau Kušlių kaime, ne Šeduikiuose.

*
Anastazija Dabregaitė gimė 1809 metais. 1831 metais buvo ištekinta už valstiečio Jurgio Matulevičiaus iš Gykių kaimo. Gykiuose Anastazija iki 1846 metų pagimdė septynis vaikus. Liko našle po vyro Jurgio mirties 1877 metais.

Gykių kaime užaugo ne viena Matulevičių, Jurgio ir Anastazijos palikuonių, karta.

*
Motiejus Dabrega gimė 1812 metais. 1834 metais su Domicele Dabregiene, autoriaus proprosenele, iš Šeduikių į Svėdasus vežė krikštyti brolio Konstantino sūnų Petrą. Savo mamos Agotos mirties dieną 1839 metais buvo gyvas.

© 2020 Aleksandras Sakas

Priedas - metrikų duomenys (v. - vaizdo Nr. portaluose epaveldas.lt ir familysearch.org)

1754 m. balandžio 4 d. pakrikštytas Jurgis [sūnus] Kazimiero Dabregos ir Elžbietos iš Mikniūnų. (Kamajų RKB 1697-1797 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 75 v.)

1799 m. sausio 27 d. [aš, vikaras Adalbertas Surblevičius] pakrikštijau Joną teisėtų sutuoktinių Jurgio Dabregos ir Agotos iš Šeduikių. (Svėdasų RKB atitinkamų metų metrikų knyga, FamilySearch resursų 630 v.)

1800 m. gruodžio 9 d. [aš, Jonas Punksnevičius] pakrikštijau Uršulę, gimusią šio mėnesio 5 Jurgiui ir Agotai Dobregoms, teisėtiems sutuoktiniams iš Šeduikių. (Svėdasų RKB atitinkamų metų metrikų knyga, FamilySearch resursų 656 v.)

1803 m. sausio 11 d. [Svėdasų vikaro kun. Jono Panksnevičiaus (Joannes Panxniewicz)] pakrikštyta Karolina Morta, gimusi šio mėnesio 6 d., tėvai teisėti sutuoktiniai Jurgis Dobrega ir Agota Saladžiūtė, krikšto tėvai Motiejus Šeduikis su Kotryna Saladiene, Šeduikiai. (Svėdasų RKB 1802 -1830 m. gimimo metrikų knyga, 10 v.)

1805 m. kovo 25 d. [Svėdasų vikaro kun. Jono Panksnevičiaus] pakrikštyta Elžbieta Anastazija, gimusi išvakarėse, tėvai teisėti sutuoktiniai Jurgis Dobrega ir Agota Saladžiūtė, krikšto tėvai Rapolas Narbutis su Uršule Stašiškyte, Šeduikiai. (Svėdasų RKB 1802 -1830 m. gimimo metrikų knyga, 23 v.)

1806 m. spalio 2 d. [Svėdasų vikaro kun. Jono Panksnevičiaus] pakrikštytas Konstantinas Mykolas, gimęs išvakarėse, tėvai teisėti sutuoktiniai Jurgis Dobrega ir Agota Saladžiūtė, krikšto tėvai Vincentas Mikučionis su Elžbieta Punksnevičiene, Šeduikiai. (Svėdasų RKB 1802 -1830 m. gimimo metrikų knyga, 23 v.)

1809 m. gruodžio 21 d. pakrikštyta Anastazija, gimusi šio mėnesio 18 d, tėvai teisėti sutuoktiniai Jurgis Dobrega ir Agota Saladžiūtė, krikšto tėvai Mykolas Šeduikis su Margarita Mikučioniene, Šeduikiai. (Svėdasų RKB 1802 -1830 m. gimimo metrikų knyga, 44 v.)

1812 m. vasario 18 d. [kun. Jono Panksnevičiaus] pakrikštytas Motiejus Kazimieras, gimęs išvakarėse, tėvai teisėti sutuoktiniai Jurgis Dobrega ir Agota Saladžiūtė, krikšto tėvai kilmingasis Stanislovas Strumyla su Kotryna Saladžiuviene, Šeduikiai. (Svėdasų RKB 1802 -1830 m. gimimo metrikų knyga, 54 v.)

1816 m. vasario 28 d. Šeduikiuose [mirė] Jurgis Dobrega, valstietis, 60 m., [palaidotas] ten kapinėse 28 d. (Svėdasų RKB 1802 -1818 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 329 v.)

1839 m. birželio 22 d. Šeduikių kaime mirė valstietė Agota iš Saladžių Dobregienė nuo senatvės, seniai mirusio Jurgio Dobregos 60 metų našlė, palikusi sūnus Konstantiną ir Motiejų, dukras Uršulę, Karoliną ir Anastaziją. Kurios kūnas tų pačių metų ir mėnesio 25 dieną parapinėse Svėdasų kapinėse kun. Silvestro Grubinskio, Svėdasų vikaro, buvo. palaidotas. (Svėdasų RKB atitinkamų metų metrikų knyga, FamilySearch resursų 132 v.)

1850 m. rugsėjo 1 d. Šeduikių kaime mirė valstietis Konstantinas Dabrega nuo džiovos, šv. sakramentais aprūpintas. Valstietės likusios našle Rozalijos vyras, 50 metų amžiaus, Svėdasų bažnyčios parapijietis. Jo kūną žmona šių metų ir mėnesio 3 dieną kaimo kapinėse palaidojo. (Svėdasų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga)

1874 m. vasario 6 d. Šeduikių kaime nuo senatvės mirė valstietis Jonas Dabrega. 80 m. našlys, paliko sūnų Justiną, dukras Agotą, Rozaliją ir Apoloniją. Jo kūnas šių metų ir mėnesio 8 dieną kun. Bytauto palaidotas parapijos kapinėse. (Svėdasų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga)

2020 m. kovo 14 d., šeštadienis

Kražiuose 1954 - 1959 metais

Grįžę iš Sibiro, 1954 m. rugsėjį prisiglaudėme porai savaičių Šalteniuose (tuomet rašėme – Šaltiniai, maždaug 9 km nuo Kelmės, prie kelio į Šaukėnus) pas dėdę Joną Saką, kur jis tuo metu buvo vietos septynmetės mokyklos direktoriumi. Lankiau ir aš tos mokyklos 3-iąją klasę pas mokytoją Teresę Baldauskaitę (su ja po daugelio metų kurį laiką dirbome vienoje mokykloje, Klaipėdos 18-oje vidurinėje). Kalbėti lietuviškai nebemokėjau, bet suprasti daugmaž supratau. O per rusų kalbos pamokas man keldavo šypseną mokytojos tartis ir klaidos.

Nespėjau su niekuo iš šalteniškių susidraugauti, kaip išsikraustėme į to paties Kelmės rajono Kražių miestelį, kur tėvas gavo vietos kolūkio agronomo, o mama gydytojos darbą. Apsigyvenome ambulatorijos namo pietinėje dalyje Valančiaus gatvėje. Tas namas stovėjo netoli bažnyčios aikštės, už vidurinės mokyklos pastato (dabar mokykla kitoje vietoje).

Kražiai apie 1957 metus. Dešinėje – bažnyčios šventoriaus mūrinė tvora, tolėliau - aukštesnis už kitus – dviaukštis mokyklos pastatas. Autoriaus nuotrauka.

Visai netrukus ir dėdė Jonas buvo paskirtas Kražių vidurinės mokyklos direktoriumi. Mokiausi gerai, bet gimtosios kalbos diktantus rašiau vienetui. Tai buvo negarbė mano dėdei - mokyklos direktoriui, beje, dėsčiusiam lietuvių kalbą. Todėl kasdien pradėjau vaikščioti į jo ir svetingosios tetos Magdutės namus diktantų rašyti. Mokymo metodika buvo paprasta (diktanto rašymas, sakinių su klaidomis perrašymas), bet efektyvi – po kokio mėnesio klaidos visai išnyko. (Dėdė neilgai direktoriavo, gal net nesulaukęs mokslo metų galo, grįžo į Šaltenius, kur buvo paskirtas vietos kolūkio pirmininku).

Mokykla tuomet (1954 metais) turėjo tris pastatus – pagrindinį, matomą nuotraukoje, ir du mažesnius tolėliau nuo gatvės. Viename iš mažesniųjų pastatų mokėsi pradinukai, taigi, ir aš, trečios klasės mokinys. Kito antrame aukšte buvo mokyklos direktoriaus butas, kur ateidavau diktantų rašyti.

1956 metų gegužę pradinę mokyklą (keturias klases) baigiant. Pirmoje eilėje iš kairės – ašai, Zenonas Bračkus, Stasys Stasevičius. Mokytojos kairėje - Regina Tunikaitė, dešinėje - Nijolė Eirošiūtė. Stovinčiųjų eilėje pirmas iš dešinės - Antanas Rukas. Visų kitų mielų draugų ir mokytojos atsiprašau, kad jų nebegaliu išvardinti.

Mūsų namo kiemas buvo pereinamas. Tarp namo ir tvarto ėjo keliukas, kuriuo praeidavo kolūkiečiai į valdybą ir pradinukai į savo klases. Tuo keliuku grįžtant iš pamokų artimiau susipažinau su klasės draugu Antanu Ruku, gyvenusiu kaimynystėje. Buvome geriausiais neišskiriamais draugais visus tuos ketverius gyvenimo Kražiuose metus. Nekliudė nė tai, kad mano šeima buvo iš Sibiro, o Antano tėvas – partinis. Senasis Rukas tais metais dirbo kolūkio sąskaitininku ar sąmatininku, bet sirgo džiova ir dažnai gulinėdavo namuose. Mano mama dėl to liepdavo man kuo mažiau sėdėti pas Ruką, bet prastesniu oru dažniausiai laiką leisdavome būtent ten. Neužsikrėčiau.

Mudu su Antanu Ruku (jis kairėje).

Netrukus per Antaną susipažinau su jo draugais – dviem klasėm vyresniu Rimantu Urbonu, klase vyresniu Rimu Eirošium (su jo sesute mokiausi vienoje klasėje) ir savo klasės draugu Zenonu Bračkumi. Zenius rečiau dalyvaudavo mūsų penketo žaidimuose ir lakstymuose, nes tėvai jį labiausiai spaudė prie įvairių darbų ir pareigų. Senasis Bračkus tuo metu dirbo zakristijonu, ir Zenius turėdavo patarnauti mišioms. O kai jam tekdavo minti vargonų dumplių pedalus, pasikviesdavo ir kurį iš mūsų. Šitas darbas mums patiko.

Visas draugų penketukas. Padedam laistyti Urbonų daržą. Tolėliau – šventoriaus tvora. Iš kairės – pasilenkęs ašai, Rimantas Urbonas, Antanas Rukas, Zenonas Bračkus, Rimas Eirošius. Urbono vyresniojo foto.

Kai kurie iš klasės draugų gyveno aplinkiniuose kaimuose. Mes, miesčioniukai,  laisvu laiku vėl susitikdavom, o kaimo vaikai iškart po pamokų išeidavo pėsčiomis kiekvienas į savo pusę. Tad su jais mažai galėjome bendrauti, pamiršau kai kurių jų vardus ir pavardes. Žinau, kad vieną kartą kažkurį klasioką lydėjau iki jo namų. Buvo ruduo, jis parodė netoli jų sodybos galulauky augančius keletą medžių – ten jie grybaujantys. Buvau nustebintas, nes iki tol maniau, kad grybai auga tiktai miške. Nubėgom tenai, ir tikrai – radom gražių raudonikių.

Pasisvečiuoti ilgiau nebuvo kada, nes klasės draugo laukė ne tik pamokų ruoša, bet jam paskirti kasdieniai kaimo darbai.

Vienu metu kiek labiau bičiuliavausi su Stasiu Stasevičium, gyvenusiu vienkiemy gal už poros kilometrų nuo miestelio Jauniškės pusėje. Stasiukas išsiskyrė savo nagais - buvo nusikramtęs juos taip, kad karpytis nagų jam nereikėjo, jie nebeaugo.

Laisvalaikio žaidimams susirinkdavom keturiese ar trise. Pavasarį pradėdavom nuo labiau mergaitėms tinkančių šokinėjimų “klasėmis”. Kai pradžiūdavo didesni plotai, skelbdavom “karą”, o labiausiai mėgom “palendrą”. Dar varinėdavome špižinį ratą nuo viryklės. Koja mušinėdavom odos skiautelę su svoriu - prisiūtu švino gabaliuku. Mokyklos kamuoliu, kai susirinkdavo gausesnis būrys, žaisdavom “kvadratą”.

Kamuolio neturėjo nė vienas iš mūsų, dviračio – taip pat. Gyvenome visi kukliai. Mano tėvai, priklausydami lyg ir turtingesniam miestelio sluoksniui, manęs nepaikino, be to, taupė nuosavam būstui.

Vasara teikė jau kitas galimybes ir malonumus. Pirmiausia, tai – maudynės Kražantėje. Upelė dar buvo nemelioruota, vietomis platoka ir vaiko ūgiui gili. Perplaukiau ją vieną 1955 metų dieną. Kražantė mane išmokė plaukti ir nardyti. Ir žuvauti bandžiau. Meškerkočius pjaudavome iš lazdyno, plūdes pasidarydavom iš žąsies plunksnos ir kamščio, gramzdei švino gaudavom vienas iš kito. Pirkdavom tik kabliukus ir valą. Jaukas – kažkokie kirminai, kurių rasdavom vandenyje ant žolių. Pagaudavau vieną kitą raudę, rečiau – šapalą ar ešerį. Lydekinės meškerės neturėjau. Vienu metu bandėm lydekas traukti su standžios vielikės kilpomis. Būdavo, sėlini pakrante ir žiūri, kur lydekaitė stovi. Tada mėgini atsargiai per uodegą užmauti ant žuvies kilpą, pririštą prie meškerkočio galo. Jei nepabaidai, staigiai trūkteli aukštyn... Smagi būdavo medžioklė, bet, kiek pamenu, tokiu būdu esu pagavęs tik vieną nedidelę lydeką.

Be maudynių ir žvejybos, eidavom aviečiauti, o rudeniop – grybauti. Tų gėrybių traukdavom į Medžiokalnio pusę ir už jo, o taip pat kažkur Plūsčios link (Rimas Eirošius tą pusę geriausiai žinojo, ir keliukas į ten šalia jo namų ėjo). Ton pusėn kartą buvome išsiruošę senuose durpynuose pažvejoti. Taip ir matau šiltą, nelabai skaidrų vandenį, sotų karosą, kurs apžioja jauką, bet ryti tingi. Kai šiek tiek patrauki meškerę, karosas paveja kabliuką, apžioja, bet ir vėl nenurijęs miega...

Žiemą sniego ir šalčio netrūkdavo.

Kražiai nuo kalniuko, apie 1957 metus. Kairėje – naujųjų kultūros namų galas. Autoriaus nuotrauka.

Iš Sibiro turėjau riestanoses sniegines pačiūžas, kartais pasivažinėdavau ant gatvės prie namų vienas, nes draugai pačiūžų neturėjo. Teko man prie jų derintis. Rogutes, kaip praktišką daiktą, tėvai nupirko. Tiko ne vien ant sniego, bet ir ant ledo. Tik reikėjo lazdas pasidaryti - į trumpus tvirtus pagalius po vinį įkalti, po to vinies kepurėlę nugnybti. Tuomet atsiklaupi ant rogučių, spiriesi lazdomis ledu ir skrendi pavėjui... Ledas – ne vien Kražantės upė, bet ir už poros kilometrų esantis Dausino ežeras. Iš Kražių pusės užpelkėjęs, vasarą nepasiekiamas, bet žiemą ten atsiverdavo dideli neužpustyto ledo plotai. Nuo Dausino tuščiomis negrįždavom, rogutėmis pargabendavom po ryšulį paežerės nendrių, kurių reikėjo ūkyje, bet nepamenu kam, gal kraikui.

Slides turėjome vietinių meistrų darytas, kurių tik priekis būdavo išlenktas, o toliau – lygi nespyruokliuojanti lenta. Bet mums tiko. Mažesnių ar didesnių nuokalnių buvo pačiame miestelyje, o jei tolėliau, tai - Medžiokalnio šlaitai arba už Kražantės lygumoje stūksantis Žvyrkalnis. Žvyrkalnis nebuvo kražiškių mėgiamas, ir mes ant to kalno žaidėme tik kartą kitą. Manding, suaugusieji nenorėdavo mūsų ten leisti. Tik šiais laikais, beskaitinėdamas apie Kražius, supratau kodėl – ten buvo užkasti partizanų palaikai.

Toks tiltelis jungė Kražantės krantus 1955 metų ankstyvą pavasarį.

Kaip dera gyvenant nedideliame miestelyje, turėjome prie namų daržą, laikėme karvę, auginome paršiuką. Kas visa tai apeidavo, ir dar virė, skalbė, žiemą krosnis iškūrendavo? Patogumų neturėjome jokių, pirmaisiais metais dar nė elektros Kražiuose nebuvo. Pasišviesdavom žibalinėmis lempomis. Skalbinius tekdavo lyginti sunkiu žarijų prikrautu “prosu”, karts nuo karto pasiūbuojant, kad prigesusios žarijos vėl įkaistų. Tėvas kiauras dienas būdavo pražuvęs kolūkyje, apjodamas nemažas teritorijas raitas ant arklio. Mama, kol į Kražius neatvyko antrasis gydytojas, buvo vienintelė miestelio ir apylinkių daktarė, vadovavo ambulatorijai ir ligoninei (ligoninė buvo toje pačioje gatvėje per namą nuo mūsų). Atsimenu, kaip naktimis, belsdami į langą, žmonės žadindavo ir išsiveždavo mamą kažkur pas ligonį. Samdydavom namų darbininkę. Paprastai tai būdavo mergina iš kurio nors apylinkės kaimo, gyvendavo su mumis.

Mūsų šeimyna 1958 metais.

Brolis Vytautas atėjo pasaulin, kai aš turėjau jau 9 metus. Mama nenorėjo, kad vaikai būtų gimę Rusijoje, todėl gerokai uždelsė su antruoju vaiku. Tuo metu jai buvo 39-eri, ir bijodama kokių nors komplikacijų dėl amžiaus, gimdė ne Kražiuose, bet Prienuose, kur iki Sibiro buvo dirbusi ji pati ir kur tebegyveno jos sesuo Marytė. Jei kas, tai pagalba rastųsi netoliese esančiame Kaune. Gimdymas praėjo sėkmingai, ir po kokios savaitės mama su Vytuku ant rankų sunkvežimio kabinoje parvažiavo namo. Tad Vytauto gimimo tikroji vieta – Prienai, ne Kražiai, kaip rašoma jo dokumentuose.

Vytuko gyvenimo Kražiuose dramatiškiausias momentas - kai gal dviejų metų būdamas įnėrė į pilną vandens skardinę vonelę, pastatytą po lietvamzdžiu. Laimei, mūsų kiemas buvo pereinamas, ir pro šalį eidamas žmogus pamatė iš vandens kyšančias vaiko kojytes.

Mažiausiąjį brolį Remigijų mama, nieko nebebijodama, gimdė Kražiuose. Tačiau naujagimis visus nejuokais išgąsdino. Jis be perstojo klykė, o kadangi vystyklai ir antrąją dieną tebebuvo sausi, tai visi galvojo kūdikį gimus su šlapimtakio defektu. Jau buvo paskambinta į Kelmę chirurgui, kai slaugė nudžiugino gera žinia...

Kaip gimė, taip ir augo Remigijus skardžiabalsis, kol iš kūdikiško amžiaus išėjo. Jadzė, mūsų namų darbininkė tais metais, sakė nebeturinti sveikatos su juo. Nemėgo jie vienas kito. Migdydavo mama, bet ir jinai be pirmos ar antros valandos nakties Remigijaus neužliūliuodavo...

Šiek tiek broliukų priežiūros ir man kliūdavo. Gaudavau ir kitokio darbo - ne tiek iš reikalo, kiek auklėjimo sumetimais. Kapodavau žabus – tam turėjau lengvesnį kirvuką. Kraudavau į rietuves malkas. Pamenu, jog durpynuose dėliojau piramidėmis šlapias durpes. Išdžiovintas jas naudodavome kurui. Vasarą - karvė. Šiaip, miestelėnų karves ganė samdomas piemuo. Rytais bandą varydavo į ganyklą mūsų gatve, aš dar miegodavau, namų darbininkė išleisdavo karvę iš tvarto. Vakarais banda tuo pačiu keliu grįždavo. Tačiau kartais tvarka keisdavosi, ir jau man tekdavo parginti karvę namo. Arba ją laikydavo pririštą pievoje, tuomet turėdavau perkėlinėti ir pagirdyti.

Bet ne šie darbeliai trukdė smagų vaiko gyvenimą. Tėvai sumanė išmokyti mane muzikuoti. Apie 1955 metus, pasitarę su muzikos mokytoju Jurgiu Kumpausku, nupirko man smuiką.


Lyg ir džiaugiausi tuo daiktu, bet labai neilgai. Tuoj pat smuiko pamokos ir namų užduotys man virto baisia katorga. Kračiausi grojimo kaip begalėdamas. Berods, pavyko iš manęs išspausti tik gamą ir gal kokią vieną paprastutę melodiją, berods, “Bitute, pilkoji”. Manau, bjaurus mano čirpinimas įkyrėjo ir tėvams, tad smuiko pamokas nutarė nutraukti. Tėvai turėjo kitą sumanymą.

Mamos seserys Aukštaitijoje augino mirusios sesers Pranutės Kubiliūnienės sūnus Algimantą ir Juozą, likusius ir be tėvo - partizano, kalėjusio Rusijos lageriuose. Augino, kol nutarė, kad šešiolikmečiui Algimantui mokslų jau gana, laikas pačiam užsidirbti pragyvenimui. Neradęs paramos pas savo krikštatėvį, Algimantas parašė laišką mano mamai – savo tetai ir krikšto motinai. Toji atrašiusi: “Pinigų aš tau neduosiu, jei nori – važiuok pas mane gyventi”. Taip Algimantas su nedideliu krepšeliu atsirado mūsų namuose. Tuo pat metu į Kražius buvo parvežtas vokiškas pianinas – mamos pirmasis pirkinys dar iš karo metų, jai pradėjus gydytojos praktiką Anykščiuose. Taigi, Algis apsigyveno mūsų namuose, ėmė lankyti Kražių vidurinės 10-ąją klasę (o aš – jau 4-tąją), ir abu mes pradėjome mokytis skambinti mamos pianinu.

Mudu su Algiu kieme. Mano darbo nuotrauka.

Mūsų mokytojas – Kražių vargonininkas Kazimieras Stasiūnaitis – ateidavo, nebežinau, kiek kartų per savaitę, pas mus į namus. Sėsdavome visi trys prie pianino, mokytojas tikrindavo, kaip išmokome namų užduotis. Kol tos užduotys buvo paprastutės, lengvai įveikiamos, tol man sekėsi gerai. Algiui, jau šešiolikos metų vaikinui, pradžia buvo sunkesnė. Tačiau jis muzikavimą pamėgo, prie pianino sėsdavo nevaromas, dirbo daug ir noromis, tad netrukus ėmė mane lenkti šiuose moksluose. Man tas dalykas nebuvo prie širdies, tuolab, kad lauke buvo daug įdomesnių užsiėmimų ir draugų. Pavydėdavau jiems, kad neturi tokios nuobodžios prievolės, kaip kad aš, - prie instrumento atsėdėti paskirtas valandas...

Po pirmųjų mokslo metų Algis jau buvo tiek muzikon įnikęs, kad panoro iš to duoną valgyti. Gerai pasiruošęs, 1956 metais įstojo į Vilniaus Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą, chorvedybos specialybę (po metų perėjo į kompoziciją, pradėdamas vėl nuo pirmo kurso, paskui baigė Lietuvos konservatoriją, tapo kompozitorių sąjungos nariu).

Algiui išvažiavus į Vilnių, Kazimieras Stasiūnaitis nebeilgai mokė mane vieną, nes išsikėlė iš Kražių. Naujasis vargonininkas mokytojauti nenorėjo, tačiau mano vargai tuo kartu dar nesibaigė. Dabar jau man tekdavo eiti pas muzikos mokytoją Kumpauską į jo namus Vytauto kalno papėdėje, už Kražantės. Noro mokytis nebuvo, o galimybė praleidinėti pianino pamokas atsirado. Pamokos laiką ne kartą esu praleidęs Vytauto kalno viršuje, iš kur matydavau mokytojo kiemą ir namus, nesulaukusius tinginio mokinio. Kitą pamoką mokytojui ką nors pameluodavau pasiteisindamas. Žinoma, yla iš maišo išlįsdavo, kai tėvas ar mama kur nors su mokytoju susitikę pasikalbėdavo apie mano pasiekimus. Būdavau baudžiamas diržu, po to kurį laiką stropiai lankydavau pamokas...

Mano laimei ar nelaimei, muzikos mokytojas buvo labai užimtas žmogus. Jo interesai buvo platūs. Pavyzdžiui, dabar sužinojau, kad iki Kražių Jurgis Kumpauskas Kriukų progimnazijoje buvo ir muzikos, ir kūno kultūros mokytojas. O Kražiuose jis ne tiktai vadovavo įvairiems ansambliams ir orkestrėliams, bet pats dirbdino ir medinius pučiamuosius instrumentus. Atsimenu, kaip jo namų kieme (tuomet jis gyveno ne Vytauto kalno papėdėje, bet, jei neklystu, Kapų gatvėje) su klasės draugais šlifuodavom ir lakuodavom mokytojo ištekintus skudučius. Turbūt kiekviena klasė turėjo savo skudučių ansamblį. Tokiame sėkmingai teko pūsčioti ir man.

Vienu metu bandyta panaudoti mane kaip akompaniatorių mokyklos vyresniųjų klasių mokinių chorui. Šiame bare man sekėsi visai prastai. Neįveikiau nė pirmojo bandymo. Iki koncerto dienos taip ir neišmokau be klaidų savo partijos (berods, tai buvo akompanavimas dainai “Drąsiai, draugai, koja kojon”). Generalinės repeticijos metu buvau išpeiktas, ir koncerto dieną nebežinojau, choras dainuos šią dainą vienas ar su manim. Choras jau buvo scenoje, o aš laukiau savo dainos užkulisiuose. Mokytojas turėjo mane matyti, bet jokio aiškaus ženklo – eit lauk ar į sceną – nesulaukiau. Kai pranešėjas paskelbė mano dainą, vis tiktai žengiau į sceną ir aš (matyt, nelabai ryžtingai, nes tėvai, buvę salėje, vėliau sakė, kad ėjau susikūprinęs). Pradėjau gerai, bet kai įstojo choras, greitai pasimečiau ir sugrojau nežinia ką... Daugiau chorui akompanuoti man nebereikėjo.

Ir apskritai, mano muzikinio lavinimo istorija baigėsi Kražiuose. Pianinas tebestovi mano namuose, bet juo paskambinti moku tik vienintelį, dar Kražių vargonininko išmokytą “Gimnazistų valsą”.

Muzikos mokytojo žmona lituanistė Ona Kumpauskienė dirbo mokyklos bibliotekininke. Buvau didelis knygų rijikas. Bibliotekininkė, norėdama, kad tas pomėgis duotų daugiau naudos, liepė man storame sąsiuvinyje rašyti kiekvienos perskaitytos knygos sukeltus įspūdžius ir mintis, vos ne recenziją. Kai grąžindavau bibliotekon knygas, turėdavau priduoti ir tą sąsiuvinį. Kiek pamenu, daug nesivargindamas, kuo trumpiau atpasakodavau perskaitytos knygos turinį. Kumpauskienė, tikėdamasi iš manęs šio to daugiau, kartais perbraukdavo mano triūsą raudonu pieštuku kryžmai ir liepdavo rašyti iš naujo. Tai man labai nepatikdavo, tuo labiau, kad mano draugams taip vargti nereikėjo (nežinau, ar iš kitų klasių ką nors bibliotekininkė taip pat buvo nusižiūrėjus). Tačiau nebuvo kur dingti - kitos bibliotekos mokiniams miestelyje nebuvo.

Atsirado tuo metu dar vienas žmogus, paskatinęs mane šį tą parašyti. Kelmėje gyveno pusseserė Birutė Sakaitė, ištekėjusi už rajono laikraščio darbuotojo Pauliaus Širmenio. Birutė su vyru kartais užvažiuodavo pas mus. Tasai Paulius buvo iškalbus vyrukas, prie vaišių stalo mėgdavęs pasakoti nuotykingas istorijas, tikras ar išgalvotas. Klausydavausi ir aš išsižiojęs. Kartą kalba užėjo apie publikacijas spaudoje, ir Pauliui kilo mintis paskatinti mane, berods, penktokėlį, parašyti ką nors į laikraštį. Neįsivaizdavau, kaip tai padaryti. Paulius paklausinėjo, ką mes mokykloje po pamokų veikiame. Kaip tik neseniai buvome turėję tokį renginuką, kur mokėmės virti kopūstienę. Virė mergaitės, o valgėm visi. Toks įvykis, pagal Paulių, kuo puikiausiai tiko korespondencijai. Liepė man tuoj pat viską suguldyti popieriun ir duoti jam paskaityti. Savo rašinuką, gerokai paredaguotą Pauliaus, išsiunčiau į “Lietuvos pionierių”. Žinoma, jis buvo išspausdintas ir turėjo nemažą pasisekimą. Kražių vidurinės mokyklos adresu man ėmė rašyti gerbėjos iš visos Lietuvos. Laiškai po kelis plaukė kasdien. Iš pradžių sąžiningai atsakydavau į kiekvieną laišką, bet pamažu tas susirašinėjimas man įkyrėjo. Laiškų srautas ėmė sekti...

Vienu metu mūsų fizikos mokytojas buvo subūręs mokyklos kinomechanikų būrelį. Argi galėjau jame nedalyvauti! Kinas buvo mano ir mano draugų aistra. Kražiai savo kinoteatro neturėjo. Pastačius miestelio kultūros namus, jame atsirado kino aparatinė, bet nežinau, mechanikas buvo vietinis ar kokį kartą per savaitę kartu su kino juostomis atvažiuodavo iš rajono centro, iš Kelmės. Eidavom į visus filmus, išskyrus tuos, į kuriuos įleisdavo tik suaugusius. Rinkome iš laikraščių iškirptus paveikslėlius su kino kadrais, iškarpas klijuodavome į storas kontorines knygas. Tų knygų žiūrinėjimą labai mėgome.

Tad džiaugėmės ir naujuoju kinomechanikų būreliu. Gavome kilnojamą profesionalią aparatūrą su elektros generatoriumi. Mokėmės tą generatorių užkurti (šio darbo bijojau ir vengiau), pratinomės įdėti juostą, sklandžiai ją įsukti rankenėle ir paleisti. Išmokome juostą klijuoti. Turėjome būreliui dovanotą seną dokumentinį filmą “Anakonda” apie smauglių gaudymą Brazilijos džiunglėse. Jį sukdavome kiekvieną būrelio užsiėmimą. Kupinas pavojų ir romantikos, jis pakerėjo mus, pasaulio užkampio berniūkščius. Su anakondų medžiotojais ir mes kas vakarą sėdėdavom prieblandoje prie jų laužo...

Kražių septintokai, 1958 m. Iš kairės – Stasys Stasevičius, Juškys, Antanas Žilėnas, Butkus, ašai, Antanas Rukas.

Tais laikais mokyklose dar buvo reikalaujama, kad mokiniai rašytų ne tiktai be klaidų, bet ir lygiai, gražiai. Pradinėse klasėse turėjome daug dailyraščio pamokų, ir tai buvo toks pat svarbus mokomasis dalykas, kaip aritmetika ar skaitymas. Raides vedžiojome “su paspaudimais”: plunksną braukiant žemyn, linija turėjo būti storesnė, aukštyn – plonutė, bet matoma. Tokių įmantrybių neįmanoma išgauti automatiniu plunksnakočiu - parkeriu. Tad jaunesnėse klasėse parkeriais rašyti buvo draudžiama. Į mokyklą nešdavomės pieštukinę su plunksnakočiu ir atsarginėmis plunksnomis bei indelį mėlyno rašalo. Rašant nuolat tykojo pavojai. Nuo nenubrauktos plunksnos nukritęs lašas ištepdavo vadovėlį ar sąsiuvinį. Stipriau paspausta plunksna lūždavo, aptaškydama rašinį. Kartais pats ar prieky sėdintis kliudydavo indelį su rašalu – laimei, jau plito nešsipilančios rašalinės. Paskubėjus užversti sąsiuvinį, ką tik parašytas tekstas atsispausdavo ir gretimame puslapyje. Nuo to turėjo apsaugoti su sąsiuviniu parduodamas ir jame laikomas lapelis sugeriamojo popieriaus, kurį vadinome spaustuku, tačiau jis vis pasimesdavo, ir pamokose nuolat kas nors šnibždėjo – paskolink spaustuką!

Ir ne uniforminė kepuraitė, bet rašaluoti pirštai buvo mokinio skiriamasis ženklas. O kepuraičių, kurios buvo grąžintos į mokyklas apie 1957 metus, Kražiuose dar ilgai buvo sunku nusipirkti. Kas tokią turėjo, didžiavosi ir visur su ja vaikščiojo. Septintos klasės berniukų nuotraukoje mes – kas galėjo – pozuojame kepurėti. O kai kurios iš mūsų mergaičių tada jau puošėsi ir uniformine suknele.

1958-ųjų rudenį Kražius išjudino toks nutikimas. Mokykloje pirmuosius metus dirbo jauna geografijos mokytoja, kaunietė Žvikaitė. O tuo laiku garsus dokumentinio kino režisierius Viktoras Starošas sumanė susukti filmą apie šauniausius Kauno komjaunuolius, pavadintą “Jie – kauniečiai”. Viena šio filmo herojų turėjo būti mūsų geografijos mokytoja, nepabijojusi iškeisti patogų miesto gyvenimą į darbą atokiame provincijos miestelyje. Nežinau, ar tikrai jaunoji mokytoja atsisakė geresnio paskyrimo ir savo noru pasirinko Kražius. Šiaip ar taip, bet mokyklon sugužėjo nemažas filmavimo būrys su kameromis, prožektoriais ir kitais reikmenimis. Pagal scenarijų vienas epizodas buvo geografijos pamokoje. Mokytoja kviečia prie lentos mokinį, tas labai gerai atsakinėja ir gauna penketą. Tuo mokiniu pasirinko mane. Filmuotojams mokytoja kažkuo vis neįtikdavo, tad kartojome ne vieną kartą, ir kiekvieną sykį mano dienoraštin mokytoja įrašydavo penketą.

Dar viename filmavimo epizode dalyvavau jau tik statistu. Sutemus prie mokyklos kartu su mokytoja užvertę galvas į žvaigždėtą dangų, klausėmės jos aiškinimų ir neva sekėme aukštybėse skriejantį nemirksintį šviesuliuką – pirmąjį tarybinį Žemės palydovą.

Nekantriai laukėme naujojo filmo. Deja, sužinojome, kad režisierius siužeto apie kaunietę mokytoją atsisakė. Nufilmuota medžiaga buvo panaudota kino žurnalo “Tarybų Lietuva” kažkuriame numeryje, bet Kražių jis nepasiekė.

Tiktai po daugelio metų Lietuvos centrinio valstybės archyvo tinklalapyje e-kinas.lt radau “Tarybų Lietuvos" 1959 metų 9-ąjį numerį ir jo siužetą apie Kražių vidurinės mokyklos mokytoją Eleonorą Žvikaitę - Laurinavičienę.

Kadrai iš Viktoro Starošo filmuoto siužeto: aikštė su bažnyčia rūke; mokyklos pastatas; septintokai geografijos pamokoje; mokytoja Žvikaitė. Kražiai, 1958 m. ruduo.

Būtent iš geografijos mokytojos gavau sunkiausią gyvenime namų darbą. Turėjome iš žemėlapių atlaso perpiešti padidintą vienos kurios šalies kontūrą. Tam reikėjo atlaso paveikslėlyje pieštuku ir liniuote nubraižyti kvadratinių akelių tinklą ir piešimo lape tokį pat tinklą, tiktai didesnėmis akelėmis, paskui kvadratas po kvadrato lape išvingiuoti šalies kontūrus taip, kaip atlase. Daugumai klasės draugų teko “lengvos” šalys, tuo tarpu man, tuo metu kažkuo nusikaltusiam, mokytoja parinko ne ką kita, o Indoneziją! Ir nors smulkiausių iš jos tūkstančių salų žemėlapyje nebuvo, su šia užduotimi vargau taip, kad neužmiršau iki šiol.

Kražių septintokai su mokytoja 1958 m. mokyklos fone. Antroje eilėje pirmoji iš kairės – Regina Tunikaitė, šeštoji – draugo Rimo sesuo Nijolė Eirošiūtė.

Gal šeštoje klasėje man besant, lietuvių kalbos mokytoja sumanė pastatyti vaidinimą pagal Lazdynų Pelėdos apsakymą “Motulė paviliojo”: “Dvejetas mažučių vaikų, prisikišusių prie apšalusio langelio, žiūri į taką, ar neužjuoduos motulė grįždama...”. Taigi, vieno iš tų vaikų – Petriuko – vaidmuo teko man. O sesutę Katriukę vaidino mano slapta pirmoji meilė, klasės draugė Regina Tunikaitė. Turėjau ja rūpintis, guosti ir raminti. Pagal scenarijų reikėjo pažiūrėti, ar Katriukė nekarščiuoja, tai pirmąją repeticiją uždėjau delną jai ant viršugalvio, ne ant kaktos, - tuoj buvau pašieptas, kad gydytojos vaikas, o nemoku tikrinti temperatūros...

Kiek vėliau jau miestelio saviveiklininkai statė kažin kokį veikalą apie kaimo gyvenimą. Ten nedidelei piemenėlių rolei buvome pakviesti ir keletas mokinukų, tik nebeatsimenu, ar kas iš mano artimiausių draugų kartu su manimi vaidino. Buvo smagu scenoje užkandžiauti – gaudavom skanaus tikro sūrio ir kitų gardėsių...

Beje, tuomet Kražiuose mokytojavo tikras dramaturgas – mano vokiečių kalbos mokytojas Juozas Petrulis. Iki karo jo drama “Prieš aušrą” apie kunigą ir poetą Strazdelį su dideliu pasisekimu ėjo Kauno Valstybiniame teatre. Tėvas ne kartą man sakė, kokia įžymybe anksčiau yra buvęs kuklus Kražių mokytojas Petrulis. Pasakojo, kad ir naujoji valdžia norėjusi šį veikalą rodyti, tereikėję tik pataisyti keletą epizodų, kur be meilės atsiliepiama apie rusus. Tačiau autorius nesutikęs ką nors keisti, ir “Prieš aušrą” tarybiniais laikais nebuvo statoma.

Man vokiečių kalba sekėsi taip sau – visos tos įvairių laikų asmenuotės su daugybe išimčių, kurias užduodavo iškalti... Tad, sutikęs tėvą, mokytojas Petrulis mane dažniau peikdavo, nei girdavo. Tiesa, juodu susitikdavo nedažnai, o tėvas laikydavosi pagarbios distancijos, nes Juozas Petrulis savo laiku buvo jo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju Kaune dr. Justino Tumėno brandos kursuose (suaugusiųjų gimnazijoje).

Mano elgesiu mokytojai karts nuo karto turėdavo už ką pasiskųsti. Liko mamos laiškas tėvui, rašytas 1959 metų pradžioje, o laiške: “Aleksiuką sunkiai nubaudė mokykla, už sniegų primėtymą klasėje ir kad kalbasi per pamokas – sumažino elgesį iki 4-ių, liepė plaukus nusikirpti ir dar neleis nė į vakarus ir į kiną neleis. O jis, žioplelis, nenuėjo į mokinių susirinkimą pasiteisinti, dar padarė vieną nedrausmingą žingsnį. Aš jį už tai labai išbariau ir tampiau už ausų”.

Kartą ir man buvo nepatogu dėl mamos. Kultūros namuose ji skaitė sanitarinio švietimo paskaitą. Salė buvo pilna suaugusiųjų ir mūsų, Kražių vidurinės moksleivių. Kažką aiškindama, mama rado tam tinkančią liaudies dainą. Užuot paskaičiusi, ji uždainavo. Labai susigėdau, nes buvau įsitikinęs, kad per paskaitą, tokią rimtą, visiškai netinka dainuoti. Po visko laukiau draugų kandžių žodelių, bet niekas nesišaipė.

Bene vienintelė pakankamai ryški mano darbo nuotrauka iš Kražių - mama didžiajame kambaryje, kurio kampe galima įžiūrėti ir mūsų pianiną “R.Weissbrod”.

Kai dar neturėjome elektros, pavakariais neskubėdavom degti šviesosos. Mama su tėvu, mane pasisodinę šalia, prietemy padainuodavo. Ragindavo jiems pritarti. Nelabai mokėdavau, nelabai norėdavau, smagiai traukdavau tiktai “Išėjo tėvelis į mišką”.

Kai Vilniuje 1955 metais buvo pastatyta Vytauto Klovos opera “Pilėnai”, garsas apie jos grožį pasiekė ir Kražius. Greitai buvo suorganizuota ekskursija šios operos paklausyti. Grįžę tėvai džiaugėsi kompozitoriaus, tuomet dar nė trisdešimties neturėjusio, nuostabiu darbu, melodingomis arijomis, kurias iš atminties bandė padainuoti ar bent paniūniuoti. “Aš papuošiu žirgo galvą pinavijom...”

Televizijos tuomet nebuvo. Ką dar veikdavome ramų ilgos žiemos vakarą? Skaitėme knygas. Iš pradžių visi prie stalo aplink žibalinę lempą. Atsimenu kai ką iš tėvų lektūros. Vos tik pasirodė Vinco Mykolaičio – Putino “Sukilėlių” pirmoji dalis, gavę ją skaitė ir susidomėję laukė antrosios, kuri ilgai nesirodė. Patikrinau, kada tai galėjo būti - 1957 metais. Tuo pačiu metu netikėtai išėjo pokariu nebežinomos anykštėnės Bronės Buivydaitės knyga vaikams “Auksinis batelis”. Tėvai bandė įpiršti ir man ją būtinai perskaityti. Tačiau aš mieliau dešimtąjį kartą pabėgdavau į nuotykingą “Trijų muškietininkų” pasaulį.

Kai Kražiams apie 1955 metus įvedinėjo elektrą, buvome elektrifikuoti vieni pirmųjų miestelyje, nes mūsų name buvo ambulatorija. Užėmėme vieną namo galą su priebučiu kiemo pusėje. Tuo pačiu priebučiu naudojosi ir ambulatorija, kadangi vanduo ir kiti patogumai buvo kieme. Pacientai į ambulatoriją patekdavo iš gatvės pusės pro gražesnes "gonkas" ir koridoriuką. Jei koridoriuje pasukdavo ne į tą pusę, tai klebendavo mūsų buto užrakintas duris.

Po poros metų padėtis pasikeitė – ambulatorijai teko išsikraustyti. Mat, prieš karą mūsų namas priklausė dviems pamaldžioms moterims, motinai ir dukrai. Mes abi jas vadinome Liandzbergaitėmis. Tarybų valdžia namą nacionalizavo, atidavė sveikatos apsaugos reikmėms, o senoji motina ir jos taip pat nebejauna dukra Gabrielė turėjo išsikraustyti į kieme esantį ūkinį pastatėlį, kuriame gyveno sau, su tokiu likimu susitaikiusios.

Pirmoje eilėje centre – šių eilučių autorius su mūsų šuniuku ant rankų, dešinėje – Gabrielė Liandzbergaitė, kairėje – jos mama. Antroje eilėje iš kairės – namų darbininkė Adelė, mano mama, tėtis, viešnia iš Klaipėdos – teta Bronė. Jos vyro Artūro Knašo nuotrauka.

Tapome gerais kaimynais. Prisimenu Gabrielę mėgus pasakoti, kaip karo pradžioje ginkluoti vokiečiai norėję pieno, bet jos motina kaip mokėjusi, taip trimis kalbomis atrėžusi: “Bulius milch niedajot!”, ir to pasakymo prajuokinti vokiečiai taikiai išėję be nieko. Mano mama ne kartą kalbino Gabrielę eiti pas mus už šeimininkę, bet taip ir neprišnekino.

Mama ėmė domėtis namo nacionalizavimo teisiniais pagrindais. Paaiškėjo, kad nepaisant pastato nemenko dydžio (du trijų kambarių butai), jį atimti iš jokio kito turto neturinčių garbaus amžiaus moterų buvo neteisėta. Sužinojusi, ko reikia griebtis namui susigrąžinti, mama kaip kokia advokatė, tiktai be jokio atlygio, rinko pažymas, rašė raštus, ir atsitiko gana retas tais laikais įvykis – turtas buvo denacionalizuotas, namo savininkėmis vėl tapo Liandzbergaitės. Tokiu būdu apie 1957 metus ambulatorija iš mūsų namo išsikraustė, toje pusėje apsigyveno pastato savininkės, o mes nuomininkais likome savo gale.

Senosios moterys buvo labai dėkingos mano mamai. Kai mūsų šeima 1959 metų pavasarį kraustėsi Klaipėdon, aš buvau paliktas pas Liandzbergaites mokslo metų pabaigti. Gyvenau kaip ponaitis, jokių darbų namuose nebedirbau. Mama buvo susitarusi su per gatvę buvusios pieninės vedėju, kad mane pienu pagirdytų, tai net tąjį man į namus atnešdavo pienininko dukra. Vieną tik nepatogumą tuomet patirdavau, susijusį su nepaprastu mano šeimininkių dievobaimingumu. Jos buvo įtikėjusios, kad negalima galabyti jokio Dievo sutvėrimo, ir net tokiems parazitams, kaip naminės bluselės, nevalia pabarstyti dusto. Tad pataluose, kuriuose miegodavau, blusų buvo apsčiai.

Gabrielė Liandzbergaitė savo darže. Fotografuota nuo tako, einančio per mūsų kiemą. Matom ne tik bažnyčią, bet ir mokyklos tvorą bei pastato dalį.

Į Klaipėdą kasmet mums ateidavo Gabrielės Liandzbergaitės kalėdiniai sveikinimai su trumpu laiškeliu. Taip sužinojom apie jos motinos mirtį. Vienais metais Gabrielės sveikinimo nebegavome. Po kiek laiko mūsų nuogąstavimai pasitvirtino - jau ir Gabrielė atgulusi šalia savo mamos Kražių kapinaitėse.

Daug vėliau iš Kražių bažnyčios metrikų knygų sužinojau senosios "Liandzbergaitės" vardą ir pavardę - Aleksandra Bichnevičiūtė Liandzbergienė. Ji ir jos vyras Liudvikas - bajorai, XIX a. gale gyvenę Kateliškės palivarke, ten susilaukę vaikų Liudviko, Prano, Pelagėjos, Petro ir 1900 metais - mūsų Gabrielės.

Kaip sakiau, dviračio neturėjau. Vieną vasarą buvau paliktas gal savaitei Tadauskų kaime prie Duokiškio, pas tetą Vėbrienę. Ten ant vieškelio pramokau dviračiu važiuoti. Kojos buvo dar per trumpos “balkeliui” apžergti, tai mindavau, prakišęs koją iš šono. Antrasis dviratis mano gyvenime buvo Liandzbergaičių giminaitės Renės. Ji gyveno prie Kražių, į mokyklą važiuodavo moterišku dviračiu, kurį palikdavo mūsų kieme. Kadangi mokėsi vyresnėse klasėse, turėdavo daugiau pamokų už mane, ir aš galėdavau kokią valandėlę pasivažinėti jos dviračiu.

Kai mokslo metų gale buvo paskelbta apie turistinį dviejų dienų žygį dviračiais, jaučiausi tam pakankamai pasiruošęs. Išprašiau Renės paskolinti man dviratį ir užsirašiau kelionėn. Prisimenu, kad organizatoriai abejojo mano pajėgomis, kuo buvau šiek tiek įžeistas. Ir kai visi išriedėjome iš mokyklos kiemo, parodžiau, ką galiu, visų priekyje lėkdamas vieškeliu link Kaltinėnų. Ten smagioji kelio dalis man baigėsi. Kažkur prapuolė visos jėgos, ir iki Varnių vilkausi, saulės nematydamas, pačiame gale. Varniuose nakvojome. Mano draugai vakare dar žaidė kvadratą, o aš jau nieko nenorėjau. Kitą rytą pasukome link Kražių. Deja, nakties poilsis manęs neatgaivino. Į mažiausią kalnelį nebeįmyniau. Gerai, kad draugai nepaliko vieno. Man iš kelnių išvėrė diržą, kažkas dar paskolino savąjį, ir jais prikabinę traukė mane pasišaipydami bemaž visą dieną iki Kražių prieigų. Į miestelį įriedėjau pats.

Žinoma, kažkas papasakojo Renei, kaip man sekėsi.

Jos dviračiu naudojausi ir vėliau. Tuo metu buvau įnikęs rinkti degtukų dėžučių etiketes (tas pomėgis vadinamas filumenija). Ne kartą pats vienas mindavau iki Jauniškės, kur Šiaulių – Sovietsko plento šalikelėse ieškodavau ir rasdavau naujienų savo kolekcijai.

Kražiuose tais laikais gyveno vienas kitas žmogus, turėjęs verslumo gyslą. Viena moteris, kurios pavardės nebeprisimenu, važinėdavo į Šiaulius, iš kur parveždavo įvairių prekių, tokių, kokių nebūdavo skurdžioje miestelio parduotuvėje, ir parduodavo jas su tam tikru antkainiu. Tokia veikla buvo vadinama spekuliacija, viešai smerkiama ir net baudžiama. Mama kartkartėmis iš tos “spekuliantės” nupirkdavo skanios “pikliavotos” duonos kepaliuką. Nors duonos Kražių parduotuvėje būdavo, tačiau ji, “forminiais” (plytos su platesniu viršumi pavidalo) kepaliukais kepama Kelmėje, buvo vienos rūšies, rūgštoka ir gerokai pabodusi. Tiesa, tik atsikėlus į Kražius, 1954 metais, net tokios duonos dar stigo. Išsiųsdavo ir mane pastovėti eilėje, laukiant, kol atveš, - turėjai būti parduotuvėje atvežimo momentui, nes duoną bematant išpirkdavo.

Bažnyčios pusėje, netoli upės, buvo savotiško žmogaus Kasčiuko namas. Kieme ir namuose jis laikė pririnkęs visokių daiktų. Buvo įsitaisęs orinį šautuvą ir už kapeikas duodavo Kražių vaikigaliams pašaudyti į taikinį. Už taiklų šūvį į dešimtuką gaudavome premiją – papildomai kulipkų. Nebuvome labai sąžiningi, ir, jei senis Kasčiukas nematydavo, sukčiaudavom, šaudami iš visai arti, prikišę vamzdį prie taikinio.

Mano klasės draugės Reginos Tunikaitės tėvas turėjo kirpimo mašinėlę, ir mes, vaikai, eidavom pas jį už 10 kapeikų apsikirpti plikai – tokia buvo privaloma jaunesniųjų klasių mokinių šukuosena.

Mes su draugais taip pat bandėm praturtėti tai iš triušių, tai iš kurmių, deja, pinigai turėjo plaukti už tų gyvūnėlių kailiukus, o niekas iš mūsų nenorėjo būti kailialupiu.

Į svetimus sodus neidavom. Bet kartą keliese iš klasės apsivogėme.

Vieną rugsėjį Kražių kolūkiui talkinome kasant bulves. Ant kalniuko laikėme bidoną su geriamu vandeniu. Ten pat mokinukams pavaišinti buvo atvežtas maišas paprastų obuolių ir mokytojai atskirai padėtas didelis krepšys rinktinių “grapšteinų”. Diena buvo saulėta, netrukome ištrokšti. Keletas mūsų per poilsio pertraukėlę nubėgome atsigerti. Nebežinau, pats ėmiau iš krepšio ar tik gavau atsikąsti, bet dalį mokytojos “grapšteinų” paskubom surijom. Pasirodė, kad mergaitės iš apačios viską matė. Grįžtančius mus jos apšaukė ir išvadino kaip pridera. Mokytoja nieko nesakė. Bandėme gintis, bet mūsų skruostai ir ausys kaito iš gėdos.

Prisimenu, kaip iš Kražių kilęs archeologas profesorius Mykolas Michelbertas, tuomet dar studentas ir akrobatikos entuziastas, suruošė kraštiečiams vakarą, kuriame po Lietuvos istorijos paskaitos, persirengęs triko, demonstravo savo sportinius gebėjimus. Kultūros namai dar nebuvo pastatyti, pasirodymas vyko ne scenoje, bet didoko kambario viduryje. Vienas programos numerių buvo šuolis pro degantį lanką, kurį laikė iš publikos pakviesti vyrukai. Kai Michelbertas įsibėgėjęs nėrė per liepsnas, tiedu vyrukai tyčia kilstelėjo lanką, ir šuolininko kojos jį kliudė. Michelbertas, susigėdęs, kad šuolis nepavyko, triuką turėjo kartoti, tačiau suokalbininkai daugumos susirinkusiųjų džiaugsmui vėl skaudžiai pasvilino jo čiurnas. Vargšas Michelbertas, šį kartą supratęs, kame reikalas, programą nuliūdęs baigė.

Mano gyvenimo Kražiuose laikotarpiu – nuo 1954 metų rugsėjo iki 1959 metų gegužės – ten buvo pastatyti ne tiktai kultūros namai, bet ir viešoji pirtis. Su ja susiję ne visai malonūs prisiminimai. Atidarymo dieną naująją pirtį turėjo išbandyti miestelio vyriškoji pusė. Mano tėvas tądien maudytis nėjo, tai aš prisijungiau prie savo draugo Antano kompanijos. Kol garinomės ir prausėmės, viskas buvo gerai. Tačiau iškart po pirties pajutome stiprius galvos skausmus. Išgydė mus Antano mama iš raugintų kopūstų pririnktomis spanguolėmis. Naujoji pirtis buvo kuriam laikui uždaryta. Nebėjau tenai, žiemą kaip ir anksčiau maudydavausi namie vaikiškoje vonelėje.

Žiūrinėdamas 1956 metų savo klasės nuotrauką, matau save su pionierišku kaklaraiščiu. Tokį pat įžiūriu ir po Antano Ruko kaklu. Daugiau pionierių klasėje kaip ir nematyti. Kaip čia taip? Kodėl politkalinio, tremtinio sūnus vos ne “raudoniausias” klasėje? Spėju, kad sulaukus pionieriško amžiaus, ko gero, ketvirtoje klasėje, Antanui įsirašant į šią organizaciją, panorau ir aš tai padaryti kartu su savo geriausiu draugu. Tėvai nieko nesakė - jei jie būtų mano norui pasipriešinę, per Antaną ir jo tėvą toks priešiškumas galėjo pasiekti valdžios ausis, o tuomet kas žino, kokie nemalonumai lauktų.

Antanui nupirko baltus jūreiviškus drabužėlius – kelnes ir palaidinę su dryžuotu atvartu. Žinoma, būčiau ilgai zyzęs, jei tokių pat tėvai nebūtų įtaisę ir man! Pasipuikavome jais gal pora kartų, ir tiek. Bet kai kam tapo žinoma, kad Kražiuose yra du šaunūs jūreivėliai. Ir kai valdžios buvo sumanyta perkelti vietinių stribų palaikus iš kažkokio užkampio, kur jie buvo žuvę, į Kražių kapines, ir tai padaryti su kuo didesne “pompa”, ceremonijon nori nenori buvom įjungti ir mudu su Antanu. Žygiavome ryškiai balti per visą miestelį eisenos pačiame priekyje...

Užtat kitas draugas, Rimantas Urbonas, įtraukė mane į “disidentinę veiklą”.

Su Rimantu (jis kairėje). Rimanto tėvo nuotrauka.

Kažkoks vyresnis paauglys, Rimanto pažįstamas, sumanė suburti iš vaikų pogrindinį laisvės kovotojų būrį. Rimantas tenai pakvietė ir mane. Rinkdavomės sutemus vienoje nuošalesnėje vietoje, kur sulindę į alyvų krūmo vidurį rezgėme planus. Vieną kartą tik Rimantas ir aš, kitą kartą, jei neklystu, dalyvavo ir Rimas Eirošius. Antano, kaip komunisto sūnaus, nutarėme į būrį neimti. Mūsų vyresnis vadas sueigose nedalyvaudavo, bet Rimantas perduodavo, ką tasai sumąstęs. Pirmuoju žygiu turėjome apiplėšti pašto transportą, kasdien atvykdavusį iš rajono centro Kelmės į Kražius. Vadas būsiąs ginkluotas pistoletu, na, ir mes su kuo nors grėsmingu rankose...

Laimei, mus kažkas išdavė. Galbūt aš pats. Neiškenčiau Antanui nepasigyręs, kuo mes paslapčia užsiimam. Tuo pačiu prifantazavau apie organizacijos ženklą, kurio mes dar ir neturėjom.

Manęs nelietė, tik tėvą iškvietė profilaktiniam pokalbiui. Rimantas sakėsi buvęs ištardytas ir dar lupt gavęs, turbūt nuo savo tėvo. Nežinau, kaip buvo nubaustas organizatorius paauglys. Mane namie išbarė, o tuo metu pas mus jau gyvenęs pusbrolis Algis, kaime prie Duokiškio matęs tikrus partizanus, išjuokė – “ką jūs, snargliai, būtumėt padarę, jei tokie vyrai darė, ir tai negalėjo”.

Atvažiuodavo svečių. Iš mamos pusės mažiau, nes jos brolis ir seserys gyveno toli ir buvo kaimiškų darbų pririšti prie namų. Tiktai jaunesnioji sesuo Marytė iš Prienų atvežė supažindinti savo būsimą vyrą Petrą Juocevičių. Ir mano broliuko Vytauto krikštynoms 1955 metais atvyko krikšto tėvu pakviestas pusbrolis Vytautas Vėbra iš Utenos krašto (krikštamote buvo mano pusseserė iš tėvo pusės klaipėdiškė Zina Knašaitė).

Po Kražių apylinkes 1955 metų vasarą. Iš kairės - Zina Knašaitė, Ritka (Arimantas Knašas), Aleksiukas (Aleksandras Sakas), Vytautas Vėbra.

Dažniau mus lankė tėvo giminės. Buvo iš Anykščių atvykęs vyriausias tėvo brolis Antanas, man, kaip krikštasūniui, atvežęs brangią dovaną – fotoaparatą “Smena” ir fotodidintuvą nuotraukoms daryti. Kiek pamokytas savo draugo Rimanto Urbono tėvo, išmaniusio fotografiją, išpleškinau daug juostų, tačiau nuotraukų mažai tepadariau, nes iš 36 juostos kadrų įžiūrimų paprastai tebūdavo du ar trys. Fotomėgėjo abėcėlei perprasti man dar reikėjo kelerių metų.

Šeimos albume esančios Kražių laikotarpio nuotraukos yra daugiausia Knašų – Artūro ir Algimanto gamybos. Teta Bronė Knašienė iš Klaipėdos su vyru Artūru, jos vaikai svečiavosi ne kartą. Būdami blaivininkai, prie stalo ilgai nesėdėdavo.

1955 metais su teta Brone prie Medžiokalnio. Artūro Knašo nuotrauka.

Užtat dėdė Jonas Sakas, gyvenęs arčiausiai ir mus aplankydavęs dažniausiai, mėgo ir mokėjo linksmintis pats ir linksminti kitus. Artistiškos natūros, pilnas linksmų istorijų ir anekdotų, jis buvo mano laukiamiausias. Tuomet mane būdavo sunku į šalį nuvaryti.

Dėdė Jonas Sakas (dešinėje) su mano tėčiu mūsų kieme Kražiuose. Fotografavo teta Magdutė aparatu “Liubitelj” (turėtų būti kvadratinis kadras, bet nuotraukos apačia nukirpta).

Atsimenu, kaip kartą, vieną butelį pabaigus, tėvas iš po lovos ištraukė atsarginį, kuris turėjo būti naminio darbo. Pripylė iš jo, išgėrę visi rimtais veidais susižvalgė. Svečiai nieko nesakė, bet tėvas, kažką įtaręs, ėmė tą gėrimą uostyti:

- Rūgštėle, ar ne vanduo?

- Ką tu, – šaipėsi dėdė Jonas, - tokio gero samagono dar nebuvau gėręs – nei smirdi, nei purto. Tik kažko galvon netrenkia.

Tėvas buvo prastas gėrėjas. Kartais iš kurios nors tolimesnės kolūkio vietos grįždavo privaišintas. Tada kitą dieną “mirdavo”. Kartą, atsimenu, pasijuto visai blogai ir pasišaukė mane prie lovos atsisveikinti. Man regis, spėjau apsiverkti, bet čia iš darbo grįžo mama, pamačiusi graudžią atsisveikinimo sceną pyktelėjo, suleido tėvui vaistų, ir kitą rytą tėvas žvalus išjojo “į brigadą”.

Kražių kolūkio “kukurūzų augintojai”. Tėvas – su skrybėle. Pasak jo, kukurūzus sėdavo kelių pakraščiais, kad vizituojanti rajono valdžia manytų, jog auginama jų daug - tiek, kiek rašydavo ataskaitose.

Kartą kažkuris iš svečių vietoj lauktuvių davė man pinigų - “sausainiams”. Supratęs pažodžiui, tuoj pat nuėjau į parduotuvę ir parnešiau svečiams tų sausainių didelį vyniojamojo popieriaus sukinį. Visi šiek tiek sumišo, o mano tėveliai turbūt pagalvojo, kad jų vaikas nėra toks protingas, kaip jie įsivaizdavo.

Kišenpinigių ar santaupų neturėdavau nė kapeikos. Mano draugai - taip pat. Jei tėvai mus išleisdavo į kiną, tai duodavo bilietui. Kartais kokia nors proga gaudavom kapeikų saldainiams. Ledų Kražių pieninė mano laikais nebedarydavo. Šių skanėstų paragauti galėjome tik retkarčiais rajono centre - Kelmėje. Jais prekiaudavo gatvėje iš rūkstančių nuo šalčio skardinių bidonų. Į vaflinį puodelį įspausdavo keletą šaukštų ledų ir greitomis pasverdavo - negalėjai žinoti, pridės jų dar šiek tiek ar nubrauks...

Paskutiniais - 1959-aisiais - gyvenimo Kražiuose metais buvau patekęs į bėdą. Miestelio pašto viršininku tuomet dirbo Vaclovas Rukas, mano draugo Antano vyriausias brolis. Vaclovas sumanė mokykloje atidaryti nedidelį prekybos tašką, kur mokiniai galėtų nusipirkti pašto vokų, ženklų, atviručių ir šiaip kanceliarinių smulkmenų. Buvo rastas laisvas kambarėlis, kampe pastatytas seifas prekėms ir pinigams saugoti bei staliukas su kėde. Pardavėju kažkodėl pakvietė būti mane, o aš iškart sutikau. Iš pradžių viskas buvo gerai, ateidavo pirkėjų. Prekių ir pinigų seife turėjau iš viso, berods, už 50 rub. – senais pinigais, nes tai buvo dar iki 1961 metų rublinės reformos. Ir dar viršaus 5 kapeikos, kurias arbatpinigių man paliko Liandzbergių Renė. Vijausi ją, norėdamas grąžinti, tačiau Renė paspruko...

Ilgąsias pertraukas dabar turėdavau praleisti tame kambarėlyje, o ne dūkdamas kieme. Greitai tos pareigos man įkyrėjo. Mokyklinis pašto filialiukas veikdavo vis rečiau, kol kartą visam laikui užsidarė. Mat, kažkur pradanginau seifo raktą. Turėdavau jį kelnių kišenėje, o tą dieną, kai rakto pasigedau, vartėmės kūliais ant pievelės priešais mokyklą. Ieškojom jo tenai su Antanu, bet veltui. Ėjo paskutinės mokslo metų savaitės, pašto reikmenys niekam neberūpėjo, tą reikalą, matyt, buvo užmiršęs ir pats pašto viršininkas Vaclovas Rukas.

Išlaikėme septintos klasės baigimo egzaminus, atšventėme tai prie Kražantės, o tada paimti manęs, paskutinio Kražiuose likusio šeimos nario, atvažiavo tėvas, ir aš išvykau, taip ir neatsiskaitęs su paštu.

Tačiau vasaros gale dėde Jonas, tuomet dirbęs Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninės ūkvedžiu, ruošėsi važiuoti į Šiaulius, ir mama ta proga prašė jo užsukti į Kražius kažkokių mūsų užmirštų indų. Dėdei Jonui paprasčiau buvo paimti į kelionę tai misijai mane, ir aš iškeliavau su juo ir vairuotoju greitosios pagalbos automobiliu. Po Šiaulių trumpam užsukome į Kražius, į mūsų buvusius namus pas Gabrielę Liandzbergaitę. Iš jos gavę ko norėjom, jau judėjome link namų, tačiau gatvėje mus sustabdė. Sėdėjau ligonių salone, sustabdžiusiojo nemačiau, tačiau pažinau Vaclovo Ruko balsą. Kažkas jam buvo spėjęs pranešti apie mūsų vizitą. Klausė manęs, negrąžinusio pašto turto. Tuomet jau pasisakiau, kad pamečiau seifo raktą. Dėdė Jonas tuoj traukėsi piniginę, norėdamas atlyginti nuostolius, bet pašto viršininkas pinigų neėmė – gal rasiąs atsarginį raktą. Išvažiuojant iš Kražių, teko išklausyti dėdės Jono pabarimų ir pamokymų.

Po kelių dienų mus pasiekė žinia apie laimingą šios istorijos baigtį – seifas atrakintas atsarginiu raktu, jame buvusios vertybės rastos visos su 5 kapeikų pertekliumi.

Ir apie dvasinius dalykus, susijusius su gyvenimu Kražiuose, - apie bažnyčią ir tikėjimą.

Mano tėvas iki karo buvo aktyvus krikščioniškų organizacijų narys, jaunystėje stojo vienuolynan, paskui dukart mokėsi kunigų seminarijoje. Tačiau po kalinimo Vorkutos lageriuose ir tremties jo pasaulėžiūra gerokai pasikeitė, ir Kražiuose jis į bažnyčią nėjo, o į mano religinį auklėjimą nesikišo. Tai buvo vien mamos reikalas. Tačiau ir jos tikėjimas nebuvo stiprus. Taip manau, prisimindamas, kaip kartą Kražiuose, grįžusi iš vienos mirštančios senutės, mama pasakojo apie nuoširdų juodviejų pokalbį ir prisipažino, kad tuo metu jai buvo kilusi mintis paprašyti ligonės, jog toji po mirties kokiu nors būdu jai apsireikštų. Žinoma, mama tokio dalyko negalėjo prašyti ir neprašė. Tačiau aišku, kad pomirtiniu gyvenimu ji abejojo. Dabar žinau, kad jei netiki sielos nemirtingumu, tai netiki dar daug kuo. Vis tiktai mama buvo prižadėjusi savo motulei ryšio su bažnyčia nenutraukti ir eidavo išpažinties kasmet. Nenorėdama erzinti Kražių ateistų, stengėsi tą pareigą atlikti kitur - viešėdama pas seseris Prienuose ar Duokiškyje.

Kai 1955 metais mama vyko į Prienus gimdyti, kartu buvau išvežtas ir aš. Kol mama gulėjo gimdymo namuose, teta Marytė vedžiojo mane pas Prienų religingas moterėles, ruošiančias vaikus pirmajai komunijai. Ir taip birželį Prienuose laimingai gimė broliukas, o aš tapau bažnytinės bendruomenės nariu. Deja, neilgam.

Kražių bažnyčia apie 1957 metus. Autoriaus nuotrauka.

Kražiuose mamos paragintas eidavau į pamaldas. Neatsimenu, kad mokykloje dėl to aš, pionierius, būčiau turėjęs rūpesčių. Mama žiūrėjo, kad išpažintį atlikinėčiau dažniau, negu ji pati. Man tai nebuvo labai sunki prievolė, nes didesnių nuodėmių nedarydavau, kiekvieną sykį išpažindavau tas pačias – buvau neklusnus, melavau ir panašiai. Taip tęsėsi gal pora metų, kol kartą per garsiuosius Roko atlaidus pataikiau pas svetimą, iš kitur atvykusį kunigą. Turbūt, jisai buvo itin šventas žmogus. Mano įprastas nuodėmių rinkinukas, už kurį iš kražiškių kunigų tegaudavau sukalbėti “Sveika, Marija”, šį sykį nuodėmklausį papiktino tiek, kad man buvo liepta gulti bažnyčioje kryžium ir išmelsti visą rožančių jau nepamenu kiek kartų. Šitokia atgailos užduotis man rodėsi neteisinga, o jos viešumas mano drovumui buvo per sunkus atlikti. Kryžium neguliau, rožančiaus nekalbėjau ir išpažinties daugiau nebėjau.

Berašydamas apie bažnyčią, prisiminiau ne vieną ankstų pavasarį. Kai naktimis dar šaldavo, prasidėdavo sulatekis. Mano draugas Rimas Eirošius sulą tekindavo netoli savo namų iš klevų prie šventoriaus tvoros. Rankiniu grąžtu jis pragręžė ir man skylutę - nepastebimoje vietoje, nes bažnyčios patarnautojai vaikydavo vaikėzus, šventos vietos negerbiančius. Įkalėm medinį latakėlį, ant jo kabindavau siūlu pririštą butelį. Kas kelios valandos išpilti butelio ateidavau su skardiniu indu, kurį kražiškiai vadino kaniuku. Sula – o kvapni, o saldi! Nežinau, gal kad paties surinkta, gal kad šventoriaus žemės ypatingai pagardinta...

Vieną vasarą, gal 1957-aisiais ar metais vėliau, mus bežaidžiančius pasiekė žinia, kad Kražantėje nuskendo žmogus - į kariuomenę šaukiamas jaunuolis. Dūmėme per visą miestelį nelaimės vieton. Susirinko minia, vienas kitas bandė nardydami rasti skenduolį. Kilo mintis atplukdyti valtį - gal iš jos bus galima įžiūrėti kūną. Vaikinai nubėgo į kitą miestelio galą pas Kasčiuką, kuris vienintelis Kražiuose turėjo valtį.

Buvo kilusios kalbos, kad šykštuolis Kasčiukas nenorėjęs duoti valties veltui. Mama paskui paneigė tuos bjaurius prasimanymus, iš įvykio liudininkų sužinojusi, kad Kasčiukas be žodžių puolęs atrakinti valties ir atidavęs ją irkluoti jaunesniems ir stipresniems, kad tik būtų greičiau. Vis tik ir jie užtruko, kol su valtimi atsiyrė prieš srovę, kol iš valties kūną pastebėjo ir ištraukė. Mama jau buvo čia, ji ėmėsi gaivinti, gaivino ilgai, labai ilgai. Laukėme stebuklo, bet jis neįvyko. Atsimenu mamos žvilgsnį, kai ji pakėlusi nuo lavono galvą apsidairė. Išsigandau, nes ji žiūrėjo į mane lyg į svetimą, nepažįstamą. Jai pačiai buvo likę gyventi vos keletas metų.

© 2012-2014 Aleksandras Sakas jun.

Priedas

Kražių kolūkio valdyba apie 1957 metus. Kairėje – agronomas Aleksandras Sakas.

Kražių ligoninės personalas, 1958 metai. Iš kairės pirmoje eilėje: medicinos sesuo Stasė Brazauskienė, felčerė Rukienė, slaugė Jadvyga Kalnikienė, antroje eilėje: gydytoja stomatologė Žukauskienė, gydytojas Jankovskis, gydytoja Elena Sakienė, trečioje eilėje: ūkio dalies darbuotoja Brazauskienė, akušerė Augenija Gečienė, medicinos sesuo Verutė Gerčienė, laborantė Lionė, virtuvės darbuotoja Kasparienė ir Genutė Vitkauskienė. Ačiū šiuos žmones atpažinusioms buvusioms kražiškėms Loretai Černik ir  jos mamai Genutei Vitkauskienei! A.Vaitkevičiaus nuotrauka.

2020 m. vasario 20 d., ketvirtadienis

Rapolas Urbanavičius ir jo vaikai

Urbanavičių schema, tikslinta 2020.05. Autoriaus tiesioginiai protėviai paspalvinti.

Mano protėvio (tiksliau - močiutės prosenelio) Rapolo Urbanavičiaus gimtinė buvo Kamajų parapijos Merkių kaimas, jo mamos Agnetės Merkytės tėviškė. Kodėl gimė Merkiuose, o ne Radžionyse, kur gyveno Rapolo tėvai iki ir po jo gimimo, Kamajų bažnyčios metrikų knygos nerašo. Rapolą 1792 metų sausį Kamajuose pakrikštijo pats klebonas, turėjęs Livonijos ir Smolensko kanauninko titulą, kunigas Jonas Valentinavičius.

Užaugęs Radžionyse su būreliu brolių ir sesute Ona, Rapolas vedė Karoliną Vanagaitę. Vanagų gyventa ne viename Kamajų ir gretimų parapijų kaime, bet Urbanavičiaus ir Vanagaitės santuokos bažnyčių knygose neradau, be to, pačių knygų trūksta. Todėl ne iš to, ką turiu, o iš to, ko trūksta, spėju, kad Rapolas ir Karolina Urbanavičiai tuokėsi Kamajuose, kad jų vyresnieji vaikai gimė Radžionyse ir kad visa tai įvyko tarp 1819 ir 1826 metų.

1827 metais Rapolas su šeima - jau Šeduikiuose, Kamajams gretimos Svėdasų parapijos kaime.

Kas lėmė tokias Urbanavičių gyvenimo permainas? Užpalių dvaro, kuriam priklausė tiek Radžionys, tiek Šeduikiai, valdytojo valia? Ar jų pačių noras, sekant vyresniuoju Rapolo broliu Justinu, kuris su savo šeima maždaug nuo 1817 metų jau gyveno Šeduikiuose?

1833 metų Užpalių dvaro inventoriuje Rapolas - Šeduikių ūkininkas net ant dviejų valakų žemės. Darbus dirbti tuo metu padėjo ne tik vyresnieji vaikai Anupras su Elžbieta, bet ir brolis Liudvikas bei samdinių Vilučių šeima.

Kaip ilgai gyveno Rapolas Urbanavičius, gal dar sužinosiu. Manau, kad su šiuo pasauliu atsisveikino Šeduikiuose ir palaidotas buvo Svėdasų parapinėse kapinėse.

Rapolo našlė Karolina mirė 1881 metų rugpjūtį Šeduikių kaime. Palaidota Svėdasuose. Pasak mirties metrikų, buvo 82 metų amžiaus, paliko vaikus Ciprijoną ir Eufrozinę. Ne visai taip - dar buvo gyva ir jos dukra Elžbieta Antanėlienė, mano močiutės močiutė, gyvenusi tuose pat Šeduikiuose.

Vaikai

Anupras Urbanavičius, pirmasis iš mums žinomų Rapolo ir Karolinos vaikų, buvo gimęs apie 1820 metus. Jis buvo vedęs Veroniką, kurios mergautinės pavardės knygose neradau. 1853 metų spalį jis iš Šeduikių į Svėdasus vežė krikštyti Marijoną Butkevičiūtę, savo svainio Aleksandro Antanėlio seserėčią. Tai - paskutinė mums žinoma data iš Anupro Urbanavičiaus gyvenimo. Jo mamai Karolinai 1881 metais mirus, Anupras tarp likusių vaikų nebeminimas - gal jau jo gyvo nebuvo.

Elžbieta Urbanavičiūtė, gimusi apie 1823 metus - autoriaus proprosenelė, Aleksandro Antanėlio žmona.

Eufrozinė Urbanavičiūtė - kada gimė, kol kas nežinomi. Dokumentų su nurodytu jos amžiumi turime tris, bet pagal juos Eufrozinės gimimo metai išeina įvairiausi: 1821, 1828 ar net 1837. Manyčiau ją, kaip ir Anuprą ar Elžbietą, gimus dar Radžionyse. Mano prosenelei Anelei Antanėlytei ji buvo ne tik teta, bet ir krikšto mama. Eufrozinė 1857 metais ištekėjo už Antano Pajarsko iš Jotkonių kaimo. Turėjo dukrą Elžbietą, kurios bus anksti netekusi, nes abiejų Pajarskų mirties metrikuose žinių apie jų vaikus nėra. Antanas nuo džiovos mirė 1886 metų gruodį Jotkonyse, o Eufrozinė po pusmečio - Vilkabrukiuose. Kodėl Vilkabrukiuose, Vyžuonų parapijos kaime? Ten dar tebegyveno jos krikšto dukra Anelė, gal buvo nuvykusi pasisvečiuoti... Eufrozinė palaidota Svėdasuose 1887 metų birželį, ketvirtą dieną po jos mirties.

Ciprijonas Urbanavičius gimė 1827 metų liepą jau Šeduikiuose. Jo krikštamote buvo Eufrozinė Vanagaitė, turbūt mamos sesuo. Ciprijonas visą savo viengungišką gyvenimą nugyveno gimtajame kaime. Mirė 1889 metais, baigdamas 62-uosius amžiaus metus.

Zigmantas Urbanavičius gimė Šeduikiuose 1832 metų birželį. Jo krikštatėviai - Antanas Urbanavičius ir Elžbieta, Jono Dabregos žmona. Su Dabregomis Urbanavičiai tuomet dar nesigiminiavo, Elžbietą į kūmas galėjo kviesti tiesiog kaip gerą kaimynę... Po to knygose Zigmanto nebematau nei gyvo, nei mirusio.

© 2020 Aleksandras Sakas

Priedas - metrikų duomenys

1792 m. sausio 15 d. pakrikštytas sūnus Rapolas, tėvai teisėti sutuoktiniai Jokūbas Urbanavičius (Urbanawiczius) ir Agnetė Merkyčia iš Merkių, krikštatėviai Jurgis Bernatavičius ir Sofija Vigėlienė. (Kamajų RKB metrikų knyga)

1827 m. rugsėjo 29 d. Šeduikiai. Gimimo diena: 20, krikšto diena: 29. Tas pats [Jurgis Bogušas] pakrikštijau Ciprijoną, sūnų valst. Rapolo Urbanavičiaus ir Kotrynos Vanagaitės, teisėtų sutuoktinių. Krikštatėviai valst. Vincentas Sidabras su Eufrozina Vanagaite. (Svėdasų RKB metrikų knyga)

1832 m. birželio 9 d. Svėdasų bažnyčioje kun. Juozapo Rusecko, Svėdasų klebono, pakrikštytas kūdikis Zigmanto vardu, valstiečių teisėtų sutuoktinių Rapolo ir Karolinos iš Vanagų Urbanavičių sūnus, gimęs 1832 metų birželio 6 dieną anksti rytą šios parapijos Šeduikių kaime. Krikšto tėvai valstiečiai Antanas Urbanavičius su Elžbieta, Jono Dabregos žmona.

1846 m. lapkričio 24 d. Svėdasų bažnyčioje kun. Kanutas Saurimavičius, triskart paskelbęs lapkričio 10, 17 ir 24 dienomis, sutuokė valstiečius Aleksandrą Untanėlį, 22 metų jaunuolį iš Maleišių kaimo, su Elžbieta Urbanavičiūte, 23 metų mergina iš Šeduikių kaimo, abu Svėdasų parapijiečius, valstiečių teisėtų sutuoktinių Motiejaus ir Barboros iš Sabalių Untanėlių sūnų su valstiečių teisėtų sutuoktinių Rapolo ir Karolinos iš Vanagų Urbanavičių dukterimi, dalyvaujant liudininkams valstiečiams Kasparui Žemaičiui, Juozapui Šeduikiui ir daugeliui kitų.

1857 m. lapkričio 24 d. Svėdasų bažnyčioje vikaras kunigas J. Petrikevičius?, triskart paskelbęs lapkričio 10, 17 ir 24 dienomis, sutuokė Jotkonių kaimo valstietį Antaną Pajarską, 30 metų jaunuolį, su Eufrozina Urbanavičiūte, 20 m. mergina iš Šeduikių kaimo, tos pačios parapijos, valstiečių teisėtų sutuoktinių Pranciškaus ir Scholastikos iš Motiejūnų Pajarskų sūnų su valstiečių teisėtų sutuoktinių Rapolo ir Karolinos iš Vanagų Urbanavičių dukterimi, dalyvaujant liudininkams Tamošiui Trečiokui?, Ciprijonui Urbanavičiui, Rapolui P... ir kitiems.

1881 m. rugpjūčio 28 d. Šeduikių kaime mirė valstietė Karolina Urbanavičienė nuo senatvės. Gimusi Vanagaite, likusi našle po Alotų valsčiaus Kunovitskio bendruomenės valstiečio Rapolo mirties, 82 metų Svėdasų parapijietė, paliko vaikus Kiprijoną ir Eufroziniją. Jos kūnas klebono kun. Zalieskio 1881 metų rugpjūčio 31 dieną palaidotas parapijos kapinėse. (Svėdasų RKB metrikų knyga)

1887 m. birželio 4 d. Vilkabrukių kaime nuo uždegimo mirė Eufrozina iš Urbanavičių Pajarskienė, Alotų valsčiaus Svėdasų parapijos 66 metų valstietė, mirusio Antano Pajarsko našlė. Jos kūnas šių metų ir mėn. 8 dieną kun. Korsako palaidotas parapijos kapinėse. (Svėdasų RKB metrikų knyga)

1889 m. rugpjūčio 1 d. Šeduikių k. nuo vidurių uždegimo mirė Ciprijonas Rapolo s. Urbanavičius, Alotų valsčiaus Svėdasų parapijos valstietis, 62 metų viengungis. Jo kūnas šių metų ir mėn. 3 dieną kun. Narmonto palaidotas Svėdasų parapijos kapinėse. (Svėdasų RKB metrikų knyga)

2020 m. vasario 14 d., penktadienis

Jokūbas Urbanavičius iš Mieleikių ir Radžionių

Mieleikiai (aukštaičiai mieliau taria ir rašo - Mielaikiai) prieš tris šimtus metų buvo didelio valstybinio Užpalių dvaro mažas kaimelis tarp Kamajų ir Jūžintų, arčiau pastarųjų.

Mieleikiuose gyveno mano protėviai Jokūbas ir Agota Urbanavičiai.

Jokūbas buvo gimęs Mieleikiuose ir pakrikštytas Jūžintų bažnyčioje 1749 metų liepą. Jo tėvai - valstiečiai Mykolas ir Sofija Stukaitė Urbanavičiai.

Iki Jokūbo buvo gimusios jo sesutės Ona, Sofija, Kristina ir broliukas Laurynas. Nežinau, ar jie išgyveno - negaliu patikrinti be to laiko mirties metrikų knygų. Po Jokūbo dar gimė jo broliai Juozapas, Motiejus, Jurgis, Kazimieras bei turbūt Gabrielius (Gabrieliaus krikšto metrikų neradau).

Jokūbo vaikystė ir jaunos dienos prabėgo gimtajame kaime, Samanių miško pašonėje, dūminėje pirkioje ant Vargupio upelio kranto (iš kur žinau - iš vėlesnio 1809 metų planelio).

Mieleikių kaimelis, 1809 metų Užpalio dvaro inventoriaus žemėlapio fragmentas. Centre du juodi kvadratukai žymi Rapolo Bernoto ir Gabrieliaus Urbanavičiaus (Jokūbo brolio) sodybas.

Kai Jokūbui suėjo trisdešimt, kažkas jam prirodė Agnetę Merkyčią, dvidešimtmetę merginą iš gretimos Kamajų parapijos Merkių kaimo, ir 1779 metų spalį Kamajų bažnyčioje jiedu buvo sutuokti.

Merkyčia iš Merkių kaimo? Gal mano protėvių Kazimiero ir Evos Merkių dukra? Antrosios santuokinio amžiaus Agnetės Merkyčios tame kaime nerasdamas, beveik neabejoju, kad Kazimieras ir Eva Merkiai ne tik per jų sūnų Motiejų, bet ir per dukrą Agnetę yra mano protėviai.

Jauniesiems Urbanavičiams vietos Mieleikiuose nestigo, čia gimė jų sūnūs Jurgis, Juozapas, Justinas... Vėliau kažkas nutiko - gal Jokūbas nebeišsiteko su broliais, ypač po mamos Sofijos Urbanavičienės mirties 1789 metų vasarį? Kaip ten bebuvę, Jokūbas su šeima paliko Mieleikius ir dukros Onos 1789 metų liepą susilaukė jau kitur, ne per toliausiai nuo gimtinės - Radžionyse.

Radžionys - taip pat Užpalių dvaro kaimas, beveik greta Mieleikių, į pietvakarius nuo jų.

Ir kiti vėliau gimę Jokūbo vaikai - iš Radžionių, išskyrus Rapolą, mano protėvį, 1792 metais gimusį Merkių kaime, savo mamos Agnetės tėviškėje.

Agnetei Urbanavičienei likimas lėmė neilgą gyvenimą. Nespėjusi užauginti visų savo vaikų, ji mirė Radžionyse 1805 metų gegužę. Sūnus Liudvikas dar nė devynerių neturėjo (mažiausioji Marijona jau buvo mirusi). Gerai dar, kad našlys Jokūbas, nors už Agnetę dešimčia metų vyresnis, tebebuvo gyvas ir turbūt sveikas.

1809 metų Užpalių dvaro inventoriuje - du Radžionių valstiečiai, mokantys dvarui činšą, tai - Juozapas Paunksnis ir Jokūbas Urbanavičius, abu turintys po valaką žemės.

Vaikai

Sūnus Jurgis gimė 1781 metais Mieleikiuose, užaugo Radžionyse, o Kamajuose 1808 metais buvo sutuoktas su Agota Kvedaraičia. Netrukus po pirmosios dukros Uršulės krikšto (Kamajų bažnyčioje 1810 metų kovą) Jurgis ir Agota Urbanavičiai iš Radžionių persikėlė į Martinčiūnus, ant Jūžintų ir Užpalių parapijų ribos. Kitus jų vaikus kūmai krikštyti vežė į Jūžintus - Juozapą, Karolį, Ciprijoną, Anastaziją...

Jokūbo sūnaus Juozapo, gimusio 1783 metais, likimas dėl šaltinių stygiaus nežinomas.

Sūnus Justinas, gimęs 1787 metais, iki 1812 metų vedė Rozaliją Masiulytę ir nuo tada gyveno Svėdasų parapijos Šeduikių kaime. Šeduikiuose tarp 1813 ir 1829 metų šie Urbanavičiai susilaukė aštuonių vaikų (Karolinos, Juozapotos, Juozapo, Dominyko, Julijonos, Mortos, Ignoto, Marijonos).

Dar apie vieną kitą šių vaikų.

Vyriausioji Karolina 1834 metais ištekėjo už Andriejaus Čerskio iš Netikiškių, iš bajoriškos Čerškų - Čerskių giminės.

Karolinos brolis Juozapas Šeduikiuose pragyveno 70 metų, o po mirties dar liko jo keturi sūnūs Urbanavičiai - Juozapas, Kazimieras, Aleksandras ir Vincentas.

Jokūbo dukra Ona, gimusi 1789 metais, 1809 metais ištekėjo už Vincento Sidabro iš Jūžintų parapijos Dauliūnų kaimo. Sidabrams Dauliūnuose gimė bent šeši vaikai (Anastazija, Motiejus, Rozalija, Vincentas, Karolina, Julijonas).

Rapolas, gimęs 1792 metais, kaip ir jo vyresnis brolis Justinas, iš Radžionių atsidūrė Šeduikiuose. Kitos žinios apie Rapolą, mano protėvį - atskirame jam skirtame straipsnelyje.

Liudvikas, gimęs 1796 metais, buvo savo brolio Justino trijų vaikų krikštatėviu, o 1833 metų Užpalių dvaro inventoriuje užrašytas viengungiu, gyvenančiu kartu su brolio Rapolo šeima Šeduikiuose.

Marijona, gimusi 1799 metų birželį, mirė Radžionyse kitų metų vasarį.

© 2020 Aleksandras Sakas

Priedas - metrikų duomenys

1749 m. liepos 13 d. [aš, tėvas Liudvikas Kasparavičius,] pakrikštijau Jokūbą, Mykolo Urbonavičiaus ir Sofijos iš Mieleikių [sūnų]. (Jūžintų RKB 1705-1796 m. gimimo ir santuokos, 1769-1796 m. mirties metrikų knyga, epaveldas.lt, 29 vaizdas)

Pastaba. Jūžintų bažnyčioje apeigas atlikdavo šv. Augustino atgailos kanauninkų vienuolyno vienuoliai.

1759 m. balandžio 4 d. pakrikštytas vaikas vardu Agnetė. Tėvai - Kazimieras Merkys ir Eva, teisėti sutuoktiniai iš Merkiškių k. Krikšto tėvai - Kazimieras Paulauskis iš Kamajų miestelio su Sofija Giriūniene iš Giriūnų k. (Kamajų RKB atitinkamų metų. gimimo metrikų knyga, commons.wikimedia.org)

1779 m. spalio 7 d. palaiminta santuoka Jokūbo Urbanavičiaus iš Mieleikių ir Agnetės Merkyčios iš Merkių (int Jacobum Urbanowicz de Melaykie et Agnetem Mierkicia de Mierkie). Liudininkai: Motiejus Vigėlis iš Putrinės ir Jurgis Bernotas iš Mieleikių. (Kamajų RKB atitinkamų metų santuokos metrikų knyga, commons.wikimedia.org)

1781 m. balandžio 3 d. aš, kuris aukščiau, pakrikštijau vaiką Jurgio vardu. Tėvas Jokūbas Urbanavičius, motina Agnetė, teisėti sutuoktiniai iš Mielaikiškių. Krikšto tėvai Juozapas Urbanavičius ir Marijona Merkytė, abu iš Mielaikiškių kaimo. (Kamajų RKB atitinkamų metų gimimo metrikų knyga, commons.wikimedia.org)

Pastaba. "aš, kuris aukščiau" - vienuolis tėvas Vitas Butkevičius (ordino sutrumpinto pavadinimo neįskaičiau).

1783 m. vasario 9 d. [aš, tėvas Ipolitas Stanislovavičius,] pakrikštijau Juozapą, Jokūbo Urbanavičiaus ir Agnetės iš Mieleikių [sūnų]. (Jūžintų RKB 1705-1796 m. gimimo ir santuokos, 1769-1796 m. mirties metrikų knyga, epaveldas.lt, 62 v.)

1787 m. balandžio 3 d. pakrikštytas Justinas, Jokūbo Urbonavičiaus ir Agnetės iš Mieleikių [sūnus]. (Jūžintų RKB 1705--1796 m. gimimo ir santuokos, 1769--1796 m. mirties metrikų knyga, epaveldas.lt, 70 v.)

1789 m. liepos 5 d. pakrikštyta Ona, Jokūbo Urbonavičiaus ir Agotos iš Radžionių [dukra]. (Jūžintų RKB 1705--1796 m. gimimo ir santuokos, 1769--1796 m. mirties metrikų knyga, epaveldas.lt, 74 v.)

1792 m. sausio 15 d. pakrikštytas sūnus Rapolas, tėvai teisėti sutuoktiniai Jokūbas Urbanavičius ir Agnetė Merkyčia iš Merkių, krikštatėviai Jurgis Bernatavičia ir Sofija Vigėlienė. (Kamajų RKB atitinkamų metų gimimo metrikų knyga, commons.wikimedia.org)

Pastaba: Rapolą Urbanavičių pakrikštijo kun. Jonas Valentinavičius, Livonijos ir Smolensko kanaununkas, Kupiškio dekanato vicedekanas, Kamajų klebonas.

1796 m. rugsėjo 4 d. pakrikštytas Liudvikas iš Radžionių, tėvai teisėti sutuoktiniai Jokūbas Urbanavičius ir Agnetė Merkyčia, krikštatėviai Jokūbas Vitinavičius ir Barbora Sirvydienė. (Kamajų RKB atitinkamų metų gimimo metrikų knyga, commons.wikimedia.org)

1799 m. birželio 29 d. pakrikštyta Marijona iš Radžionių, tėvai teisėti sutuoktiniai Jokūbas Urbanavičius ir Agnetė Merkyčia, krikšto tėvai: Kristoforas Ambrozevičius su Kotryna Paunksniene. (Kamajų RKB atitinkamų metų metrikų knyga Family Search resursuose, 12 v.)

1800 m. vasario 26 d. mirė Marijona Urbanaičia iš Radžionių 1 metų. (Kamajų RKB atitinkamų metų metrikų knyga Family Search resursuose, 55 v.)

1805 m. gegužės 24 d. mirė Agnesė Urbanavičienė iš Radžionių 50 metų, palaidota 25 d. (Kamajų RKB 1802-1818 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, epaveldas.lt, 180 v.)

1808 m. lapkričio 22 d. [sutuokti] Jurgis Urbanavičius ir Agota Kvederaičia iš Dvirėžių, liudininkai Juozapas Merkys ir Justinas Dimba iš Paklonių. (Kamajų RKB 1802-1818 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, epaveldas.lt, 138 v.)

1809 m. spalio 17 d. [tėvo Tadeušo Andžejevskio sutuokti] iš Radžionių Vincentas Sidabras ir Ona Urbonaičia, [liudininkai] Simeonas Zigmantavičius ir Dominykas Pečiulis iš Dauliūnų. (Kamajų RKB 1802-1818 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, epaveldas.lt, 139 v.)