Ieškoti šiame dienoraštyje

2018 m. lapkričio 25 d., sekmadienis

Šeduikių istorijos. 1946-ųjų spalis

Lietuvos ypatingajame archyve saugoma tardymo byla Nr. 15324 atskleidė vieną paslaptingą Šeduikių kaimo istoriją, kurią žinoję žmonės dabar jau kapuose.

Anykščių rajono pakraštyje įsikūręs Šeduikių kaimas nuo pat partizaninio judėjimo pradžios - 1944 metų - kovotojams buvo viena iš atramos bazių. Čia pailsėti, apsirūpinti maisto produktais lankydavosi Viesulo, Dobilo, gal ir kitų būrių partizanai. Kaimo gyventojai juos apskalbdavo, apsiūdavo, slaugydavo susirgusius ar sužeistus, o žuvusius slapta palaidodavo. Už ryšius su partizanais šeduikiečiai ne vieną kartą skaudžiai nukentėjo.

Anykščių rajono Šeduikių kaimo lokacija (maps.lt žemėlapio fragmentas). Šalia - tekste minimi Netikiškių, Vaineikių kaimai ir Duokiškis.

Viena pirmųjų šeduikiečių netekčių buvo partizano Prano Pajėdos žūtis 1945 metų sausį Jurgiškių kaime (prie Jūžintų). Jo žmona Elena Pranckūnaitė - Pajėdienė ir po vyro mirties palaikė ryšius su kovotojais. Pajėdų daržinėje įrengtame bunkeryje iki 1946 metų rugsėjo slapstydavosi partizanai.

Gintaro Vaičiūno surinktais duomenimis, MGB agentė „Stasė“ 1945 m. rugsėjo 30 d. Šeduikių kaime suorganizavo partizanų vakaronę ir apie tai pranešė čekistams. MGB 12-ojo pasienio pulko kareiviai apsupo Elenos Pajėdienės sodybą, kur vyko vakaronė. Baudėjai nušovė 6 šio kaimo gyventojus, iš jų trys buvo partizanai. Jie sudegino Pajėdų sodybą, tarp žuvusiųjų buvo dvi moterys: Emilija Pajėdienė ir Valė Čerškuvienė (Anykščių krašto partizanų veiklos bruožai, “Anykšta”, 2013-09-07).

Nušautieji partizanai - Bronius Pajėda (anksčiau žuvusio Prano Pajėdos brolis), Feliksas Paršiukas ir Jonas Bislys. Žuvusioji Emilija Pajėdienė - senoji sodybos šeimininkė, brolių Pajėdų motina.

Tardymo byloje Nr. 15324, saugomoje Lietuvos ypatingajame archyve, rašoma apie keturis tą kartą žuvusius žmones. Tatjana Filipova, per karą vokiečių į Lietuvą evakuota rusė, su motina gyvenusi Šeduikių kaime pas Praną Dabregą, 1948 m. gruodį per tardymą nupasakojo tą tragediją taip - partizanai Bronius Pajėda, Feliksas Paršiukas ir dar vienas buvę apsupti Pajėdų namuose. Tas Filipovai nežinomas trečiasis ir senoji šeimininkė Pajėdienė buvę nušauti ir sudegę kartu su gryčia, žuvę ir Bronius bei Feliksas. Juodviejų lavonus čekistai įsakę Tatjanai Dabregų arkliu išvežti į Svėdasus, ką ji ir padariusi.

Žuvusieji partizanai buvo suguldyti aikštėje Svėdasuose. O jaunoji sodybos šeimininkė Elena Pajėdienė kažkaip liko laisvėje.

Po trijų dienų partizanų palaikus stribai užkasė pušynėlyje už Svėdasų. Palaidojimo vieta žmonėms buvo žinoma, ir partizanas Bonifacas Kukuška - Klajūnas, užėjęs pas šeduikietį Praną Paršiuką, žuvusiojo Felikso Paršiuko brolį, tarėsi dėl perlaidojimo. Dar po kelių dienų tai buvo padaryta. Tos slaptos operacijos dalyviais tapo nemažas šeduikiečių būrelis.

