Ieškoti šiame dienoraštyje

2019 m. birželio 26 d., trečiadienis

Šeduikių kaimas XVIII amžiaus antroje pusėje

Mamos gimtinė - Šeduikių kaimas - yra dabartinio Anykščių rajono šiaurės rytų pakraštyje, Svėdasų - Kamajų - Užpalių trikampyje, netoli Duokiškio.

Šeduikių lokacija (maps.lt žemėlapio fragmentas)

Šeduikių kaimas kažkada įsikūrė ten, kur vieškelį iš Duokiškio į Netikiškius (ir toliau link Svėdasų) kirto dabar jau išnykęs kelias iš Mikniūnų į Vilučius. Kaimo gryčios stovėjo abipus antrojo kelio nuo sankryžos į Vilučių pusę.

Šeduikių žemėse telkšojo nedidelis Šeduikių ežeras (dabar - užpelkėjusiais krantais), iš kurio šiaurės pusėn tekėjo ir tebeteka Šeduikių upelis. Prie upelio ant kalvos buvo kaimo kapinaitės (dabar vadinamos Netikiškių kapinaitėmis, nes atsidūrė išsiplėtusių Netikiškių teritorijoje).

Šeduikių ūlyčios medžiai iš Netikiškių pusės žvelgiant. 2014 metų nuotrauka

Šeduikiai, Svėdasų parapijos kaimas, nuo seno priklausė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Užpalių seniūnijai, kurią XVIII amžiaus antroje pusėje valdė kunigaikščiai Oginskiai.

*

1765 metų Užpalių seniūnijos inventoriuje surašyti šeši činšą mokėję Šeduikių gyventojai (vardijant nuo sankryžos link Vilučių): Kazimieras, Jonas ir Stanislovas Šeduikiai, Tamošius Janulionis, Simonas Šeduikis, Simonas Pajėda. Činšo vidurkiu šeduikiečiai pranoko bet kurį kitą Užpalių seniūnijos kaimą. Matyt, ir žemės jie daugiau turėjo (tiksliau - naudojo, nes žemė buvo ne jų, bet Lietuvos didžiojo kunigaikščio nuosavybė).

Žemių plotai 1765 metų inventoriuje nenurodyti. Pagal činšo dydį galima spėti, kad pirmieji trys Šeduikiai ir Janulionis turėjo po porą valakų, Simonas Šeduikis - apie pusantro, o Pajėda - vieną valaką.

Kaimo senbuviai, be abejo, Šeduikiai. Jų pavardė minima nuo pirmųjų puslapių seniausioje iš turimų Svėdasų bažnyčios metrikų knygų. Pavardė rašyta įvairiai - Szydeykis, Szaduykis, Szedeykis. Kaip giminiavosi ketvertas inventoriun įtrauktų Šeduikių, nelengva pasakyti. Apie juos ir jų kaimynus šiek tiek papildomų žinių yra Svėdasų bei Kamajų bažnyčių metrikų knygose.

Kazimieras Šeduikis - gimęs greičiausiai dar XVII amžiaus pabaigoje, Svėdasuose 1718 metais sutuoktas su Ona Žilinska. Nuo 1719 iki 1738 metų Šeduikių kaime gimė juodviejų keturi sūnūs ir trys dukros.

Jonas Šeduikis - kaime buvo ne vienas tokiu vardu ir pavarde. Jau minėtas Kazimieras turėjo sūnų Joną, gimusį 1722 metais. Kitas Jonas Šeduikis - 1726 metais Kamajų bažnyčioje sutuoktas su Margarita Kepalaite iš Kalvių. Jis tarp 1728 ir 1745 metų susilaukė keturių sūnų ir trijų dukrų.
Kažkuris iš šių Jonų 1748 metais vedė Oną Bražiūnaičią. Tai galėjo nutikti tiek vienam, tiek kitam Jonui, jeigu antrasis buvo likęs našliu. Jonas su Ona turėjo du sūnus.

Stanislovas Šeduikis - gimęs 1705 metais. Jo ir Kristinos Sabalytės iš Kalvių jungtuvės Kamajuose - 1729 metais. Šiai porai tarp 1732 iki 1751 metų gimė trys sūnūs ir šešios dukros.

Simonas Šeduikis - aukščiau minėto Kazimiero ir Onos sūnus, gimęs 1719 metais. Jis 1739 metais Kamajuose susituokė su Ona Baltakyčia iš Mikniūnų. Jų vaikai - tarp 1741 ir 1763 metų gimę penki sūnūs ir dvi dukros.

Tamošius Janulionis (Janulis) buvo vedęs Elžbietą Pernavaitę iš Mikniūnų. Jų jungtuvės - 1738 metais Kamajų bažnyčioje. Žinome tris Tamošiaus sūnus. Du krikštyti tuo pačiu Motiejaus vardu, matyt, antrasis Motiejus gimė po pirmojo mirties. Trečiasis sūnus - Simonas, gimęs 1747 metais.

Simonas Pajėda turėjo ne vieną žmoną ir bent tris dukras, o su Kristina (mergautinės pavardės nežinome) - sūnų Joną, gimusį 1768 metais. Simonas vienintelis iš 1765 metais surašytų sulaukė ir kitos Užpalių dvaro inventorizacijos.

*

Mano protėvių Dabregų 1765 metų inventoriuje nėra, gal jų tuo metu Šeduikiuose dar negyventa. Pirmoji žinia apie Dabregas - iš 1772 metų, kai Svėdasų bažnyčioje buvo pakrikštyta Barbora Dabregaitė. Jos tėvai - Kazimieras ir Elžbieta Dabregos iš Šeduikių.

1772 metais gimė pirmoji Šeduikių Dabregaitė (epaveldas.lt, Svėdasų RKB 1702-1796 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 102 vaizdo fragmentas)

Barboros tėvų santuokos nei Svėdasų, nei Kamajų knygose neradau - tuokėsi jie kažkur kitur, galėjo ten kurį laiką pagyventi, todėl nežinome, ar Barbora buvo šių Dabregų pirmasis vaikas. Šeduikiuose jie neužsibuvo, išsikraustė į Kamajų pusę, kur Merkių kaime (dabar jau seniai išnykusiame) Barbora Dabregaitė mirė, sulaukusi vos 12 metų.

Kitas įrašas su Dabregų pavarde - apie Svėdasų bažnyčioje 1775 metų sausį sutuoktus mano proproprosenelius Juozapą Dabregą iš Šeduikių ir Oną Budreikaitę.

*

1789 metų Užpalių seniūnijos inventoriuje - vis dar šeši činšininkai iš Šeduikių: ponas Juozapas Šeduikis, Jokūbas ir Simonas Januliai, Laurynas Rakauskas, Juozapas Dabrega, Simonas Pajėda. Kaimui priklausė 7 valakai apgyventos žemės (grunt osiadly), 7 su puse valako priimtos žemės (grunt przyiemny) ir dar atskirai 162 margai. Metinis činšas buvo skaičiuojamas taip: už valaką apgyventos žemės - 100, už valaką priimtos žemės - 54, už vieną margą atskirame plote - 2 auksinai (zlotai). Beje, buvo pageidaujama, o gal ir reikalaujama, atsiskaityti linais, tuomet labai paklausiais Europos rinkose, už 25 Rygos svarų pundelį (apie 10 kg) skaičiuojant po 8 auksinus.

1789 metų Užpalių seniūnijos inventoriaus fragmentas (šaltinis - Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 525 ap. 8 b. 1350)

Činšas nebuvo vienintelė Užpalių seniūnijos valstiečių prievolė dvarui. “Senu papročiu” reikdavo pristatyti į dvarą natūrinę duoklę - medaus, riešutų, grybų ir kitų gėrybių, iš eilės eiti nakties sargybą, taisyti dvaro pastatus, malūnų užtvankų pylimus, kelius, tiltus… Nežinau, ar Šeduikių činšininkus versdavo dirbti dvaro laukuose, bet “gvoltai” bei talkos, matyt, buvo privalomos. Istorikas Algirdas Baliulis, cituojamas “Lietuvos valsčių” serijos monografijoje “Užpaliai”, rašė:

(…) visi valstiečiai nuo dūmo per metus kartą turėjo važiuoti į pastotę į Rygą, o jeigu kuriais metais nereikėtų važiuoti - turėjo mokėti po 2 talerius. Nuo pastočių buvo atleisti tik vaitai ir ponas Šadeika. (I d. 243 pusl.)

Du taleriai - kiek mažiau už vieną auksiną, todėl nebuvo per didelė kaina už kelionę į Rygą ir atgal, trukdavusią iki 20 dienų.

Inventoriuje ponu, taigi, tikru bajoru, vienintelis įvardintas Juozapas Šeduikis tais metais turėjo tris valakus ir dar 47 margus žemės, Jokūbas ir Simonas Januliai - po valaką ir po 20 margų, Laurynas Rakauskas ir Juozapas Dabrega turėjo po du ir trečdalį valako (ir dar Rakausko - 30, Dabregos - 20 margų), o Simonas Pajėda gyveno ant pusantro valako.

Juozapas Šeduikis. Kodėl iš keturių Šeduikių, turėjusių savo ūkius, 1789 metų inventoriuje teliko vienas, nežinau. Tuo laikotarpiu kaime gyveno bent du Juozapai Šeduikiai. Vienas - vedęs Ievą Budreikaičią, bet ne šis bus buvęs tas ponas Juozapas, o kitas, 1756 metais vedęs Elžbietą Baltuškaičią.

Šiai porai - Juozapui ir Elžbietai Šeduikiams - nuo 1757 iki 1785 metų gimė keturi sūnūs ir trys dukros, tačiau tiktai pagranduko Kiprijono 1785 metų krikšto įraše tėvai pirmą kartą užrašyti kilmingais ponais (GD - Generosus Dominus):

1785 metų kovą Svėdasų bažnyčioje pakrikštytieji (epaveldas.lt, Svėdasų RKB 1702-1796 m. gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga, 121 vaizdo fragmentas)

Juozapas Šeduikis, sulaukęs tiems laikams gražaus amžiaus, mirė 1807 metais. Metrikų knygoje velionis užrašytas kilminguoju (urodzony), kuris palaidotas ne šiaip kapinėse, o Svėdasų bažnyčioje!
Jokūbas ir Simonas Januliai (Janiuliai, Janulioniai, Janiulioniai) galėjo būti pasidaliję Tamošiaus Janulionio rėžius. Kas žinoma apie juos?

Jokūbas Janulis 1757 metais Kamajų bažnyčioje buvo sutuoktas su Kristina Pernavaite iš Mikniūnų. Juodviems gimė dvi dukros, abi pakrikštytos Marijonos vardu (matyt, pirmoji bus neišgyvenusi) ir sūnus Justinas, krikštytas Kamajuose 1769-aisiais. Jokūbas ir Kristina Januliai, pradėję aštuntą dešimtį, mirė vienas po kito 1804 metais.

Simonas Janulis - 1747 metais gimęs Tamošiaus ir Elžbietos Janulionių sūnus. Simonas 1777 metais vedė Ievą Balčiūnaičią. Tarp 1779 ir 1791 metų pora susilaukė dviejų sūnų ir dukros. Po Simono mirties 1795-aisiais ūkis atiteko vienam jo sūnų - Vincentui.

Laurynas Rakauskas - nevietinis. Tačiau jo ir žmonos Konstancijos vaikai - sūnus ir duktė - gimė Šeduikiuose 1754 ir 1756 metais. 1765 metais Laurynas dar neturėjo savo ūkio (matyt, dirbo samdiniu), o 1789 metais - jau buvo nemažo ūkio galva. Mirė jis 1805 metais, sulaukęs 79-ių.

Juozapas Dabrega, mano proproprosenelis, kaip ir Laurynas Rakauskas, Šeduikiuose buvo naujas žmogus. Juozapui Dabregai (1743-1806) skirtas atskiras straipsnelis.

Simonas Pajėda - kaip minėta, vienintelis iš 1765 metais surašytųjų sulaukė ir šios - 1789 metų - Užpalių dvaro inventorizacijos. Simonas mirė 1804-aisiais, turėdamas 69 metus. Jo ūkį perėmė sūnus Jonas.

*

1793 metais Užpalių seniūniją, duodančią 300 tūkst. auksinų pajamų, paskutinysis Lietuvos ir Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis davė valdyti kunigaikščiui Pranciškui Sapiegai, savo nesantuokiniam sūnui.

Tuo metu kraštą jau visiškai kontroliavo Rusija. Pranciškus Sapiega dalyvavo 1794 metų sukilime prieš rusus, už tai iš jo buvo atimti dvarai. Nors kunigaikštį caras netrukus amnestavo, bet Užpalius dovanojo karaliaus brolėnui Juozapui Poniatovskiui. Šis 1796 metais dvarą pardavė buvusiam valdytojui Pranciškui Sapiegai. Taip Šeduikių kaimas iš valstybinio tapo Sapiegų nuosavybe, o šeduikiečiai - Sapiegų baudžiauninkais. Apie juos - “Šeduikių kaimo žmonės iš 1809 metų inventoriaus“.

© 2015-2017 Aleksandras Sakas

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą