"Gimiau 1928 m. rugsėjo 12 d. Papilėje. Ten baigiau pradžios mokyklą. Gimnazijos mokslus pradėjau Viekšniuose, tęsiau Vilniuje … ” - taip savo netrumpą gyvenimą į kelis sakinius linkusi sutalpinti Aleksandro ir Vinco Sakų sesuo Marija Paškevičienė, gyvenanti Čikagoje ir jau šeštas dešimtmetis širdyje tebesinešiojanti Lietuvą ir jos žavų kampelį - Papilę.
Atidžiau pasekime šios moters gyvenimo kelią, kad suvoktume, iš kur ta ištikimybė tėviškei. Marija teigia, kad jai didžiausios įtakos turėjusi Papilės pradžios mokykloje dirbusi mokytoja Marija Maslauskaitė (Rekašienė). Matyt, ne be mokytojos gerumo ir nuoširdumo susiformavo ir Marijos Sakaitės nuoširdus troškimas dirbti savo tautai, jos darbštumas, atkaklumas, noras dalyvauti švietėjiškame darbe.
Viename iš S. Daukanto muziejui parašytų laiškų Marija prasitarė:
“Su pirmąja sovietų okupacija pasibaigė mano nerūpestinga vaikystė. Ne tik pradėjau gimnazijos mokslus Viekšniuose, bet ir supratau, kas yra laisvė ir kas yra okupacija. Jau reikėjo nebepasitiketi net ir artimais draugais ir išmokti laikyti liežuvį už dantų “.
Papilėniškei teko laimė gimnazijos mokslus, kad ir neilgai, tęsti Vilniuje, gimnazijoje, kuriai vadovavo Vanda Sruogienė (Daugirdaitė). Sakų šeima neplanavo trauktis iš Lietuvos. Tačiau atėjo 1944-ųjų vasara, iš Rytų atidundėjo frontas ir ilgiems dviem mėnesiams įstrigo į rytus nuo Ventos upės. Artėjant frontui, žmonės iš miestų traukėsi į kaimus. Grįžo pas tėvus į Papilę ir Marija, o netrukus visa šeima iš miestelio buvo priversta persikelti į tarp gūdžių miškų pasimetusį Avižlių kaimą. Atsitiko taip, kad vieną 1944-ųjų spalio rytmetį Marija palydėjo seserį su draugu į dešinįjį Ventos krantą, Akmenės link. Būtent tą rytą prasidėjo staigus raudonarmiečių puolimas. Rusai prasiveržė į kairįjį upės krantą ir grįžti atgal pas savuosius nebebuvo įmanoma.
Daugybė žmonių nuo Akmenės, Viekšnių traukėsi į šiaurę palei Šiaulių - Liepojos geležinkelį, tikėdamiesi pralaukti kautynių siaubą ir sugrįžti. Bet vilčių vis mažėjo. Be lėšų ir vilties Marija Sakaitė atsidūrė Liepojoje, čia pateko į laivą, plaukusį į tuometinį Dancigą. Toje pavojingoje kelionėje tarp šimtų pabėgėlių susitiko buvusią gimnazijos Vilniuje direktorę Vandą Sruogienę su dukrele. Nuo tada jų bendravimas nenutrūko iki pat profesorės Sruogienės mirties.
Kartu su kitais pabėgėliais mergina pasiekė garsų savo muziejais Drezdeną, tuomet dar nesubombarduotą sąjungininkų aviacijos. Kiek padirbėjusi fabrike, išvažiavo į vokiečių okupuotos Čekijos kaimą pas sesers draugus. Tačiau rusų kariuomenė ir čia artinosi, tad bėgliai patraukė į Vokietijos pietus, tikėdamiesi, kad tas sritis okupuos amerikiečiai ar anglai.
Paskui slinko mėnesiai pabėgėlių stovyklose. Ir tokiomis sąlygomis pradėjo veikti mokyklos, įvairūs kursai, kuriais jaunimas stengėsi pasinaudoti. Marija baigė gimnaziją, mašinraščio kursus anglų kalba (vėliau tai jai pravertė Amerikoje). Į JAV papilėniškė atvyko 1949 m. vasario mėnesį ir nuo 1951 m. gyvena Čikagoje. Čia susipažino su inžinieriumi elektriku Henriku Paškevičiumi, sukūrė su juo šeimą ir išaugino ir išmokslino tris dukras. Jas leido į šeštadienines tautiečių mokyklas, tad ir dukros gerai moka lietuviškai.
Vyro dėka, kuris dar būdamas Vokietijoje priklausė “Šviesos” sambūriui, Marija įsitraukė į lietuvių švietėjišką veiklą. Kurį laiką ji redagavo šio sambūrio vieną skyrių “Naujienų” laikraštyje. “Šviesai” susijungus su studentų draugija “Santara”, abu Paškevičiai daugelį metų buvo anaiptol ne pasyvūs stebėtojai. Nuo 1967 m. Marija padėdavo rengti “Santaros - Šviesos” suvažiavimus Almos ir Valdo Adamkų sodyboje Tabor Farm.
Dirbdama literatūros žurnalo “Metmenys” administratore, daugelį metų, anot pačios Marijos, maloniai bendradarbiavusi su Vytautu Kavoliu, o dirbdama Mykolo Morkūno spaustuvėje, savo rankomis surinkusi ne vieną V. Sruogienės, P. Čepėno, J. Griniaus ir kitų išeivijos kultūros veikėjų knygą, dalyvavusi ir rengiant vadovėlį skautėms.
Net ir išėjusi į pensiją, Marija Paškevičienė neatitrūko nuo darbo “Metmenyse”, A. Mackaus knygų leidimo fonde (abu su vyru yra jo valdybos nariai), toliau dalyvauja rengiant “Santaros-Šviesos” suvažiavimus, kurie dabar vyksta Pasaulio lietuvių centre, Lemonto miestelyje.
Spaudoje aptikusi žinių, kad Lietuvos bibliotekoms trūksta naujų knygų, o valstybė neišgali jų nupirkti, ponia Marija ėmėsi dar vieno darbo - remti Papilės bibliotekas. Nelengva būtų suskaičiuoti, kiek jau daugiau kaip per dešimtmetį Papilės biblioteka yra sulaukusi įvairių leidinių. Ir ne tik enciklopedijų ir egzodo literatūros. Lankydamasi tėvynėje,Marija Paškevičienė užsakė “Baltų lankų” ir “Skomanto” leidyklose jos sąskaita komplektuoti knygų siuntas Papilės miestelio ir mokyklos bibliotekoms.
Ne kartą Marija Paškevičienė yra buvojusi Lietuvoje, džiaugėsi dar 1972 m. susitikusi po tremčių grįžusią savo pirmąją mokytoją A. Rekašienę, o 1998 m. lankėsi ir gimtojoje Papilėje.
Labai santūri ir kukli moteris teigia neatlikusi didelių žygdarbių, nesiskundžia likimu, nebent metų tėkmės užnešamais negalavimais. Tačiau dešimtmečiai nuolatinio, atidaus, kruopštaus darbo kultūros, leidybos baruose juk reikalauja ne mažesnio aukojimosi negu vienkartinis žygdarbis. Tačiau Marija linkusi kalbą nukreipti į šoną:
“Kartą svečiai iš Lietuvos paklausė, iš kiek žmonių “Metmenų” personalas. Regis, nepatikėjo, kad esame tik trys: redaktorius V. Kavolis, techninė redaktorė Halina Vepštienė ir aš“.
Ir gimtosios Papilės knygos mylėtojus, S. Daukanto muziejų Marija remia ne dėl garbės, o iš meilės vaikystės kraštui, kuris ir plačiajame pasaulyje jai buvo ir liko vienintelis.
© Leopoldas Rozga, Danutė Jadvyga Veisienė
Prie biografijos:
1. Žurnalistas Mykolas Drunga savo “Santarietiškose istorijose” rašė: “Santaros-Šviesos” vyrų tekstuose (o tokių daugiausia) mažai teatsispindi moterų indėlis į šį sąjūdį. O jis buvo daugiau užkulisinis, bet vis tiek lemiamas. Savaime aišku ir nenuneigiama, kad “Metmenų” nebūtų buvę be Vytauto Kavolio. Tačiau be administratorės Marijos Paškevičienės jie tikriausia būtų likę tik idėja Vytauto galvoje. (”Akiračiai”, 2008 m., Nr. 9-10, 3 pusl.)
2. Istorikas Arūnas Streikus straipsnyje “Sovietų Lietuva ir išeivija: kultūrinių ryšių projektas” rašė: KGB juodajame sąraše atsidūrė ir 1978 m. Lietuvoje viešėjusios „Metmenų” žurnalo administratorė Marija Paškevičienė bei literatūrologė Violeta Kelertienė, kurios susitikinėjo su negatyviai nusiteikusiais kūrybinės inteligentijos atstovais. (Lietuvos istorijos studijos, 2007, t. 20, 51 pusl.)
3. Istorikė Vanda Daugirdaitė - Sruogienė (aukščiau minima Marijos Paškevičienės gimnazijos direktorė) apie 1944 metų dramą savo atsiminimuose rašė: Laive buvome susitikę su dviem jaunomis mergaitėmis Julija ir Maryte Sakaitėmis iš Papilės miestelio. Marytė buvo dar žemesnės klasės LDK Birutės gimnazijos mokinukė. Ir jas karas atvarė iki Liepojos, ir jos kažkokiu stebuklingu būdu gavo bilietus į tą nedidelį laivelį (…) Tokios jaunos leidosi į pasaulį vienos (…) su Maryte Čikagoje surišo mus “Santara-Šviesa”, ir ji liko man miela draugė, tos trumpos kelionės atminimais artima kaip giminė. Taip pat ir su Julija susirašinėjam ir nepamirštame mus jungusių saitų… (citata iš Vandos Daugirdaitės - Sruogienės ir rašytojo Balio Sruogos dukters Dalios Sruogaitės knygos “Atminties archeologija”, Vilnius, 2012, 125 pusl.).
© 2011-2012 Res familiaris
Marija Sakaitė - Paškevičienė mirė 2023 metų liepos 18 dieną savo namuose Downers Grove miestelyje prie Čikagos. Iki 95-tojo gimtadienio nebuvo likę nė poros mėnesių... Vasarą dar spėjo pasirūpinti, kad Bostone išleista Lietuvių enciklopedija iš jos bibliotekos trijose dėžėse atkeliautų į Lietuvą, pas brolio Alekso vaikus.
© 2023 Res familiaris
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą