Benedikta Čerapaitė - Andruškevičienė (1912 - 1983)

Benedikta Čerapaitė - iš Rimkų giminės, Barboros Rimkutės - Čerapienės duktė. Jos pusseserė Marija Sakaitė - Paškevičienė atsiuntė kopiją su Benediktos nekrologu, spausdintu Kanadoje Lietuvos katalikių moterų draugijos žurnale „Moteris“ (1984 m., Nr.3, gegužė/birželis), pavadintu “Benediktą Andruškevičienę palydint” ir Vl. Dalyvio pasirašytu. Kiek pavėluotai Benediktos gimimo šimtmetį pažymint, tas tekstas skelbiamas dar kartą su viena kita papildoma nuotrauka iš šeimos archyvo bei su mažais intarpais, išskirtais pasviru šriftu.

“Moteris yra gyvybės pradžia, bet ne amžinybė. Ji kaip ir mes visi yra Aukščiausiojo valioje”. Šiais žodžiais buvo atsisveikinta su dešimties vaikų motina Benedikta Čerapaite - Andruškevičiene, kuri iškeliavo amžinybėn 1983 m. rugpjūčio mėn. 22 d. Stoke-on-Trent, Anglijoje.

Benedikta, arba Benė, kaip ji buvo žinoma savo artimųjų ratelyje, gimė Papilėje 1912 m. rugsėjo 11 d. Jono ir Barboros Čerapų šeimoje. 1928 m. Čerapų šeima iširo. Jos motina išvažiavo į Argentiną. Nors ir prašoma, Benė nesutiko važiuoti drauge, bet pasiliko savo gimtoje Papilėje. Būdama 16-kos metų, jau turėjo užsidirbti duoną, todėl mokslui neturėjo nei laiko, nei pinigų. Buvo gabi ir be didelių pastangų išmoko siuvėjos amato. Važinėjo po apylinkės turtinguosius, jiems ir jų vaikams siūdama rūbelius. Su malonumu prisimindavo Steponavičių (gal Stankevičių?) dvarą, kuriame jai siuvant, atostogų atvyko jaunas ir šaunus karininkas Vytautas Andruškevičius.

Benė Čerapaitė apie 1936 metus. Kitoje nuotraukos pusėje užrašas - “Pas p. Stankevičių”.

Nuo to susitikimo tai laišku, tai pasimatymu jie palaikė ryšį, kol 1936 m. balandžio 18 d. šv. Jurgio bažnyčioje, Šiauliuose, susituokė. Tačiau jos gyvenimo sąlygos nepagerėjo. V. Andruškevičius po 1934 m. sukilimo buvo paleistas atsargon ir, kito darbo negavęs, dirbo muitinėje. 1937 m. vasario 13 d. Benės šeima padidėjo dukra Nijole. Palengvėjo ir gyvenimo sąlygos. V. Andruškevičius grįžo aktyvion kariuomenės tarnybon, o nuo 1939 m. (pataisyta iš 1938 m.), perėjo į 1-osios pėstininkų divizijos štabą Vilniuje.

1939 metų birželį Pajuosčio aerodrome. Tarp kariškių - Benė Andruškevičienė (kairėje) ir jos pusseserė Julija Sakaitė.

Benė į Vilnių atvyko su dukra ir sūnumi Rimvydu (pataisyta iš Rimanto), o 1940 m. susilaukė dar vieno sūnaus Algimanto (žuvusio automobilio katastrofoje Pietų Afrikoje). Rusų ir vokiečių okupacijų teroras palietė Andruškevičių šeimą taip pat, kaip ir kitas šeimas Lietuvoje. Daug artimų žmonių buvo išvežta į Sibirą. Vyras buvo išsiųstas į frontą (pasak sūnaus Rimvydo, iš priverstinės tarnybos sovietų kariuomenėje, jai traukiantis, pabėgo). Benei teko vienai rūpintis vaikų gerove. Nematydamas geresnės išeities, V. Andruškevičius pasitraukė iš kariuomenės ir 1944 m. spalio 5 d. su šeima pajudėjo Tilžės link. Per keturis mėnesius sunkios ir nuotykingos kelionės jie pasiekė Flensburgo priemiesčius. Čia gimė sūnus Vytautas. Flensburge gyvenantieji lietuviai nesijautė pakankamai saugūs, todėl Benės šeima pajudėjo gilyn į Vokietiją ir per Boną pasiekė Greveno išeivių stovyklą, kurioje jie išgyveno iki emigracijos į Angliją. 1946 m. gimė sūnus Šarūnas. Pirmasis į Angliją emigravo šeimos galva V. Andruškevičius.

Likusi viena, Benė prižiūrėjo padidėjusią šeimą, rūpinosi ja ir slaugė ligoje vaikus. Visokius trūkumus papildydama uždarbiu už siuvimą. 1949 m. ji su penkiais vaikais pajudėjo Anglijos link ir per vakarinę Valiją pasiekė Excalibur šeimų lagerį Alsageryje, netoli Stoke-on-Trent.

Andruškevičiai 1952 metais Alsageryje. Nuotrauka iš “Moters” žurnalo.

Ir čia lagerinis gyvenimas tęsėsi iki 1953 m., kada Tunstalyje buvo nupirkti namai, kuriuose apsigyveno Andruškevičių šeima. Čia gyvenant šeima padidėjo dar penkiais nariais: dviem dukrom - Danute ir Irena ir trim sūnum - Petru, Jonu ir Kęstučiu. Dešimties vaikų šeima vertė vyrą dirbti ilgas valandas fabrike. Todėl vaikų auginimas, jų auklėjimas buvo Benės pagrindinis darbas. Benė dirbo nesiskųsdama ir su meile. Į jos namus atsilankiusiam ir esančiam nusiminime ji rasdavo paguodžiantį žodį, o išalkusiam suruošdavo vaišes.

B. Andruškevičienė neparašė knygų ir nesukūrė meninių paveikslų. Benės didybė buvo jos šeimoje, kuriai jos meilė buvo stiprybė ir kelrodis į ateitį. Ji buvo susipratusi lietuvė, mylėjo savo kraštą Lietuvą ir stengėsi, kad jos vaikai užaugtų lietuviais patriotais. Ligi paskutinės savo gyvenimo valandos su savo šeima ji tekalbėjo lietuviškai. Ji mėgo lietuviškas dainas ir svajojo apie savuosius, pasilikusius Lietuvoje. Jos svajonės išsipildė. Sūnaus Petro lydima, su kitais lietuviais ji aplankė Vilnių, Kauną, Šiaulius ir savo gimtąją Papilę. Ji uoliai palaikė lietuvišką spaudą. Tačiau jos tikrasis turtas buvo šeima. Sunku yra įvertinti žodžiais žmonos, motinos, šeimininkės, slaugės, auklėtojos ir lietuvės moters vertę ir nuopelnus. Ilsėkis ramybėje!

Vl. Dalyvis

© Res familiaris

Jurgis Dabrega (1908 - 1980)

Svėdasų valsčiaus Šeduikių kaimo valstiečiai Juozapas ir Veronika Dabregos susilaukė nemažo vaikų būrio, tačiau sūnūs išgyveno tiktai du. Atrodytų, žemės turėjo gana daug, bene 32 ha, tačiau skaldyti ūkio į dvi dalis nenorėjo. Vyresniajam sūnui Jonui numatė perduoti ūkį, o jaunėliui Jurgiui, devyniolikos sulaukus, teko palikti tėviškę ir Tėvynę. 1928 metų kovą, seserų ir motinos apgailėtas (nors kažin ar jos nujautė, kad daugiau niekada nepasimatys), Jurgis Dabrega išvyko į Argentiną.

Tų laikų lietuvių emigrantų liudijimu, gyvenimo Argentinoje pradžia būdavo labai sunki. Darbas tik sezoninis. Daugelis būtų grįžę atgal Lietuvon, bet nebuvo už ką grįžti. Jurgis įsitaisė La Platos mieste, netoli nuo milijoninės sostinės Buenos Airių. Gyveno ten vienas, šeimos nesukūrė. Po darbo pabendraudavo su tokiais pat kaip jis emigrantais lietuviais. Be pradžios mokyklos, kurią lankė dar Lietuvoje, kitų mokslų negavo. Visą gyvenimą dirbo paprastu darbininku. Buvo tikintis žmogus.

Jurgis Dabrega 1939 m.

Lietuvos ilgėjosi, brangino lietuviškų dainų knygeles. Laiškais susisiekdavo su artimaisiais, sutaisydavo jiems iš Argentinos siuntinių. Žinojo, kad jo dalia nors ir skaudi – būti tokiam jaunam atplėštam nuo šeimos ir tėviškės, tačiau ko gero lengvesnė. Kas būtų tekę jam, likus Lietuvoje? Smetonos laikais - alinantis darbas nuo tamsos iki tamsos, iš kurio “nebūsi bagotas, tiktai kuprotas”. Užėjus sovietams – gal tremtis ar žūtis, geriausiu atveju – vargingas “kolchozniko” gyvenimas.

Argentinoje Jurgis gyveno be didesnių sukrėtimų. 1960 m. balandžio 16 d. laiške seseriai Elenai Sakienei parašė, kad nuo sausio “apleidžiau darbo”. Tuomet jam tebuvo 52 metai, tad pensijai lyg per jaunas. Tačiau toliau laiške aprašomas jo gyvenimas panašus į pensininko: “pavalgau kiek noriu ir pamiegu, kaip žinot, tinginiauju, kai kada nuvažiuoju į paupį pameškeriot, kada į kino nueinu ir kada pas kokius draugus kortom palošt”.

Seseriai Marytei Juocevičienei buvo atsiuntęs iškvietimą, patardamas keliauti ne lėktuvu, bet laivu – kelionė būsianti įdomesnė, į Brazilijos uostus užplauksianti. Nežinojo Jurgis tarybinių realijų... Žinoma, leidimo kelionei sesuo negavo, vietinė Prienų valdžia tik pasijuokė iš jos noro vykti užsienin, ir dar kur - į Argentiną!

Paskutiniai Jurgio Dabregos laiškai Lietuvą pasiekė apie 1980 metus. Paskui į laiškus iš Lietuvos nei Jurgis, nei kas kitas nebeatsiliepė. Turbūt apie tuos metus ir bus Jurgis miręs, tačiau mirties tikslesnės datos ir priežasties giminės iki šiol nežino.

Vėliau sesuo Marytė bandė per Lietuvos TSR užsienio reikalų ministeriją (buvo ir tokia!) gauti kokių nors žinių apie brolį, bet veltui.

2010 m. gruodį šias eilutes rašantis išsiuntė į Lietuvos ambasadą Argentinoje paieškos anketą pagal ambasados tinklapio nurodymus. Jokio atsakymo...

Iš anketos:
Vardas, pavardė: Jurgis Dabrega Juozapo s. (Jorge Dabrega).
Gimimo data ir vieta: 1908 m., Lietuva, Svėdasų valsčius, Šeduikių kaimas.
Paskutinė žinoma ieškomo asmens buvimo vieta: Argentina, La Plata, c.49, N1580.

Epilogas

Ačiū Čikagos "Draugui" ir internetui! Laikraščio 1980 m. gruodžio 5 d. numeryje radau žinutę iš Argentinos:

Jurgis Dabrega, sulaukęs 71 m. amžiaus, mirė spalio 13 d. La Platos mieste. Iš Lietuvos atvyko Argentinon 1927 m. Priklausė "Nemuno" draugijai.

Belieka pridurti, kad Argentinon Jurgis atvyko ne 1927 metais, o kitų metų pavasarį, ir kad "Nemunas" - Argentinos lietuvių kultūros ir savišalpos draugija.

© 2011-2020 Aleksandras Sakas

Andruškevičiai 1936 - 1944 metų nuotraukose

Mano tėvelio pusseserė Benedikta Čerapaitė 1936 metais ištekėjo už Lietuvos kariuomenės karininko Vytauto Andruškevičiaus. Šeimos archyve išliko kelios jos "kariško" gyvenimo nuotraukos.

Vytautas Andruškevičius, žemaičių bajorų palikuonis nuo Vaiguvos, Karo mokyklą baigė 1931 metais. Tarnaudamas jaunesniuoju leitenantu 5-tajame pėstininkų pulke Kaune, dalyvavo 1934 m. gegužės 7 d. voldemarininkų puče, už ką po mėnesio, praleisto Karo kalėjime, iš kariuomenės buvo paleistas į atsargą. 1936 metų vasarą jis - vėl karinėje tarnyboje, 4-tajame pėstininkų pulke, tuo metu dislokuotame Pajuostyje prie Panevėžio (ir Kupiškyje). 1936 metų gruodį pakeltas leitenantu.

Juostos upė Pajuostyje 1936 m. gruodį.

Pajuostyje apsigyveno ir jaunoji Vytauto žmona Benė. 1936 metų gruodžio nuotraukos darytos per Benės geros draugės, jos pusseserės Julijos Sakaitės viešnagę.

Iš kairės: Julija Sakaitė, Vytautas ir Benė Andruškevičiai. Kitoje nuotraukos pusėje Julijos užrašas: Visa Andruškevičiaus šeimyna. Čia teka Juosta, toly matyt fligelis, kur gyvenam.

Leitenantas Vytautas Andruškevičius su žmona Bene prie Pajuosčio dvaro rūmų 1936 metų gruodį.

Benė ir Vytautas Andruškevičiai (pora viduryje) prie Pajuosčio dvaro rūmų.

Lando (tokia karietos rūšis) - paskutiniojo Pajuosčio dvaro savininko Aleksandro Meištavičiaus "palikimas"? (Po Nepriklausomybės kovų su lenkais dvaras Lietuvos valdžios buvo nusavintas iš priešo pusę pasirinkusio savininko).

Kariuomenės ir visuomenės suartėjimo šventė Pajuostyje (1937 m. gegužės 23 d.?).

Tarnybos Pajuostyje metu Andruškevičiai susilaukė dukros Nijolės (1937 m.) ir sūnaus Rimvydo (1938 m.).

Vyduks ir Niutė (Rimvydas ir Nijolė). Benė Andruškevičienė su vaikais apie 1939 metus (Panevėžyje?).

Per 1939 metų Velykas Panevėžyje. Dešinėje - Kauno kunigų seminarijos klierikas Aleksandras Sakas, jam už nugaros aukštėliau - jo pusseserė Benė Andruškevičienė. Kiti du asmenys - neatpažinti, kaip ir namas, kurio fone daryta nuotrauka.

1939 metų gegužę Pajuosčio dvaro parke. Benė sėdi pirmoji iš dešinės.

1939 metų birželį Benė Andruškevičienė (viduryje kairėje) ir Julija Sakaitė tarp kariškių Pajuosčio aerodrome.

Vytautas Andruškevičius, kilstelėjęs karjeros laipteliais, nuo 1939 metų birželio tarnavo 1-osios pėstininkų divizijos (jai priklausė 4-tasis pėstininkų pulkas) štabe. Tų metų spalį Lietuvai perėmus Vilniaus kraštą, divizijos štabas buvo perkeltas į Vilnių.

1940 m. birželio 7 d. Ant automobilio kapoto - trijų metukų Nijolė Andruškevičiūtė.

1940 m. birželio 15 d. Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. Lietuvos kariuomenė buvo reorganizuota į vieną iš Raudonosios armijos korpusų. Vytautas Andruškevičius liko tarnauti savo divizijos (rugsėjį pervadintos 179-tąja šaulių divizija) štabe.

Lietuviai kariai Vilniuje, ant Tauro kalno. Karininkų išvaizda ir laikysena jau prasta. Turbūt, 1940 metų ruduo ar 1941 metų pavasaris.

Vokietijos - Sovietų Sąjungos karo išvakarėse 179-toji šaulių divizija buvo vasaros stovykloje prie Pabradės. Rusiškoji Vikipedija situaciją apibūdina taip:

Įdomu, kad iš lietuvių sudaryti šaulių pulkai ir specpadaliniai bazavosi Žeimenos krante tiesia linija, o tarybiniai daliniai pasiskirstė pusračiu aplinkui taip, jog lietuvių daliniai buvo apsupti iš vienos pusės tarybiniais pulkais, o iš kitos pusės tekėjo upė.

Toks divizijos dalinių išsidėstymas buvo numatytas neatsitiktinai. Tarybinė karinė vadovybė turėjo planuoti ne tik kaip apsisaugoti nuo lietuvių bėgimo iš armijos, bet ir numatyti karo su Vokietija galimybę. Tarybiniai karininkai gerai žinojo, kad karo su Vokietija atveju lietuviai nebus jiems palankiai nusiteikę. Todėl 179-toji šaulių divizija buvo uždaryta stovykloje, iš kurios išeiti buvo labai sunku, o prireikus sunaikinimo ar blokavimo užduotis būtų visai nesudėtinga.

Karui prasidėjus, Vytautas Andruškevičius, kaip ir dauguma jo tarnybos draugų, sugebėjo iš Raudonosios armijos pabėgti ir liko Lietuvoje. Karo metų nuotraukose jis - su karininko uniforma (tarnavo lietuvių savisaugos daliniuose).

1942 m. gegužės 25 d. Pelkelėje prie Papilės. Benės pusseserės Bronės Sakaitės - Knašienės sūnaus Arimanto krikštynų dalyviai Knašų verandos - oranžerijos fone. Su kūdikiu - krikštatėviai Vytautas Andruškevičius ir Emilija Knašienė iš Avižlių. Jiems iš šonų - tėvai Artūras ir Bronė Knašai.

Daug pažįstamų veidų. Pirmoji (vaikų) eilė - X, Algimantas Knašas, X, X, Zina Knašaitė, Kęstutis Sakas (Vaclovo sūnus). Antroji sėdinčių ant žemės eilė - Domininkas Sakas (autoriaus senelis), X, Vaclovas Sakas, Vaclovo žmona Olė Sakienė, Jonas Knašas (krikštamotės Emilijos vyras). Sėdi - senasis Jonas Knašas (Artūro Knašo dėdė), X, Morta Sakienė (autoriaus močiutė), Artūras Knašas, krikštatėviai su kūdikiu, Bronė Knašienė, X. Stovi - Ona Knašienė?, Ona Knašaitė - Gauronskienė iš Užpelkių, Anastazija Knašaitė - Žiaurienė iš Kinkupių, X, Stasė Sakienė (Antano žmona), Julija Sakaitė. Gale - X, Marytė Sakaitė, Danutė Sakaitė (Antano dukra), Benė Andruškevičienė.

Jei su kamuoliu - Rimvydas, tai čia - karo metų nuotrauka. Tačiau kas toji mergaitė ant Benės rankų? Trečiasis Andruškevičių vaikas buvo sūnus Algimantas (gimęs Vilniuje 1940 metais).

Piliakalnio kapinėse Papilėje prie Daukanto kapo 1943 m. lapkričio 28 d. - lygiai savaitė po Vincento Sako laidotuvių. Iš kairės žemėliau - Antanas Sakas, X, Aleksandras Sakas. Stovi - X, X, Benė ir Vytautas Andruškevičiai, kitoje paminklo pusėje - Zina ir Algis Knašiukai, Vaclovas Sakas, Bronė ir Artūras Knašai, Julija Sakaitė, Antanas Rimkus, Domininkas Sakas.

Po metų Andruškevičiai jau buvo karo pabėgėliai Vokietijoje. Ten jiems gimė sūnūs Vytautas ir Šarūnas. Paskui emigravo į Angliją, susilaukė dar penkių atžalų (iš viso Benė ir Vytautas Andruškevičiai užaugino dešimt vaikų).

*

Ir dar - viena tų laikų nuotrauka su Vytauto Andruškevičiaus broliu Kostu:

Užrašas kitoje nuotraukos pusėje: Kostas ir Benė.

Kostas - taip pat kariškis. Kur tarnavęs - nežinau (enciklopediniame leidinyje "Lietuvos kariuomenės karininkai" jo nėra). Apie Kosto Andruškevičiaus gyvenimą turiu tiktai fragmentiškų duomenų. Po karo atsidūrė Vokietijoje. Vedė mokytoją Ievą Pėteraitytę, kilusią iš Vaidaugų (prie Klaipėdos). Gyveno Monrealyje, užaugino dukrą Jolantą. Regis, buvo verslininkas - su svainiu dr. Viliumi Pėteraičiu (ir J. Šablausku) 1956 m. įkūrė ežerų eksploatavimo bendrovę. Sulaukė šimto metų.

Kosto žmona Ieva Andruškevičienė buvo jos brolio dr. Viliaus Pėteraičio sumanytos Mažosios Lietuvos enciklopedijos viena iš rengėjų. Juodviejų tėvai palaidoti šalia Klaipėdos, Žardės kapinaitėse. Ne kartą esu ėjęs pro šalį, nežinodamas, kas čia guli (mano tėvo pusseserės vyro brolienės tėvai).

© 2016 Aleksandras Sakas jun.

Šaltiniai:

"Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953", II t., Vilnius, 2002.

Bronislava Sakaitė – Knašienė (1905-1989)

Bronislava Sakaitė gimė Liepojoje (Latvija), antras vaikas šeimoje.Tėvas dirbo prie geležinkelio sargu, motina tvarkėsi namuose. Artėjant pirmojo pasaulinio karo frontui, motina su vaikais pasitraukė į Rusiją, Caricyno miestą prie Volgos. Atsiradus galimybėms, sugrįžo į Lietuvą, Papilės miestelin. Tėvas užsiėmė batsiuvio amatu. Šeima vertėsi sunkiai, vaikai vasaros mėnesiais dirbdavo pas ūkininkus. Bronė baigė tik du pradžios mokyklos skyrius, bet dėka labai gražios rašysenos buvo priimta dirbti valsčiuje sekretore.

1927 metų rugsėjo 3 d. ištekėjo už Artūro Knašo prieš tėvų valią. Mama buvo numačiusi dukrai kitą vyrą. Po vestuvių jaunieji gyveno pas Mikaliną (Michaliną Beniuševičiūtę), paskui savo namuose prie Papilės, Pelkelės kaime. Iki pirmo vaiko gimimo (1930 metais) motina nepripažino dukros ir žento, nesikalbėjo. Bronė baigė miestelyje organizuotus jaunųjų šeimininkių kursus.

Prie Knašų namo Pelkelėje iš dešinės - Ona Rimaitė, Aleksandras Sakas, Artūras Knašas, Artūro mama Zuzana, mažoji Zina Knašaitė, Bronė Knašienė… Apie 1933 metus.

Daug laiko skirdavo gėlėms, augino tris vaikus. Artėjant fronto linijai, šeima pasitraukė į Avižlių kaimą, pas giminaičius.

1945 metų rudenį Knašai persikėlė į Klaipėdą. Vyras dirbo “Pienocentre” buhalteriu – revizoriumi. 1946 metų vasarą vyras suimtas ir nuteistas 10 metų, kalėjo Vorkutos lageriuose. Šeimai atėjo sunkūs metai, bet stengėsi siuntinukais palengvinti vyro dalią. Bronė įsidarbino valstybinėje prekyboje pardavėja. Pensijon išėjo jau būdama parduotuvės vedėja.

1952 metai, avalynės parduotuvė buv. Pergalės aikštėje (dabar - Lietuvininkų a.). Bronė Knašienė - antroji iš kairės. Nuotrauka iš Artūro Knašo rinkinio.

Grįžus vyrui iš Vorkutos ir jam 1955 metais pradėjus dirbti žvejų kolūkyje, gyvenimo sąlygos pagerėjo. Vaikai baigė aukštuosius mokslus, gimė anūkai. Bronislava buvo aistringa gėlininkė, prie namų susiplanavo darželį. Prie tradicinių gėlių vis atsirasdavo naujų, nematytų gėlių rūšių. Velykoms, Kalėdoms visada būdavo ruošiamas gausus vaišių stalas, tada susirinkdavo visi vaikai su šeimomis.

1977 metais iškilmingai paminėtas vestuvių auksinis jubiliejus. Susirinko daug giminaičių, bendradarbių.

Likimas lėmė dar pasimatyti su seserimis Julija ir Maryte (iš JAV), su pussesere Bene (iš Anglijos). Mirė 1989 metų rugsėjo 24 d., sulaukusi 84 metų. Palaidota Palangos kapinėse, netoliese savo tėvų.

© 2012 Algimantas Knašas

Seni atvirukai su Lietuvos vietovių vaizdais

Išliko keliolika mano tėvo Aleksandro Sako (1908-1998) kadaise gautų arba pirktų atvirukų, taip pat nuotraukų su Lietuvos vietovių vaizdais, naudotų atvirlaiškiams rašyti. Regis, 1954 metais mums grįžus iš Sibiro, tėvas juos su nuotraukomis parsivežė į Kražius iš savo tėvų, iš Papilės.

Vienas kitas toks atvirukas ar nuotrauka jau skelbti (Papilės, Telšių, Aukštadvario), čia abėcėlės tvarka sudėti likusieji.
 

Alytus, Vilniaus gatvė.

Kitoje pusėje - laiškutis, ateitininko ir žurnalisto Prano Rinkevičiaus rašytas Aleksandrui Sakui ir iš Alytaus į Kauną išsiųstas 1934 m. liepos 31 d.

Aleksandras Sakas, Kaune savo kampo neturėjęs moksleivis, tuo laikotarpiu korespondenciją gaudavo Prisikėlimo parapijos klebonijos adresu (Aukštaičių g. 4).

Nuo šio atviruko (ir kitų taip pat) pašto ženklas nuplėštas. Tai - šio straipsnelio autoriaus kaltė. Tarp 1954 ir 1959 metų Kražiuose buvau užsidegęs filatelija, bet apie atviruko vertę dar neturėjau jokio supratimo.

Alytus, Kaniūkų tiltas per Nemuną. Nuotrauka ant tvirto vokiško Agfa popieriaus, pritaikyta atvirlaiškiui rašyti ir siųsti (reversas padalintas linijomis).

Alytus, Laisvės angelas - paminklas žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę. Nuotraukos reversas su monograma LKTD pašto ženklo vietoje.

Aukštadvaris. Fotografas S. Vaismanas. Nuotraukos kampas nuplėštas. Reverse - lietuviško fotopopieriaus gamintojo Iljos Jasvoino iš Kauno spaudas su santrumpa JASKAUN.

Nuotraukos kitoje pusėje - laiškas, rašytas 1934 metų liepos 19 d. Jį iš Aukštadvario išsiuntė kunigas ir poetas, Kauno moksleivių ateitininkų globėjas Kazimieras Žitkus. Rašė ateitininkui Aleksandrui Sakui savo parapijos klebonijos adresu (Kaunas, Aukštaičių g. 4). Trumpame tekste kunigas džiaugėsi atostogomis Aukštadvaryje, gražiomis apylinkėmis ir karšta saule. Jo paties laikinu atgaliniu adresu nurodyta ne vietos klebonija, bet žemės ūkio mokykla.

Birštonas. Atvirukas ant Iljos Jasvoino fotopopieriaus, išleistas Lietuvių spaudos platinimo draugijos.

Kitoje pusėje - Prano Rinkevičiaus 1934 m. spalio 7 d. laiškelis, rašytas bičiuliui Aleksandrui Sakui. Kitą dieną atvirukas išsiųstas į Telšius, į kunigų seminariją, kur tuo metu Aleksandras mokėsi.

Birštonas, Nemuno vingis.

Nuotrauka su dar vienu Prano Rinkevičiaus laiškeliu, Aleksandrui Sakui rašytu Kaune 1935 m. birželio 27 d. Atvirlaiškis išsiųstas į Papilę. Ten Aleksandras, baigęs Telšių kunigų seminarijos pirmąjį kursą, tą vasarą pas savo tėvus atostogavo.

Dzūkija. Rugiapjūtė.

Nuotrauka su Prano Rinkevičiaus atvirlaiškiu, rašytu į Papilę Aleksandrui Sakui. Be datos. Laiškelio detalės (moksleivių ateitininkų laikraštėlių "Dilgėlė", "Vasaros žiedai" paminėjimas ir kt.) rodytų jį buvus išsiųstą dar 1934 metų rugsėjo pradžioje.

Klaipėda, molas per audrą. Atvirukas su žyma "Echte Photographie" - kad ant tikro fotopopieriaus, o ne tipografiniu būdu spausdintas. Averso kampe užrašas: Memel, Mole in Sturm. Leidėjas: Trinks & Co., G. m. b. H., Leipzig. Kaina - 35 centai.

Atvirukas paštu nesiųstas, reverse melsvu pieštuku kažkas užrašė: Banguojanti Baltijos jūra prie molo ir švyturio, kurį matėt per Sekmines.

Kulautuva, paminklas Antano Smetonos 60-mečiui paminėti. Atvirukas, išleistas paminklui statyti komiteto. Kaina - 35 centai. Paminklas pastatytas 1934 metais.

Atvirlaiškį į Papilę (Nepriklausomybės g. 45) klierikui Aleksandrui Sakui 1936 m. birželio 26 d. parašė ir kitą dieną iš Kulautuvos, kur atostogavo, išsiuntė kun. Kazimieras Žitkus. Kvietė Aleksandrą atvykti pas jį į Kauną - norįs pasikalbėti. Kaune būsiąs nuo kitos dienos iki liepos 20 d. Kvietė ne šiaip sau - turbūt, Kazimieras Žitkus jau žinojo, kad Telšių kunigų seminarijos vadovybė pripažino Aleksandrą neturinčiu kunigystei pašaukimo.

Kuršių nerija. Kopos prie Nidos. Atvirukas su žyma "Echte Photographie". Averso kampe užrašas: Kurische Nehrung, Hohe Düne bei Nidden. Atviruką išleido klaipėdiškiai: August Pohlentz Nachf., Papierhandlung, Arthur Förster, Memel, Börsenstrasse. Kaina - 35 centai.

Atvirukas paštu nesiųstas, melsvu pieštuku užrašyta: Dangus, vanduo ir smėlys - tai Lietuvos Sachara.

Kuršių nerijos kopos. Atvirukas su žyma "Echte Photographie". Averso kampe užrašas: Wunder der Dünenwelt. Reverse: Nr. 109 Von der Kurischen Nehrung. Leidėjas: Verlag "Hensal" Memel.

Aleksandro Sako atvirlaiškis, 1933 m. liepos 12 d. rašytas ir išsiųstas iš Kretingos per "Gamtos draugo" ekskursiją tėvams į Papilę, kuriame, be kita ko, pranešama: Šiandien važiuoju į Plungę ir Platelius. Parvažiuosiu ryt, t.y. ketvirtadienį, vakare.

Papilė. Nuotraukos autorius - fotografas Almanas iš Tryškių.

Eisena iš Papilės bažnyčios į kapines per paminklo Simonui Daukantui atidengimo iškilmes, tai yra, 1930 m. rugsėjo 21 d. To meto spauda rašė, kad po pamaldų bažnyčioje eisena su vainikais iš pradžių aplankė Daukanto kapą, o po to žygiavo į aikštę atidengti paminklo. Žmonių suvažiavę buvo iš įvairių Lietuvos vietų.

Pažaislis, vaizdas iš oro.

Atvirukas paštu nesiųstas. Užrašytas Aleksui (Aleksandrui Sakui) su linkėjimais "ateitininkiškai siekti savo idealo", pasirašytas Reginos 1934 m. rugpjūčio 2 d. Kaune. Matyt, atvirukas įteiktas atsisveikinant - Aleksandras kitą mėnesį išvažiavo į Telšių kunigų seminariją.

Regina - viena iš bendraminčių ateitininkių, spėju, kad ji - Regina Jagminaitė, Kauno “Aušros” mergaičių gimnazijos moksleivė.

Šiauliai. Atviruką maždaug 1919 metais išleido O. Vitkauskytės knygynas Kaune.

Tokio pat atviruko, Šiaulių "Aušros" muziejaus eksponato, aprašymas: buv. Bažnyčios g. (dab. Vasario 16-osios g.) fotovaizdas maždaug nuo Vilniaus g. Katedros link. Dešinėje, už griuvėsiais virtusio ploto ir Trakų g. – tuomet buv. Jono Šliūpo spaustuvė „Titnagas" (dab. Šiaulių miesto savivaldybė).

Telšiai. Kunigų seminarija. Atvirukas, išleistas F. Milevičiaus knygyno Telšiuose.

Kitoje pusėje - Aleksandro Sako Telšiuose (kunigų seminarijoje) 1934 m. gruodžio 4 d. pradėtas rašyti laiškutis, kuriuo nežinomo adresato (leidėjo?) prašoma atsiųsti knygelės "Našlaičių Kalėdos" 500 egzempliorių. Pinigus žadama atsiųsti po švenčių.

Nebaigtas rašyti atvirlaiškis liko neišsiųstas. O "Našlaičių Kalėdos" - Aleksandro jaunystės draugo iš Papilės, rašytojo ir kunigo Stasiaus Būdavo apysakaitė.

Zapyškio bažnyčia. Fotografas M. Pranckūnas. Atviruko reverse: horizontaliai - Įdomiausia Lietuvoje savo stiliumi bažnyčia. Spėjama, kad jaunas Vytautas, grįždamas iš medžioklės, sustodavo čia pailsėti, vertikaliai - Fotografavo ir išleido M. Pranckūnas, Kaunas, Liaudies Namai / Perspausdinti draudžiama.

Žemaičių Kalvarija. Nuotraukos autorius - Sedos fotografas S. Petrauskas. Nuotraukos reversas su monograma LKTD pašto ženklo vietoje.

Nuotrauką "mylimam Juozui" 1928 m. rugsėjo 12 d. užrašė A. Rusteika. Adreso pusėje: Jo Malonybei Juozui Ruškiui, Kretinga. Nuotrauka paštu nesiųsta. Kaip ji atiteko Aleksandrui Sakui, nėra žinoma. Matyt, Aleksandras ją parsivežė iš Kretingos pranciškonų vienuolyno, kur buvo įstojęs 1927 metais.

© 2015 Aleksandras Sakas jun.

Papilės skautai 1924 - 1927 metais

Skautams ėmus veikti Šiauliuose, šiuo judėjimu besidominčių atsirado ir Papilėje. 1925 m. "Skautų aido" sausio mėn. numeryje pasirodė papiliškio Stasiaus Būdavo straipsnis apie skautiško būdo ugdymą. O Papilės pavasarininkų 1926 m. liepos nuotraukoje jau matome keletą jaunuolių, pasipuošusių skautiška apranga:

Keletas pirmųjų Papilės skautų - tarp katalikiško "Pavasario" narių. Pirmosios eilės dešinėje - Aleksandras Sakas, antroje eilėje iš kairės - Jonas Sakas, Vacys Danauskis ir Antanas Skinderis.

Jonas Sakas ir Vacys Danauskis nuotraukoje - be kaklaraiščių (Jonas - tiktai su palaidine, matyt, visos aprangos dar neišgalėjo įsitaisyti), todėl galime spėti, kad jiedu tuo metu tebuvo kandidatai į skautus.

Papilės skautų skiltis pagausėjo 1926 m. spalio 31 d., kai iškilmingai buvo atidengtas paminklas ant Simano Daukanto kapo. Tuomet aukštų svečių, kurių pirmasis buvo Lietuvos seimo pirmininkas dr. Jonas Staugaitis, ir žmonių minios akivaizdoje davė skauto įžadus šešetas jaunuolių ("Skautų aidas", 1927 m., Nr. 1-2).

Tie iš skautų, kurie priklausė dar ir pavasarininkų organizacijai, turėjo įgūdžių laikraštėliui leisti, todėl netruko pasirodyti rankraštinis šapirografuotas "Papilės skautas". Jame yra pavardžių ir anų laikų skautiškos veiklos detalių, dabar nelabai reikšmingų, tačiau savotiškai žavių.

"Papilės skauto" 1927 m. sausio numerio viršelis (epaveldas.lt).

Pirmojo numerio viršelio kamputyje, berods, Aleksandro Sako ranka užrašyta, kad šis egzempliorius atiteks K. Kakčiui - piešinio autoriui, skautui iš Viekšnių.

Antrajame puslapyje - turinys, redakcijos "antrašas" (Aleksas Sakas, Kruopių 5, Papilė) ir kaina - 20 centų.

Toliau redakcijos žodyje rašoma, kad Papilėje "turim gan skaitlingą būrelį skautų-čių (sulyginant su kitais miesteliais)".

Paskui - du straipsneliai su samprotavimais apie skautiškumą, deja, pavyzdžiais nesusieti su Papile. Vieno jų autorius - vėl A. Sakas, kito - A. Skinderis.

Įdomesni skaitytojui turėjo būti skautiški patarimai ("1. Visuomet dusuok per nosį. 2. Nekrapštyk ausų kietais daiktais." ir t.t.), juokeliai, patarlės. Pastarosios rodo, kad Papilės skautai varžėsi su viekšniškiais ("Neperšoka griovio, kaip Viekšnių skautės" ir kt.).

Priešpaskutiniame puslapyje matom padėkas - nuo redakcijos jau minėtam dailininkui K. Kakčiui ir nuo Papilės skautų vietos "Pavasario" kuopos valdybai "už davimą mums dėl vakarų salės pusvelčiui ir užsiėmimams veltui".

Paskutiniame 12-tame puslapyje skautai raginami užsisakyti 1927 metams šį laikraštėlį ir skelbiami redakcijos atsakymai savo korespondentams: Ventos anūkui ir Gaidžio skiauterei - dėl vietos stokos netilpusius "dalykėlius" panaudos kitame numeryje, A. Skinderiui ir A. Sakui (patys sau?) - dėkoja ir kviečia rašyti daugiau.

*

"Papilės skauto" 1927 m. vasario - kovo numeris pradedamas užuojauta Klemui Žadeikiui, jo motinai mirus. Pranešama, kad išvažiavo ligoninėn skiltininkas ir paskiltininkis (sunkiai susirgęs Antanas Skinderis ir ranką susižeidęs Aleksandras Sakas), todėl laikraštis išėjo pavėluotai.

Nurodomas ne tik redakcijos "antrašas" (tas pats, kaip Nr. 1), bet ir administracijos: Vaciui Danauskiui, Papilė, vartotojų bendrovė "Atžala".

Papilės vartotojų bendrovė "Atžala". Artūro Knašo kiek vėlesnio laiko nuotrauka

Kituose puslapiuose - Antano Skinderio straipsnis skautų judėjimo istorijos tema ir Jono Sako įspūdžiai iš 1927 m. vasario 27 d. - kovo 1 d. skiltininkų konferencijos Šiauliuose. Jonas Sakas ten dalyvavo įgaliotas vietoj skiltininko (kuris, kaip žinome, sirgo).

Štai kaip keturiolikmetis Jonas aprašo susirinkimo gimnazijos salėje pradžią:

Sėskit! suskamba balsas. Visi čiupu lupu į suolus ir sėdi visi ramiai it bažnyčioje. Stok! pasigirsta balsas. Sustojam ir laukiam. Atsidaro durys ir įeina Tuntininkas su adjutantu. Prašau sėst! maloniu balsu pasako Tuntininkas. Susėdame. Tuntininkas užeina ant scenos ir prašo prieš pradedant darbą užgiedoti Tautos himną.

Taip smulkiai pasakojant, šiame numeryje tilpo tik pirmos dienos darbai - ką tik mirusio dr. Jono Basanavičiaus pagerbimas, išklausytos paskaitos ir baigiamasis tuntininko palinkėjimas greitu laiku suruošti skautų stovyklą Vilniuje ar bent prie demarkacijos linijos, "kad galėtumėm paduoti ranką savo broliams Vilniečiams ir palinksminti juos mūsų dainomis".

Toliau eina straipsneliai, pasirašyti slapyvardžiais Ventos anūkas, Žemaičių Aleksas ir Aleks. Sako kvietimas į kaimo bakūžes dainų rinkti bei humoristinis Tamošiaus ir Lukošiaus pokalbis, kuriame šiek tiek kliūva Papilės skautėms ir Viekšnių skautams.

Pranešama, kad 1926 m. lapkritį Papilėje sudaryta skiltis vien iš skaučių, skelbiama, kad jų užsiėmimai vyksta kiekvieną sekmadienį po pietų parapijos salėje. Skelbimą pasirašė skaučių II skilties l. e. skiltininko pareigas paskiltininkis A. Sakas (?!).

Anonsuojamas 1928 m. balandžio 18 d. parapijos salėje įvyksiantis viešas vakaras, kur bus vaidinamas 3 veiksmų iš skautų gyvenimo vaizdelis.

Pagiriami galvosūkius greičiausiai išsprendę papiliškiai skautai Klemas Žadeikis ir Pranas Gužauskas.

Kaina - jau 30 centų, nes laikraštėlis dvigubas - dviejų mėnesių, 27 puslapių.

*

Trečiojo ir paskutinio išsaugoto (o gal jų tiek ir tebuvo?) "Papilės skauto" viršelyje - tas pats piešinys, tačiau paantraštė kiek pakeista - mėnesinis leidinys pervadintas neperiodiniu. Šio numerio straipsnelius paskaičius, paaiškėja, kodėl papiliškiai nebegalėjo išleisti savo laikraštėlio kas mėnesį - trūko pajėgų:

Įsikūrus Papilėje pirmiesiems skautams, atsirado jaunuolių (6), kurie stojo dirbti skautybės darbą. Bet šiandie beliko vos du skautai, nes vienam teko skirtis su gyvenimu ir mažuoju savo vadovaujamu skautų būreliu, kiti išvyko tikslo pašaukti, likusieji skautai stengiasi palaikyti skautiškąją dvasią ir kviečia jaunuolius savo tarpan papildyti pirmųjų skautų eiles.

Mirė skiltininkas Antanas Skinderis, apie kurio ligą buvo pranešta ankstesniame laikraštėlio numeryje. Antano atminimui skirtame straipsnyje nei ligos pavadinimas, nei mirties data nenurodyta. O "tikslo pašauktieji" - tai broliai Aleksandras ir Jonas Sakai, įstoję į Kretingos ir Marijampolės vienuolynus.

Toliau laikraštėlyje - V. Danauskio vaizdelis, skirtas Motinos dienai, anais laikais minėtai gruodžio 1 dieną.

Prisimenama jau prabėgusios vasaros iškyla, kuriai vadovavę viršininkas A. Sakas ir jo adjutantas E. Gerkinas. Prie Kalniškių dvaro ant Ventos kranto įsikūrusius stovyklautojus aplankę pavasarininkų kuopos sportininkai, su kuriais "sužaista keli žaidimai". Paliekant stovyklavietę, žemėn buvęs užkastas iškylos dalyvių sąrašas.

Įdėta ir anekdotų. Vienas jų:

Gaisrininkų vadas: Pumpuokit greičiau vandenį! Gaisrininkai: Kad šliauką užmiršom! Gaisrininkų vadas: A, tai nereikia, sudegs ir be vandens.

Redaktorius jau kitas: Pr. Gužauskas, Papilė, Viekšnių g. "Administracijos antrašas lieka senasis". Kaina 25 ct., 17 pusl.

Išeitų, kad 1927 m. gale Papilėje likę skautai buvo Pranas Gužauskas ir Vacys Danauskis. Tačiau vis dar veikė gausesnė mergaičių skaučių skiltis.

Papilės skautės ir šiaip jaunimas tarp 1927 ir 1929? metų. Centre sėdintis jaunuolis panašus į Vacį Danauskį iš 1926 metų fotografijos. Stovi antras iš kairės Pranas Gužauskas, Rainių kankinys.

© 2013 Aleksandras Sakas jun.

Trys lietuviai dominikonai

Dominikonų ordinui atgavus Raseinių vienuolyną, pirmieji ten įstoję kandidatai buvo trys gimnazijas baigę jauni lietuvaičiai - Jonas Grigaitis, Benediktas Rutkauskas ir Vytautas Žiūraitis.

Tokia tvarka jie susėdę šioje nuotraukoje, Jono Grigaičio dovanotoje savo bičiuliui (ir šio teksto autoriaus tėvui) Aleksandrui Sakui:

Iš kairės: tėvas Jonas Dominykas Grigaitis OP, tėvas Benediktas Albertas Rutkauskas OP, tėvas Vytautas Tomas Žiūraitis OP. Kitoje pusėje Jono Grigaičio užrašyta: Lietuvių dominikonų grupė, 1935.XI.20 Walberberg.

Prierašas OP (Ordo Praedicatorum) žymi asmens priklausomybę dominikonų, arba pamokslininkų, ordinui. Valberbergas (Walberberg) - dalis seno Bornhaimo (Bornheim) miesto Vokietijos vakaruose.

Kodėl pašaukimui realizuoti šie jaunuoliai pasirinko būtent dominikonų - intelektualų ir inkvizitorių - ordiną? Inkvizicijos laikai jau buvo seniai praėję. Be abejo, juos, kilusius iš kaimo, iš valstiečių gausių šeimų, patraukė atsivėrusi galimybė lavintis užsienyje, studijuoti filosofiją ir teologiją aukšto lygio mokslo centruose.

Jonas Grigaitis, gimęs 1914 metais Stačiūnų valsčiaus Petraičių kaime (dab. Pakruojo raj.), buvo šeštasis vaikas iš septynių. Baigė Šiaulių gimnaziją, veikė ateitininkuose.

Benediktas Rutkauskas gimė 1911 metais Jonušių kaime (dab. Kelmės raj. Liolių sen.), buvo vyriausias iš aštuonių vaikų. Mokėsi Raseinių gimnazijoje. Turėjo dailininko talentą. 1933 metais Viduklės bažnyčiai jis nutapė paveikslą Jėzaus Širdies siužetu.

Vytautas Žiūraitis gimė 1915 metais Šimkaičių valsčiaus Grigožiškės kaime (dab. Jurbarko raj.), mokėsi Raseinių gimnazijoje.

Nuo 1933 metų netrumpą laiką visi trys ėjo tuo pačiu gyvenimo keliu.

1933 metais iš Raseinių jie buvo pasiųsti atlikti noviciato į Amjeno (Amiens) vienuolyną Prancūzijoje.

Dominikonų ordino Amjeno noviciatas (Ordre de Saint-Dominique - Noviciat d´Amiens). E. Vaibelio leidyklos Paryžiuje (E. Weibel, Paris) apie 1935 metus išleistos serijos 3-ioji atvirutė. Jos kitoje pusėje Jono Grigaičio užrašas: Vienuolių procesija aplink bažnyčią.

Iš Amjeno po laikinųjų įžadų 1934 metais jaunieji dominikonai buvo pasiųsti į Valberbergo studijų vienuolyną.

Valberbergo vienuolyno nuotrauka, Jono Grigaičio atsiųsta Aleksandrui Sakui, tuomet - Telšių kunigų seminarijos klierikui.

Kitoje nuotraukos pusėje - Jono Grigaičio laiškas, rašytas Valberberge 1935 m. balandžio 1 d. :

Dar kelios tų laikų nuotraukos.

Dominikonų vienuoliai lietuviai 1935 metais Valberberge. Iš kairės: Benediktas Rutkauskas, Jonas Grigaitis ir Vytautas Žiūraitis.

Ši Jono Grigaičio nuotrauka daryta Raseiniuose (yra ovalus fotografo D. Zolino spaudas), bet užrašyta Valberberge 1936 m. lapkričio 24 d.: Per crucem ad lucem! Gerajam draugui Aleksui Sakui fr. Dominikas - Jonas, Ord. Praed.

1937 metų vasarą, baigę studijas Valberberge, lietuviai dominikonai grįžo į Raseinius ir atostogoms savo tėviškėse. Rugsėjo mėnesį turėjo duoti amžinuosius vienuolio įžadus.

Raseinių bažnyčia. Kitoje nuotraukos pusėje - Jono Grigaičio Aleksandrui Sakui rašytas atvirlaiškis:

1937.VII.23, Raseiniai 
Sveikas, Aleksai, 
Širdingiausių linkėjimų iš Raseinių. Galų gale apleidžiau visiškai Hitlerio žemę, o dabar ramiai ilsiuos Raseiniuose. Egzaminai pavyko labai gerai. Liepos 26 d. važiuoju į tėviškę ir manau pasilikti ten tris savaites. Nežinau, ar turėsiu progos Tave aplankyti. Mat, Tu labai toli gyveni. Parašyk, kaip galėtumėme susitikti. Jei T. Provincijolas pavelys, tai galbūt važiuosiu į Kretingą, o tai tuomet būtų gera proga Tave aplankyti. Sudiev. 
Tavo fr. Dominikas, O. Pr.

Atvirlaiškis išsųstas į Renavo kleboniją (Sedos valsč.), kur Aleksandras dalyvavo misijų renginiuose. Renavo pašte gautas liepos 26 d. ir peradresuotas į Papilę, matyt, adresatas iš Renavo jau buvo išvykęs.

Dar viena kažkokios šventinės dienos (turbūt, Raseiniuose) nuotrauka su Jono Grigaičio atvirlaiškiu, rašytu Aleksandrui Sakui į Papilę:

1937.VIII.27, Raseiniai 
Carissime Amici! 
Tavo laiškutį gavau Stačiūnuose. Dėkui. Tėviškėje išbuvau tris savaites (VII.27 - VIII.16), o dabar vėl sėdžiu Raseinių baltuose mūruose ir laukiu Tavęs atvažiuojant, bet Tu kažin kodėl dar nesirodai. Atvažiuok kaip galima greičiau, nes mes pradėsime rugs. 6 d. rekolekcijas ir jos užsitęs iki rugs. 14 d. Iš Lietuvos išvažiuosime rugs. 18 d., bet jau ne į Vokietiją, o į Belgiją. Rugsėjo 23 d. darysiu amžinuosius įžadus. Kitais metais nebeteks Lietuvon parvažiuoti, todėl šįmet stenkis aplankyti mane. Patenkintas esu, kad į Belgiją važiuoju studijuoti; tikiuos, kad ten galėsiu susipažinti su kat. darbininkų veikimu. Taigi, šiuo kartu tiek. Sudiev. 
Tavęs laukiąs fr. Dominikas, O.P.

Iš Raseinių Jonas Grigaitis, Benediktas Rutkauskas, Vytautas Žiūraitis išvyko į Belgiją, Le Solšuaro (Le Saulchoir) vienuolyną, kur 1937 metų rugsėjo 23 d. davė amžinuosius dominikonų vienuolio įžadus – laikytis paklusnumo, skaistybės ir neturto. Ten dar dvejus metus gilino teologijos žinias, kol 1939 metais buvo įšventinti į kunigus. Po šventimų visi trys grįžo į Lietuvą, į Raseinių vienuolyną. Čia per Žolinę iškilmingai laikė savo pirmąsias mišias (primicijas).

Raseiniuose dirbo pastoracinį darbą, dėstė tikybą. Kai 1940 metais sovietai okupavo Lietuvą, visi užsieniečiai dominikonai nieko nelaukdami iš Raseinių išvyko. Liko tik trys jaunieji kunigai lietuviai. Karo metais kilo dominikonų nesutarimai su parapijiečiais (Vytauto Žiūraičio Raseiniuose tada nebuvo - nuo 1941 iki 1942 metų studijavo teologiją Bonos universitete), ir vyskupo nurodymu parapija 1942 metais buvo perduota saleziečiams, o dominikonai iš Raseinių išvyko.

Taip jie atsidūrė Vilniuje. Vilnius buvo dar viena - paskutinė - lietuviškos Valberbergo grupės bendro kelio stotelė.

Vytautas Žiūraitis dėstė Vilniaus kunigų seminarijoje, garsėjo pamokslais, sakytais Šv. Jono bažnyčioje. Karo pabaigoje pasitraukė iš Lietuvos, buvo lietuvių kapelionu Austrijoje, studijavo Zalcburgo universitete. 1949 metais persikėlė į JAV. 1957 metais cum laude apgynė filosofijos daktaro disertaciją, mokslinių tyrimų kryptis - kultūros filosofija, tomizmas. Dėstė koledžuose, ėjo kapeliono pareigas. Nuo 1962 metų kunigavo Vašingtone. Kelių knygų autorius, lietuviškos JAV spaudos bendradarbis. Mirė Vašingtone 1990 metais.

Benediktas Rutkauskas, po Raseinių kiek pastudijavęs Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultete, Vilniuje vikaravo ir dėstė tikybą. 1944 metais pasitraukė į Vokietiją, dirbo lietuvių pabėgėlių kapelionu. 1950 metais buvo pasiųstas į Dominikonų studijų namus Vašingtone. Po studijų darbavosi Luizijanos valstijos parapijose, paskui daug metų buvo Čikagos priemiesčio Sisero (Cicero) lietuvių parapijos vikaru. Mirė 1995 metais dominikonų vienuolyne River Foreste (River Forest, IL), palaidotas Čikagos priemiesčio Des Pleinso (Des Plaines) kapinėse.

Jonas Grigaitis dirbo Vilniaus mokyklose kapelionu, o 1944 metų pradžioje, jau frontui artėjant, buvo paskirtas Adutiškio (dab. Švenčionių raj.) parapijos administratoriumi. Iš Lietuvos nebėgo. Kunigui Jonui Grigaičiui teko pažinti daugelį parapijų tiek rytų Lietuvoje, tiek Žemaitijoje ar Dzūkijoje. Ilgiausiai - daugiau kaip dešimt metų - buvo Šumsko (Vilniaus raj., prie pat sienos su Baltarusija) parapijos klebonu.

Lagerio išvengė, tačiau Jono Grigaičio artimieji buvo ištremti į Sibirą. Jo tėvas nuo bado mirė Taišeto lageryje.

Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, kunigas Jonas Grigaitis - vienintelis Lietuvoje likęs dominikonas - kaip persona juridica įregistravo dominikonų ordino provinciją. Vilniuje, atkurtame vienuolyne prie Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios gyveno ir tarnavo iki mirties 2012 metais. Tėvas Jonas Dominykas Grigaitis OP jo noru palaidotas Šumsko bažnyčios šventoriuje.

© 2016 Aleksandras Sakas jun.

Biografinių žinių šaltiniai:

1. Religijos, filosofijos, komparatyvistikos ir meno žurnalas "Logos", 70, 2012 sausis - kovas.
2. Order of Preachers, Biographies of Deceased Members 1994-1999.
3. Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai, biografijų žinynas, II tomas, Vilnius, 2002.