Vakare Elena Pajėdienė pasiuntė savo seserį Eleonorą Pranckūnaitę į gretimą Netikiškių kaimą pas Pranę Čerškutę arklio. Arklį gavo, jį pakinkė į Prano Paršiuko vežimą. Tuo vežimu Elena ir Pranas nuvažiavo į mišką. Suradę palaidojimo vietą, atkasė partizanų Broniaus Pajėdos bei Felikso Paršiuko kūnus ir parvežė juos į Paršiukų daržinę. (Trečiojo žuvusiojo - Jono Bislio - perlaidojimo aplinkybės nėra aiškios).

Grįžus į Šeduikius, Elena su kaimyne Kazyte Dabregaite nuvažiavo į Vaineikius pas Augustą Pakštą, kuris tuo metu darė karstus žuvusiems raudonarmiečiams. Pakštas tegalėjo duoti joms vieną karstą. Tada Pranas Paršiukas su broliu Jurgiu sukalė dar vieną karstą, o Elena paprašė kaimyno Juozo Juodgalvio, kad tas ateitų padėti numazgoti ir palaidoti partizanus. Kazytė Feliksui pasiuvo pagrabines kelnes.

Kazytė Dabregaitė ir Pranas Paršiukas apie 1940 metus - pamergė ir pabrolys Onos ir Juozo Vitonių vestuvėse (nuotraukos fragmentas)

Kitos dienos ankstų rytą Pranas Paršiukas ir Juozas Juodgalvis nuvežė karstus su partizanais į Duokiškio kapines, kur duobę buvo iškasę Prano brolis Jurgis Paršiukas ir partizanas Bonifacas Kukuška. Laidoti į kapines atėjo ir Elena Pajėdienė su seserimi Eleonora bei Kazyte Dabregaite. Laidojo su kunigu - Prano Paršiuko pakviestas atėjo kunigas Jonas Matulis. Laidotuvių dalyvėmis netyčia tapo ir tą rytą artimųjų kapų lankyti atvykusios Kamajų valsčiaus Mikniūnų kaimo moterys Čeponienė ir Ona Bačiulienė.

Brolių Pajėdų ir jų tėvų kapas Duokiškyje, 2012 m. Emilijos ir Broniaus žūties metai klaidingi, turėtų būti - 1946.

Po gero mėnesio - 1946 metų gruodį - Duokiškio parapijos administratorius kunigas Jonas Matulis buvo suimtas. Gavo 5 metus lagerio, tačiau už ką, dar reikėtų išsiaiškinti.

Šeduikių kaimo žmonės atliko savo krikščionišką pareigą deramai palaidoti mirusiuosius. Daugelis jų dalyvavo šioje slaptoje operacijoje, dar daugiau apie ją žinojo, bet niekas neįskundė.

Partizanų perlaidojimo istorijos detalės okupacinės valdžios saugumo organams tapo žinomos tiktai 1948 metų gruodžio gale. Tuomet po sėkmingos sovietų kariuomenės ir stribų operacijos Šeduikių kaime, kai Jono Dabregos ūkyje buvo aptikta 15 partizanų grupė, prasidėjo kaimo gyventojų suėmimai. Jų tardymo metu išmušti parodymai atskleidė ir 1946 metų spalio įvykius.

Juos tirdami, Rokiškio MGB oper. įgaliotinis vyr. leitenantas Gavriškinas, teismo medicinos ekspertas Rokiškio ligoninės gydytojas Jonas Vaitoška ir Svėdasų stribas Girasimovas nuvyko į vietą, nurodytą Girasimovo - už kilometro šiaurės rytų pusėje nuo Svėdasų. Ten pusantro metro gylyje turėjo būti stribų užkasti partizanų palaikai. Buvo atliktos paieškos kasant iki dviejų metrų gylio. Palaikų nerasta. Apie tai 1949 metų sausio 10 dieną surašytas aktas.

Tą pačią dieną vyr. leitenantas Gavriškinas, gydytojas Jonas Vaitoška, Rokiškio MGB vertėjas Grigorjevas ir stribas Terechovas su suimtąja Elena Pajėdiene nuvyko į Duokiškio kapines. Elena Pajėdienė parodė, kur 1946 metų spalį buvo palaidoti partizanai Bronius Pajėda ir Feliksas Paršiukas - maždaug 75 metrai į pietvakarius nuo kapinių įėjimo ir apie 15 metrų nuo kapinių akmeninės tvoros. Palaidojimo vieta rasta kiek iškilusi ir neaptverta. Ekspertui gydytojui Vaitoškai pareiškus, kad jo galimybės neleis nustatyti seniai palaidotųjų mirties priežasties, kapas atkastas nebuvo.

Laisvės kovų dalyvių paminklas Duokiškio kapinėse, 2010 m.

Dar lieka ištirti, ar sovietinis saugumas ėmėsi bausti vien už nelegalų partizanų perlaidojimą. Tardymo bylos Nr. 15324 kaltinamojoje išvadoje “banditų” palaikų perlaidojimas minimas kaip vienas iš daugelio “nusikalstamos veiklos” epizodų. Tuo buvo kaltinami perlaidojimo organizatoriai ir dalyviai -  Elena Pajėdienė, Kazimiera Dabregaitė, Juozas Juodgalvis, taip pat ir trečioji iš seserų Pranckūnaičių - Stasė, kuri, greičiausiai per klaidą, padarytą rašant kaltinamąją išvadą, buvo supainiota su tikrąja dalyve Eleonora Pranckūnaite. Visi jie atsidūrė Sibiro lageriuose. Likusieji - Pranas Paršiukas ir kiti - prie bylos Nr. 15324 liko neprijungti.

© 2012 - 2019 Aleksandras Sakas

Priedas

Partizanų  Broniaus Pajėdos ir Felikso Paršiuko perlaidojimo organizatoriai:

Bonifacas Kukuška - Klajūnas, partizanas, Gedimino rinktinės Vanagų būrio vadas. L. Kerulio duomenimis, 1962.03 Rokiškyje nuteistas mirti.

Pranas Paršiukas (vėliau - Prušinskas), Petro, g. 1911, gyv. Anykščių r. Šeduikių k.

Elena Pranckūnaitė - Pajėdienė, Jono, g. 1923, gyv. Anykščių r. Šeduikių k.,  suimta 1948.12.14, kalinta Panevėžyje. Ypatingojo pasitarimo 1949.04.11 nuteista dešimčiai metų lagerio, 1949.05.20 išvežta į Magadano sr. Beregovoj lagerį (Berlagą).

Partizanų perlaidojimo dalyviai:

Pranė Čerškutė, gyv. Anykščių r. Netikiškių k.

Kazimiera Dabregaitė (vėliau - Jasiulienė), Jono, g. 1912, gyv. Anykščių r. Šeduikių k., suimta 1948.12.19, kalinta Panevėžyje. Ypatingojo pasitarimo 1949.04.11 nuteista dešimčiai metų lagerio, 1949.05.20 išvežta į Magadano sr. Beregovoj lagerį (Berlagą). Paleista 1956.06.09, grįžo į Lietuvą, mirė 1972, palaidota Duokiškyje.

Juozas Juodgalvis, Vinco, g. 1888, gyv. Anykščių r. Šeduikių k., suimtas 1948.12.19, kalintas Rokiškyje, Panevėžyje. Ypatingojo pasitarimo 1949.04.11 nuteistas dešimčiai metų lagerio, išvežtas, kaip ir jo žmona Anastazija, į Mordovijos Dubravnyj lagerį (Dubravlagą), nuo 1952.06 - į Gorkio sr Burepolomo lagerį  (Burepolomlagą). 1954.05.09 mirė lageryje.

Kun. Jonas Matulis, g. 1904, 1931 baigė Kauno kunigų seminariją. Suimtas 1946.12.18, nuteistas penkeriems metams lagerio. Į Lietuvą grįžo 1951. Tarnavo Pasvalio r. Gulbinėnų parapijos klebonu iki mirties 1967.

Augustas Pakštas, Augusto, g. 1894, gyv. Rokiškio r. Vaineikių k., 1944 m. netekęs sūnų partizanų Vytauto ir Jono bei 1945 m. - dukters partizanų ryšininkės Aldonos. Ištremtas su žmona Anele 1948.05.22 į Krasnojarsko kr. Kazačinskajos r. Kokornojės k., paskui to paties rajono Jarajevkos k. Paleistas 1960.03.07, 1960 grįžo į Lietuvą. Dėl kliūčių apsigyventi Lietuvoje išvyko į Latviją.

Jurgis Paršiukas, Petro, gyv. Anykščių r. Šeduikių k.

Eleonora Pranckūnaitė (Ona, Eleonada, vėliau - Undzėnienė), Jono, g. 1931, gyv. Anykščių r. Šeduikių k., suimta 1948.12.28, kalinta Rokiškyje, Panevėžyje, Vilniuje. Ypatingojo pasitarimo 1949.04.11 nuteista dešimčiai metų lagerio (kitur - penkeriems metams, galbūt, buvo perteista), 1949.05.20 išvežta į Magadano sr. Beregovoj lagerį (Berlagą). Paleista 1953.05, 1963 grįžo į Lietuvą.

2018 m. lapkričio 22 d., ketvirtadienis

Jonas Dabrega (1861-1916) ir jo vaikai

Jonas buvo iš Šeduikiuose gyvenusių Dabregų ketvirtosios kartos: jo prosenelis Juozapas šiame kaime apsigyveno XVIII a. antroje pusėje, senelis Juozapas ten gimė 1796 m. ir tėvas Aleksandras - 1817 m.

Jonas - Aleksandro Dabregos ir Rozalijos Repšytės pirmasis vaikas - gimė 1861 metais ir augo tėvų namuose su trimis broliais ir dviem sesutėmis.

Mamos Jonas neteko, kai jam tebuvo 12 metų. Našlys tėvas vedė antrą kartą.

1885 metais tėvui Aleksandrui mirus, Jonas tapo ūkio Šeduikiuose paveldėtoju. Nežinome, ar našlė pamotėlė Morta liko ten gyventi. Pasakojama, kad Jonas Dabrega jauniausius iš savo brolių ir seserų pats baigė auginti.

Jonas šeimą kūrė jau brandaus amžiaus būdamas, maždaug tuo pačiu metu, kaip ir jo jauniausieji brolis Juozapas (šio teksto autoriaus senelis) ir sesuo Marijona. Jiems abiems Jonas buvo iškėlęs vestuves tą pačią dieną - 1900 m. vasario 20 d. Panašiu laiku ir jis pats į žmonas paėmė penkiolika metų jaunesnę Anastaziją Augulytę iš gretimos Kamajų parapijos Gaveikių kaimo (tarp Kamajų ir Duokiškio).

Jonas ir Anastazija Dabregos nuo 1902 iki 1912 metų Šeduikiuose susilaukė penketo vaikų (vienas neišgyveno). Vyriausiąjį sūnų Kazimierą teko išleisti į Gaveikius, motinos gimtinę, kur jį įsūnijo Anastazijos brolis Kazimieras Augulis, neturėjęs kam palikti didelio ir gražaus ūkio.

Dabregos buvo tvarkingi, pasiturintys ūkininkai. Kai Duokiškio ir gretimų kaimų, taigi, ir Šeduikių, žmonės išsirūpino leidimą Duokiškyje statyti bažnyčią, Jonas buvo iš daugiausia prie statybos prisidėjusiųjų. Todėl palaidotas itin garbingoje vietoje - Duokiškio bažnyčios šventoriuje. Jonas Dabrega mirė 1916 metais, sulaukęs be kelių dienų 55 metų amžiaus.

Anastazija Augulyte – Dabregiene su dukra Kazyte.

Našlė Anastazija, dar nesena - keturiasdešimtmetė - moteris, liko su trimis vaikais (Kaziukas augo pas jos brolį). Po kelių metų vyriausiąją Onutę išleido už vyro, dar po kiek laiko sūnui Pranui, atitarnavusiam Lietuvos kariuomenėje, galėjo perleisti ūkio vadžias.

Anastazija Dabregienė mirė vokiečių okupacijos metais. Buvo palaidota šalia vyro Duokiškio bažnyčios šventoriuje.

Duokiškio bažnyčios šventoriaus kampas. Mažesnysis paminklas žymi Jono ir Anastazijos Dabregų kapą. 2011 metų nuotrauka.

Vaikai

Ona Dabregaitė - Jono ir Anastazijos pirmasis vaikas, gimusi 1902 m. Ona 1923 metais Duokiškio bažnyčioje sutuokta su Jonu Bernotu iš Kamajų parapijos Kuokšių kaimo. Jų sūnūs krikštyti Kamajų bažnyčioje: Kazimieras - 1924 m., Jonas - 1925 m., Juozapas - 1928 m. Dar turėjo dukrą Genutę. Per karą, tiksliau, per 1942 metų gyventojų surašymą Kuokšiuose Bernotų nebebuvo. Pokaryje Bernotai gyveno Šiauliuose, o sūnus Jonas gal ir arčiau gimtinės (jis aplankė šio teksto autoriaus mamą, kai ji paskutinę savo vasarą 1961 metais ilsėjosi pas brolį Joną ir seserį Emiliją).

Ona Dabregaitė - Bernotienė (sėdi dešinėje) su seserimis Terese (sėdi kairėje), Kazyte (stovi dešinėje) ir jaunąja karta. Apie 1948 metus.

Kazys Dabrega gimė 1904 m. Buvo paimtas augintiniu pas dėdę Kazimierą Augulį į Gaveikius ir ten užaugęs perėmė Augulių ūkį. 1949 m. kartu su įtėviu ištremtas prie Baikalo. Tremtyje išbuvo 10 metų. Grįžęs į Gaveikius, 1960 m. vedė dvigubai jaunesnę Marijoną. Susilaukė sūnaus Jono ir dukterų Onutės ir Rūtos. Mirė 1981 m., palaidotas Kamajuose.

Kazys ir Marijona Dabregos su dukra Onute jos išleistuvių dieną 1979 m.

Pranas Dabrega gimė 1907 m. Paveldėjo Šeduikiuose tėvų ūkį. Pokariu buvo Lietuvos partizanų rėmėjas. 1948 m. paliko ūkį ir pasitraukė į Panevėžį, kur įsidarbino cukraus fabrike, tačiau 1949 m. buvo suimtas. Iš lagerio grįžęs, gyveno Šiauliuose pas sūnėną Joną Bernotą, ten vedė Janiną Budreikaitę iš Gykių (Svėdasų sen.), išsikėlė į Anykščius. Vaikų neturėjo. Mirė 1964 m. Palaidotas Anykščiuose.

Pranas Dabrega Lietuvos kariuomenėje 1929 m.

Teresė Dabregaitė gimė 1910 m. 1934 metais Duokiškio bažnyčioje susituokė su Steponu Zobarsku iš Grikiapelių. Zobarskai susilaukė trijų dukrų – Bronės ir dvynukių Janinos ir Liusės. Mirė 1964 m.

Teresė ir Steponas Zobarskai su dukromis Jane, Brone ir Liuse 1955 m.

Kazimiera Dabregaitė gimė 1912 m. Gyveno Šeduikiuose broliui Pranui atitekusiame tėvų ūkyje. 1948 metais už pagalbą Lietuvos partizanams Kazytė buvo suimta ir kalinta Magadane iki 1956 m. Grįžusi ištekėjo už Liudo Jasiulio. Gyveno Šeduikiuose, tėvų namuose. Tvarto neberado, tai išardė pusę gryčios ir iš to surentė šalia namo tvartelį. Vaikų Jasiuliai neturėjo. Kazytė mirė 1972 m. Palaidota Duokiškyje.

Kazytė Dabregaitė - Jasiulienė su vyru Liudu (dešinėje) ir neatpažintu žmogumi.

Po Kazytės mirties jos vyras Liudas Jasiulis išsikėlė į Pamaleišį (buvo vedęs dar kartą, mirė 1982 metais ir palaidotas tose pačiose Duokiškio kapinėse atskirai nuo Kazytės, savo motinos kape).

Dabregų penkių kartų tėviškė ištuštėjo.

Dabregynė 2012 metų rugpjūtį.

Sodybos būta įdomioje vietoje - gryčia stovėjo ant kalvos šlaito, žemiau per kiemą tekėjo upelis, o šulinys ir senasis tvartas buvo kitoje upelio pusėje. Šiais laikais Dabregynė paveldėtojų buvo parduota žmonėms iš miško biznio, kurie dalį žemės apsodino mišku. Apleistais trobesiais dabar (2014 m.) naudojasi kaimynai.

© 2014, 2018 Aleksandras Sakas

Priedas - metrikų duomenys (jei nurodytas vaizdo numeris, tai metrikų knyga pasiekiama per epaveldas.lt)

1861 m. birželio 8 d. Svėdasų bažnyčioje vikaras kun. Kazimieras Švilpa pakrikštijo kūdikį vardu Jonas valstiečių teisėtų sutuoktinių Aleksandro ir Rozalijos iš Repšių Dobregų sūnų, gimusį šių metų ir mėnesio 5 d.. šios parapijos Šeduikių kaime. Krikšto tėvais buvo valstiečiai Jonas Repšys su mergina Julijona Dobregaite. (Svėdasų RKB 1859-1863 m. gimimo metrikų knyga, 104 v.)

Pastaba: Krikšto tėvas Jonas Repšys - vaiko motinos Rozalijos Dabregienės brolis iš Užpalių parapijos Vilučių kaimo. Krikštamotė Julijona Dabregaitė - vaiko tėvo Aleksandro Dabregos sesuo.

1876 m. balandžio 16 d. Kamajų bažnyčioje vikaras kun. Boleslovas Rakauskas pakrikštijo kūdikį vardu Anastazija valstiečių teisėtų sutuoktinių Antano ir Grasildos iš Tuskų Augulių dukrą, gimusią 1876 m balandžio 14 d.. šios parapijos Gaveikių kaime. Krikšto tėvais buvo valstietis Ignotas Šiuipys su našle bajoraite Emilija Micevičiene. (Kamajų RKB 1873-1880 m. gimimo metrikų knyga, 74 v.)

1902 m. birželio 16 d. Svėdasų bažnyčioje vikaras kun. Izidorius Gudavičius pakrikštijo kūdikį vardu Ona Alotų valsčiaus valstiečių teisėtų sutuoktinių Jono Aleksandro sūnaus ir Anastazijos gimusios Augulyte Dobregų dukrą, gimusią šių 1902 metų birželio 9 d.. Svėdasų parapijos Šeduikių kaime. Krikšto tėvais buvo valstiečiai Ignotas Augulis su mergina Marcijona Pajėdaite. Prierašas: 1923 m. vasario 11 d. Duokiškio bažnyčioje priėmė moterystės sakramentą, ištekėdama už Jono Bernoto. (Svėdasų RKB 1897-1902 m. gimimo metrikų knyga, 194 v.)

1904 m. vasario 23 d. Svėdasų bažnyčioje vikaras kun. Izidorius Gudavičius pakrikštijo kūdikį vardu Kazimieras Alotų valsčiaus valstiečių teisėtų sutuoktinių Jono Aleksandro sūnaus ir Anastazijos gimusios Augulyte Dobregų sūnų, gimusį šių 1904 metų vasario 20 d. Svėdasų parapijos Šeduikių kaime. Krikšto tėvais buvo valstiečiai Kazimieras Augulis su mergina Ona Smalstyte. (Svėdasų RKB 1902-1909 m. gimimo metrikų knyga, 59 v.)

1906 m. vasario 7 d. Svėdasų bažnyčioje klebonas kun. Antanas Lenkevičius pakrikštijo kūdikį vardu Petras Alotų valsčiaus valstiečių teisėtų sutuoktinių Jono Aleksandro sūnaus ir Anastazijos gimusios Augulyte Dobregų sūnų, gimusį 1906 metų vasario 5 d.. Svėdasų parapijos Šeduikių kaime. Krikšto tėvais buvo valstiečiai Rapolas Dijokas su savo žmona Marijona. (Svėdasų RKB 1902-1909 m. gimimo metrikų knyga, 144 v.)

Pastaba: Krikšto mama Marijona Dijokienė - vaiko tėvo Jono Dabregos jauniausioji sesuo iš Užpalių parapijos Ilčiukų kaimo.

1912 m. sausio 19 d. Kamajų bažnyčioje vikaras kun. V. Norkus pakrikštijo kūdikį vardu Kazimiera Alotų valsčiaus valstiečių teisėtų sutuoktinių Jono Aleksandro sūnaus ir Anastazijos iš Augulių Dobregų dukrą, gimusią šių metų sausio 14 d. Duokiškio parapijos Šeduikių kaime. Krikšto tėvais buvo valstiečiai Konstantinas Augulis su mergina Ona Vaškelyte. (Kamajų RKB 1906 -1916 m. gimimo metrikų knyga, 120 v.)

Pastaba: Krikšto mama Ona Vaškelytė - vaiko tėvo Jono Dabregos brolienės Veronikos Dabregienės sesuo, netrukus ištekėjusi už Urbanavičiaus.

1916 m. birželio 1 d. Šeduikių kaime mirė 55 metų amžiaus Jonas Dobrega. Liko žmona Anastazija Augulytė, sūnūs Kazimieras, Pranas, dukros Ona, Teresė, Kazimiera. (LVIA pažyma pagal mirties įrašą F. 669 Duokiškio RKB knygoje).

2018 m. lapkričio 13 d., antradienis

Pranas Dabrega (1907-1964)

Pranas gimė 1907 metais Šeduikių kaimo ūkininkų Jono ir Anastazijos Augulytės Dabregų šeimoje.

Buvo ketvirtas vaikas šeimoje, po jo gimė dar du. Broliukas Petras neišgyveno, tad augo penkiese (Ona, Kazys, Pranas, Teresė ir Kazytė).

Kai mirė tėvas Jonas Dabrega, Pranukas buvo devynerių. Už nuopelnus statant Duokiškio bažnyčią tėvelį palaidojo jos šventoriuje. Mamai Anastazijai Dabregienei ūkyje pirmąja pagalbininke liko vyriausioji - keturiolikmetė - dukra Onutė.

Pranukas lankė pradžios mokyklą (turbūt Duokiškyje), baigė jos keturias klases.

Vienus darbus keitė kiti nesibaigiantys kaimo darbai, o laikas bėgo. Išaugęs į vyrus Pranas atliko karo tarnybą pėstininkų pulke, dislokuotame Kauno Aukštojoje Panemunėje. Tarnybą baigė jaunesniojo puskarininkio laipsniu.

Pranas Dabrega Lietuvos kariuomenėje, 1929 - 1930 metai

Iki karo vesti nespėjo. Vokiečių okupacijos metu palaidojęs mamą, ūkininkavo kartu su seserimi Kazyte (seserys Ona ir Teresė jau buvo iš namų ištekėjusios, o brolis Kazys, bevaikio dėdės Kazimiero Augulio įsūnytas, gyveno mamos tėviškėje Gaveikiuose). Nuo 1943 metų Dabregų ūkyje Šeduikiuose laikėsi ir dirbo dvi rusės, motina ir dukra, vokiečių išvežtos iš pafrontėje atsidūrusių jų namų Leningrado srityje.

1944 metų liepą rusai “išvadavo” Šeduikių kaimą. Maždaug po pusantro mėnesio buvo paskelbta mobilizacija į jų kariuomenę. Sesers Kazytės mylimam kaimynui Feliksui Paršiukui reikėjo eiti karan. Vengdamas to, jis pradėjo slapstytis tai pas savo brolį Praną Paršiuką, tai pas Dabregas ar dar kur nors. Kai 1944 metų rudenį Šeduikiuose susidarė ginkluotas partizanų būrys, prie jo prisijungė ir Feliksas. Jis, po to ir kiti partizanai, dažnai lankydavosi pas Praną Dabregą, prabūdami čia porą trejetą dienų
.
1946 metų spalį kareiviai aptiko partizanų bunkerį. Susišaudymo metu žuvo Feliksas Paršiukas ir dar du partizanai. Stribai jų kūnus išvežė ir užkasė pamiškėje prie Svėdasų.

Po kelių dienų žuvusių partizanų artimieji palaikus slapčia atkasė ir palaidojo kaip dera kapinėse. Nors tame dalyvavo daugelis Šeduikių kaimo žmonių (be abejo, ir sužadėtinio netekusi Kazytė Dabregaitė) apie partizanų perlaidojimą rusų saugumiečiai sužinojo tik po poros metų.

1947 metais Prano sveikata sušlubavo. Pasigydęs Kaune, į kaimą grįžti nebenorėjo. Atsisakė savo žemės - ji buvo atiduota “kvartirantėms” rusėms. Kazytė liko savo namų viename gale ir vertėsi siuvėjos amatu, siūdama aplinkiniuose kaimuose. Partizanai naujųjų šeimininkių rusių nelietė, tik liepė derliumi dalintis su buvusiais savininkais.

Dabregynė 1956 metais, sumažėjusi bemaž perpus (dalį pirkios sienojų iš lagerio grįžusi Kazytė panaudojo sunaikinto tvarto statybai)

Pranas Dabrega apsigyveno Panevėžyje, įsitaisė ten cukraus fabrike sezoniniu darbininku.

1948 metų vasaros gale partizanai apiplėšė Panemunėlio kooperatyvą ir pieninę. Pranas kaip tik buvo parvažiavęs į Šeduikius paviešėti - cukraus fabrike tuo metu nebuvo darbo. Partizanas Kazys Indrelė pasiūlė Pranui už 500 rublių paimti vieną dėžę pagrobto sviesto. Kazytė sviestą supakavo lagaminan, Pranas jį nuvežė į Kauną ir sėkmingai pardavė. Partizanams tuo pačiu parvežė penkis šimtus užprašytų papirosų “Kazbek”, kurių Kaune buvo galima gauti juodojoje rinkoje.

1948 metų gruodį pas Prano pusbrolį Joną Dabregą Šeduikiuose kareiviai ir stribai užklupo būrį partizanų. Daug jų (septyni jauni vyrai) žuvo, kiti pabėgo. Prasidėjo kaimo gyventojų suėmimai ir tardymai. Buvo suimta ir Prano sesuo Kazytė Dabregaitė. Jos namuose rado slėptuvę su partizanų laikraščiais ir atsišaukimais. Prisikasė ir iki Prano Panevėžyje. Jis buvo suimtas 1949 metų sausio 18 dieną.

Laikytas Panevėžio kalėjime. Tardymas truko du mėnesius. Pranas kaltintas partizanus slėpęs ir maitinęs, dalyvavęs jų palaikų slaptame palaidojime, padėjęs realizuoti pagrobtą sviestą, saugojęs “antitarybinę literatūrą”. 1949 metų kovo 19 dieną kaltinamoji išvada buvo pasirašyta ir byla Nr. 15490 perduota “troikai” (MGB ypatingajam pasitarimui), kuri skyrė bausmę - 10 metų laisvės atėmimo. Tiek pat gavo Prano sesuo Kazytė, nuteista kiek vėliau - balandžio 11 dieną - kartu su kitais devyniais Šeduikių kaimynais.

Pranas Dabrega kalėjo Taišeto Ozernyj lageryje (Irkutsko sr.). Visų 10 metų neišbuvo. Paleistas pora metų anksčiau - 1956 metų birželio 7 dieną.

Pranas Dabrega (kairėje) po lagerio su seserimi Terese Zobarskiene ir sūnėnu Jonu Bernotu

Iš lagerio grįžęs, gyveno Šiauliuose pas sūnėną Joną Bernotą, ten vedė Janiną Budreikaitę iš Svėdasų seniūnijos Gykių kaimo. Paskui su žmona persikėlė į Anykščius. Nė šešiasdešimties nesulaukęs, mirė 1964 metais. Palaidotas Anykščiuose. Vaikų neturėjo.

2001 metais Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pripažino Pranui Dabregai Laisvės kovų dalyvio teisinį statusą (po mirties).

© 2016 Aleksandras Sakas