“Lietuvos Judo” du pirmieji numeriai saugomi Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje Vilniuje.
Dėdamas čia “Lietuvos Judo” kopijas, jas cenzūravau. Tie iš kolaborantų, kurie pakliuvo į “Lietuvos Judą”, buvo savo laiku įvardinti, todėl nemanau, kad reikėtų dar kartą skelbti juos, jau palikusius šį pasaulį. Be to, prie jų pavardžių kartais nėra konkrečių išdavikiškos veiklos faktų. Nors informaciją “Lietuvos Judo” talkininkai tikrindavo, galėjo būti ir taip, kad užtekdavo - “ne vienas sakė”. Antai, pirmajame numeryje šiaulietis P. M. buvo paskelbtas gestapininku. Antrajame numeryje leidėjai šią žinią “atitaisė” ir žmogaus už moralinę skriaudą atsiprašė.
Kas leido “Lietuvos Judą”? Lietuvių fronto žmonės - buvę ateitininkai, okupantų į pogrindį nuvaryto Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) nariai.
Kylant Lietuvoje laisvės sąjūdžiui, mano tėvas Aleksandras Sakas jau galėjo atskleisti tai, ką laikė svarbiausiu savo gyvenimo žygiu. Savaitraštis “Gimtasis kraštas”, tuomet neįtikėtinai populiarus, 1989 metais išspausdino straipsnį apie “Lietuvos Judą” (Antanas Martinionis, “Lietuvos Judas”, arba rezistencinis pogrindis, “Gimtasis kraštas”, 1989 m. balandžio 6-12 d., Nr. 14 (1151), 5 pusl.). Žurnalistui Aleksandras Sakas pasakojo:
Buvau pirmojo numerio ir redaktorius, ir leidėjas. Jį spausdinome Šiauliuose, vieno medinio namo antro aukšto koridoriuje, prie šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Spaustuvinį šriftą iš “Titnago” spaustuvės pavogė ten dirbęs Vanagas. Mes abu su juo ir atspaudėme 1000 egz. “Lietuvos Judą” Lietuvoje platinome studentams talkinant.
Antram numeriui surinkau medžiagą ir ją paruošiau spausdinimui. Šriftą parvežiau į Šiaulius iš Kretingos pranciškonų vienuolyno spaustuvės. Jį spausdino mano draugai Juozas Gražys (gyvena Kaune) ir Povilas Malinauskas (miręs). (…) Išspausdino 3000 egz. Dalį brolis Antanas nusivežė į Kauną, o iš ten studentai paskleidė Lietuvoje (suklydo pasakotojas arba žurnalistas, nes antrasis numeris buvo išspausdintas Kaune, vežti jo iš Šiaulių į Kauną nereikėjo. Matyt, Antanas Sakas bus vežęs dalį pirmojo numerio tiražo - aut. past.).
Buvo išleistas 1944 metais ir trečias “Judo” numeris. Aš jau šiame darbe nedalyvavau. Nežinau net kas spausdino.
Iš Šiaulių ar Kauno talkininkai “Lietuvos Judą” išvežiodavo į visas puses. Štai, buvęs politinis kalinys ir tremtinys Julius Martišius rašė, kaip 1943 metais, gyvendamas Šiauliuose ir dirbdamas geležinkelio valdybos ūkio skyriuje, iš Aleksandro Sako ir kitų gautą pogrindinę spaudą gabendavo į Kretingą, Telšius, Mažeikius, Tauragę (”Tėviškės žiburiai”, 2006.03.21, Nr. 12, 4 pusl.).
O 1991 metais laikraštyje “Klaipėda” publikuotame interviu su Aleksandru Saku “Lietuvos Judo” leidimo istorija buvo papasakota kiek išsamiau (Aldas Vabuolas, Dar gyvas “Lietuvos Judo” redaktorius ir leidėjas!, “Klaipėda”, Nr. 112 (13189), 1991 m. birželio 7 d., 2 pusl.):
“Lietuvą” (pogrindinį laikraštį - aut. past.) Šiauliuose leido Petras Dzegoraitis ir katalikų veikėjas daktaras Jasaitis. Kilo mintis ir man išleisti tokį pogrindinį laikraštuką. Susitariau su spaustuvėje dirbančiu Juozu Vanagu: parūpink, sakau šriftų. Tas atsakė: bus! Ir savo žodį tesėjo. Pradėjau rinkti medžiagą…
- Kaip žurnalistas suprantu, kad Jums labai kruopščiai reikėjo patikrinti surinktus duomenis: juk ne juokas visai Lietuvai viešai paskelbti žmonių, kurie apkaltinami bendradarbiavimu su naciais, pavardes…
- Taip, šitas darbas buvo ilgas ir kruopštus. Padėjo man pogrindininkai ateitininkai, Kauno, Dotnuvos ir Šiaulių studentai. Aš pats, tikrindamas gautas žinias, keliskart važiavai į Vilnių ir Kauną.
Beje, kai kuriuos parsidavėlius iš Šiaulių išaiškinti man nebuvo itin sunku. Šiaulių gestape dirbo mano jaunystės draugas Adolfas Bučikas. Nueinu, būdavo, pas jį, o jis man ir prasitaria apie tuos, kas jiems padeda (…).
- O kur rinkote “Lietuvos Judą”?
- Šiauliuose, pas Juozą Vanagą. Namas, kur jis gyveno, - priešais Petro ir Povilo bažnyčią. Kartu kaimynuose, apačioje, gyveno ir gestapininkas… O mes užlipame ant aukšto ir renkam tokiam koridorėlyje. Jeigu kas lips, - turime maišą. Sutarėme: uždengsime ir šnekėsim lyg niekur nieko. Bet viskas baigėsi laimingai. Surinktą numerį Juozas nusinešė į spaustuvę - tarp kitko, labai rizikuodamas - ir atspausdino tūkstantį egzempliorių “Lietuvos Judo”. Aš tuos laikraščius paimu ir nunešu pas savo brolį Antaną - jis gyveno prie geležinkelio stoties - o iš čia jau studentai išvežiojo po Vilnių, Kauną, Dotnuvą ir kitus Lietuvos miestus.
- O kaip sekėsi antrąjį “Lietuvos Judo” numerį išleisti?
- Antrąjį numerį surinko ir atspausdino Kaune Juozas Gražys ir Povilas Malinauskas. Visą medžiagą aš jiems pateikiau. Antrojo numerio jau daugiau buvo atspausdinta - trys tūkstančiai egzempliorių. Beje, šiedu vyrai spausdino pogrindinį satyrinį “Kuntaplio” laikraštuką. (…)
Antrąjį “Lietuvos Judo” numerį išleidau 1944 metų vasario mėnesį (datuotas 1943 m. gruodžio 1 d. - aut. past.). Prieš tai vėl nuėjau pas Adulį - taip mes vadindavome Adolfą Bučiką - pasitikrinti medžiagos, o tasai ir sako: “Ar nenori uždirbti penkių tūkstančių markių?” - “Už ką?”, - klausiu. - “Kas išduos “Lietuvos Judo” leidėją, gaus penkis tūkstančių markių”. Nusisukau, kad jis nematytų, kaip aš paraudau.
Trečioji publikacija “Lietuvos Judo” tema (Antanas Čalnaris, Kova dviem frontais, “Valstiečių laikraštis”, 1994 m. balandžio 9 d., Nr. 29 (7289), 9 pusl.) šiai istorijai naujų faktų ar detalių ne ką tepridėjo. Tačiau tiems, kas kada nors semsis žinių iš to straipsnio, norėčiau vieną kitą epizodą patikslinti.
Aleksandras Sakas galėjo būti primiršęs kai kuriuos tuomet jau 50 metų senumo įvykius ir susiejo pirmojo “Lietuvos Judo” numerio leidimą Šiauliuose su savo mokymusi tame mieste. Būta kiek kitaip. Mokytojų kursus Šiauliuose Aleksandras lankė iki 1941 m. rugsėjo 15 d. (Lietuvos ypatingojo archyvo KGB byloje P-11800-LI yra kursų baigimo pažyma). Po to išvyko ieškoti darbo į Kauną, kur Aleksandro pažįstami ateitininkai Petras Gailiūnas ir Pilypas Žukauskas - Narutis vietoj mokytojavimo pasiūlė jam darbą Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) štabe. Šis darbas tetruko kelias dienas, nes vokiečiai rugsėjo 21 d. štabą išvaikė, o LAF veiklą uždraudė. Po to Aleksandras Sakas, studijuodamas Dotnuvoje, dažnai viešėdavo Šiauliuose pas brolį Antaną. Vienos tokios viešnagės metu, spaustuvininkui Juozui Vanagui padedant, sumanymas išleisti “Lietuvos Judą” buvo realizuotas.
Kita svarbi pastaba, tinkanti ne tik trečiajai, bet ir antrajai publikacijai. Pasakodamas apie “Lietuvos Judo” antrojo numerio spausdintojus Juozą Gražį ir Povilą Malinauską, Aleksandras Sakas turbūt pamiršo pasakyti, kad šie jo draugai leido ne vien satyrinį laikraštį “Kuntaplis”. Svarbiausias juodviejų žygis buvo daugiatiražio pogrindžio laikraščio “Į laisvę” spausdinimas. Pats Juozas Gražys savo 1993 m. rugsėjo 16 d. laiške Aleksandrui Sakui rašė:
Pamenu, kad jį (”Lietuvos Judą” - aut. past.) prašei pagaminti, ir jis buvo atliktas. Rinkimas buvo mano, o spausdinti padėjo Povilas (Povilas Malinauskas - aut. past.). Mūsų akimis, tai buvo smulkus darbelis ir mums sunkumų nesudarė. Platinti mes jo nesiėmėme, bet manau, kad Povilas šiek tiek kai kam išdalijo. (…) Mūsų anų laikų tame spausdinimo lizdely pagrindinis uždavinys buvo laiku išleisti „Į laisvę“ 10 tūkst. tiražu du kartu į mėnesį. Ir tai buvo ištesėta.
Ir dar vienas trečiosios publikacijos patikslinimas. Aleksandro Sako areštas 1945 metais su “Lietuvos Judu” turi mažai ką bendro. Kaip rodo KGB bylos medžiaga, kagėbistai nenujautė, kad suėmė “Lietuvos Judo” redaktorių. Jie įtarė Aleksandrą Saką buvus antitarybinio pogrindžio Dotnuvos žemės ūkio akademijoje organizatorumi ir daužė jį septynias savaites, stengdamiesi išgauti žinių apie pasipriešinimo dalyvius.
Pagaliau byla buvo sudaryta. Kaltinamajam palikti tiktai ankstesnių laikų “nusikaltimai”: 1931 - 1933 metais vadovavęs Kauno suaugusiųjų gimnazijos “antitarybinei” ateitininkų organizacijai, 1941 metais dirbęs LAF štabe, o vokiečių okupacijos metu Dotnuvoje platinęs pogrindinę “nacionalistinę” spaudą. Aleksandras to neneigė. Vėliau gailėjosi prisipažinęs dėl kelių dienų pabuvimo aktyvistų fronte - nežinojo, kad jo įdarbinimo LAF štabe net įforminti nespėta, todėl šio epizodo įrodymų saugumiečiai neturėjo. Pasisakė platinęs ir “Lietuvos Judą”, neva gaudavęs jį Vilniuje iš brolio Jono - manė, kad brolis paspruko į Vakarus ir kagėbistams bus nepasiekiamas. Tuo metu taip ir buvo, tačiau kiek vėliau Jonas Sakas, paleistas iš amerikiečių belaisvių stovyklos, pasuko ne į Vakarus, bet namų pusėn, ir 1945 metų rugsėjį pateko tiesiai į rusų kontržvalgybos SMERŠ rankas. Laimei, Jono tardytojai apie “Lietuvos Judą” nieko nežinojo, ir Aleksandro parodymai broliui nepakenkė.
Trečiasis “Lietuvos Judo” numeris, jei tikrai buvo išleistas, išėjo 1944 m. Ką žinome apie jo leidimą?
1988 metais Aleksandras Sakas kreipėsi į LTSR prokurorą dėl reabilitacijos. Jo prašymo pagrįstumą tikrino saugumas. Buvo apklaustas pats prašytojas ir kiti žmonės - Aleksandras Bendinskas, Juozas Gražys. Laikai keitėsi, ir Sakas su Bendinsku (galbūt abu sutarę, kad apie pogrindinę antifašistinę spaudą jau galima kalbėti) papasakojo KGB tardytojui “Lietuvos Judo” istoriją. Mintis leisti tokį laikraštuką kilusi jiedviem. Sakas teigė pirmuosius du numerius paruošęs pats vienas, o trečiąjį išleidęs Bendinskas. Bendinskas kalbėjo panašiai - kad jiems pavykę išleisti trejetą numerių.
Tačiau vėliau Aleksandras Bendinskas savęs “Lietuvos Judo” leidėju niekur nebevadino. Jau cituotame 1989 metų Antano Martinionio straipsnyje jis žurnalistui pasakojo:
Jo (”Lietuvos Judo” - aut. past.) berods išėjo trys numeriai. Į juos pakliuvo voldemarininkai, nacionalistų partijos nariai ir kiti. Pasirodžius pirmam numeriui mane keikė, išėjus antrajam, jie tiesiog užsiuto, o kai išėjo ir trečiasis, mane pradėjo persekioti jau ir vokiečiai. Nors laikraštuką spausdino kiti. Informacijas, medžiagą teikė “Židinio” leidėjas Virbickas, gydytojas Bronius Stasiukaitis (besitraukdamas į Vakarus, žuvo ant Tilžės tilto), studentas Pilypas Žukauskas, Povilas Malinauskas ir daugelis kitų.
Ir savo atsiminimų knygoje “Be pagražinimų” (Vilnius, 2006 m.) Aleksandras Bendinskas nerašo, kad būtų leidęs “Lietuvos Judą”. Todėl gali būti, kad jo trečiąjį numerį (jei toks tikrai buvo) paruošė ir išleido kažkas kitas.
© 2014 Aleksandras Sakas jun.
Priedas
Iš 2014 m. paskelbtos Tomo Petreikio daktaro disertacijos “Regioninės knygos kultūra Žemaitijos knygos 1905-1944 m. pavyzdžiu“:
Dėl griežtos vokiečių cenzūros ir popieriaus trūkumo, nors regione leidyba nuo 1942 m. oficialiai beveik sustojo, nelegalūs spaudos užsakymai tik suintensyvėjo. Iš Šiaulių „Astros“ spaustuvės darbininkų Romualdo Prancevičius ir Stanislovo Ežerskio bei rezistentų Algirdo Juliaus Greimo ir Aleksandro Sako atsiminimų yra žinoma, kad ši spaustuvė, daugiausia naktimis, spausdino įvairius necenzūruotus užsakymus. Dėl vieno nepatenkinto kliento nukentėjo spaustuvės vedėjas Bronius Naudžiūnas. Jis priėmęs užsakymą iš kažkokio Maskevičiaus atspausdinti maldaknygę, bet spaustuvės darbininkai, daugiausia dirbdami naktimis, nebesugebėjo laiku įvykdyti nelegalių spaudos darbų „Galeno“ laboratorijai. Pastarosios vedėjas Sutkus dėl draudžiamos veiklos B. Naudžiūną apskundė Šiaulių miesto burmistrui Petrui Linkevičiui. Jis B. Naudžiūną iš vedėjo pareigų atleido, o jo vieton paskyrė šilališkį karininką Stasį Bagdoną. Vedėjų pasikeitimas lemiamos įtakos nelegalios spaudos užsakymams neturėjo, nes, pasak R. Prancevičiaus, vadovaujant S. Bagdonui, nelegalūs spaudos darbai buvo atliekami dar didesniu mastu. (146 pusl.)
Valstybinė Kretingos spaustuvė 1941 m. birželio mėn. sudegė, bet Kretingos pranciškonų spaustuvės inventorius buvo išlikęs, matyt, stovėjo nenaudojamas, mat rezistentas A. Sakas 1943 m. iš jos gavo šrifto savo redaguojamam “Lietuvos judo” laikraščiui. Jei spaustuvė būtų veikusi ir šriftas būtų buvęs registruotas, juo rezistentui būtų buvę rizikinga naudotis. (183 pusl.)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą