Ieškoti šiame dienoraštyje

2017 m. gruodžio 3 d., sekmadienis

Antanas Rimkus (1888-1974)

Antanas Rimkus, mūsų šeimoje vadintas “dėde Rimkumi”, mano tėvui buvo tikras dėdė - motinos brolis, vienintelis Lietuvoje likęs iš visų tėvo dėdžių ir tetų.


Antanas Rimkus gimė 1888 metų balandžio 9 d. Papilės valsčiaus Žilių kaime.

Pradžios mokslus ėjo Papilėje. Matyt, ten pat, jaunas būdamas, “1905-1907 metais dalyvavo revoliuciniame judėjime”, kaip tarybiniais laikais buvo parašyta jo nekrologe. Ką tos revoliucijos metu nuveikė 17-metis vaikinas, nežinau. Papilėje 1905 metais žmonės iš valsčiaus valdybos pastato išmetė caro paveikslą, pašalino caro valdžios pareigūnus ir išsirinko savo valdžią, tačiau nė mėnuo nepraėjo, ir caro kariuomenės dalinys atstatė senąją tvarką (monografija “Papilė”, I dalis, “Versmės” leidykla, 2004, 265-266 pusl.).

Paskui, tėvo pėdomis sekdamas, Antanas Rimkus mokėsi geležinkelininko specialybės Radviliškyje ir Vilniuje. 1911 metais baigė Vilniaus geležinkelio mokyklą. Padirbėjęs Rygoje ir Kaune, nuo 1912 metų pakeitė profesiją - pradėjo dirbti matininku Kauno gubernijoje.

Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, buvo paimtas į rusų kariuomenę, kurioje tarnavo iki 1918 metų. Dalyvavo karo veiksmuose, buvo sužeistas. Gydydamasis karo ligoninėje Voroneže, susipažino su ukrainiete felčere Marija Čioba. Vedė ją, o po karo abu parvažiavo į Kauną. (Pasak jų dukros Margaritos Rimkutės – Bankauskienės, Rimkai susituokė 1924 metais Šiauliuose).

Nuo 1921 metų dirbo Žemės ūkio departamente matininku, inžinieriumi žemėtvarkininku, taigi, buvo vienu iš sėkmingos Mykolo Krupavičiaus žemės reformos vykdytojų.

Marija ir Antanas Rimkai prieškario metais

Pagal savo projektą pasistatė dviejų aukštų namą Žaliakalnyje, P. Višinskio gatvėje.

Namas žymus tuo, kad jo antrajame aukšte 1935-1944 metais gyveno garsus istorikas prof. Zenonas Ivinskis. Į jo butą 1941 metų birželio 23 dienos rytą rinkosi sukilimo organizatoriai “atodūsiui”, čia tą rytą gimė idėja leisti dienraštį “Į laisvę” (Žvilgsnis, nukreiptas į idealų aukštumas. Adolfo Damušio tekstai, Versus Aureus, 2009, 286 pusl.). 2008 metais ant namo sienos atidengta memorialinė lenta.

Šitame name mano tėvas prieškario laikais daugelį kartų yra svečiavęsis pas dėdę Rimkų, o dėdienės Marijos buvo skaniai ir sočiai valgydinamas. Pas Rimkus 1945 metų birželį buvo apsistoję į Kauną trumpam atvykę mano tėvai, kai iš Rimkų namų išėjęs pasimatyti su draugais, tėvas nebegrįžo - išduotas vieno iš tų draugų, buvo suimtas.

Pokario represijos, laimei, nepalietė Rimkų, nors Margaritos Rimkutės - Bankauskienės liudijimu toks pavojus grėsė ne kartą - gražusis namas ne vienam buvo masinantis kąsnis. Antrajame aukšte, prof. Zenono Ivinskio bute, buvo apgyvendinami aukšto rango sovietiniai kariškiai. Vienam jų patarus, tą aukštą teko pusvelčiui perleisti kariškio rekomenduotam asmeniui, tuo gelbstint visa kita.

Žemėtvarkininko darbą Antanas Rimkus dirbo ir okupacijos metais iki pat pensijos, į kurią išėjo 1957 metais.

1963 metais šių eilučių autoriui taip pat teko pagyventi svetinguose Marijos ir Antano Rimkų namuose, laikant stojamuosius egzaminus bei pirmąjį studijų mėnesį. Nors buvo planuota čia glaustis ilgėliau, tačiau, studijas perkėlus į Vilnių, su nemokama pastoge ir su geraisiais šeimininkais teko atsisveikinti.

1972 metais mirė Marija, o netrukus - 1974 metų kovo 23 d. - ir Antanas Rimkus. Abu palaidoti Romainių kapinėse.

© 2012, 2017 Aleksandras Sakas

Šaltiniai:

1. Antano Rimkaus nekrologas, pasirašytas Mt. M. Iš Margaritos Rimkutės - Bankauskienės archyvo.

2. Algimanto Knašo užrašai.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą