“Moteris yra gyvybės pradžia, bet ne amžinybė. Ji kaip ir mes visi yra Aukščiausiojo valioje”. Šiais žodžiais buvo atsisveikinta su dešimties vaikų motina Benedikta Čerapaite - Andruškevičiene, kuri iškeliavo amžinybėn 1983 m. rugpjūčio mėn. 22 d. Stoke-on-Trent, Anglijoje.
Benedikta, arba Benė, kaip ji buvo žinoma savo artimųjų ratelyje, gimė Papilėje 1912 m. rugsėjo 11 d. Jono ir Barboros Čerapų šeimoje. 1928 m. Čerapų šeima iširo. Jos motina išvažiavo į Argentiną. Nors ir prašoma, Benė nesutiko važiuoti drauge, bet pasiliko savo gimtoje Papilėje. Būdama 16-kos metų, jau turėjo užsidirbti duoną, todėl mokslui neturėjo nei laiko, nei pinigų. Buvo gabi ir be didelių pastangų išmoko siuvėjos amato. Važinėjo po apylinkės turtinguosius, jiems ir jų vaikams siūdama rūbelius. Su malonumu prisimindavo Steponavičių (gal Stankevičių?) dvarą, kuriame jai siuvant, atostogų atvyko jaunas ir šaunus karininkas Vytautas Andruškevičius.
Nuo to susitikimo tai laišku, tai pasimatymu jie palaikė ryšį, kol 1936 m. balandžio 18 d. šv. Jurgio bažnyčioje, Šiauliuose, susituokė. Tačiau jos gyvenimo sąlygos nepagerėjo. V. Andruškevičius po 1934 m. sukilimo buvo paleistas atsargon ir, kito darbo negavęs, dirbo muitinėje. 1937 m. vasario 13 d. Benės šeima padidėjo dukra Nijole. Palengvėjo ir gyvenimo sąlygos. V. Andruškevičius grįžo aktyvion kariuomenės tarnybon, o nuo 1939 m. (pataisyta iš 1938 m.), perėjo į 1-osios pėstininkų divizijos štabą Vilniuje.
Benė į Vilnių atvyko su dukra ir sūnumi Rimvydu (pataisyta iš Rimanto), o 1940 m. susilaukė dar vieno sūnaus Algimanto (žuvusio automobilio katastrofoje Pietų Afrikoje). Rusų ir vokiečių okupacijų teroras palietė Andruškevičių šeimą taip pat, kaip ir kitas šeimas Lietuvoje. Daug artimų žmonių buvo išvežta į Sibirą. Vyras buvo išsiųstas į frontą (pasak sūnaus Rimvydo, iš priverstinės tarnybos sovietų kariuomenėje, jai traukiantis, pabėgo). Benei teko vienai rūpintis vaikų gerove. Nematydamas geresnės išeities, V. Andruškevičius pasitraukė iš kariuomenės ir 1944 m. spalio 5 d. su šeima pajudėjo Tilžės link. Per keturis mėnesius sunkios ir nuotykingos kelionės jie pasiekė Flensburgo priemiesčius. Čia gimė sūnus Vytautas. Flensburge gyvenantieji lietuviai nesijautė pakankamai saugūs, todėl Benės šeima pajudėjo gilyn į Vokietiją ir per Boną pasiekė Greveno išeivių stovyklą, kurioje jie išgyveno iki emigracijos į Angliją. 1946 m. gimė sūnus Šarūnas. Pirmasis į Angliją emigravo šeimos galva V. Andruškevičius.
Likusi viena, Benė prižiūrėjo padidėjusią šeimą, rūpinosi ja ir slaugė ligoje vaikus. Visokius trūkumus papildydama uždarbiu už siuvimą. 1949 m. ji su penkiais vaikais pajudėjo Anglijos link ir per vakarinę Valiją pasiekė Excalibur šeimų lagerį Alsageryje, netoli Stoke-on-Trent.
Ir čia lagerinis gyvenimas tęsėsi iki 1953 m., kada Tunstalyje buvo nupirkti namai, kuriuose apsigyveno Andruškevičių šeima. Čia gyvenant šeima padidėjo dar penkiais nariais: dviem dukrom - Danute ir Irena ir trim sūnum - Petru, Jonu ir Kęstučiu. Dešimties vaikų šeima vertė vyrą dirbti ilgas valandas fabrike. Todėl vaikų auginimas, jų auklėjimas buvo Benės pagrindinis darbas. Benė dirbo nesiskųsdama ir su meile. Į jos namus atsilankiusiam ir esančiam nusiminime ji rasdavo paguodžiantį žodį, o išalkusiam suruošdavo vaišes.
B. Andruškevičienė neparašė knygų ir nesukūrė meninių paveikslų. Benės didybė buvo jos šeimoje, kuriai jos meilė buvo stiprybė ir kelrodis į ateitį. Ji buvo susipratusi lietuvė, mylėjo savo kraštą Lietuvą ir stengėsi, kad jos vaikai užaugtų lietuviais patriotais. Ligi paskutinės savo gyvenimo valandos su savo šeima ji tekalbėjo lietuviškai. Ji mėgo lietuviškas dainas ir svajojo apie savuosius, pasilikusius Lietuvoje. Jos svajonės išsipildė. Sūnaus Petro lydima, su kitais lietuviais ji aplankė Vilnių, Kauną, Šiaulius ir savo gimtąją Papilę. Ji uoliai palaikė lietuvišką spaudą. Tačiau jos tikrasis turtas buvo šeima. Sunku yra įvertinti žodžiais žmonos, motinos, šeimininkės, slaugės, auklėtojos ir lietuvės moters vertę ir nuopelnus. Ilsėkis ramybėje!
Vl. Dalyvis
© Res familiaris
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą