Jo tėvai Jonas Sakas ir Pranciška Olchovičiūtė susituokė Švenčionių apskrities Kliuščionių Romos katalikų bažnyčioje 1877 metų gegužės 8 dieną. 40-mečiui našliui Jonui Sakui tai buvo antroji santuoka. 26 metų nuotaką iš gretimos parapijos, iš Kliuščionių, jis atsivedė į savo namus Kiemeliškių valsčiaus Kareniotų (Koreniaty) kaime. Šis kaimas anuomet priklausė Svyronių parapijai, dabar yra Baltarusijos teritorijoje, Astravo rajone.
Domininkas gimė Kareniotuose 1878 metų gegužės 7 dieną. Po trijų mėnesių nuo džiovos mirė jo tėvelis. Ką išgyveno, kaip vertėsi Domininko mama, likusi viena su savo kūdikiu ir trimis mažais vaikais iš vyro pirmosios santuokos?..
Žinome, kad Domininkas turėjo palikti gimtuosius Kareniotus. Kada ir kodėl - gal netekęs mamos? Kurį laiką jis gyveno Kliuščionių parapijos Karklinės kaime, greičiausiai, pas savo tetą Marijoną Olchovičiūtę - Maslianikienę, mamos seserį. Paskui susirado tarnybą geležinkelyje toli nuo gimtųjų vietų.
1902 metais Domininkas Sakas - latvių žemėje, Vainuodėje, kur dirbo geležinkelio kelio sargu - apeiviu. Šeimos archyve yra tų laikų jo asmens liudijimas:
Matyt, darbe Domininkas susipažino su kitu geležinkeliečiu, lietuviu iš Papilės parapijos Vincu Rimkumi, o paskui ir su jo dukra Morta. Ir 1902 metų lapkričio 26 d. Papilės bažnyčioje 24 metų Domininkas Sakas ir 17-metė Morta Rimkutė buvo sutuokti.
Iš Vainuodės Sakai persikėlė (o gal geležinkelio tarnyba perkėlė) į Liepoją, kur jiems gimė sūnus Antanas, dukra Bronislava. Apie 1906 metus visa šeima - jau Lietuvos pusėje, Lūšėje, dabar priklausančioje Mažeikių rajonui. Lūšės stoties gyvenvietėje pasaulin atėjo sūnūs Vaclovas, Aleksandras ir dukra Natalija.
Greitai gausėjančią šeimą išlaikyti iš geležinkelio apeivio algos darėsi vis sunkiau. Kiek paaugę vaikai turėdavo eiti tarnauti pas ūkininkus, kad padėtų šeimai. Vyresnieji vaikai, sulaukę vos 5 metų, jau pas svetimus ganė žąsis. Ir 1912 metais ryžtasi permainoms - Domininkas Sakas išvyko uždarbiauti į Ameriką, į Pitsfildą (Pittsfield, Mass.), o Morta Sakienė su vaikais grįžo gyventi į gimtinę prie Papilės. Tais pačiais 1912 metais gimė dar vienas sūnus – Jonas ir mirė vos dviejų metukų sulaukusi Natalija.
Ir taip iki pat pirmojo pasaulinio karo Sakai gyveno atskirai. 1915 metais, prieš užimant vokiečiams Papilę, Morta Sakienė su vaikais traukėsi nuo artėjančio fronto. Pasiėmė ne visus vaikus – ūkininko pasamdytas Vaciukas liko Lietuvoje. Domininkui Sakui iš Amerikos teko nedelsiant grįžti. Negalėdamas važiuoti per karo apimtą Europą, plaukė laivu į Rusijos šiaurėje esantį Archangelską.
Sakai kaip karo pabėgėliai glaudėsi Rygoje, paskui per Minską nusigavo net iki Volgos – į Caricyną (vėliau pavadintą Stalingradu, Volgogradu). 1916 metais gimė dar vienas sūnus – Vincas. Caricyne užklupo bolševikinė 1917 metų revoliucija ir po to kilęs pilietinis karas. Matė varomus į kalėjimą žmones, girdėjo naktimis egzekucijų šūvius, regėjo lavonus, plaukiančius Volgos upe. Visiems ėmė trūkti duonos, kilo bado grėsmė. Ir 1918 metais Sakai grįžo į Lietuvą, kur tuo metu kūrėsi sava valstybė.
Parvažiavęs į Papilę, Domininkas Sakas bandė įsitraukti į politinę veiklą. Tiek socialinė padėtis, tiek patirtis JAV, kur buvo įstojęs į socialdemokratų draugiją, lėmė jo kairiąsias pažiūras. Jau 1919 metų pradžioje Domininkas Sakas kartu bendraminčiais “tvėrė” Papilėje proletarinę valdžią. Kaip rašė Ričardas Čepas straipsnyje “Papilės valsčiaus savivaldybė 1918-1940 metais” (”Papilė”, I d., “Versmės” leidykla, Vilnius, 2004):
Papilėje valsčiaus darbininkų tarybos komitetas veikė panašiu laiku: nuo 1919 m. sausio 23 iki kovo 13 d. Jį sudarė 7 asmenys: Jonas Butkus, Julius Šliažas, Juozas Karvelis, Domas Sakas, Pranas Šukys, Kazys Mockus ir Jonas Rimeika. Šis komitetas mažai ką pakeitė. Vėliau, vertindami jo veiklą, valsčiaus savivaldybės vadovai rašė:
Bolševikiškas komitetas nedaug atmainų į valsčiaus savivaldybės buvusią tvarką teįnešė, ir gyvenimas ėjo paprastoje tvarkoje, tik bolševikai daugiausia stengėsi užimti visose vietose valdininkų vietas, taip tai eigulių, milicininkų, ir stengėsi rūpinti savuosius grūdais ir kitais produktais. Būtų pradėta veikti ir platesniame maštabe, bet pradėjus juos vyti, nebebuvo kada veikti, reikėjo sprukti, kur kas gali.
Komitetą išvaikė generolo Plechavičiaus daliniai. Kai kareiviai atėjo suimti Domininko Sako, jis sirgo, gulėjo lovoje karščiuodamas. Kareiviai pasižiūrėjo į sergančio tėvo lovą apspitusių vaikų krūvą ir, nieko nebesakę, apsisuko ir išėjo. Vėliau valdžia represijų Sako atžvilgiu nesiėmė.
Kurį laiką, gyvendamas šalia Papilės esančiame Pelkelės kaime, Domininkas Sakas vertėsi batsiuvyste. Šeima vis didėjo - 1919 metais gimė dukra Julija, 1922 – sūnus Juozapas (miręs tais pačiais metais). Tuo metu šeimą ištiko nelaimė – teko atiduoti namą už vekselį, kurį draugui buvo pasirašęs Domininkas. Sakai įsikūrė nedideliame namelyje prie turgaus, kur Domininkas vėl užsiėmė batų taisymu. Taip pat rinko mokesčius turgaus metu ir šlavė aikštę po turgaus.
Kažkuriam iš vyresnių vaikų prikišus tėvui, kad dirba žeminantį šlavėjo darbą, Domininkas atsakė, kad po tokio darbo tik rankos lieka nešvarios, bet ne sąžinė, o rankas galima nusiplauti.
Vienu metu turgavietės pakraštyje turėjo kioską, kuriame prekiavo laikraščiais, žurnalais ir smulkiomis prekėmis.
Laikraštis “Lietuvos žinios” 1925.04.18 iš Papilės pranešė, kad vartotojų kooperatyvo “Atžala” metiniame visuotiniame susirinkime į valdybą išrinkti Pr. ir Juoz. Šliauteriai, J. Šiūša, Sakas ir Jur. Miliūnas.
1928 metais Sakai susilaukė paskutinio vaiko – dukros Marytės. Vyriausias sūnus Antanas tuomet jau buvo vedęs, pats turėjo dukrelę Danutę, dviem metais vyresnę už savo ką tik gimusią tetą.
Laikui bėgant, vyresnieji vaikai vienas po kito paliko gimtuosius namus arba vertėsi patys. Darbšti Sakų šeima šiek tiek prakuto. Giminės archyve liko Papilės apylinkės teismo (teisėja Milvydienė, sekretorė O. Rymaitė) nutarimo tekstas. Jo dalis:
Pripažinti Domininkui Sakui nuosavybės teisę į jo nupirktą viešose varžytynėse, įvykdytose Šiaulių Apygardos Teismo Antstolio J. Beko 1934 m. sausio mėn. 13 dieną, buvusį lig tol Marės Martišauskienės nekilnojamąjį turtą, susidedantį iš apie šešių šimtų /600/ kv. metrų žemės su trobesiais, esantį Papilės m., Nepriklausomybės gatvė Nr. 48, Šiaulių apskr., kuris rubežiuojasi: iš šiaurės su Vaivado sklypu, iš rytų pusės su Juozo Giedros sklypu, iš pietų su bendru keliu ir iš vakarų su V. Kontauto sklypu.
Už namą su žemės sklypu Domininkas Sakas sumokėjo 1045 litus.
Domininkas, kurio “revoliucinė” praeitis liko užmiršta, dalyvavo nepriklausomos Lietuvos šaulių sąjungos veikloje (1939 metų sąrašuose jis - 7-osios rinktinės Papilės šaulių būrio narys).
Karo ir pirmieji pokario metai Sakų šeimai, kaip ir daugeliui lietuvių, buvo praradimų laikas.
1941 metais, užėjus vokiečiams, buvo areštuoti net trys sūnūs: Antanas Šiauliuose – kad kalbėjęs sovietiniame mitinge, Vaclovas Tauragėje – kad buvęs sovietinės profsąjungos vietiniu vadu, Jonas Kaune – kaip tarybinis teatro direktorius. Tačiau radosi užtarėjų, ir visi trys po kelių savaičių buvo paleisti.
1943 metais sūnus Vincas, tuometinis Svyrių apskrities (dabar priklausančios Baltarusijai) Kamajų valsčiaus viršaitis, žuvo per partizanų antpuolį. Palaidotas gimtojoje Papilėje.
1944 metais sūnus Jonas mobilizuotas karinei tarnybai Vokietijoje. Karui baigiantis, pateko į amerikiečių kariuomenės nelaisvę. Paleistas bandė pasiekti namus, bet buvo suimtas ir išgabentas į rusų filtracijos lagerį Tolimuosiuose Rytuose.
1944 metais dukras Juliją ir Mariją fronto banga nunešė į Vakarus. Jos apsigyveno JAV ir tėvų gyvų nebepamatė.
1945 metais NKVD areštavo sūnų Aleksandrą kaip ateitininką ir LAF dalyvį ir po kankinimų išvežė į Vorkutos lagerius.
1946 metais buvo suimtas dukros Bronislavos vyras Artūras Knašas ir įkalintas Vorkutos lageriuose. Bronislava su trimis vaikais liko Lietuvoje.
1945 metais ir pats Domininkas Sakas buvo Papilėje NKVD areštuotas ir kovo mėn. išvežtas į Mintaują kaip buvęs šaulys. Kitaip nei Lietuvos valdžia 1919 metais, sovietų represinės tarnybos jokių nuodėmių neatleido. Kiek jis buvo kalinamas, kol kas neaišku, - metus ar kiek ilgiau. Nuo bado visiškai išsekusį, savo kojom nebepaeinantį, Domininką paleido, išsiuntę traukiniu iki Šiaulių stoties, iš kur jį namo parsigabeno vaikai. Nė sėdėti nebegalėjo, nes ant tos vietos raumenų nebebuvo. Iki gyvenimo galo sėsdavo, ant kėdės pasidėjęs pripučiamą ratelį.
Namams Papilėje ištuštėjus, Domininkas ir Morta Sakai senatvę norėjo praleisti arčiau vaikų. Vienintelė Lietuvoje likusi dukra, Klaipėdoje gyvenusi Bronislava Knašienė nupirko pusę namo Palangoje, kur iš pradžių įsikūrė sūnaus Vaclovo šeima. Vaclovui sutvarkius būstą, pardavę namelį Papilėje, tėvai 1956 metais persikėlė į Palangą.
Ten 1958 metais, sulaukusi 73 metų, nuo vėžio mirė žmona Morta Sakienė. Palaidota Palangoje, netoli kapinių koplyčios.
Likusį vieną, Domininką Saką karšinti į Klaipėdą parsivežė sūnūs Jonas, Aleksandras ir dukra Bronislava.
To meto senelis Domininkas - mano atmintyje. Šlepsintis mažais žingsniukais, su lazdele rankoje. Miegojo mūsų (Aleksandro) pusėje, pereinamame kambaryje. Čia už apvalaus stalo mudu kone kasdien kortomis pliekdavome “tūkstantį”. Valgyti eidavo į Jono pusę. Teta Magdutė (Jono žmona) ne vien maistą ruošė, bet, bėdai nutikus, keisdavo seneliui apatinius arba patalynę. Vis ruošėsi - jei ne pavasarį, tai rudenį - išvažiuoti į Papilę, kur jo laukianti senų laikų bičiulė.
Mano pusseserės Viktorijos (Jono dukros) prisiminimuose senelis - tikras išdykėlis. Jono pusėje glaudėsi ką tik iš lagerių grįžusi Magdutės sesuo Bronė. Kai ji maudydavosi virtuvėje, tuoj pat atsirasdavo senelis ir lazdele tyliai atitraukdavo užuolaidą. Teta Magdutė, atskubėjusi į Bronės šauksmą, su triukšmais parvarydavo senelį į mūsų pusę…
Paskui senelį išsivežė teta Bronė Knašienė. Dukters namuose Dusetų gatvėje praleido paskutines gyvenimo dienas. Eidamas 83-iuosius, 1961 metų vasario 5 d. Domininkas Sakas mirė. Palaidotas Palangoje, šalia žmonos Mortos.
© 2011-2018 Aleksandras Sakas jun.
Priedas - metrikų duomenys:
1878 m. gegužės 14 d. Svyronių bažnyčioje šios bažnyčios klebono kun. N. Kačinskio pakrikštytas kūdikis Dominyko vardu, Kiemeliškių valsčiaus valstiečių teisėtų sutuoktinių Jono ir Pranciškos iš Liachovičių Sakų sūnus, gimęs šių metų ir mėnesio 7 dieną Kareniotų kaime. Krikšto tėvais buvo Juozapas Šamšura su Aleksandra, Jurgio Mužilos žmona. (Svyronių bažnyčios atitinkamų metų gimimo metrikų knygos kopija familysearch.org portale)
Pastaba: Domininko Sako mama tik šiame dokumente pavadinta Liachovičiūte, visuose kituose ji - Olchovičiūtė.
1878 m. rugpjūčio 16 d. Kareniotų kaime nuo džiovos mirė valstietis Jonas Sakas, likusios našle Pranciškos vyras 40 metų amžiaus, palikęs iš 1-osios santuokos sūnus Praną ir Mykolą, dukrą Prancišką, iš 2-osios santuokos sūnų Dominyką. Jo kūną patys parapijiečiai palaidojo privačiose šio kaimo kapinėse 18 rugpjūčio. (Svyronių bažnyčios atitinkamų metų mirties metrikų knygos kopija familysearch.org portale)
1902 m. lapkričio 26 d. Papilės bažnyčioje klebonas kun. Jurskis, triskart paskelbęs lapkričio 10, 17 ir 24 dienomis, sutuokė Vilniaus gubernijos Švenčionių apskrities Kiemeliškių valsčiaus valstietį Dominyką Saką, 25 metų viengungį iš Kurliandijos gubernijos Leineno parapijos Vainuodės stoties, su Papilės valsčiaus valstiete Morta Rimkute, 17 metų mergina iš Papilės parapijos Papilės miest., teisėtų sutuoktinių Jono ir Pranciškos iš Olchovičių Sakų sūnų su teisėtų sutuoktinių Vincento ir Barboros iš Ružauskų Rimkų dukterimi, dalyvaujant liudininkams Jonui Ružauskui, Martynui Vaivadui, Mykolui Pilimonui, Kazimierui Vaivadui ir daugeliui kitų. (Išrašas iš Papilės bažnyčios atitinkamų metų santuokos metrikų knygos, saugomos Lietuvos valstybės istorijos archyve Vilniuje).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą