Kazytė - mano mamos pusseserė, šiek tiek už mamą vyresnė. Abi jos gimė ir augo Svėdasų valsčiaus Duokiškio parapijos Šeduikių kaime, bet mano mama buvo iš vienkiemio, tolėliau nuo kaimo, o Kazytė gyveno pačioje "ūlyčioje".
Jų jaunosios dienos, Jono Biliūno žodžiais tariant, kaip melsvam ore gervės išnyko jau seniai. Šis pasakojimas apie Kazytės gyvenimo negandas, atėjusias su karu ir okupacijomis.
Miško broliai
Karui baigiantis Dabregų namuose liko Kazytė ir vesti neskubantis ūkio paveldėtojas jos brolis Pranas.
Nuo 1943 metų Dabregų ūkyje Šeduikiuose laikėsi ir dirbo dvi rusės, motina ir dukra, vokiečių išvežtos iš pafrontėje atsidūrusios jų gimtinės Leningrado srityje. Kaime jų, vadinamų "biežencais", buvo ir daugiau.
1944 metų liepą rusai "išvadavo" Šeduikių kaimą, o po pusantro mėnesio buvo paskelbta mobilizacija. Vertė eiti karan, guldyti galvas už Staliną. Kaimo jaunimas pradėjo slapstytis ir ginkluotis, kad okupantas plikomis rankomis nepaimtų.
Taip 1944 metų rudenį Šeduikiuose susidarė partizanų būrys, prie jo prisijungė ir Kazytės meilė - kaimynas Feliksas Paršiukas, kurį taip pat lietė mobilizacija. Jis su kitais partizanais neretai lankydavosi pas Dabregas, apsistodavo dviems trims dienoms. Paprastai Feliksas ateidavo su gerai pažįstamais šeduikiškiais broliais Pranu ir Broniumi Pajėdomis, rokiškėnu Bonifacu Kukuška.
Pirmasis žuvo Pranas Pajėda, kareivių nušautas 1945 metų sausį.
Šeduikiuose pas Pajėdas, partizanų motiną Emiliją Pajėdienę ir našle likusią Eleną Pranckūnaitę - Pajėdienę, vyrai įsitaisė vieną bunkerį, paskui daržinėje dar ir antrą.
Tačiau 1946 metų spalį kareiviai su stribais apsupo Pajėdų sodybą. Žmonės kalbėjo, kad partizanai buvo išduoti, įtarė vieną lietuvaitę, įsimylėjusią stribų būrio vadą. Bronius, antrasis iš brolių Pajėdų, ir Kazytės godotasis Feliksas Paršiukas buvo nukauti, o dar vienas partizanas, Jonas Bislys, regis, sudegė kartu su daržine. Tyčia ar netyčia, bet mirtina kulka tą dieną teko ir Emilijai Pajėdienei, senąjai sodybos šeimininkei, žuvusių brolių Pajėdų motinai. Stribai partizanų kūnus išvežė ir užkasė pamiškėje prie Svėdasų.
Partizanai netrukus tą vietą susirado, ir vieną naktį žuvusiųjų artimieji Elena Pajėdienė ir Pranas Paršiukas nuvažiavo ten vežimu ir palaikus slapta išsikasė. Broniaus Pajėdos ir Felikso Paršiuko kūnai buvo atvežti į Šeduikius. Reikėjo juos nuplauti, tinkamai aprengti, sukalti karstus, kapinėse iškasti duobę... Kazytė savo Feliksui siuvo pagrabines kelnes. Visa tai darė, matė ar apie tai girdėjo daugelis Šeduikių gyventojų, rusai "biežencai" taip pat, bet niekas neįskundė. Apie partizanų perlaidojimą enkavedistai sužinojo tik po dviejų metų.
1947 metais brolio Prano sveikata sušlubavo. Pasigydęs Kaune, į kaimą grįžti nebenorėjo. Atsisakė savo žemės - dalis jos jau anksčiau buvo konfiskuota, "nubuožinta", dabar likusius apie 15 ha perdavė žemės fondui, o per fondą toji žemė buvo atiduota Dabregų "kvartirantėms" rusėms. Pranas išvažiavo į Panevėžį, dirbo ten cukraus fabrike sezoniniu darbininku. Kazytė liko savo namų viename gale ir vertėsi siuvėjos amatu, siūdama Šeduikiuose ir aplinkiniuose kaimuose. Partizanai naujųjų šeimininkių rusių nelietė, tik liepė derliumi dalintis su buvusiais savininkais.
Gruodžio 13-toji
1948 metų rudenį partizanai apiplėšė Panemunėlio kooperatyvą ir pieninę. Brolis Pranas kaip sykis buvo parvažiavęs į namus, nes cukraus fabrike tada trūko darbo, tai partizanai pavedė jam Kauno turguje parduoti pagrobtą sviestą, o Kazytei atgabeno medvilninės medžiagos ritinius partizanų apatiniams rūbams siūti.
Šis Panemunėlio žygis užtraukė partizanams ir niekuo dėtiems Šeduikių žmonėms didelę nelaimę. Kareiviai ir stribai sujudo smarkiai siausti, ir 1948 metų gruodžio 13-tos priešpietę Kazytės pusbrolio Jono Dabregos vienkiemyje buvo užkluptas pailsėti užėjęs penkiolikos partizanų būrys. Nenorėdami pražudyti šeimininkų ir jų mažų vaikų, partizanai iš sodybos nešaudė, bandė prasmukti pro apsupimą, ir plyname lauke septyni jų buvo nukauti.
Visame Šeduikių kaime prasidėjo nuodugnios kratos. Per jas buvo rasta įkalčių (pas Kazytę - medžiagos skiaučių, partizanų atsišaukimas ir laikraštis). Suėmė Joną ir Oną Dabregas, kurių ūkyje užklupo partizanus, ir dar aštuonis žmones, tarp jų ir Kazytę. Suimama ji bandė pabėgti, bet nesėkmingai.
Partizanai nelaimės kaltininkais laikė Šeduikiuose užsibuvusias ruses, po karo namo niekaip neišsiruošiančias. Neieškodami įrodymų, kelioms dienoms po gruodžio 13-tosios praėjus, partizanai griebėsi baudžiamosios akcijos. Kaimo žmonės kiek spėjo, tiek "biežencų" išslapstė, išgelbėjo. Po šių šaudynių "biežencai" visi iki vieno skubiai grįžo į tėvynę.
Suimtieji dešimt šeduikiškių daužyti Rokiškio MGB būstinėje, paskui kalinti Panevėžio kalėjime, kol 1949 metų balandį MGB ypatingasis pasitarimas visus nuteisė. Dauguma gavo po 10 metų lagerio. Kazytę Dabregaitę išvežė į Magadano srities Berlagą (Beregovoj lagerį). Ten pat atsidūrė dar šešios kaimynės ir bendrabylės: seserys Elena, Stasė ir Eleonora Pranckūnaitės, Kazė Mikulionytė, Alma Pernavaitė ir Kazytės pusbrolio Jono žmona Ona Dabregienė.
Kazytės brolį Praną Dabregą kagėbistai Panevėžyje susirado ir "įsūdė" tuos pačius 10 metų katorgos, tiktai jam buvo sudaryta atskira byla ir kalintas jis buvo kitur - Irkutsko srities Taišeto Ozernyj lageryje.
Kur tas Magadanas?
Beveik pačiame Sibiro gale, prie Ramiojo vandenyno Ochotsko jūros yra toks Kolymos kraštas, nuo Lietuvos nutolęs per dešimt laiko juostų. Kaip lietuviui nuo Sibiro, taip rusui nuo Kolymos paminėjimo šaltukas per kūną perbėga. Bet ne dėl to, kad visur ten, išskyrus vandenyno pakrantes, žemę dengia amžinasis įšalas. Kolyma - katorgininkų žemė, Stalino laikais nusėta lageriais su tūkstančių tūkstančiais politinių ir kriminalinių kalinių.
Magadanas yra Kolymos didžiausia gyvenvietė, krašto administracinis centras.
Kazytės laikais Magadano nepasieksi nei traukiniu, nei sunkvežimiu. Tik laivu per jūrą iš Vanino uosto. Todėl Kolyma rodėsi kaip sala, o kelionė iš jos buvo vadinama kelione į žemyną. Netrumpas buvo tas vandens kelias, nuo Vanino iki Magadano - du tūkstančiai kilometrų.
Nors nei Kazytės, nei nelaimės draugių atsiminimų niekas neužrašė, bet pagal kitų kolymiečių pasakojimus galime numanyti, kaip jas vežė geležinkeliu per visą Rusiją ir Sibirą iki to Vanino uosto, kaip laikė krante, kol atplauks laivas, kaip to krovininio laivo triume su triaukščiais geležiniais gultais ir geležine vonia pačiame triumo viduryje plukdė per jūrą. Vonia? Taip, gamtiniams reikalams. Moterys gėdijosi, laukdavo nakties (kol visi užmigs?), eidavo prie vonios dviese, kad viena kitą prilaikytų ir į tą vonią neįkristų - bangos laivą mėtydavo kaip šapelį. Apie kvapus patylėsim - vonios nebuvo kaip ištuštinti iki pat Magadano.
Suprantama, kad kvapai - tik smulkmena, ne šaltis, ne badas, ne utėlės, ne jūrligė ar sunkesnės ligos ir ne motinos širdies skausmas, kaip Onutės Dabregienės - kas dabar su atskirtais jos mažais vaikeliais?
Kai pagaliau pasiekė Magadano krantą, kurį laiką šeduikiškės dar turėjo būti kartu dideliame skirstymo lageryje ant kalvos už miesto. Paskui jų keliai galėjo išsiskirti - Berlagą sudarė 20 ar daugiau atskirų lagerinių punktų, po kuriuos išmėtydavo kalinius.
Vyrai ir moterys čia dirbo sunkų fizinį darbą anglies šachtose, aukso, kobalto ir kitokiuose rūdynuose, rūdos sodrinimo fabrikuose, statybose ir kitur. Moterų darbas ten visur buvo naudojamas. Darbas alinantis, badaujančiam organizmui vos pakeliamas...
Gulbele parlėkčiau
Kas nutiko Dabregų namuose po lemtingojo 1948-ųjų gruodžio, kai Kazytė buvo suimta, o "kvartirantės" rusės spruko į savo tėvynę? Namai neliko tušti. Čia su vaikais glaudėsi Kazytės pusseserė iš Pamaleišio Verutė Dabregaitė - Jakubonienė.
Verutės vyras Juozapas Jakubonis, Svėdasų ir Rokiškio apylinkėse partizanavęs nuo pat antrosios sovietų okupacijos pradžios, 1946 metų gruodį pateko nelaisvėn. Jį tardė ir laikė Panevėžyje. Kartą, Verutei vežant siuntinį vyrui į Panevėžio kalėjimą, stotyje per spūstį minia pastūmė Verutę po atvažiuojančiu traukiniu. Ji neteko kojos, bet liko gyva.
Juozapas Jakubonis buvo išgabentas į Rusijos šiaurės lagerius, o pagijusi Verutė turėjo rasti jėgų prisitaikyti prie negalios ir išgyventi Šeduikiuose viena su dviem sūneliais.
1956 metais Juozapas Jakubonis atgavo laisvę, parvyko į Lietuvą pas žmoną ir vaikus, bet Šeduikiuose likti nenorėjo ar negalėjo - tais pačiais metais iš Magadano pragaro į savo namus grįžo ir Kazytė.
Grįžo ne viena. Magadane Kazytė susipažino ir ištekėjo už tokio pat, kaip ir ji, buvusio kalinio Liudo Jasiulio, žemaičio nuo Mažeikių.
Grįžusi tvarto neberado, tai išardė pusę gryčios ir iš to surentė šalia namo tvartelį. Kitą pusę gryčios paliko gyvenimui.
Vaikų Jasiuliai neturėjo. Tyliai gyveno Kazytės tėvų ir senelių sodyboje, kaimo gale, kalvos pašlaitėje. Kol sveikata leido, džiaugėsi sodo obelimis ir takeliu, pramintu link per kiemą tekančio upelio... 1972 metais Kazytė paliko šį vargais ne džiaugsmais dosnesnį jai pasaulį. Buvo palaidota Duokiškio kapinėse.
Našlys Liudas Jasiulis vedė dar kartą - velionės žmonos lagerių sesę, tos pačios šeduikiškių bylos draugę Stasę Pranckūnaitę ir išsikėlė pas ją į Pamaleišį. Kam atiteko Dabregynė, nežinau.
Kai Liudas Jasiulis 1982 metais mirė, Stasė jį palaidojo Duokiškyje už kelių kapų nuo Kazytės prie Liudo motinos. Abiems, Kazytei ir Liudui, stovi tokie patys paminklai - gali būti, kad abu juos užsakė ne kas kitas, o Liudo našlė Stasė.
Šiais laikais Dabregynė buvo parduota žmonėms iš miškų biznio, kurie dalį žemės apsodino mišku. Prieš kelioliką metų trobesiai stovėjo be durų, o pro langų kiaurymes iš vidaus žiūrėjo kaimynų avys...
© 2025 Aleksandras Sakas
Papildoma literatūra:
Šeduikių istorijos. 1946-ųjų spalis
Šeduikių istorijos. 1948-ųjų gruodis
