Akademijoje atsidūrė blogu metu. Naujoji tarybinė valdžia užsibrėžė sudoroti visus nepatikimuosius - nuo kapitalistų iki filatelistų. Ateitininkas ir buržuazinės spaudos darbuotojas Sakas netrukus taip pat sulaukė savo eilės. Iš jo prisiminimų:
1941 metų berods vasario mėnesį pasikviečia mane rektorius profesorius J. Krikščiūnas ir sako: “Esi pašalinamas iš akademijos”. Paduoda savo drebančią ranką, atsisveikiname, tačiau jis mane čia pat įspėja: “Saugokis, saugokis!”.
Teko gyventi pusiau legaliai, mėtant pėdas. Daugiausia pas brolius – Joną, Panevėžio teatro direktorių, Vacį, Tauragės “Maisto” fabriko darbuotoją, Antaną, Šiaulių pašto viršininko vertėją.
Prasidėjus karui, jau kita - vokiečių - okupacinė valdžia uždarė Dotnuvos akademiją. Nieko gero nebesitikėdamas, Aleksandras dar kartą buvo bekeičiąs užsiėmimą - 1941 metų vasaros gale Šiauliuose baigė trumpus mokytojų kursus. Atvažiavęs į Kauną po rugsėjo 15 d. ieškoti darbo, susitiko pažįstamą ateitininką Pilypą Žukauską - Narutį, kuris pakvietė į Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) štabą darbuotis organizacinio skyriaus vedėjo padėjėju. Pasiūlymas Aleksandrui pasirodė priimtinas, jis sutiko, tačiau po kelių dienų paaiškėjo, kad toks žingsnis nebuvo sėkmingas. Rugsėjo 21 d. vokiečiai LAF veiklą nutraukė, suėmė LAF vadovą Leoną Prapuolenį ir išsiuntė jį į Dachau koncentracijos stovyklą, o Aleksandras, nespėjęs kiek nors pasireikšti, vėl liko bedarbiu. Neilgam, nes rudenį okupacinė valdžia leido veikti žemės ūkio akademijai, ir buvo galima grįžti į Dotnuvą.
Dotnuvoje studijuodamas, Aleksandras Sakas toliau bendravo su kauniečiais - buvusio LAF žmonėmis, nacių nuvarytais į pogrindį ir besitelkiančiais pasipriešinimui naujoje Lietuvių fronto (LF) organizacijoje. Kai 1942 m. vokiečiai uždarė laikraštį “Į laisvę”, jis buvo leidžiamas ir platinamas slaptai. Aleksandro bičiuliai Juozas Gražys ir Povilas Malinauskas Kaune spausdindavo po 10 tūkstančių “Į laisvę” egzempliorių. Aleksandras tuo metu buvo dažnas svečias Kaune pas savo dėdę Antaną Rimkų, o į Dotnuvą išplatinti parsiveždavo po pluoštą iš draugų gautų pogrindžio leidinių.
Dotnuvoje šios spaudos skaitytojais galėjo būti ne vien Aleksandro mokslo draugai, bet ir kiti patikimi žmonės. Kai kurių iš jų pavardės yra žinomos:
studentai - Beliūnas (iš Prienų, buvęs Lietuvos kariuomenės leitenantas), Vladas Grupas, Jasiukaitis, Simas Liauksminas (tuo metu dirbęs ir liaudies mokyklos mokytoju, 1943 metais baigęs akademiją), Lukaševičius (studentų atstovybės pirmininkas), Putna, Saulėnas, Vinkšnaitis (kurso draugas ir Dotnuvos policijos viršininkas, 1942 metų birželį įspėjęs Aleksandrą, kad jo ieško vokiečių saugumas), Juozas Uleckas (baigęs akademiją 1943 metais);
akademijos dėstytojai - dr. Grigas, prof. kanauninkas F.Kemėšis, doc. B.Povilaitis;
agronomai - Antanas Dagilis, Paulauskas, Pempė;
tarnautojai - Šlapoberžės kaimo netoli Dotnuvos pašto vedėjas Juozas Balčiūnas, Dotnuvos pašto vedėjas Gudas, Dotnuvos akademijos sargas Puodžiūnas.
1943 metais Aleksandras Sakas ėmėsi pats redaguoti ir leisti antinacinį laikraštėlį “Lietuvos Judas”. Ši istorija verta atskiro straipsnelio.
1944 metais vokiečiai traukdamiesi išsprogdino gražiuosius akademijos rūmus. Sudegė jos biblioteka, nukentėjo visa tai, kas vadinama mokymo baze. Į Vakarus pasitraukė didelė dalis profesūros ir dėstytojų, tarp jų ir akademijos rektorius prof. Balys Vitkus. Frontui praėjus, akademijos vadovu tapo prof. Jurgis Krikščiūnas, buvęs rektoriumi prieškariniu tarybiniu metu - bolševikams priimtinų pažiūrų, tačiau sąžiningas ir teisingas žmogus (akademijoje buvo dar vienas prof. Jurgis Krikščiūnas, 1944 m. pasitraukęs į Vokietiją).
Tęsti studijų, šiek tiek sutvarkius tai, kas iš akademijos liko, į Dotnuvą vėl rinkosi studentai. Aleksandras netrukus draugų buvo įspėtas: “Bėk greičiausiai iš akademijos, tavęs ieško”. NKVD jį laikė svarbesniu pasipriešinimo veikėju, negu jis iš tikrųjų buvo. Dar 1944 metų rugsėjį pradėta Sako paieška pagal “agentūrinę-tardomąją” bylą “Front”. Teko slapstytis, kaip ir 1941-aisias, mokytis savarankiškai (iš studentų sąrašų jis nebuvo išbrauktas), į akademiją užsukant trumpam baigiamųjų egzaminų laikyti.
1945 metų gegužę Aleksandras Sakas Kaune buvo išduotas ir suimtas. Prasidėjo devynerius metus trukusi “akademija” su sadistiškais tardymais Lietuvoje, kalinimu mirties lageriuose Vorkutoje, tremtimi Sibire.
Laisvėje likę jo mokslo draugai diplomų tais 1945-aisiais taip pat negavo. Gal dėl to, kad nebuvo išklausę tarybiniam švietimui būtinų disciplinų - to, kas vėliau buvo vadinama TSKP istorija, moksliniu komunizmu ir pan. 1946 metais Aleksandro buvę bendrakursiai susitelkė ir, formaliai atlikę visas būtinas procedūras, visu būriu diplomus gavo. Aleksandras Sakas, grįžęs į Lietuvą, pats vienas panašių žygių nesiėmė, ir kolūkiuose dirbo nediplomuotu agronomu.
© 2013 Aleksandras Sakas jun.
Priedai:
Dotnuvos žemės ūkio akademijos studentai tarp 1941 ir 1944 metų:
Apie 1960 m. kažkuris iš Aleksandro Sako bendrakursių sudarė jų - Lietuvoje likusiųjų - sąrašą, pavadinęs jį “Lietuvos žemės ūkio akademijos 1946 metų laidos absolventai“:
1. Ona Augytė-Jašinskienė, dirbo Staniūnuose, Pabaltijo paukštininkystės bandymų stotyje, gyveno Panevėžyje.
2. Rūta Balčiūnienė.
3. Henrikas Bielinskas.
4. Vytautas Beržiūnas, dirbo Respublikiniame zootechninio-veterinarinio tiekimo organizacijų susivienijime, gyveno Vilniuje.
5. Vaclovas Danevičius, gyveno Kretingoje.
6. Vincas Daunora, dirbo Kaune, Vandens ūkio projektavimo institute, gyveno Kaune.
7. Antanas Dulevičius, dirbo Klaipėdos tarybiniame ūkyje-technikume, gyveno Palangoje.
8. Alfonsas Gudelis, gyveno Telšių rajono Kalnėnų kaime.
9. Ona Gudynaitė-Špokauskienė, dirbo Botanikos institute, gyveno Vilniuje.
10. Kostas Jašinskas, dirbo Panevėžio cukraus fabrike, gyveno Panevėžyje.
11. Jonas Kasaitis.
12. Vytautas Kiela, gyveno Klaipėdos rajono Tauralaukio kaime.
13. Adolfas Krikščikas, dirbo Kelmės tarybiniame ūkyje, gyveno Kelmėje.
14. Justinas Kontrimas, dirbo Vytėnų sodininkystės bandomojoje stotyje, gyveno Kaune.
15. Stasys Laukaitis, gyveno Mažeikių rajono Lenino kolūkyje (Krakių paštas).
16. Kazys Makūnas, gyveno Panevėžyje.
17. Juozas Miknius, dirbo Panevėžio cukraus fabrike, gyveno Panevėžyje.
18. Vincas Miliauskas, dirbo Žemdirbystės instituto Vokės filiale, gyveno Vilniuje.
19. Vytautas Pauliukas, gyveno Elektrėnuose.
20. Vytautas Rimas, dirbo Vidmantų tarybiniame ūkyje, gyveno Kretingoje.
21. Aleksas Sakas, gyveno Klaipėdoje.
22. Albinas Statkevičius, dirbo Žemės ūkio akademijoje, gyveno Kaune.
23. Vladas Širka, gyveno Kaune.
24. Jonas Tarvidas, dirbo Žemdirbystės institute, gyveno Dotnuvoje.
25. Jonas Vaitiekūnas, dirbo Žemdirbystės instituto Vokės filiale, gyveno Vilniuje.
26. Adolfas Vyšniauskas, dirbo Laučiūnavos tarybiniame ūkyje-technikume, gyveno Kėdainių rajone, Laučiūnavoje.
27. Simas Žukauskas, dirbo Aukštadvario tarybiniame ūkyje-technikume, gyveno Aukštadvaryje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą