Ieškoti šiame dienoraštyje

2019 m. kovo 24 d., sekmadienis

1963 - 1968 metų “kariūnai”


Šios nuotraukos savo albume neturiu. Ji paimta iš knygos ilgu pavadinimu (Lietuvos universiteto, Vytauto Didžiojo universiteto, Vilniaus universiteto fizikos, matematikos, mechanikos, informatikos ir statistikos absolventai 1922-2009, sud. H. Jasiūnas, V. Stakėnas, V. Verikaitė, Vilniaus universiteto leidykla, 2010). Nuotraukoje - būrelis Vilniaus universiteto Matematikos ir mechanikos fakulteto KPI grupės absolventų tarybinės armijos karių uniformomis. Dauguma - su “rombais” ant krūtinės - aukštojo mokslo baigimo ženkliukais. Iš kairės sėdi: Antanas Skūpas, Romualdas Vidrinskas, Romualdas Palčinskas, Mindaugas Maknys, stovi: Pranas Vaitkus, Donatas Švitra, Aleksandras Sakas, Jonas Sunklodas, Juozas Jaura, Aloyzas Želvys, Vladislavas Dobrovolskis. Nuotraukos autorius turėtų būti Antanas Skūpas - kito fotografo KPI grupėje nebuvo. Vieta ir laikas - ryšių pulko kareivinės Rygoje 1968 metų liepą - rugpjūtį.

Iš pradžių derėtų paaiškinti, kas per KPI (Kauno politechnikos instituto) grupė Vilniaus universitete?

Praeito amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje Lietuvoje buvo gal tik viena aukštoji mokykla, kurios studentai galėjo išvengti karinės prievolės, tuomet trukusios trejus metus, tai - Kauno politechnikos institutas (KPI). Ano meto tarnyba sovietinėje kariuomenėje buvo sunkesnė už dabartinę laisvės atėmimo bausmę, todėl vaikinai veržėsi studijuoti būtent KPI. Tiesa, ir šioje aukštojoje mokykloje veikė karinė katedra, kuri visus studentus ruošdavo atsargos jaunesniaisiais leitenantais, ir iš jų vieną kitą, ką tik baigusį mokslus, vis tiek paimdavo trejiems metams armijon, tačiau tokių nelaimėlių būdavo nedaug, o karininko tarnyba lengvesnė. Tad į bemaž visas KPI specialybes stojant būdavo dideli konkursai, ir institutas susirinkdavo geriausius Lietuvos abiturientus.

Tuo tarpu Vilniaus universitete, ypač “vyriškose” matematikos ir fizikos specialybėse, labai stigo vaikinų. Universiteto vadovybė, o rektoriumi tuomet buvo matematikas prof. Jonas Kubilius, sumanė iš KPI pirmakursių suformuoti grupę, kuri greta karinių ir kai kurių inžinerinių dalykų mokytųsi ir matematikos arba fizikos gilesniu universitetiniu lygiu. LTSR valdžiai palaiminus, KPI vadovams teko tam sumanymui pritarti, ir 1962 metais Vilniaus universitete atsirado pirmoji vien iš vyrų sudaryta studentų su KPI ženkliukais atlapuose grupė.

Kitais - 1963 metais - įstojau į KPI elektronikos fakultetą radiotechnikos studijuoti. Gyvenau Kaune pas dėdę Rimkų kaip inkstas taukuose. Pastogė nekainavo, maistas nerūpėjo - dėdienė skaniai ir sočiai pamaitindavo. Fakultetas buvo čia pat, tereikdavo nuo Žaliakalnio nusileisti funikulieriumi. Paskaitos būdavo vakarais, mat, pagal tuometinę tvarką KPI pirmakursiai dieną privalėjo dirbti gamyklose, kad paragautų paprasto darbininko duonos - būsią geresni inžinieriai. Kol grupės draugai triūsdavo radijo gamykloje (dabartinės Prisikėlimo bažnyčios mūruose), ašen dykinėdavau, nes gamykla neįsileido dėl amžiaus - teturėjau 17 metų.

Nežinau, ką fakulteto vadovybė būtų su manim dariusi, bet spalio mėnesį į Kauną atvyko žmonės iš Vilniaus universiteto - fizikas doc. Jurgis Viščakas ir matematikas vyr. dėstytojas Henrikas Jasiūnas. Jie atsirinko pagal stojamųjų egzaminų rezultatus keliasdešimt studentų iš įvairių KPI fakultetų, susikvietė juos į salę ir viliojo keltis į Vilnių. Dauguma išvažiuoti iš Kauno nė negalvojo, tačiau keliolika tokių atsirado, jų tarpe ir aš. Man akstinu buvo noras laisvai ir nevaržomai pagyventi pažadėtame bendrabutyje, kitiems - galimybė atsikratyti privalomo darbo gamykloje. Tai, kad teks keisti pasirinktą specialybę, jiems nebuvo kliūtimi, kaip ir man, ėjusiam į radiotechniką tik “dėl kompanijos” pusbroliui. Reikėjo rinktis tarp matematikos ir fizikos grupių, į pastarąją tebuvo penkios vietos. Atsirado užsispyrusių - “tiktai fizika arba lieku Kaune”.

Vilniuje paaiškėjo, kodėl ribojo fizikų skaičių. Kelios vietos šioje grupėje buvo rezervuotos nepaprastųjų vilniečių atžaloms. Kai susipažinome, visi mes, paprastieji ir ypatingieji, greitai susibičiuliavome.

Buvome apgyvendinti Čiurlionio gatvės bendrabutyje, po penkis kambaryje. Dviejų iš vilniečių fizikų namai buvo ne per toliausiai - ant Tauro kalno, tokiame daugiabutyje, kur laiptinėje budėdavo milicininkas. Vienas jų - Vladas Niunka, sūnus kito Vlado Niunkos, LKP CK sekretoriaus kėdę pakeitusio į žemėlesnę žurnalo “Komunistas” vyriausiojo redaktoriaus. Kitas - Algis Kabelka, sūnus Vilniaus universiteto dėstytojo filologo Kabelkos, įtakingų partijos žmonių seno draugo ir pažįstamo. Su Vladu ir Algiu po kokio vakarėlio užsukdavom ir pas mus į bendrabutį. Pakeliui, Čiurlionio gatvėje priešais Universiteto aktų salę, buvo namelis, kurio viename gale gyveno Antanas Sniečkus su žmona, mūsų istorijos dėstytoja Mira Bordonaite. Ne sykį buvome matę, aukštokiems varteliams prasivėrus, už jų sargybinį milicininką. Tamsų vakarą mums, Anykščių vyno pakylėtiems, taip ir magėjo patampyti liūtą už ūsų. Tuolab iš vilniečių draugų žinojom, kad milicininkas mūsų negaudys, nes palikti posto jam negalima. Tačiau laidinį telefoną jis turėjo. Sudainuodavom posmelį kitą “Sėk, sesute, žalią rūtą” ir, atvažiuojančios mašinos šviesų pabaidyti, smukdavom į bendrabučio krūmų šešėlį. Vladas Niunka drąsindavo:

- Jeigu kas - jūs nedainavot, aš vienas dainavau. Verskit ant manęs - man vis tiek nieko nebus.

Po metų mūsų fizikos ir matematikos fakultetas buvo padalintas į du atskirus, ir su fizikais bendrų paskaitų nebeliko, išskyrus vieną dieną savaitėje, kurią kartu praleisdavom karinėje katedroje. Iš pradžių karo mokslus ėjome KPI Vilniaus filiale, bet greitai karinė katedra buvo atkurta ir Universitete.

Jos patalpos buvo tuose pačiuose rūmuose Čiurlionio gatvėje, kur ir mūsų fakultetai bei Universiteto aktų salė. Katedros viršininku tapo Vilniaus žydas, gal ir lietuviškai mokėjęs, Tarybų Sąjungos didvyris pulkininkas Volfas Vilenskis (dar iki “perestroikos” emigravęs į Izraelį ir dėl to turėjęs prarasti visus apdovanojimus). Katedros karininkams jis buvo didelis autoritetas, o vilniečiams draugams - savas, jų tėvų bičiulis. Tačiau mūsų grupei Vilenskis nieko nedėstė, apskritai, katedroje būdavo retas paukštis.

Čia nebuvo svarbu ko nors išmokti, svarbu buvo būti, per patikrinimus atsiliepti - “ja!”. Ruošė mus tolimojo ryšio specialistais, tačiau gal tik vienas kitas išmoko daugiau negu įjungti aparatą “R-105″ - paprasčiausią bataliono ryšio priemonę. Daugiau naudos matėm automobilizmo pamokose, tačiau ir ten dėstytojui dažnai tekdavo skatinti klausytojus - pamatęs kurį besapnuojantį, staiga rikteldavo “lavy!” (rus. “gaudyk!”) ir mesdavo į jo pusę sunkią variklio detalę… Niekada nebuvau vairavęs jokios mašinos - pradėjau iškart nuo didelio kariško sunkvežimio. Instruktorius parodė, kaip pajudėti iš vietos, ir dar nemokantį stabdyti išvarė mane iš kiemo tiesiai į Čiurlionio gatvę. Tais laikais ji būdavo apytuštė, tad, laimingai pasivažinėjus gatve, kažkaip pavyko įsukti atgal pro siaurus vartus ir sustoti - iš kabinos išropojau visas šlapias… Vairuotojo teises gavome nemokamai ir lengvai.

Buvome išimtis iš bendros tvarkos - šiaip karo mokslus užbaigdavo ir laipsnį suteikdavo po ketvirtojo kurso, bet mūsų KPI grupė metais vėlavo, todėl į baigiamąsias pratybas buvome išvežti jau po visko - po diplomų įteikimo ir išleistuvių pokylio. Taip 1968 metų liepą atsiradome Rygoje, tarybinės armijos ryšių pulko kareivinėse kažkur prie geležinkelio stoties. Čia laukė dviejų mėnesių tarnyba ir egzaminai jaunesniojo leitenanto laipsniui gauti. Su mumis “sborus” ėjo ir 4-to kurso studentai - visi, kurie universiteto karinėje katedroje buvo kepami tolimojo ryšio specialistais.

Buvome aprengti kareiviškomis uniformomis. Ant palaidinių tuoj pat prisisukome rombo formos aukštojo mokslo ženkliukus.

Tiek kareivinėse, tiek už jų sienų stengėmės parodyti, kad esame kitokie. Kartą savaitėje rytais vedami į miesto pirtį, traukdavom lietuviškas dainas - “Ant kalno mūrai” ir kitas. Mums atrodė, o gal ir iš tikrųjų taip buvo, kad rygiečiai nustebę žiūrėdavo į rikiuote žengiančius kareivius, ne ta kalba dainuojančius.

Vakarais po rikiuotės kareivinių aikštėje būriai taip pat privalėjo keletą ratų apsukti su žygio daina. Visi dainuodavo rusiškai, o mūsų būrys - ne. Buvom jauni, norintys pasipuikuoti savo drąsa, tai užtraukdavom visokių dainelių. “Sėk, sesute, ir gvazdiką, kad neliktų bolševiko” - pastarąjį žodį mūsų rikiuotę stebintys karininkai turėjo suprasti, gal ir įtarė ką nors, bet nieko nesakė.

Vėliau girdėjau pasakojimą, kad kitos laidos studentai bandę sekti mūsų pavyzdžiu, bet karininkai tokioms provokacijoms jau buvę paruošti. Lietuviškai dainuoti neleidę, radę keletą iniciatorių, kurie buvę nubausti - išmesti iš universiteto. Šią bausmę neišvengiamai turėjo lydėti dar viena - tarnyba kariuomenėje.

Staiga vieną rugpjūčio naktį bemaž visas ryšių pulkas su savo gremėzdiška aparatūra ant ratų kažkur išvyko. Manėm, į pratybas, kol po kiek laiko - rugpjūčio 21-ąją - Tarybų Sąjungos visos masinio informavimo priemonės paskelbė apie "brolišką internacionalinę karinę pagalbą Čekoslovakijos darbo liaudžiai, kurios socializmo iškovojimams iškilusi grėsmė". Tuomet paaiškėjo, kur dingo ryšių pulkas iš Rygos - jis taip pat dalyvavo intervencijoje.

O vilniečiai fizikai buvo neseniai grįžę iš Čekoslovakijos, iš stažuotės Prahos universitete, tais laikais pasiekiamame tik ne visai paprastų darbo žmonių vaikams, kokiais jie ir buvo. Liko Prahos sužavėti. Kažkuris jų turėjo nešiojamą radiją - retą ir brangų aparatą. Jau pramokę angliškai, puolė klausytis užsienio radijo stočių - lietuviškai ar rusiškai kalbantys “balsai” tomis dienomis buvo ypatingai kruopščiai slopinami. Žinojome visas naujienas. Buvo šlykštu. Man regis, net ramusis Jucys, akademiko sūnus, prabilo, o Kabelka su Niunka tai nesivaržydami į šuns dienas dėjo vikšrus ir kerzinius batus ant Prahos tiltų… Pagalvodavome - o kas, jei ir mus būtų su pulku išvežę?

Kareivinėse likę karininkai netrukus ėmėsi organizuoti mitingą "komunistų partijos ir tarybinės vyriausybės priemonėms karštai ir vieningai paremti". Buvo paskirti kalbėtojai - karininkai ir kareiviai. Taip pat imta ieškoti, kas iš studentų galėtų pasisakyti. Tinkamiausiu tam rodėsi mūsiškis Vladas Niunka, aukšto LTSR partinio veikėjo sūnus.

Nežinojo organizatoriai, kad šitas obuoliukas nuo obels buvo toli nuriedėjęs. Kai Vladui liepė pakalbėti mitinge, jis atrėžė:

- Gerai, pakalbėsiu, bet pakalbėsiu taip, kad nuo jūsų antpečių visos žvaigždutės nulėks!

Jį tuoj pat paliko ramybėje. Rado partinį studentą iš mūsų ketvirtakursių, kuris pavedimą klusniai įvykdė.

© 2013 Aleksandras Sakas

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą