Apie Liudą Jasiulį

Kas buvo Liudas Jasiulis? Nelengvo likimo žemaitis nuo Akmenės ir Mažeikių, per Magadano lagerius patekęs į Aukštaičius ir ten radęs amžiną ramybę. Bet apie viską iš eilės.

Liudo Jasiulio nuotrauka NKVD byloje. Iš Lietuvos politinių kalinių bendrijos "Kolyma" portalo.

Liudas Jasiulis gimė 1914 metų birželio 22 dieną dabartinio Akmenės rajono pakraštyje, prie pat Latvijos - Suginčių kaime. Liudu jį pakrikštijo Klykolių bažnyčioje. Jo tėvai, Kazimieras Jasiulis ir Anastazija Biliūnaitė, buvo ūkininkai, bet iš smulkiųjų, žemės teturėjo apie 12 ha. Šeima nebuvo gausi, be mažojo Liudo, tik jo brolis ir sesuo, už Liudą žymiai vyresni - brolis Robertas kažkaip vertėsi iš 4 ha netoliese, Šilių kaime, o sesuo Ona Balsevičienė (gal našlė) gyveno gyveno pas tėvus Suginčiuose.

Liudas 1926 metais baigė liaudies mokyklą artimiausiame Vegerių miestelyje ir tęsė mokslus Viekšnių gimnazijoje.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto kartotekoje išliko daug kortelių su lietuviškomis mįslėmis. Šarangė varangė po suolu susirangė. Kas? Ne, ne gyvatė. Šuo! O kas su medžiu lygus, bet saulės niekad nemato? Medžio šerdis! Šitos abi yra iš kelių dešimčių mįslių, Liudo Jasiulio surinktų ir tautosakininkams perduotų, o užrašytos jos apie 1930 metus Viekšniuose.

Gimnazijos nebaigė - senyvam tėvui susirgus, 1931 metais turėjo grįžti į Suginčius žemės dirbti.

Padėčiai namuose kažkaip susitvarkius, Liudas gavo tarnybą mokesčių inspekcijoje Mažeikiuose, kur persikraustė 1932 metais.

Netrukus, 1933 metais, Liudas Jasiulis Mažeikiuose išrinktas lietuvių tautiško jaunimo sąjungos "Jaunoji Lietuva" Mažeikių skyriaus sekretoriumi. Toji sąjunga nebuvo formalus reikalas, jaunalietuvininkai Mažeikiuose veikė plačiai ir garsiai - vieši vakarai su vaidinimais, choras, gegužinės (turėjo savo styginį orkestrą), sportas (įsirengė stadioną, čiuožyklą, didžiavosi stipria futbolo komanda), knygryšystės ar namų ruošos kursai ir panašūs dalykai. Visko tiek daug, kad turbūt pusė Mažeikių jaunimo priklausė jaunalietuvininkams!

Apie mažeikiškių "Jaunosios Lietuvos" narių darbus ir užmojus Liudas Jasiulis rašinėdavo į "Jaunąją kartą", sąjungos mėnesinį laikraštį, leistą Kaune. Jo korespondencijos, pasirašytos L. J. arba L. J-lis, randamos to laikraščio 1934 - 1936 metų numeriuose.

1940 metų Lietuvos telefono abonentų sąraše yra ir Liudas Jasiulis, Mažeikių mokesčių inspekcijos sekretorius, gyvenęs Mažeikiuose, Laižuvos g. 31. Jo telefono numeris lengvas - 84.

1940 metų vasarą Sovietų Sąjunga sulaužė ne taip seniai sudarytą draugystės sutartį ir Lietuvą okupavo.Tuo nelemtu metu Liudas Jasiulis priklausė visoms okupacinei valdžiai nesimpatiškoms organizacijoms - ne tik jaunalietuvių, bet Vilniui vaduoti sąjungai, šauliams ir net tautininkų partijai. Okupantai ėmėsi likviduoti tų organizacijų narius, pradėdami nuo viršūnėlių, nuo tų iš jų, kurie neišsilakstė ir neišsislapstė.

Ne iš karto, tačiau vieną dieną atėjo ir Liudo Jasiulio eilė. Pirmą sykį okupantai jį suėmė 1941 metų gegužę, laikė Kaune. Tuomet Liudą išgelbėjo prasidėjęs karas.

Liudas grįžo į tarnybą Mažeikių mokesčių inspekcijoje. Pasak sovietinių tardytojų protokolų, 1941 metų rugpjūtį Liudas Jasiulis įstojo į Lietuvos nacionalsocialistų partiją (matyt, kagėbistai turėjo galvoje Lietuvių nacionalistų partiją). Ten jį pakvietęs Kauno kalėjimo draugas Antanas Kenstavičius, Mažeikiuose žinomas žmogus, šaulių būrio vadas. Liudas partijoje turėjęs Mažeikių apskrities štabo sekretoriaus pareigas, gaudavęs mėnesinį 50 markių atlyginimą. Tų pačių metų gruodį nacionalistų partiją vokiečiai uždarė.

1944 metais, sovietų kariuomenei vėl artėjant prie Lietuvos, buvo imtos telkti Tėvynės gynimo pajėgos. Mažeikiškis Juozas Bendoris, apskrities kortelių biuro vedėjas, sutikęs Liudą gatvėje, pasiūlė tam stoti į Lietuvos laisvės armiją. Tai buvę kovo mėnesį, rašoma KGB byloje.

Tų pačių 1944 metų birželį Liudas Jasiulis pasiprašęs į pagalbinę policiją. Jis kariuomenėje nebuvo tarnavęs, labiau tiko rašto darbams, todėl paskutiniais vokiečių okupacijos mėnesiais, iki rugpjūčio, toje policijoje ėjo sekretoriaus pareigas - išrašinėjo policininko pažymėjimus, nukreipimus į valgyklą ir pan.

Atsargaus, iš pakrūmės viską stebinčio žmogaus akimis - kaip ne laiku! Kai vokiečių dienos jau suskaičiuotos, eiti į jų pagalbinę policiją? Taip pat, kaip anuomet, tautininkų režimui ir visai valstybei braškant, stoti į tautininkų partiją!..

1944 metų rugpjūtį Mažeikių pagalbinė policija buvo įlieta į organizuojamą lietuvišką Pirmąjį pulką. Tai buvę padaryta jau minėto Antano Kenstavičiaus iniciatyva. Kenstavičius nurodęs visiems vykti į Plinkšių dvarą Sedos pusėje, kur buvo formuojamas pulkas. Nurodymui paklusę tik keli vyrai, kiti išsivaikščioję po namus. Ir Liudas nei į Plinkšius patraukęs, nei į Vakarus išdūmęs. Ne, ne todėl, kad iš Laisvės armijos būtų gavęs užduotį likti Lietuvoje, įtikinėjo savo kankintojus Liudas. Nespėjęs pasitraukti dėl greito Raudonosios armijos puolimo.

Dar prie vokiečių buvo pasiruošęs asmens dokumentus kita, Kosto Narbuto, pavarde. Užeinant rusams pasitraukė iš Mažeikių, slapstėsi Kegrių kaime pas Povilą Valantį. Čia, kažkam įskundus, 1944 metų gruodį Liudą Jasiulį suėmė.

Tasai Valantis KGB byloje netikėtai pavadinamas Liudo žmonos Pranciškos Čepienės tolimu giminaičiu. Netikėta ne dėl giminystės - dėl žmonos. Toje pat byloje Liudas Jasiulis - nevedęs, iš kur žmona? Be to, jei Čepienė ištekėjusi už Jasiulio, kodėl, kaip įprasta, nepasikeitusi pavardės, kodėl ne Jasiulienė? Gal Liudas Mažeikiuose bus turėjęs draugę ar sugyventinę, kurią sovietiniai tardytojai nesismulkindami pavadino žmona?

1945 metų liepą, po įprastų tuomet tardymo kankinimų, okupantų karinis tribunolas pagal RTFSR (sovietų Rusijos) baudžiamojo kodekso 58-1a straipsnį Liudui Jasiuliui skyrė 10 metų lagerio ir išgabeno etapu į pasaulio kraštą - Magadaną.

Kas buvo sovietinis lageris, žinome iš daugybės liudijimų - badas, šaltis, utėlės, ligos ir viso to išsekintam kaliniui nepakeliamai sunkus darbas. Šią katorgą iškentusį Liudą 1953 metų spalį iš lagerio paleido, tačiau neaišku, ar jis turėjo teisę iškart grįžti į Lietuvą. Juk prie kalinimo bausmės sovietai dažniausiai dar pridėdavo neterminuotą tremtį.

Nežinau kada ir kaip, bet Magadane Liudas Jasiulis susitiko ir susipažino su Kazyte Dabregaite, aukštaite iš Svėdasų valsčiaus Šeduikių kaimo. Kazytė (beje, autoriaus mamos pusseserė) Magadano Berlage, tai yra, Beregovoj lageryje, kalėjo nuo 1949 metų, o suimta buvo dar 1948 metų gruodį kaip Lietuvos partizanų rėmėja.

Po 1956 metų, politiniam klimatui atšilus, pamažu vėrėsi lagerių vartai, žmonės ėmė grįžinėti iš tremties. Taip ir Liudas Jasiulis su Kazyte Dabregaite, jau teisėti sutuoktiniai, atsirado Kazytės tėviškėje, Šeduikiuose.

Liudas Jasiulis (dešinėje) su žmona Kazyte ir neatpažintu žmogumi.

Čia gyventi buvo kur, tik tvarto neberado, tai išardė pusę gryčios ir iš to kieme surentė tvartelį. Kitą pusę gryčios paliko gyvenimui.

Vaikų Jasiuliai neturėjo. Kalvos pašlaitėje prie mažo upeliuko tupinti senųjų Dabregų sodyba Liudui patiko, ir jis iš gimtinės į čia parsikvietė savo motinėlę. Kur su žmona Kazyte darbavosi, sužinoti nepavyko, gal Šeduikių kolūkyje, gal netolimame Duokiškio miestelyje, kur buvo šioks toks darbų pasirinkimas.

1971 metais neteko mamos Anastazijos, o po metų - ir žmonos Kazytės. Abi jos palaidotos Duokiškio kapinėse, bet skyrium, per kelis kapus viena nuo kitos.

Po žmonos mirties Liudas Jasiulis vedė dar kartą ir išsikėlė pas antrąją žmoną Stasę Pranckūnaitę į kitą Svėdasų apylinkės kaimą - Pamaleišį.

Stasė - artima siela, taip pat politinė kalinė, nubausta 1949 metais kartu su amžiną atilsį Kazyte toje pačioje byloje. Nubaustųjų sąraše yra dešimt Šeduikių kaimo gyventojų, ir abi Liudo Jasiulio žmonos - iš to vieno sąrašo, abi kalėjusios tame pačiame Beregovoj lageryje.

Liudas Jasiulis mirė 1982 metais. Kiek jam buvo? Šešiasdešimt aštuoneri ar šešiasdešimt septyneri. Jis palaidotas prie savo motinos Duokiškyje. Jo su motina ir pirmosios žmonos Kazytės antkapiniai paminklai vienodi, vienu laiku statyti. Kas juos statė? Nežinau, tačiau kažkodėl man atrodo, kad taip savo vyro ir savo draugės atminimą pagerbė Liudo Jasiulio antroji žmona Stasė.

© 2025 Aleksandras Sakas

Šaltiniai:
Tardymo byla Nr. 2048, archyvo Nr. 3386/3, Lietuvos ypatingasis (KGB) archyvas.
Lietuvos politinių kalinių bendrijos "Kolyma" portalas.

Namai be durų. Kazytė

Yra dar Lietuvoje miestelių ir kaimų su namais be žmonių, su užkaltomis langų ir durų angomis, su brūzgynais gėlių darželių vietoje. Kartais nė kaimynai nežino, kas ten anksčiau gyveno. Jei ir žinotų, ar buvusių gyventojų vardai ką nors besakytų?

Kazimiera Dabregaitė - Jasiulienė (1912-1972) su savo mama Anastazija.

Kazytė - mano mamos pusseserė, šiek tiek už mamą vyresnė. Abi jos gimė ir augo Svėdasų valsčiaus Duokiškio parapijos Šeduikių kaime, bet mano mama buvo iš vienkiemio, atokiau nuo kaimo, o Kazytė gyveno pačioje "ūlyčioje".

Jų jaunosios dienos, Jono Biliūno žodžiais tariant, išnyko kaip melsvam ore gervės. Šis pasakojimas apie vėlesnius Kazytės gyvenimo metus ir negandas, atėjusias su karu ir okupacijomis.

Kaimo paslaptys

Karui baigiantis Dabregų namuose liko Kazytė ir vesti neskubantis ūkio paveldėtojas jos brolis Pranas.

Nuo 1943 metų Dabregų ūkyje Šeduikiuose laikėsi ir dirbo dvi rusės, motina ir dukra, vokiečių išvežtos iš pafrontėje atsidūrusios jų gimtinės Leningrado srityje. Kaime jų, vadinamų "biežencais", buvo ir daugiau.

1944 metų liepą rusai "išvadavo" Šeduikių kaimą, o po pusantro mėnesio buvo paskelbta mobilizacija. Vertė eiti karan, guldyti galvas už Staliną. Kaimo jaunimas pradėjo slapstytis ir ginkluotis, kad okupantas plikomis rankomis nepaimtų.

Taip 1944 metų rudenį Šeduikiuose susidarė partizanų būrys, prie jo prisijungė ir Kazytės meilė - kaimynas Feliksas Paršiukas, kurį taip pat lietė mobilizacija. Jis su kitais partizanais neretai lankydavosi pas Dabregas, apsistodavo dviems trims dienoms.

Kazytės namų likučiai Šeduikiuose 2012 metais. Autoriaus nuotrauka.

Paprastai Feliksas ateidavo su gerai pažįstamais šeduikiškiais broliais Pranu ir Broniumi Pajėdomis, rokiškėnu Bonifacu Kukuška.

Pirmasis žuvo Pranas Pajėda, kareivių nušautas 1945 metų sausį.

Šeduikiuose pas Pajėdas, partizanų motiną Emiliją Pajėdienę ir našle likusią Eleną Pranckūnaitę - Pajėdienę, vyrai įsitaisė vieną bunkerį, paskui daržinėje dar ir antrą.

Tačiau 1946 metų spalį kareiviai su stribais apsupo Pajėdų sodybą. Žmonės kalbėjo, kad partizanai buvo išduoti, įtarė vieną lietuvaitę, įsimylėjusią stribų būrio vadą. Bronius, antrasis iš brolių Pajėdų, ir Kazytės godotasis Feliksas Paršiukas buvo nukauti, o dar vienas partizanas, Jonas Bislys, regis, sudegė kartu su daržine. Tyčia ar netyčia, bet mirtina kulka tą dieną teko ir Emilijai Pajėdienei, senąjai sodybos šeimininkei, žuvusių brolių Pajėdų motinai. Stribai partizanų kūnus išvežė ir užkasė pamiškėje prie Svėdasų.

Partizanai netrukus tą vietą susirado, ir vieną naktį užkastųjų artimieji Elena Pajėdienė ir Pranas Paršiukas nuvažiavo ten vežimu ir palaikus slapta išsikasė. Broniaus Pajėdos ir Felikso Paršiuko kūnai buvo atvežti į Šeduikius. Reikėjo juos nuplauti, tinkamai aprengti, sukalti karstus, kapinėse iškasti duobę... Kazytė savo Feliksui siuvo pagrabines kelnes. Visa tai darė, matė ar apie tai girdėjo daugelis Šeduikių gyventojų, rusai "biežencai" taip pat, bet niekas neįskundė. Apie partizanų perlaidojimą enkavedistai sužinojo tik po dviejų metų.

1947 metais brolio Prano sveikata sušlubavo. Pasigydęs Kaune, į kaimą grįžti nebenorėjo. Atsisakė savo žemės - dalis jos jau anksčiau buvo konfiskuota, "nubuožinta", dabar likusius apie 15 ha perdavė žemės fondui, o per fondą toji žemė buvo atiduota Dabregų "kvartirantėms" rusėms. Pranas išvažiavo į Panevėžį, dirbo ten cukraus fabrike sezoniniu darbininku. Kazytė liko savo namų viename gale ir vertėsi siuvėjos amatu, siūdama Šeduikiuose ir aplinkiniuose kaimuose. Partizanai naujųjų šeimininkių rusių nelietė, tik liepė derliumi dalintis su buvusiais savininkais.

Gruodžio 13-toji

1948 metų rudenį partizanai apiplėšė Panemunėlio kooperatyvą ir pieninę. Brolis Pranas kaip sykis buvo parvažiavęs į namus, nes cukraus fabrike tada trūko darbo, tai partizanai pavedė jam Kauno turguje parduoti pagrobtą sviestą, o Kazytei atgabeno medvilninės medžiagos ritinius partizanų apatiniams rūbams siūti.

Šis Panemunėlio žygis užtraukė partizanams ir niekuo dėtiems Šeduikių žmonėms didelę nelaimę. Kareiviai ir stribai sujudo smarkiai siausti, ir 1948 metų gruodžio 13-tos priešpietę Kazytės pusbrolio Jono Dabregos vienkiemyje buvo užkluptas pailsėti užėjęs penkiolikos partizanų būrys. Nenorėdami pražudyti šeimininkų ir jų mažų vaikų, partizanai iš sodybos nešaudė, bandė prasmukti pro apsupimą, ir plyname lauke septyni jų buvo nukauti.

Iš Jono Dabregos vienkiemio likę gluosniai ir laukas, kuriame žuvo partizanai. Autoriaus 2010 metų nuotrauka.

Visame Šeduikių kaime prasidėjo nuodugnios kratos. Per jas buvo rasta įkalčių (pas Kazytę - medžiagos skiaučių, partizanų atsišaukimas ir laikraštis). Suėmė Joną ir Oną Dabregas, kurių ūkyje užklupo partizanus, ir dar aštuonis žmones, tarp jų ir Kazytę. Suimama ji bandė pabėgti, bet nesėkmingai.

Partizanai nelaimės kaltininkais laikė Šeduikiuose užsibuvusias ruses, po karo namo niekaip neišsiruošiančias. Neieškodami įrodymų, kelioms dienoms po gruodžio 13-tosios praėjus, partizanai griebėsi baudžiamosios akcijos. Kaimo žmonės kiek spėjo, tiek "biežencų" išslapstė, išgelbėjo. Po šių šaudynių "biežencai" visi iki vieno skubiai grįžo į tėvynę.

Suimtieji dešimt šeduikiškių daužyti Rokiškio MGB būstinėje, paskui kalinti Panevėžio kalėjime, kol 1949 metų balandį MGB ypatingasis pasitarimas visus nuteisė. Dauguma gavo po 10 metų lagerio. Kazytę Dabregaitę išvežė į Magadano srities Berlagą (Beregovoj lagerį). Ten pat atsidūrė dar šešios kaimynės ir bendrabylės: seserys Elena, Stasė ir Eleonora Pranckūnaitės, Kazė Mikulionytė, Alma Pernavaitė ir Kazytės pusbrolio Jono žmona Ona Dabregienė.

Kazytės brolį Praną Dabregą kagėbistai Panevėžyje susirado ir "įsūdė" tuos pačius 10 metų katorgos, tiktai jam buvo sudaryta atskira byla ir kalintas jis buvo kitur - Irkutsko srities Taišeto Ozernyj lageryje.

Kur tas Magadanas?

Beveik pačiame Sibiro gale, prie Ramiojo vandenyno Ochotsko jūros yra toks Kolymos kraštas, nuo Lietuvos nutolęs per dešimt laiko juostų. Kaip lietuviui nuo Sibiro, taip rusui nuo Kolymos paminėjimo šaltukas per nugarą perbėga. Bet ne dėl to, kad visur ten, išskyrus vandenyno pakrantes, žemę dengia amžinasis įšalas. Kolyma - katorgininkų žemė, Stalino laikais nusėta lageriais su tūkstančių tūkstančiais politinių ir kriminalinių kalinių.

Magadanas yra Kolymos didžiausia gyvenvietė, krašto administracinis centras.

Kazytės laikais Magadano nepasieksi nei traukiniu, nei sunkvežimiu. Tik laivu per jūrą iš Vanino uosto. Todėl Kolyma rodėsi kaip sala, o kelionė iš jos buvo vadinama kelione į žemyną. Netrumpas buvo tas vandens kelias, nuo Vanino iki Magadano - du tūkstančiai kilometrų.

Nors nei Kazytės, nei nelaimės draugių atsiminimų niekas neužrašė, bet pagal kitų kolymiečių pasakojimus galime numanyti, kaip jas vežė geležinkeliu per visą Rusiją ir Sibirą iki to Vanino uosto, kaip laikė krante, kol atplauks laivas, kaip to krovininio laivo triume su triaukščiais geležiniais gultais ir geležine vonia pačiame triumo viduryje plukdė per jūrą. Vonia? Taip, gamtiniams reikalams. Moterys gėdijosi, laukdavo nakties (kol visi užmigs?), eidavo prie vonios dviese, kad viena kitą prilaikytų ir į tą vonią neįkristų - bangos laivą mėtydavo kaip šapelį. Apie kvapus patylėsim - vonios nebuvo kaip ištuštinti iki pat Magadano.

Suprantama, kad kvapai - tik smulkmena, ne šaltis, ne badas, ne utėlės, ne jūrligė ar sunkesnės ligos ir ne motinos širdies skausmas, kaip Onutės Dabregienės - kas dabar su atskirtais jos mažais vaikeliais?

Kai pagaliau pasiekė Magadano krantą, kurį laiką šeduikiškės dar turėjo būti kartu dideliame skirstymo lageryje ant kalvos už miesto. Paskui jų keliai galėjo išsiskirti - Berlagą sudarė 20 ar daugiau atskirų lagerinių punktų, po kuriuos išmėtydavo kalinius.

Vyrai ir moterys čia dirbo sunkų fizinį darbą anglies šachtose, aukso, kobalto ir kitokiuose rūdynuose, rūdos sodrinimo fabrikuose, statybose ir kitur. Moterų darbas ten visur buvo naudojamas. Darbas alinantis, badaujančiam organizmui vos pakeliamas...

Nežinomos Berlago kalinės su likimo draugu Chenikandžos alavo rūdyne apie 1954 metus. Čia dirbo moterys iš Vakarų Ukrainos ir Baltijos šalių. Portalo kolymastory.ru nuotrauka.

Gulbele parlėkčiau

Kas nutiko Dabregų namuose po lemtingojo 1948-ųjų gruodžio, kai Kazytė buvo suimta, o "kvartirantės" rusės spruko į savo tėvynę? Namai neliko tušti. Čia su vaikais glaudėsi Kazytės pusseserė iš Pamaleišio Verutė Dabregaitė - Jakubonienė.

Verutės vyras Juozapas Jakubonis, Svėdasų ir Rokiškio apylinkėse partizanavęs nuo pat antrosios sovietų okupacijos pradžios, 1946 metų gruodį pateko nelaisvėn. Jį tardė ir laikė Panevėžyje. Kartą, Verutei vežant siuntinį vyrui į Panevėžio kalėjimą, stotyje per spūstį minia pastūmė Verutę po atvažiuojančiu traukiniu. Ji neteko kojos, bet liko gyva.

Juozapas Jakubonis buvo išgabentas į Rusijos šiaurės lagerius, o pagijusi Verutė turėjo rasti jėgų prisitaikyti prie negalios ir išgyventi Šeduikiuose viena su dviem sūneliais.

1956 metais Juozapas Jakubonis atgavo laisvę, parvyko į Lietuvą pas žmoną ir vaikus, bet Šeduikiuose likti nenorėjo ar negalėjo - tais pačiais metais iš Magadano pragaro į savo namus grįžo ir Kazytė.

Grįžo ne viena. Magadane Kazytė susipažino ir ištekėjo už tokio pat, kaip ir ji, buvusio kalinio Liudo Jasiulio, žemaičio nuo Mažeikių.

Kazytė ir Liudas Jasiuliai, 1970 metai.

Grįžusi tvarto neberado, tai išardė pusę gryčios ir iš to surentė šalia namo tvartelį. Kitą pusę gryčios paliko gyvenimui.

Vaikų Jasiuliai neturėjo.Tyliai gyveno Kazytės tėvų ir senelių sodyboje, kaimo gale, kalvos pašlaitėje. Liudas parsivežė iš Žemaitijos savo senstančią motinėlę. Kol sveikata leido, džiaugėsi sodo obelimis ir takeliu, pramintu link upelio, tekančio per kiemą... 1972 metais Kazytė paliko šį vargais, ne džiaugsmais, dosnesnį jai pasaulį. Buvo palaidota Duokiškio kapinėse.

Našlys Liudas Jasiulis vedė dar kartą - velionės žmonos lagerių sesę, tos pačios šeduikiškių bylos draugę Stasę Pranckūnaitę ir išsikėlė pas ją į Pamaleišį. Kam atiteko Dabregynė, nežinau.

Kai Liudas Jasiulis 1982 metais mirė, Stasė jį palaidojo Duokiškyje už kelių kapų nuo Kazytės prie Liudo motinos. Abiems, Kazytei ir Liudui, stovi tokie patys paminklai - gali būti, kad abu juos užsakė ne kas kitas, o Liudo našlė Stasė.

Šiais laikais Dabregynė buvo parduota žmonėms iš miškų biznio, kurie dalį žemės apsodino mišku. Prieš kelioliką metų trobesiai stovėjo be durų, o pro langų kiaurymes iš vidaus žiūrėjo kaimynų avys...

© 2025 Aleksandras Sakas

Šaltiniai ir literatūra:
Tardymo byla Nr. 15324, archyvo Nr. 37090/3, Lietuvos ypatingasis (KGB) archyvas.
Šeduikių istorijos. 1946-ųjų spalis
Šeduikių istorijos. 1948-ųjų gruodis

Šmatai iš Godeliūnų

Mano senelio Domininko Sako senelis Jokimas Sakas, Kareniotų valstietis, 1837 metais Svyronių bažnyčioje buvo sutuoktas su Kotryna Šmataite iš Godeliūnų kaimo.

Šis pasakojimas - apie jos, proprosenelės Kotrynos, šeimą.

Kur tie Godeliūnai? Vos už kelių kilometrų į rytus nuo Kareniotų, tame pačiame dabartinės Baltarusijos Astravo rajone. Gudai šio kaimo vardą rašo Гадзілуны, lenkai - Hadziłuny.

Kareniotiškiai į bažnyčią turėjo važiuoti pro Godeliūnus, darydami nedidelį lanką, mat, nuo Godeliūnų į Svyronis vedė tiesesnis ir geresnis kelias.

Kaip Kareniotai, taip ir Godeliūnai tada priklausė Palionių dvaro savininkams broliams Mykolui ir Juozapui Mikošoms. Taigi, kaip Sakai, taip ir Šmatai buvo Palionių dvaro baudžiauninkai.

Godeliūnų kaimas - nei didelis, nei mažas, o Šmatų XVIII amžiaus pabaigoje jame gyveno kelios šeimos. Viena iš jų - mano protėviai Jokūbas ir Marijona Šmatai.

Kiek vaikų jie turėjo, nežinau - to laikotarpio Svyronių bažnyčios gimimo metrikų knygos jei ir išliko, tai aš jų nepasiekiu. Žinau trejetą Jokūbo ir Marijonos sūnų, tuose pačiuose Godeliūnuose gyvenusių.

Vyriausias sūnus buvo Motiejus Šmatas. Jo žmona - Rozalija Šepelaitė.

Kitas sūnus, Tamošius Šmatas, buvo vedęs dusyk, Sofiją Klimavičaitę, mirusią 1806 metais, ir po to netrukus - Evą Zagalkaitę.

O trečiasis Jokūbo ir Marijonos Šmatų sūnus Stanislovas, mano proproprosenelis, gimė maždaug 1782 metais. 1807 metais Stanislovas vedė jaunutę kaimynę Marijoną Buikaitę.

Marijonos Šmatienės gyvenimas buvo labai trumpas. 1813 metų gegužę ji, dviejų mažų vaikų mama, mirė. Mirties priežasčių metrikuose tada nerašydavo, bet apie tą laiką krašte siautė epidemijos, atneštos čia per Napoleono žygį į Maskvą...

Likęs našliu Stanislovas Šmatas po mėnesio savo mažyliams į namus parvedė pamotėlę, vėl Marijonos vardu, o pavarde...

Antrosios Marijonos Šmatienės mergautinės pavardės byla būtų ilga.

Tris kartus dokumentuose jos ar jos tėvų pavardė pradedama nuo R, bet vis kitaip tęsiama: Rulekowszczanka, Rapianka, z Rupiankow. Tačiau nė vieno iš šių variantų Svyronių bažnyčios knygose daugiau neteko rasti. Yra panašiai skambanti pavardė Stupianka - Godeliūnuose ir kitur. 1811 metų reviziniai sąrašai Svyronių parapijoje taip pat rodo gyvenus daug Stupiankų ir nė vieno Rupiankos ar Rapiankos. Vėlesnių laikų, jau Marijonos anūkų, gimimo metrikuose krikštatėviai taip pat - Stupiankos.

Regis, tos metrikų knygos, kurias vartau ekrane, yra ne originalai, o dekanatiniai nuorašai. Raidę S ištęsus ir prie jos prilipdžius raidę t, abi jas nesunku palaikyti raide R. Tokiu būdu raštininkas Stupianką galėjo perrašyti Rupianka.

Tai gal mano propropromočiutė Marijona bus kilusi iš Godeliūnų kaimo Stupiankų? Tai paremtų ir 1795 metų reviziniai sąrašai - Mykolo Stupiankos ir jo žmonos Teresės (Drevičaitės) šeimoje be kitų vaikų augo ir keturiolikos metų Marijona...

Antroje santuokoje Stanislovui Šmatui gimė: 1816 metais dukra Kotryna, mano proprosenelė, būsimoji Sakienė, 1819 metais - dukra Ona, būsimoji Jakubcevičienė.

Šmatai. Paspalvintieji - autoriaus tiesioginiai protėviai.

Kas buvo po 1819 metų? Jais mano šaltiniuose prasideda ilgokai trunkanti spraga. Jei Stanislovas ir Marijona Šmatai laikėsi gyvi ir sveiki, tai vaikų galėjo turėti ir daugiau.

Kada jie paliko šį pasaulį, nežinau.

@2025 Aleksandras Sakas

Papildomi duomenys:

Šaltinis - EAIS arba familysearch.org (iki 1819 m. ir po 1873 m.), Svyrių dekanato Svyronių bažnyčios atitinkamų metų metrikų knygos

1807 m. lapkričio 17 d. [Svyronių bažnyčioje kun. Juozapo Buivydo sutuokti] Stanislovas Šmatas ir Marijona Buikaitė iš Godeliūnų (Hadziłuny). [Liudininkai] Juozapas Kačkonis, Vladislovas Kalasauskas.

Stanislovas Šmatas ir Marijona Buikaitė iš Godeliūnų. Jų vaikai (krikšto metai ir mėnuo, vardas, krikšto tėvai, skliaustuose – papildomos žinios):
1809.02. Juozapota, Antanas Barkauskas ir Viktorija Bačevska
1811.04 Jurgis, Juozapas Kačkonis ir Viktorija Buikaitė
Abu krikštyti Svyronių bažnyčioje.

1813 m. gegužės 24 d. Godeliūnų kaime mirė Marijona Šmatienė 20 metų valstietė. To paties mėnesio ir dieną palaidota privačiose Godeliūnų kapinėse.

1813 m. birželio 15 d. [sutuokti] Stanislovas Šmatas ir Marijona Rulekowszczanka iš Godeliūnų.[Liudininkai] Juozapas Kačkonis, Motiejus Bialovodskis, Martynas Misiejus.

1816 m. lapkričio 19 d. [pakrikštyta] Godeliūnų k. 14 d. [gimusi] Kotryna, [tėvai] valst. Stanislovas ir Marijona Šmatai, [krikštatėviai] Juozapas Kačkonis ir Elžbieta Mužylaitė. Fam Search, Svyronių bažn. 738

1819 m. liepos 27 d. [pakrikštyta] Godeliūnų k. 20 d. [gimusi] Ona, [tėvai] valstiečiai Stanislovas Šmatas ir Marijona Rapianka, [krikštatėviai] Juozapas Kačkonis ir Marijona Mazulanka. Fam Search, Svyronių bažn.

1837 m. birželio 6 d. Svyronių bažnyčioje administratorius kun. Bonaventūra Šinskis sutuokė valstiečius Jokimą Saką (Joachim Sak), 21 metų jaunuolį, ir Kotryną Šmataitę (Katarzyna Szmatowna), 19 metų merginą, abu iš tos pačios parapijos Kareniotų kaimo, valstiečių teisėtų sutuoktinių Kazimiero ir Antaninos Buikaitės Sakų sūnų ir valstiečių teisėtų sutuoktinių Stanislovo ir Marijonos z Rupiankow Semaškų dukterį, dalyvaujant liudininkams valstiečiams Mykolui Mužilai, Simonui Jakobcevičiui, Martynui Šmatui, Simonui Slikančiui.

Pastaba: Taip dokumente - Kotrynos Šmataitės tėvai užrašyti Semaškomis.

Olchovičiai iš Kliuščionių

Kliuščionys (Клюшчаны) – buvusios Švenčionių apskrities buvęs miestelis, dabar – kaimas, priklausantis Baltarusijai, jos Astravo rajonui. Iki sienos su Lietuva – vos du kilometrai.

Kliuščionys turėjo bažnyčią, statytą 1786 metais, Žečpospolitos merdėjimo laikais, o 2017 metais sudegusią. Toje bažnyčioje turėjo būti pakrikštyta mano senelio Domininko Sako mama Pranciška Olchovičaitė (jos pavardę sulietuvinau aukštaitišku stiliumi, rusiškai rašytuose dokumentuose - Olchovičevna, Olchovikovna). Jos krikštynos galėjo būti 1851 metais (krikšto metrikų nemačiau, metai apskaičiuoti pagal jos santuokos metrikus).

Kliuščionių bažnyčia 2013 metais. Sudegė 2017 m. birželio 6 d. Petro Kibickio nuotrauka

Pranciškos tėvai Mykolas Olchovičius ir Ona Kovanska (Anna Kowańska, priebalsis “n” tariamas minkštai) jau buvo susilaukę dviejų dukrų - Marijonos ir Anastazijos. Apie 1855 metus Pranciškos tėvelis mirė, o našlė mama ištekėjo dar kartą – už Kliuščionių gyventojo Juozapo Klimovičiaus (giminės pasakojimuose jis vadinamas meistru Juzufu, bet nebežinome, kokio amato meistras buvo).

Kliuščionyse Klimovičiai augino ne tik tris seseris Olchovičaites, bet ir 1858 metais gimusį sūnų Martyną. Martyno Klimovičiaus likimo nežinau, o apie Olchovičaites šiek tiek iš metrikų knygų pririnkau.

Marijona Olchovičaitė, mano senelio teta, iki 1865 metų ištekėjo už Karklinės kaimo valstiečio Adomo Maslianiko. Karklinė, teta Marijona mano senelio gyvenime bus įspaudę nemenkas žymes.

Karklinė – kaimelis jau šiapus dabartinės Lietuvos ir Baltarusijos sienos, Švenčionių rajone. Įdomus savo išlaikyta senąja gatvinio kaimo struktūra.

Karklinė. Nuotrauka iš interneto, jos autoriaus nežinau.

Karklinėje yra gyvenęs ir mano senelis Domininkas, dar labai jaunas būdamas. Nežinau, kaip jis ten atsidūrė. Gali būti, kad netekęs mamos. Jo tėvelis buvo miręs dar kūdikystėje, o jei būtų likęs dar ir be mamos, senelį galėjo priglausti tik Olchovičiai, ne Sakai.

Lietuviškoji Vikipedija rašo, kad Karklinėje žmonės kalbėjo lietuviškai. Senelis rašto mokėsi lenkiškoje mokykloje, meldėsi taip pat iš lenkiškos maldaknygės. Ar lietuvių kalba jam buvo gimtoji? Galbūt, o gal lietuviškai kalbėti išmoko būtent Karklinėje? Jokių šnekų apie tokius dalykus neatsimenu, o paklausti jau nėra ko…

Olchovičiai. Paspalvintieji - autoriaus tiesioginiai protėviai.

Marijona Olchovičaitė – Maslianikienė Karklinėje buvo susilaukusi bene šešių vaikų, už senelį Domininką kiek vyresnių, bet ir jam tetos šeimoje, matyt, radosi vietos ir duonos. Iš šitų Maslianikų yra XX amžiaus pradžios Karklinės gyventojas Pranciškus Maslianikas su žmona Ana ir vaikais, taip pat Michalina Maslianikaitė, nutekėjusi į Kulbokiškės užusienį už Vladislovo Jurkovianeco.

Anastazija Olchovičaitė, dar viena mano senelio teta, 1866 metais Kliuščionyse ištekėjo už Konstantino Šiškos. Anastazija iki santuokos jau turėjo sūnelį Joną. Jo krikšto metrikai tėvo vardo neužrašė, bet užaugo Jonas Šiškos pavarde. Paskui Kliuščionyse jis vedė Evą Maslianikaitę (nežinau, ar turėjusią kokį ryšį su Karklinės Maslianikais) ir čia augino porą, jei ne daugiau, vaikučių.

Kliuščionyse Konstantinui Šiškai Anastazija pagimdė dar bent tris vaikus, jų gyvenimas man nežinomas.

@2025 Aleksandras Sakas

Papildomi duomenys (šaltinis - Svyrių dekanato Kliuščionių RK bažnyčios atitinkamų metų metrikų knygos iš eais.archyvai.lt arba familysearch.org portaluose)

1858 m. lapkričio 26 d. Kliuščionių bažnyčioje klebonas kun. Kazimieras Zymkevičius pakrikštijo kūdikį vardu Martynas, valstiečių teisėtų sutuoktinių Juozapo ir Onos gimusios Kovanska Klimovičių sūnų, gimusį šių metų lapkričio 24 dieną šios parapijos Kliuščionių kaime. Krikšto tėvais buvo valstiečiai Adomas Klimovičius su Ona Šiškiene.

Adomas Maslianikas ir Marijona Olchovičaitė iš Karklinės. Jų vaikai (krikšto metai ir mėnuo, vardas, krikšto tėvai, skliaustuose – papildomos žinios):
????.?? Adomas
1865.01 Jonas, Jokimas Vitkovskis ir Anastazija Olchovičaitė (Jonas mirė 1873.04 8 metų Karklinėje)
1868.03 Pranciškus, Jokimas Vitkovskis ir Ivaškienė
1871.05 Apolonija, Jokimas Vitkovskis ir Marijona Rudzienė, Karolio žmona
1874.06 Michalina, Jokimas Vitkovskis ir Marijona Rudzienė, Karolio žmona
1877.04 Rozalija, Jokimas Vitkovskis ir Marijona Rudzinskaičia (Rozalija mirė 1878.04 Karklinėje)
Visi vaikai, turbūt ir Adomas, žinomas tik iš Zuzanos Knašienės pasakojimo, gimė Kliuščionių parapijos Karklinės kaime ir pakrikštyti Kliuščionių bažnyčioje.

1866 m. vasario 2 d. Kliuščionių bažnyčioje sutuokti valstiečiai Konstantinas Šiška 26 metų jaunuolis ir Anastazija Olchovičaitė 23 metų mergina, abu iš Kliuščionių miestelio tos pačios parapijos, valstiečių Konstantino ir Onos Šiškų sūnus ir valstiečių Nikolajaus ir Onos iš Kovanskių Olchovikų dukra, liudininkai Antanas Pilimonas, Kazimieras Šiška, Mykolas Gaidukas.

Konstantinas Šiška ir Anastazija Olchovičaitė iš Kliuščionių. Jų vaikai (krikšto metai ir mėnuo, vardas, krikšto tėvai, skliaustuose – papildomos žinios):
1865.08 Jonas (Anastazijos nesantuokinis), Vincentas Kovanskis ir Petronelė Gaidukaitė
1869.04 Marijona, Širinas ir Juzefa Širinienė
1875.06 Juozapas, Mykolas Olkovičius ir Juozapota Klimovičienė
1877.12 Felicija, Mykolas Arliukas ir Anelija Termenkaitė
Visi vaikai gimė Kliuščionių parapijos Kliuščionių miestelyje ir pakrikštyti Kliuščionių bažnyčioje.

Samaros tremtiniai

Į Samarą pusę metų - pėsčiomis

Kadaise, prieš du šimtus metų, Užpalių valstybiniam dvarui priklausantis Satarečiaus kaimas turėjo vandens malūną, o jo malūnininku dirbo vienas iš autoriaus protėvių - Pranciškus Milaševskis (kitaip - Milašauskas).

Pranciškus ir Ona Milašauskai turėjo daug vaikų, iš jų norėčiau išskirti tris dukras - savo proprosenelę Apoloniją ir jos seseris Rozaliją ir Agotą.

1863 metų sukilimo laikų senieji Milašauskai nesulaukė. Tačiau jų vaikams sukilimą teko matyti, kažkiek jame dalyvauti ir dėl to skaudžiai nukentėti. Dukras Rozaliją ir Agotą su jų šeimomis caro valdžia ištrėmė į imperijos gilumą, į Samaros guberniją.

Rozalija Milašauskaičia buvo ištekėjusi už Stanislovo Būgos iš Likunčių (dabar - Likančių) kaimo. 1849 metais liko našle. Užauginusi vaikus, gyveno Likunčiuose su sūnaus Liudviko šeima.

Kai į kaimą poilsio užėjo Povilo Červinskio sukilėliai, nakvynę jie rado Būgų namuose. Ar galėjo būti kitaip? Sukilėlius pavalgydino, iškūreno jiems pirtį... Matė visi, kam reikėjo ir nereikėjo, todėl po kiek laiko apie tai sužinojo ir sukilimo malšintojai.

Užpalių ir aplinkinių parapijų kaimuose tokių norom ar nenorom sukilėlius parėmusių buvo ne viena valstiečių šema. 1863 metų gruodį caro valdžia griebėsi keršto akcijos. Daugelis prisiminimų byloja, kad veiksmas pradėtas per pačias Kalėdas, šeimynoms švenčiant kūdikėlio Jėzaus gimimą.

Žandarai įsiverždavo į juodajame sąraše atsidūrusius namus, pastatydavo sargybinį ir liepdavo per parą susiruošti tolimai kelionei. Rodos, tą žiemą sniego netrūko, ir nelaimėliai savo arklius kinkė į roges. Prikraudavo jas maisto ir drabužių, kiek arkliai galėjo patempti. Dar turėjo palikti vietos vaikams, moterims ir seneliams, o vyrams teko klampoti šalia rogių pėsčiomis. Susidarė ilga vilkstinė, raitų žandarų saugoma.

Krašto istorijos tyrinėtojas ir rašytojas Vytautas Indrašius suskaičiavo, kad tik iš Užpalių parapijos 1863 metais buvo ištremtos 59 šeimos.

Rozalija Milašauskaičia Būgienė buvo išginta iš Likunčių su sūnaus Liudviko šeima ir kartu gyvenusiomis Rozalijos jaunutėmis dukromis Karolina ir Uršule, iš viso bene aštuoni žmonės.

Iš kito Užpalių parapijos kaimo, Ubagų (dabar - Liepakalnio), buvo išvežta ir Rozalijos Būgienės jaunesnė sesuo Agota Milašauskaičia Tranienė, jos vyras Zigmantas Tranas ir, berods, du jų vaikai.

Kai kurie Agotos vaikai liko Lietuvoje. Sūnus Rapolas Tranas randamas Užpalių parapijiečių sąrašuose - 1866 metais jis, dešimtmetis, užrašytas Likunčių ūkininkų Zigmanto ir Liudgardos Viliūnų piemenuku, o septynerių dukrelė Veronika Tranaitė užrašyta gyvenanti pas savo tetą Anastaziją Milašauskaičią Kaunelienę Satarečiuje.

Kiek sielvarto patyrė vieni nuo kitų staiga atskirti vaikai ir jų tėvai! Motinai širdis turėjo plyšti iš skausmo - gal savo mažutėlių jau niekada nepamatys?..

Tremiamųjų vilkstinė judėjo į rytus, nuo Tėvynės kasdien nutoldama keliasdešimčia varstų. Arklius keisdavo pašto stotyse. Paskui ir roges pakeitė į vežimus, nes kelionė užtruko per žiemą ir pavasarį, pusę metų. Ne visi atlaikė. Mirė iš namų išvarytieji pakeliui nuo ligų, nuo vargų, nuo sielvarto...

O namai? Į juos netrukus buvo įkeldinti rusai. Ne iš kažkur, o Lietuvos rusai varguoliai. Stačiatikiai ar sentikiai, nesvarbu, kad tik rusiškos dvasios būtų. Įkeldinti ne savo valia, užtat apdovanoti svetimu, neteisėtu palikimu - iš savininkų atimtais namais su visais buities rakandais, gyvuliais, žeme...

Oi nelaimės! Ką aš matau?
Širdį ver kaip yla.
Numylėtoj mano vietoj
Gyvena barzdyla.

Taip aimanavo Vienužis (kunigas ir poetas Antanas Vienažindys), sužinojęs, kad ir jo "baltoji gulbelė" Rožė Stauskaitė su savo tėvais išvaryta iš gimtųjų namų.

Juodoji įduba

Vilkstinei 1864 metų vasaros pradžioje persikėlus per Volgą, stepėse prie Didžiojo Uzenio upės buvo liepta sustoti. Čia! Čia bus tremtinių, jų vaikų ir vaikaičių gyvenamoji vieta iki jų gyvos galvos!

Toji vieta - anais laikais priklausė Samaros gubernijai. Dabar - Saratovo srities Novouzensko rajonas.

Didysis Uzenis - upė, gerokai platesnė ir ilgesnė už tremtinių godotąją Šventąją, tiktai gal lėtesnė. Aplinkui - lygumos, stepėmis vadinamos. Žmonių anuomet retai gyvenamos vietos - vienas kitas rusų kaimas ir kartais iš stepių kupranugariais atklystantys buvę šių žemių šeimininkai kazachai.

Tremtinius paskirstė į dvi vietas. Apie 30 šeimų apsigyveno pramaišiui su rusais Talovkos kaime. Daugiau, apie 80 šeimų, turėjo įsitaisyti tolėliau, negyvenamoje paupio lomoje, kurios rusiškas vardas buvo Čiornaja Padina (Juodoji įduba).

Talovkos rusai naujuosius kaimynus sutiko su užuojauta. Po nakties tremtiniai rasdavo padėtą puodynę pieno ir gabaliuką duonos.

Nenorėjo žmonės čia niekur kurtis, iš pradžių vis dar tikėjosi grįžti į Lietuvą. Verkė savo krašto, savo gražių sodų, savo gyvulėlių... Bet kol kas nebuvo kas daro - kasėsi žemines, džiovino molio plytas būtiniausiems trobesiams.

Miškų tose vietose nėra, medis - brangus, jį reikia iš labai toli parsigabenti. O žemė čia gera, derlinga, kad tik lietaus būtų! Kviečiai labai derėjo. Augo arbūzai, moliūgai, pomidorai, jų Lietuvoje mažai kas buvo matęs.

Valdžia skyrė po 15 dešimtinių (kiek daugiau, negu 15 ha), bet tos žemės aplinkui daug laisvos - imk ir dirbk, kiek pajėgi! Nemiela ji, ta svetima žemė, bet kur dingsi, kai valgyti, apsirengti reikia. Kazachai guosdavo: "Dabar nenorite žemės, nenorite gyventi, bet ateis laikas, kai nenorėsite iš čia išvažiuoti".

Naujoji Amerika

Kaip kazachai sakė, taip ir nutiko. Lietuviai, įpratę daug ir sunkiai dirbti, greitai prakuto. Prakuto tiek, kad ir savo namus medžiu aptaisė, ir po bažnyčią, po mokyklą Čiornaja Padinoje ir Talovkoje pasistatė. Talovkos kaimynai rusai tik stebėtis galėjo! Ir ėjo jie samdiniais pas turtinguosius lietuvius, o lietuvis nė vienas pas rusus samdiniu nedirbo.

Trūko tiktai nuotakų lietuvaičių. Tai jaunikiai į Lietuvą važiuodavo, gimtinėje nuotakas rinkdavosi. Kad ir labai toli, bet lietuvaitės mielai ėjo už "samarsko" vyro.

Gandas apie naująją Ameriką už Volgos viliojo ir kitus ten laimės ieškoti. Apie šimtas jaunų vyrų ir moterų iš Lietuvos patys atvažiavo į Čiornają Padiną, iš pradžių - samdiniais, paskui savo namus ir ūkius įsitaisydavo.

Gali būti, kad ir Agota Tranienė savo vaikus iš Užpalių parapijos parsigabeno, bent jau norėtųsi, kad taip būtų buvę.

Gyventojų skaičiui išaugus, dalis lietuvių persikėlė dar į trečią vietą, už kelių kilometrų nuo Čiornaja Padinos. Ten išaugo dar vienas lietuvių kaimas - Litovka.

"Mūsų piliečiai turėjo žemės tiek, kiek kas tik galėjo išdirbti ir apsėti. Kiti sėjo po 1500 dešimtinių žemės, laikė po 40 kupranugarių, po 30 arklių, po 50 raguočių, avelių po 100 ir daugiau, kiaulių po 30, žąsų po 150, ančių ir vištų tai nežinau, bet irgi po daug. Visą inventorių turėjo (...)", - rašė felčerė Antanina Čipaitytė apie auksinius tremtinių laikus (Vytautas Indrašius, Išginti į užmarštį. 1863 metų sukilimo tremtiniai nuo Dusetų ir Užpalių, Vilnius, 2015, p. 420).

Kokio pajėgumo ir kokių užmojų buvo tremtinių antroji ir trečioji karta, liudija jų bažnyčios vargonai. Juos, naujus Gebelio darbo vargonus, Samaros lietuviai atsigabeno iš paties Karaliaučiaus! Ir 1908 metų rugsėjį jais grojo ne kas kitas, o į Čiornąją Padiną koncertuoti pakviestas garsusis "Lietuva brangi" kompozicijos autorius Juozas Naujalis!

Mokykloms rasdavo lietuvius mokytojus, kad tikybos ir gimtosios kalbos lietuviškai mokytų. Beje, išlaikymą mokykloms skyrė ir mokytojams algą mokėjo Samaros zemstva (savivaldybė).

Bažnyčias ir kapus ąžuolų sodinukais, iš toli atgabentais, apsodino ir juos kasdien laistydami augino...

Ilgai gyvendami svetur, tačiau savųjų apsuptyje, tremtiniai gimtosios kalbos nepamiršo, išmokė ir vaikus, gimusius tremtyje, lietuviškai kalbėti ir dainuoti.

Tačiau Petras Gedvila, 1915 metais atvykęs į Čiornają Padiną mokytojauti, rado nebe taip šviesią padėtį:

"Nors tarp savęs kalbėdavosi lietuviškai, bet dalinai jau surusėję, ypač jaunimas. Neteko nė karto girdėti jaunimą lietuviškai dainuojant, bet rusiškos dainuškos buvo mėgiamos" (ten pat, p. 414).

Kai tremtiniai jau galėjo grįžti į Lietuvą, daugelio jų vaikai to nebenorėjo. Juk jie gimė čia, ir ši dosni žemė jiems jau buvo gimtoji, ne tokia svetima, kaip senajai, baigiančiai išmirti kartai.

Ir autoriaus tolimos giminaitės, seserys Rozalija Būgienė ir Agota Tranienė, visus vargus ir rūpesčius šiame pasaulyje palikusios, jau toje žemelėje gulėjo. Tačiau jų anūkų laukė pirmojo pasaulinio karo ir dar baisesni laikai.

"Nuo karo, maro ir bado..."

Antanina Čipaitytė savo pranešimą Lietuvos Raudonajam Kryžiui rašė 1921 metais, kada gyvenimas Rusijoje jau buvo apverstas aukštyn kojomis. Permainos atnešė daug nelaimių, bet ne visur jos buvo pražūtingos tiek, kiek Pavolgyje, taigi, ir Samaros gubernijoje. Kilo baisus badas.

Badą prišaukė ne karas, ne caro valdžios žlugimas, ne didelė sausra, nors pastaroji prie to bus prisidėjus. Dvejus metus Pavolgyje niekas neužaugo, viskas išdegė nuo saulės, išdžiūvo visi upeliai. Kol paskutinių grūdų neatėmė bolševikų valdžia, žmonės duoną kepdami su žolėmis maišė, bet ir žolė nustojo želti. Krito gyvuliai...

Bolševikai nuo pat 1918 metų plėšė valstietiją iš reikalo, nes duonos trūko visiems, ir iš idėjos - buožių turi nelikti! Ginkluoti raudonųjų būriai atimdavo viską, ką valgomo rasdavo, taip pat geresnius rūbus, pinigus. Klėtis, aruodus iššlavė taip, kad nė sėklai neliko.

Tremtiniai paskui pasakodavo, kad per badą visus kaimo šunis ir kates suvalgė, paskui gaudė suslikus, laimei, stepėje jų daugybė buvo prisiveisę.

Badą lydėjo ir epidemijos - šiltinė, cholera, net cinga, labiau būdinga amžino įšalo kraštams. Daug lietuvių, nuo mažiausių vaikelių iki žilų senelių, tuomet savo dienas kančiose baigė.

Vartai vėrėsi

Po 1920 metų Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutarties Samaros tremtiniams sušvito viltis. Gal Tėvynė jų nepaliks bėdoje?

Šeši vyrai iš Čiornaja Padinos 1921 metų birželį nuvyko į Kauną. Prašė pagalbos badaujantiems tautiečiams ir klausė, ar Lietuva juos priimtų. Lietuvos valdžia sutiko priglausti visus norinčius sugrįžti.

O Lietuvos Raudonasis Kryžius, jo vadovas gydytojas Rokas Šliūpas, visuomenė netruko ir paramą suruošti. Pirmasis vagonas su grūdais 1921 metų rudenį išriedėjo į Rusijos gilumą. Radosi ir savanorių, pasiryžusių savo galva rizikuoti, brangų, daugelio geidžiamą krovinį lydint ir pristatant į vietą.

Antanina Čipaitytė su Onute Dorelyte, dvi narsios lietuvaitės, buvo tos pirmosios savanorės.

Lietuvai sutikus priimti iš tremties grįžtančius tėvynainius, reikėjo garantijos, kad kliūčių nesiras Rusijos pusėje. Pasiuntiniai iš Talovkos ir Litovkos kaimų vyko į Maskvą. Praną Labeckį, Aleksandrą Kuzmicką ir dar vieną 1922 metų pradžioje priėmė pats Leninas. Kalbėjęs tą dieną piktai, bet tremtinių atstovus išklausęs. Vartai atsivėrė, kelias į Lietuvą buvo laisvas.

"Samarski" grįžta

Dabar kiekvienai tremtinių šeimai teko rinktis, ką daryti. Bado grėsmė nyko, žemė vėl žadėjo gerą derlių. Kolūkiai tuomet dar niekam nesivaideno. "Čia mums gerai, visko yra, o ten laukia nežinia" (ten pat, p. 282). Daug tremtinių panoro grįžti, bet daug ir pasiliko.

Tie tremtiniai, kurie iš bolševikų nieko gero nesitikėjo, kad ir kaip gailėdami, metė savo įdirbtą žemę maitintoją, paliko ar pusdykiai pardavė išpuoselėtas sodybas ir krovėsi vežimus. Krovėsi maisto, kiek jo sukrapštė, ginklavosi gintis nuo plėšikų ir, prisirišę prie vežimų po antrą arkliuką, senelių pažintais keliais išriedėjo atgal, į Lietuvą.

Pirmajai dešimties šeimų vilkstinei ginklai pravertė - kelionė per sunuožmėjusį, alkstantį kraštą buvo ne tik ilga, sunki, bet ir mirtinai pavojinga.

Iki žiemos nespėję pasiekti Lietuvos, manė peržiemosią Vitebske. Bet gandas apie grįžtančius Tėvynėn tautiečius jau buvo pasiekęs ir Lietuvos atstovybės Maskvoje pasiuntinį Jurgį Baltrušaitį. Jis išrūpino jiems vieną vagoną.

Po septynių kelionės mėnesių tremtiniai pagaliau grįžo į Tėvynę, kur juos pirmoje stotyje, Obeliuose, pasitiko ir pasveikino lietuviškos valdžios atstovai, diplomatai.

Garbė jaunosios Lietuvos valdžiai, kad sugebėjo kiek įstengė grįžtančiais pasirūpinti! Kadaise ištremtųjų sodybos buvo užimtos, tai parvykėlius apgyvendino šen bei ten prie išparceliuotų dvarų.

Nemanykim, kad atvykėliai čia būdavo tautiečių sutinkami išskėstomis rankomis. Štai, Juozas Bertašius, dusetiškių tremtinių ainis, savo atsiminimuose rašė kaip buvo, jų ir dar tris šeimas atsiuntus į Balbieriškio valsčiaus Tadaušavos dvarą:

"Žmonės, buvę kumečiai, valdė tą dvarą bendrai. Bendrai dirbo, o gautą derlių išsidalydavo pagal įdėtą darbą. Turėjo savo vyresnį, kuris tvarkė visus reikalus. Žmonės, nujausdami, kad kada nors žemė bus dalijama čia gyvenančioms šeimoms, naujų šeimų įsileisti nenorėjo. O čia dar atvyko "azijatai", kaip jie mus vadino. Bijojo, kad naktį neišpjautų jų šeimų" (ten pat, p. 8).

Tąkart tremtiniai buvo įkurdinti Tadaušavos kumetyne per jėgą, su policija. Vėliau vietiniai su atvykėliais susitaikė, susidraugavo, stebėdamiesi klausydavo pasakojimų apie gyvenimą Rusijoje.

"Neleisiu nė artyn prieiti..."

Taip pasitiko tremtinį Andrių Šutą jo senelių sodyboje šeimininkavęs čia įkeldintųjų palikuonis.

Laikinai kas kur Lietuvoje priglausti, tremtiniai ėmė rūpintis savo tėvų ir senelių ūkių sugrąžinimu. Vieniems tai pavyko, kitiems - ne.

Jei ūkį iš caro valdžios gavusieji jau būdavo pardavę kitiems, tai ūkis tiems kitiems, kaip turtą įsigijusiems teisėtai, ir likdavo, o tremtinių vaikai jo atgauti nebegalėdavo. Jei tremtinių ūkis vis dar priklausė įkeldintų rusų palikuonims, tai ūkis iš jų būdavo nusavinamas ir grąžinamas teisėtiems paveldėtojams.

Nebuvo taip, kad rusų šeimos iš nusavintų ūkių būtų išvaromos ir paliekamos kaip stovi. Padėdavo valdžia ir jiems - mokėdavo iškeldinimo pinigines išmokas, surasdavo kitas apgyvendinimo vietas.

Mūsų Agotos anūkai Jonas ir Feliksas Tranai senelių ūkio neatgavo, nors ir prašė. Viskas jau anksčiau buvo parduota taip vadinamiems tretiesiems asmenims.

Rozalijos Būgienės anūkai Pranas Būga ir Natalija Sereičikienė grįžo į Tėvynę kiek vėliau, 1922 metais, kai tremtiniai jau galėjo keliauti traukiniais. o ne vežimais per visą Rusiją. Laikiną prieglobstį gavo kitame Lietuvos gale, Šakių apskrityje, Zyplių dvare. Kitąmet kreipėsi į valdžią su prašymu grąžinti jų senelių ūkį. Kol prašymas buvo nagrinėjamas, Pranas Būga pasimirė.

1926 metais Natalijai Sereičikienei buvo grąžinta jos senelių ūkio Likunčių kaime dalis, apie 16 ha žemės. Dalis ūkio, o ne visas, ir štai kodėl.

Po sukilimo Būgų ūkyje buvo apgyvendintos dvi rusų šeimos, Rutkovskiai ir Visockiai. Laikui bėgant, Rutkovskių vaikai savo dalį pardavė. Šitos dalies Natalija neatgavo. O Visockių vaikai savo dalį buvo išnuomavę, tai tas pusvalakis buvo iš jų nusavintas ir grąžintas Natalijai Sereičikienei.

Kiek į šoną, bet paminėsiu kai kuriuos Natalijos Sereičikienės ainius. Jos anūkas - bene turtingiausiu JAV lietuviu buvęs Juozas Kazickas (1918-2014), gimęs Čiornaja Padinoje ir jau šiais laikais tenai mecenavęs naujos bažnyčios statybą. Natalijos proanūkis yra Viktoras Gediminas Gruodis, kartu su savo dėde Juozu Kazicku įkūręs pirmąją Lietuvoje mobiliojo ryšio bendrovę "Omnitel" ir ilgai jai vadovavęs.

Kas iš tremtinių negalėjo atgauti ūkio, tiems valdžia padėjo kurtis naujoje vietoje. Nors ne iš karto, o tik 1928 metais, bet vis dėlto tremtinių teisės buvo prilygintos nepriklausomybės kovų savanorių teisėms. Naujakuriams parceliuojamuose dvaruose buvo atrėžta maždaug po 10 - 15 ha žemės, išmokėta kiekvienai jų šeimai nemaža tiems laikams 2400 litų pašalpa.

Su žeme - kaip kam pasisekė. Vienur žemė buvo gera, derlingesnė už aukštaitišką priesmėlį, ir kartais tremtiniai jau nesisielodavo dėl prarastų tėviškių. Kitur kliuvo pelkėta, amžiais nearta, krūmais ir prasta žole apaugusi. Reikėjo daug darbo įdėti, kol gautoji žemė virto arimais, pievomis.

Dieną sunkiai dirbdami, naktį ramiai miegojo. Kol 1940 metų birželį, kaip ir prieš porą dešimtmečių Rusijoje, buvusių tremtinių gyvenimas dar kartą apsivertė. Kai kurie iš jų netrukus buvo išgabenti į kitą, į atšiauriojo Sibiro tremtį.

© 2024 Aleksandras Sakas

Pranciškus Milašauskas, Satarečiaus "melnikas"

Pranciškus Milašauskas iš Užpalių parapijos Satarečiaus kaimo - mano tiesioginis protėvis, prosenelės Rozalijos Dabregienės senelis. Iš kitų mano protėvių valstiečių jis išsiskiria tuo, kad buvo ne šiaip valstietis, bet malūnininkas.

Pranciškus gimė Satarečiuje 1775 metų gruodį, pakrikštytas Užpalių bažnyčioje. Jo tėvai - Laurynas ir Elžbieta Milašauskai (Milaševskiai).

Baigdamas dvidešimt trečiuosius metus Pranciškus į žmonas paėmė jaunutę, gal nė šešiolikos nesulaukusią, Oną Janulionaičią iš Šeimyniškių kaimo (jos gimimo metrikų neradau, bet vėlesniuose dokumentuose ji rašoma dešimt metų už vyrą jaunesne).

Milašauskus sutuokė Užpalių bažnyčioje 1798 metų lapkritį, o po to kas porą metų gandrai nešė vaikus ir jų per amžiaus ketvirtį atnešė visą tuziną.

Tame tarpe, 1807 metais, buvo užėjusi raupų epidemija, kai žmonės mirė šeimomis. Per epidemijos įkarštį ir Pranciškus su Ona laidojo savo penkiametį Kasparą, antruosius metelius pradėjusią Liudgardą ir Pranciškaus tėvelį Lauryną Milašauską...

Mano proprosenelė Apolonija buvo penktas vaikas, gimusi 1808 metų balandį, epidemijai jau slopstant.

Duoną gausiai šeimai Pranciškus Milašauskas pelnė Satarečiaus vandens malūne, pastatytame XVIII ir XIX amžiaus sandūroje, užtvenkus per kaimą į Šventąją tekantį Alaušos upelį.

Pranciškus žmonių buvo pramintas Melniku (melnik rusiškai - malūnininkas). Net metrikų knygose jis ar jo vaikai taip būdavo pavadinami. Pranciškaus tikrąją pavardę ne visi bežinojo. Ir mano proprosenelę Apoloniją jos krikšto metrikuose raštininkas užrašė Melnikaite...

Malūno savininku buvo ne kaimas, tuo labiau ne mano protėvis, bet tas, kam priklausė kaimas ir kaimo žemės - "valdiškas" Užpalių dvaras.

Kai Milašauskų vaikai užaugo, atėjo santuokų ir naujų giminysčių metas.

Pranciškaus ir Onos Milašauskų šeima. Paspalvintieji - autoriaus tiesioginiai protėviai.

1824 metų lapkritį susituokė Milašauskų dukra Apolonija (mano proprosenelė) ir Ignotas Repšys. Iš pradžių Repšiai gyveno Šeimyniškiuose, paskui - Vilučiuose.

1826 metų lapkritį dukra Anastazija ištekėjo už Satarečiaus kaimyno Liudviko Kaunelio. Satarečiuje gimė jų dešimt vaikų.

1828 metų lapkritį vyriausias sūnus Vincentas vedė Agotą Tranaitę iš Ubagų kaimo. Jiedu Satarečiuje susilaukė vienuolikos vaikų.

1830 metų sausį dukra Rozalija ištekėjo už Stanislovo Būgos iš Likančių. Ten gimė devyni jų vaikai.

1833 metų spalį dukra Marijona po "šliūbo" su Motiejumi Merkiu išvažiavo į Kamajų parapijos Paklonės kaimą. Ten ir gyveno, susilaukė septynių, gal ir daugiau, vaikų.

1840 metų vasarį dukrą Veroniką išleido už Jurgio Kaunelio, Satarečiaus kaimyno, sesers Anastazijos vyro netikro brolio (skirtingų motinų). Jurgis ir Veronika Kauneliai apsigyveno Vaiskūnuose, ten gimė aštuoni jų vaikai.

1844 metų lapkritį paskutinės vestuvės - jauniausioji iš likusių dukrų, Agota, ištekėjo už Zigmanto Trano, brolio Vincento žmonos brolio iš Ubagų kaimo.

Žinoma, jei kroniką papildyčiau ir Milašauskų anūkų krikštynomis, ji keliskart pailgėtų.

1847 metų balandį šeima neteko tėvo, Satarečius - senojo malūnininko. Į parapijos kapines Užpaliuose jo nevežė, gal ir kunigas jo nelydėjo. Pranciškų Milašauską šeima palaidojo čia pat, Satarečiaus kaimo kapinėse.

Satarečiaus kapinės, 2014 m. (Mindaugo L. nuotrauka iš portalo efoto.lt)

1856 metų rugsėjį toli, kitos parapijos Paklonės kaime, mirė dukra Marijona Merkienė, palikusi vyrą ir šešis vaikus. Mažiausiųjų nespėjo išauginti. Palaidota Kamajų kapinėse.

Mama Ona Milašauskienė gyveno Satarečiuje iki mirties 1859 metais (portalo geni.com duomenimis).

1863 metų sukilimo laikų senieji Milašauskai nesulaukė. Tačiau jų vaikams sukilimą teko matyti, kažkiek jame dalyvauti ir dėl to skaudžiai nukentėti. Dvi dukros, Rozalija Būgienė ir Agota Tranienė, su jų šeimomis buvo ištremtos į Samaros guberniją, iš kur grįžti tiktai jų anūkai begalėjo.

O malūnas? Milašauskų vaikai malūnininko pareigų turbūt neperėmė - 1866 metų Užpalių parapijiečių sąraše malūnininku užrašytas Satarečiaus gyventojas Karolis Šulcevas. Malūnas malė iki 1955 metų. Vėliau jo niekam nebereikėjo, stovėjo apleistas, kol valdžia jį nugriovė. Tvenkinys tebėra.

© 2024 Aleksandras Sakas

Priedas - metrikų duomenys (iš EAIS)

1775 m. gruodžio 3 d. aš, buvęs Užpalių vikaras, Dusetų altarista Tomas Povilanskis pakrikštijau Pranciškų, gimusį 3 d. Tėvai Laurynas Milaševskis ir Elžbieta Rapšytė. Krikšto tėvai Mykolas Rapšys iš Gailiešionių ir Ona Sagadynienė iš Satarečiaus. (Užpalių RKB 1764 - 1786 metų gimimo metrikų knyga, 78 v.)

1798 m. lapkričio 18 d. aš kuris aukščiau (Užpalių vikaras Pranciškus Hopanskis) sutuokiau Pranciškų Milaševskį iš Satarečiaus ir Oną Janulionaičią iš Šeimyniškių. Liudininkai Dominykas Rapševičius iš Gailiešionių ir Motiejus Reikalas iš (...). (Užpalių RKB 1779 - 1831 metų santuokos metrikų knyga, 43 v.)

Pranciškaus ir Onos Milašauskų vaikai (gimimo metai ir mėnuo, krikšto tėvai, skliaustuose - kitos žinios):

1800.01 Vincentas (krikštatėviai neužrašyti, Vincentas 1828.11 vedė Agotą Tranaitę iš Ubagų k., Satarečiuje susilaukė 11 vaikų)
1802.12 Kasparas, Vincentas Repšys ir Ona Repšyčia, abu iš Šeimyniškių (mirė 1807.05)
1805.02 Kazimieras, Dominykas Repšys ir Ona Repšyčia (mirė 1805.03)
1806.02 Liudgarda, Vincentas Sagadynas ir Kaunelienė (krikštamotės vardas praleistas, Liudgarda mirė 1807.06)
1808.04 Apolonija, Stanislovas Vaškelis ir Kotryna Sagadynienė (Apolonija - autoriaus proprosenelė)
1810.03 Anastazija, Dominykas ir Agota Repšiai (1826.11 santuoka su Liudviku Kauneliu iš Satarečiaus, čia gimė jų 10 vaikų)
1812.10 Rozalija, kun. Juozapas Baueras ir Marijona Repšienė (1830.01 santuoka su Stanislovu Būga iš Likančių, ten gimė 9 jų vaikai, per 1863 m. sukilimo malšinimą su sūnaus šeima ištremta į Samaros guberniją)
1815.03 Marijona, Dominykas Repšys ir Barbora Repšienė (1833.10 santuoka su Motiejumi Merkiu Jono s. iš Kamajų par. Paklonės k., ten gyveno ir mirė 1856.09, liko vyras ir 6 vaikai)
1817.04 Veronika, Vincentas Repšys ir Veronika Kaunelyčia, (1840.02 santuoka su Jurgiu Kauneliu iš Satarečiaus, gyveno Vaiskūnuose, ten gimė 8 jų vaikai)
1819.07 Jonas, Juozapas Repševičius ir Marijona Repševičienė (mirė 1826.05 Satarečiuje)
1822.02 Agota, Dominykas Repšys ir Morta Kaunelienė (1844.11 santuoka su Zigmantu Tranu, gyveno Ubagų kaime, žinomi 6 ten gimę jų vaikai, per 1863 m. sukilimo malšinimą su šeima ištremta į Samaros guberniją)
1824.10 Uršulė, Antanas Palubinskis ir Agota Repšienė (mirė 1828.03 Satarečiuje, palaidota Satarečiaus kap.)

Visi Milašauskų vaikai gimė Satarečiuje ir krikštyti Užpalių bažnyčioje.

1847 m. balandžio 5 d. Satarečiaus kaime nuo senatvės mirė valstietis Pranciškus Milaševskis, likusios našle Onos iš Janulionių Milaševskos sutuoktinis 75 metų amžiaus šios bažnyčios parapijietis. Kurio palaikus tų pačių metų ir mėnesio 7 dieną šeima palaidojo Satarečiaus kapinėse. (Užpalių RKB 1846 - 1848 metų mirties metrikų knyga, 19 v.)

Marijona Dabregaitė - Dijokienė (1872-?)

Mano senelio Juozapo Dabregos sesutė Marijona gimė 1872 metų gruodį Svėdasų parapijos Šeduikių kaime. Jos tėvai - valstiečiai Aleksandras ir Rozalija Dabregos. Marijona buvo jų šeštas vaikas.

1874 metais šeimą užpuolė baisi tais laikais liga - raupai. Vasarį mirė mama Rozalija, kovą - broliukas Mykolas.

Našlys tėvas vedė antrą kartą. Su Morta Kustaite jis susilaukė dar dviejų vaikų, bet jiems jau kūdikystėje buvo supilti kauburėliai Šeduikių kaimo kapinaitėse.

Augo Marijona su broliukais Jonu, Antanu, Juozapu ir sesute Ona. Buvo sulaukusi dvylikos, kai 1885 metų balandį neteko tėvelio ("nuo senatvės" - parašyta mirties metrikuose).

Vyriausias brolis Jonas paveldėjo ūkį ir baigė auginti jaunesniuosius brolius ir seseris. Pamotėlės Mortos likimas man nežinomas.

Brolis Jonas, pats dar būdamas nevedęs, 1900 metų vasario 20 dieną iškėlė dvigubas vestuves savo seseriai Marijonai ir broliui Juozapui (mano seneliui). Marijona buvo išleista už valstiečio Rapolo Dijoko iš Užpalių parapijos Ilčiukų kaimo.

Ilčiukuose, ant Šventosios kranto, prabėgo visas likęs Marijonos gyvenimas. Vaikų neturėjo. Rodos, anksti liko našle.

Gal toji pati Marijona Dijokienė iš Ilčiukų yra minima monografijoje “Užpaliai”, kurią kaip padegėlę Užpalių valsčiaus taryba atleido nuo 1933 metų žemės mokesčio (“Užpaliai”, I dalis, leidykla “Versmė”, Vilnius, 2013, 322 pusl.).

Vytautas Mikučionis ten pat (834 pusl.), baigdamas savo pasakojimą apie Ilčiukų kaimą, rašė:

Liko nepaminėta Dijokienės sodyba, kurios kieme kolūkis pasistatė kontorą. Sodyba stovi iki šiol, o Dijokų nebėra. Kitapus kelio kaip koks paminklas stūkso apleista parduotuvė.

Dijokienės nepamiršo ir ilčiukiškė Aldona Mikučionienė, pokario vaikas. Pasak jos, gegužinės pamaldos vykdavusios išimtinai pas Marijoną Dijokienę... Kaime per Šventosios upę buvusios kelios brastos. Vieną jų žmonės vadindavę Dijokienės brasta ("Ilčiukai - kaimas, pažymėtas vandens girnų ženklu", laikraščio "Utenos diena" portalas udiena.lt, 2019.11.20, autorius nenurodytas).

© 2024 Aleksandras Sakas

Priedas - metrikų duomenys

1872 m. gruodžio 17 d. Svėdasų bažnyčioje kun. Bytautas pakrikštijo kūdikį vardu Marijona valstiečių teisėtų sutuoktinių Aleksandro ir Rozalijos iš Repšių Dobregų dukrą, gimusią šių metų ir mėnesio 7 d.. šios parapijos Šeduikių kaime. Krikšto tėvais buvo valstiečiai Povilas Repšys su Veronika, Juozapo Rimkevičiaus žmona. (Svėdasų RKB 1866 -1875 m. gimimo metrikų knyga, 147 v.)

1874 m. vasario 26 d. Šeduikių kaime nuo raupų mirė Rozalija Dobregienė, Svėdasų parapijos 40 metų valstietė. Paliko vyrą Aleksandrą, sūnus Joną, Antaną, Mykolą, Juozapą, dukras Marijoną ir Oną. Jos kūnas šių metų ir mėnesio 27 dieną kun. Bytauto palaidotas parapijos kapinėse. (Svėdasų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga)

1885 m. balandžio 6 d. Šeduikių kaime nuo senatvės mirė Aleksandras Dobrega, Alotų valsčiaus valstietis, turėjęs 80 metų, paliko žmoną Mortą iš Kustų, sūnus Joną, Antaną, Juozapą, dukras Oną, Marijoną. Jo kūną palaidojo klebonas kun. Zalieskis parapijos kapinėse. (Svėdasų RKB atitinkamų metų mirties metrikų knyga)

1900 m. vasario 20 d. Svėdasų bažnyčioje vikaras kun. Vincentas Velžys, triskart paskelbęs vasario mėnesio 2, 6 ir 13 dienomis, sutuokė Užpalių valsčiaus valstietį Rapolą Dijoką, 30 metų viengungį iš Užpalių parapijos Ilčiukų kaimo, su Alotų valsčiaus valstiete Marijona Dobregaite, 24 metų mergina iš Svėdasų parapijos Šeduikių kaimo, valstiečių teisėtų sutuoktinių Juozapo ir Anastazijos, gimusios Pajėdaite, Dijokų sūnų su valstiečių teisėtų sutuoktinių Aleksandro ir Rozalijos, gimusios Repšyte, Dobregų dukterimi, dalyvaujant liudininkams Povilui Viliokui, Jonui Gaigalui ir J. Dobregai. (Svėdasų RKB 1898-1920 m. santuokos metrikų knyga, 39 v.)